Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi, kuria subendrintos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 28 d. ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 5 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės, paskirtos bausmės neatlikta dalimi – 11 (vienuolikos) metų 10 (dešimties) mėnesių 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimu, bausmes iš dalies sudedant, ir E. D. paskirta galutinė subendrinta 12 (dvylikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 27 straipsniu, E. D. pripažintas recidyvistu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent nustato esminius BPK pažeidimus. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniame skunde, t. y. atsižvelgiant į skunde išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš nuteistojo E. D. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir sprendimu nuteisti jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Prašo jį išteisinti arba ir paskirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, pirmosios instancijos teismo motyvais, bylos medžiaga, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu E. D. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisiamajame posėdyje ištirti ir pirmosios instancijos teismo teisingai įvertinti įrodymai.

Nuteistasis E. D. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme kaltės dėl fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį nepripažino. Pasak nuteistojo E. D., jis jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko, nukentėjusysis susižalojo pats, t. y. iš pradžių nukrito nuo radiatoriaus, o vėliau prarado pusiausvyrą dėl suvartotų vaistų ir nugriuvo ant grindų. Apklaustas vieną kartą ikiteisminio tyrimo metu E. D. išsamių parodymų nedavė, tik paaiškino, kad jis yra nekaltas ir nieko nepadarė, o dėl Ž. K. sužalojimo jis (E. D.) buvo nubaustas ir jam paskirta nuobauda – dešimt parų izoliavimo (2 t., b. l. 6–8). Vis dėlto, po nagrinėjamo įvykio 2024 m. liepos 5 d., 2024 m. liepos 11 d., 2024 m. liepos 15 d. E. D. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kas įvyko tarp jo ir nukentėjusiojo Ž. K. bei kokiu būdu pastarasis susižalojo. 2024 m. liepos 5 d. paaiškinime E. D. nurodė, kad 2024 m. liepos 5 d. kameroje Nr. 15 tarp jo ir Ž. K. įvyko barnis, po kurio Ž. K. nusprendė išeiti į kitą kamerą (1 t., b. l. 20). 2024 m. liepos 11 d. paaiškinime E. D. nurodė, kad 2025 m. liepos 5 d. jis kartu su Ž. K. buvo kameroje Nr. 15. Ž. K. gaudavo psichiatro skirtus vaistus, tačiau šių negerdavo. 2025 m. liepos 5 d. Ž. K. išgėrė didelį kiekį vaistų, kadangi jiems buvo skirtos bausmės baudžiamojoje byloje. Nuo vaistų Ž. K. pradėjo svirduliuoti, griuvinėti, kartą nukrito nuo radiatoriaus ir susimušė nosį, iš kurios bėgo kraujas, todėl jis Ž. K. pasakė eiti iš kameros, kad šis nepridarytų jam problemų. Jis (E. D.) Ž. K. nemušė. Jis (E. D.) buvo nuvestas pas medicinos darbuotoją, kuri apžiūrėjusi jo kūną, rankas ir krumplius jokių paraudimų ar nubrozdinimų nerado (1 t., b. l. 83). 2024 m. liepos 15 d. paaiškinime E. D. nurodė, kad 2025 m. liepos 5 d. jis kartu su Ž. K. buvo kameroje Nr. 15. Ž. K. po teismo sprendimo išgėrė nemažai vaistų (karbolekso ir kvintipino), kuriuos šiam paskyrė psichiatrė (Ž. K. iš karto vaistų negerdavo, o šiuos kaupė). Po šių išgertų vaistų Ž. K. nesivaldė kojos, todėl šis kelis kartus nugriuvo, t. y. kartą nukrito nuo radiatoriaus ir susimušė nosį, dėl ko ši kraujavo. Dėl šio incidento jie susipyko, todėl jis Ž. K. pasakė, kad šis išeitų iš kameros tam, jog nepridarytų daugiau bėdų. Jis (E. D.) Ž. K. nemušė, kaip ir šis jo nemušė (1 t., b. l. 26). Teisminio bylos nagrinėjimo metu E. D. pripažino, kad nagrinėjamo įvykio dieną jis sužinojo apie Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nuosprendį ir supyko ant Ž. K. dėl prieš jį duotų parodymų, tačiau nuosekliai laikėsi analogiškos pozicijos, kad jokio fizinio smurto prieš Ž. K. nenaudojo. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu E. D. parodė, kad paskambinęs į teismą jis sužinojo apie už Kaišiadoryse įvykdytą telefoninį sukčiavimą jam ir Ž. K. skirtas bausmes. Minėtoje byloje Ž. K. iš pradžių davė jį kaltinančius parodymus, bet teisiamojo posėdžio metu parodymus pakeitė. Sužinojęs apie bausmę jis nuliūdo bei pyko ant Ž. K. dėl to, kad šis davė parodymus. Jis (E. D.) Ž. K. galėjo sumušti 30 kartų dar iki minėto sprendimo paskelbimo, nes jie kartu sėdėjo vienoje kameroje. Nagrinėjamo įvykio dieną Ž. K. gulėjo dviejų aukštų lovoje pirmame aukšte, o jis gulėjo šalia esančioje vieno aukšto lovoje. Ž. K. buvo išgėręs vaistų „(duomenys neskelbtini)“, kurių daugiau pavartojus pradeda neklausyti kojos. Ž. K. tą dieną lipo ant radiatoriaus, nes šį kvietė kitas nuteistasis, esantis kitoje kameroje (per langus jie bendrauja su kitais nuteistaisiais, esančiais šalia esančiose kamerose, tačiau langas yra aukštai, todėl nepalipęs ant radiatoriaus negali pasiekti). Nulipdamas nuo radiatoriaus Ž. K. suklupo ir nugriuvo, po ko atsigulė į lovą, o jis vaikščiojo po kamerą. Jis (E. D.) tiksliai neprisimena, bet Ž. K. lipant iš lovos šio kojos galbūt vėl neklausė, todėl šis su juo galbūt vėl susitrenkė, neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo. Ž. K. nugriuvus pradėjo bėgti kraujas, todėl jis (E. D.) pasakė jam (Ž. K.), kad jis nusivalytų kraują ir eitų iš kameros, nes atėję iškviesti pareigūnai būtų jam uždėję antrankius ir jį išvedę. Jie pareigūnus iškvietė po minutės, Ž. K. apsiprausus. Pareigūnai nuvedė Ž. K. pas medikus. Jis (E. D.) taip pat buvo nuvestas pas medikus. Jį (E. D.) apžiūrėjusi sesutė pasakė, kad jo krumpliai ne raudoni. Patikslina, kad Ž. K. nugriuvo du kartus: vieną kartą lipdamas nuo radiatoriaus, o antrą kartą jam vaikščiojant po kamerą. Griūdamas Ž. K. trenkėsi į grindis rankomis, veidu, iš nosies jam pradėjo bėgti kraujas. Jis (E. D.) nestovėjo ir atsisukęs nežiūrėjo, kaip Ž. K. griūna. Ž. K. su juo susidūrė, nes kameros yra nedidelės, siauros, laisvos vietos yra mažai (nėra 3 m² vienam žmogui), o praėjime tarp lovų stovi suoliukas, todėl patalpa susiaurėja. Prasilenkdami jie galėjo pečiais susiliesti ir tada Ž. K. nugriuvo (2 t., b. l. 83–84).

Vilniaus kalėjimo Saugumo valdymo skyriaus budintys pareigūnai J. Č., R. V. ir J. V. patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nagrinėjamo įvykio metu įvyko žodinis konfliktas, kuriam pasibaigus nukentėjusysis buvo sunerimęs ir prašė jį kuo skubiau išvesti iš kameros ir patalpinti jį į kitą kamerą. J. Č. apklaustas teismo posėdžio metu parodė, kad vyresnysis specialistas R. V. pranešė jam, jog antrame gyvenamajame korpuse, kameroje Nr. 15, kurioje yra laikomi drausmės grupės nuteistieji Ž. K. ir E. D., kilo konfliktas, tie nuteistieji galimai susimušė. Ž. K. pradėjo prašyti jį pervesti į kitą kamerą, kadangi tarp jo ir nuteistojo E. D. kilo konfliktas. Vėliau J. Č. patikslino, kad Ž. K. aiškino, jog su E. D. susikivirčijo, jis neaiškino, kad buvo smurtinis veiksmas, jis aiškino, kad susiginčijo, o tie sužalojimai ir nubrozdinimai, kuriuos jie aiškiai matė, atsirado dėl to, kad jis pats nugriuvo ant suoliuko, o nuo suoliuko ant grindų. E. D. jiems pasakė, kad Ž. K. apsvaigo nuo gaunamų vaistų ir apsvaigęs nugriuvo, tačiau jam Ž. K. neatrodė apsvaigęs, mintis dėstė aiškiai ir suprantamai (2 t., b. l. 55–56). Apklaustas vyresnysis specialistas R. V. parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną pareigūnas J. V. jį informavo, jog gyvenamojoje kameroje Nr. 15 susimušė nuteistieji (kaip vėliau paaiškėjo, tai E. D. ir Ž. K.). Kai pasako „konfliktas“ tai paprastai reiškia, kad kilo žodinis konfliktas, o kai pasako „susimušė“, tai jau yra situacija ir reikia greičiau reaguoti ir išskirti. Jam priėjus prie kameros, pokalbį pradėjo Ž. K., norėjęs išeiti iš kameros (jis (R. V.) matė, kad Ž. K. nenori ten būti). Ž. K. dešinė akis ir kairė ausis buvo paraudusios, jis matė, kad buvo fizinis kontaktas, kurio pėdsakai matėsi tik ant Ž. K.. Įvykis galėjo būti įvykęs šiek tiek anksčiau, kadangi vykstant kažkokiam veiksmui nuteistieji būna uždusę kaip po fizinio krūvio, tačiau šiuo atveju jis to nematė. Jam įėjus į kamerą ir paklausus, kas nutiko, tuo metu ant lovos sėdėjęs E. D. nieko nekomentavo, o Ž. K. norėjo išeiti iš kameros ir skubiai rinkosi daiktus. Tam, kad nevyktų kažkas netikėto, jis stovėjo ir laukė, kol Ž. K. susirinks daiktus, po ko pastarąjį jis išvedė iš kameros. Išvesdamas Ž. K. jis jo pasiteiravo, kas nutiko, tačiau Ž. K. atsakė, kad nugriuvo. Jam pasirodė keistas Ž. K. paaiškinimas, nes paprastai žmonės taip nenugriūna, todėl jis Ž. K. dar kartą paklausė, ar šis tikrai nukrito, į ką Ž. K. jam atsakė: „ar galima taip nukristi?“. Po to Ž. K. buvo pasodintas į laikino sulaikymo patalpą ir nuvestas pas medikus, kurie Ž. K. nustatė sužalojimus (2 t., b. l. 56–58). Šiuos liudytojo parodymus patvirtino ir liudytoju apklaustas jaunesnysis specialistas J. V.. Apklaustas teisiamajame posėdyje jis parodė, kad išgirdo kameroje Nr. 15 bildėjimą. Priėjęs prie kameros, jis pamatė Ž. K., kuris buvo sunerimęs ir pasakė, kad tarp jo ir minėtoje kameroje gyvenusio nuteistojo E. D. kilo konfliktas, todėl jie negali būti vienoje kameroje. Ž. K. jam neaiškino, koks konfliktas įvyko, tik pasakė negalintis būti vienoje kameroje su E. D., nes su šiuo konfliktuoja, todėl prašė jį išvesti. E. D. taip pat neaiškino, koks konfliktas tarp jų įvyko. Pamatęs ant Ž. K. veido nubrozdinimus ir paraudimus apie įvykį jis pranešė vyriausiajam specialistui, kuriam atėjus, jie laukė, kol Ž. K. susirinks daiktus, po ko jį išvedė. Prieš įvykį sužalojimų ant Ž. K. jis nebuvo pastebėjęs (2 t., b. l. 85). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareigūnų nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu Ž. K. nebuvo apsvaigęs nuo suvartotų vaistų, taip pat galėjo išlaikyti pusiausvyrą bei dėstyti savo mintis sklandžiai, tačiau nukentėjusysis buvo iš tikrųjų sunerimęs bei nuolat akcentavo pareigūnams, kad nori išeiti iš kameros, nes tarp jo ir nuteistojo įvyko konfliktas. Vis dėlto, jeigu nukentėjusiojo teigimu, jis susižalojo pats, nelogiška ir nesuprantama, dėl kokių dar priežasčių nukentėjusysis prašė pareigūnų kuo greičiau jį išvesti iš kameros ir patalpinti jį į kitą kamerą, nuolat kartodamas būtent tai, kad nebenori būti vienoje kameroje su E. D.. Be to, pareigūnas J. V., kuris atsakingas už kamerą Nr. 15, kurioje gyveno E. D. ir Ž. K., nurodė, kad anksčiau ant Ž. K. veido sužalojimų ir nubrozdinimų nebuvo pastebėjęs. Vadinasi, nagrinėjamo įvykio dieną įvykusios konfliktinės situacijos metu nuteistasis atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, dėl kurių atsirado minėti sužalojimai ir nubrozdinimai. Juolab, akivaizdu, kad nuteistasis šiuo atveju turėjo motyvą panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, kadangi jie abu pripažino, jog jie žinojo apie paskelbtą Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. liepos 5 d. nuosprendį, kuriame, anot nuteistojo ir nukentėjusiojo, yra užfiksuoti Ž. K. parodymai prieš nuteistąjį E. D..

Minėti kalėjimo pareigūnų parodymai atitinka ir byloje esančius vaizdo įrašus, apžiūrėtus kitų objektų apžiūros protokolu (1 t., b. l. 67–68). Matyti, kad vaizdo registratoriumi filmuojantis pareigūnas J. V., atėjęs į kamerą, pasako kitiems pareigūnams: „sako, kad nesutaria“. Vaizdo registratoriumi filmuojantis pareigūnas R. V. klausia E. D. ir Ž. K.: „tai kas čia nutiko?“. Ž. K. tyliai atsako: „nieko, biški susipykom“, o E. D. atsako: „interesų konfliktas“, „nieko nebuvo, susibarėm ir užsimanė išeit, viskas“.

Nuteistojo ir nukentėjusiojo išdėstytą versiją, kad nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu susižalojo pats, paneigia Lietuvos kalėjimų tarnybos Pirminės sveikatos priežiūros skyriaus bendrosios praktikos slaugytojos E. Š. surašyta 2024 m. liepos 5 d. sužaloto asmens medicininės apžiūros pažyma ir byloje pateikta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvada Nr. G 3084/2024(1). Kaip matyti iš 2024 m. liepos 5 d. medicininės apžiūros pažymos, joje nurodytas apžiūros laikas – 2024 m. liepos 5 d. 16.20 val. bei užfiksuoti ant Ž. K. kūno sužalojimai: kairės akies pusės smilkinio, ausies, kaklo srities paviršiniai odos nubrozdinimai, kairės pusės ausies kremzlinės dalies kraujosruva, dešinės pusės akies voko ir paakio paviršiniai odos nubrozdinimai, dešinės pusės akies voko ir nosies srities kraujosruvos (1 t., b. l. 21–23). Pažymėtina, kad remiantis šiais medicininiais dokumentais buvo surašyta ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. rugsėjo 25 d. specialisto išvada Nr. G 3084/2024(1). Šioje specialisto išvadoje konstatuota, kad Ž. K. nustatyta poodinės kraujosruvos ir paviršiniai odos nubrozdinimai kairėje ausyje, dešinės akies voke, paviršiniai odos nubrozdinimai kairiame smilkinyje dešinio paakio srityje, kaklo kairėje, poodinė kraujosruva nosies srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku ar (ir) buką briauną turinčiu daiktu (daiktais) (prieš kreipiantis medicinos pagalbos); medicinos dokumentuose nėra aprašyta požymių, nurodančių skirtingą sužalojimų padarymo laiką; sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais; nustatytų sužalojimų vietose pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie žalojusio daikto ar įrankio individualias savybes, medicinos dokumentuose nėra aprašyta; sužalojimų aprašymai pateiktuose medicininiuose dokumentuose nenurodo, kokioje padėtyje buvo Ž. K. sužalojimų padarymo metu; nustatyti sužalojimai nėra būdingi vienkartiniam griuvimui; sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šią specialisto išvadą patvirtino ir specialistė R. G., kuri vertino Ž. K. kūne užfiksuotus sužalojimus. Apklausta teisiamojo posėdžio metu R. G. parodė, kad minėti sužalojimai tokiu būdu, kokius nurodė E. D. ir Ž. K. (nulipus nuo radiatoriaus ir nugriuvus ant grindų ir (ar) atsitrenkus į medinį suoliuką, o nuo jo nugriuvus ant grindų), negalėjo būti padaryti, Ž. K. griūdamas dešinės akies voko susižeisti taip pat negalėjo, nes tam trukdo nosies nugarėlė. Abejoti specialisto išvada ir ją surašiusios specialistės (ekspertės) kompetentingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi tyrimą atliko asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją tokio pobūdžio tyrimams atlikti. Taigi, nukentėjusysis nagrinėjamo įvykio metu objektyviai negalėjo susižaloti pats, kadangi, kaip minėta, nustatyti sužalojimai nėra būdingi vienkartiniam griuvimui. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad versiją dėl atsitrenkimo į medinį suoliuką ir griuvimo ant grindų pats nukentėjusysis paneigė savo 2024 m. liepos 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose.

Apeliantas akcentuoja aplinkybę, kad po nagrinėjamo įvykio jis buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojo, kuris nenustatė, jog jo krumpliai būtų paraudę. Iš tikrųjų, iš 2024 m. liepos 5 d. medicininio pažymėjimo matyti, kad, apžiūrėjus E. D. visą kūną, jokių kūno sužalojimu nėra (1 t., b. l. 23). Kita vertus, tai nepaneigia byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes, kad ne kas kitas, o būtent E. D. kameroje sužalojo Ž. K.. Kaip matyti, byloje nėra nustatytas tikslus nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmas. E. D. nėra nuteistas už tai, kad būtent rankos kumščiu sužalojo Ž. K.. Taigi, aplinkybė, kad kalėjimo medicinos darbuotojas nenustatė, jog E. D. rankos krumpliai būtų paraudę, nėra teisiškai reikšminga. Be to, pažymėtina, kad minėtame medicininiame pažymėjime nėra detaliau aptariama kūno apžiūra, tiesiog pateikta trumpa išvada, kad būtent sužalojimų, o ne paraudimų, nenustatyta.

Apibendrinant visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistasis E. D., sužinojęs apie Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2024 m. liepos 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-546-548/2024, kuris grindžiamas, be kita ko, Ž. K. kaltinančiais parodymais, supyko ant Ž. K. bei kaltinime nurodytu laiku ir vietoje žodinio konflikto metu tyčia nenustatytu būdu panaudojo fizinį smurtą prieš Ž. K. ir ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. poodines kraujosruvas ir paviršinius odos nubrozdinimus kairėje ausyje, dešinės akies voke, paviršinius odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, dešinio paakio srityje, kaklo kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą nosies srityje. Įvertinusi aptartų įrodymų visumą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl E. D. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. E. D. veiksmuose nustatyti visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, todėl jį išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

Pasak nuteistojo E. D., jis skundžiamu nuosprendžiu antrą kartą nubaustas už tą patį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, kadangi pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksą jam jau buvo paskirta nuobauda – 10 parų izoliavimo. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (teisės principas non bis in idem). Šis principas yra įtvirtintas ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą. Principas non bis in idem taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Principas non bis in idem taip pat įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Vilniaus kalėjimo viršininko 2024 m. liepos 26 d. sprendimu nuteistajam E. D. paskirta drausminė nuobauda už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 50 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimų nevykdymą, t. y. pritaikyta drausminė atsakomybė už laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų specialiųjų pareigų nesilaikymą ir draudimų pažeidimą (1 t., b. l. 87–88). Teismų praktikoje išaiškinta, kad toks pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės taikymo pagrindas, nei Lietuvos teismų, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nelaikomas baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimu. Todėl, priešingai nei teigia nuteistasis apeliaciniame skunde, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę, ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis drausminei atsakomybei realizuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2-2007, 2K-418/2012, 2K-222-788/2017).

Dėl bausmės

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų už padarytą nusikalstamą veiką parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir išanalizavo visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. E. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tiesiogine tyčia padarytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis). Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta E. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas, BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir E. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. E. D. anksčiau daug kartų teistas, be to, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 14 d. baudžiamuoju įsakymu E. D. jau buvo pripažintas kaltu nesunkiai sužalojęs kitą asmenį, jam buvo skirtos griežtesnės tiek arešto, tiek terminuoto laisvės atėmimo bausmės, kurios jokios teigiamos įtakos E. D. nepadarė, nes jis nuolat nusikalto, be kita ko, šiuo metu jis taip pat atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, baustas administracine tvarka. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti E. D. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant didesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už nusikalstamą veiką paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrindamas nuteistajam paskirtą bausmę (9 mėnesių laisvės atėmimą) su ankstesne nutartimi paskirtos neatliktos subendrintos bausmės dalimi (skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną buvo – 11 (vienuolika) metų 10 (dešimt) mėnesių ir 20 (dvidešimt) dienų laisvės atėmimu) bei paskirdamas jam galutinę subendrintą 12 (dvylikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai dėl nuteistajam paskirtos bausmės ir jos dydžio, todėl teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis E. D. prašo jam į galutinę subendrintą 12 (dvylikos) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę įskaityti pagal Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d nutartį atliktą bausmės dalį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis E. D. nagrinėjamoje byloje aptariamą nusikalstamą veiką padarė 2024 m. liepos 5 d., t. y. neatlikęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 28 d. ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. liepos 5 d. nuosprendžiais jam skirtos bei Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartimi subendrintos bausmės. Tokiu atveju neatlikta pagal ankstesnius teismo nuosprendžius (nutartis) paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis subendrinama su nauju nuosprendžiu paskirta bausme taikant visišką ar dalinį bausmių sudėjimo būdą pagal BK 64 straipsnio nuostatas. BK 64 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama tik neatliktos bausmės dalis, o ne visos paskirtos bausmės dalis. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad, kitaip nei BK 63 straipsnio 9 dalies taikymo atveju, subendrinant paskirtas bausmes pagal BK 64 straipsnio taisykles nėra galimybės į nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti bausmės ar jos dalies, atliktos pagal ankstesnį nuosprendį. Priešingu atveju, nuteistajam E. D. būtų sumažinta paskirta ir realiai atliktina laisvės atėmimo bausmė, nors tam nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Dėl to nuteistojo prašymas yra netenkinamas.

Esant šioms aplinkybėms, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktos pažymos matyti, kad iš nuteistojo valstybės naudai prašoma išieškoti 166,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo gynėja paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Pažymėtina, kad nuteistasis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo E. D. apeliacinį skundą.

Neišieškoti iš nuteistojo E. D. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.