Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-03-30 · Administracinė byla Nr. I-265-583/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-03-30
Bylos Nr.
I-265-583/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Aušrelė Mažrimienė, Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
T. Ž.
Trečiasis asmuo
Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr.I-265-583/2012 m.Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00037-2012-0Procesinio sprendimo kategorija 15; 24; 74
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. kovo 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušrelės Mažrimienės, Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjai T. Ž., 2012 m. kovo 20 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams - valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui Rimvidui Valančiui dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-230-11 panaikinimo, įpareigojimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja skunde nurodo, kad kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos apygardos teisme apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-15-123/2011 dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Tačiau Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Klaipėdos VGTPT) 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr.(1.31)-TPB-230-11 neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, kad tokiu sprendimu jai daromas psichologinis spaudimas atsisakyti savo teisių gynimo kreipiantis į teismą. Mano, kad Klaipėdos VGTPT direktorius tyčia vilkina ir neskiria antrinės teisinės pagalbos. Be to teikiamame prašyme reiškė nušalinimą direktoriui R.Valančiui ir teisės skyriaus vedėjai K.Gureckienei, prašydama nusišalinti nuo sprendimo priėmimo nagrinėjant jos prašymą ir nurodė konkrečius motyvus, tačiau jie neteisėtai ne tik nenusišalino, bet ir atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taipogi nurodo, kad Klaipėdos VGTPT direktorius neteisėtais veiksmais pakirstas jos pasitikėjimą Lietuvos valstybe ir Konstitucija bei jos garantijomis, nesudaryta galimybė apginti jos ir jos vaiko pažeistas teises, todėl padaryta nepataisoma turtinė ir neturtinė žala, pablogėjo sveikata, dvasinė pusiausvyra ir tai atsilieps gyvenimui ir jo trukmei, atsirado naujų ligų dėl ko reikia vartoti vaistus ir kt. Šių ir skunde išsamiau išdėstytų motyvų pagrindu teismo prašoma:

1. panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-230-11 ir įpareigoti tarnybą priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo;

2. priteisti iš atsakovų (solidariai) pareiškėjos naudai 200 000 litų neturtinės žalos atlyginimą regreso teisę dėl priteistos žalos nukreipiant į kaltą asmenį;

3. priteisti iš atsakovų (solidariai) 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, regreso teisę dėl priteistos žalos atlyginimo nukreipiant į kaltą asmenį;

4. priteisti iš atsakovų (solidariai) patirtas bylinėjimosi išlaidas, regreso teisę dėl žalos atlyginimo nukreipiant į kaltą asmenį.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos VGTPT atsiliepimu į skundą (b.l.45-48) nurodė, kad ginčijamas 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-123-11 dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje yra teisėtas ir pagrįstas. Argumentuoja tuo, kad pareiškėjai toje pačioje civilinėje byloje antrinė teisinė pagalbą jau buvo teikiama ir jos teikimas nutrauktas dėl pačios pareiškėjos kaltės, nes pareiškėja sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą ir pajamas bei su darbu susijusias pajamas ir piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Šios aplinkybės nustatytos ir įsiteisėjusiu 2010 m. lapkričio 8 d. teismo sprendimu. Mano, kad pareiškėja 2011 m. gruodžio 6 d. pateikdama prašymą vėl suteikti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje byloje, vėl piktnaudžiauja savo teisėmis ir valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl teisinė pagalba šioje byloje negali būti teikiama. Nurodo, kad Tarnyba priimdama ginčijamą sprendimą taip pat nustatė, kad civilinė byla Nr. 2A-12-123-/2011 Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama 2011 m. lapkričio 17 d., rašytinio proceso tvarka, taigi pareiškėja dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi jau po to, kai bylos nagrinėjimas teismo posėdyje buvo įvykęs, o 2011 m. gruodžio 16 d. buvo numatytas procesinio dokumento paskelbimas, todėl atstovavimas civilinėje byloje Nr. 2A-12-123-/2011 neperspektyvus. Dėl Tarnybos direktoriaus nušalinimo, teigia, jog pareiškėja 2011 m. gruodžio 6 d. prašyme nenurodė priežasčių, dėl kurių Tarnybos direktorius turėtų nusišalinti nuo sprendimo priėmimo, o pareiškėjos nuomonė dėl interesų konflikto pagrįsta subjektyviu jos vertinimu, o ne objektyviomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais. Taip pat nurodoma, kad nėra nei vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepagrįstas. Šių motyvų pagrindu prašoma pareiškėjos skundo netenkinti.

Dėl pareikšto prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir bylos nagrinėjimo iš esmės.

Prieš teismo posėdį pareiškėja 2012 m. kovo 20 d. 13:15 val. pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nurodydama, kad Klaipėdos VGTPT 2012 m. kovo 19 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą šioje administracinėje byloje. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja šį prašymą palaiko ir prašo bylos nagrinėjimą atidėti, kol bus paskirtas advokatas.

Motyvuojamoji dalis

ABTĮ 53 straipsnio 3 dalis numato, kad proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Pareiškėja apie bylos nagrinėjimą buvo informuota 2012 m. vasario 28 d. ir tai patvirtina teismo šaukimas (b.l.68). 2012 m. kovo 13 d. gavus pareiškėjos prašymą bylos nagrinėjimas atidėtas ir teismo posėdis paskirtas 2012 m. kovo 20 d. Tačiau nežiūrint to, kad pareiškėja jau 2012 m. vasario 28 d. buvo informuota jog jos skundas priimtas nagrinėti ir paskirta teismo posėdžio data, ji nesiekė kuo skubiau kreiptis į Klaipėdos VGTPT teikdama prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tuo neveikė siekdama operatyvaus ginčo išsprendimo.

Antra, pareiškėja ginčija Klaipėdos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. (1.31)-TPB-230-11 ir iš šio sprendimo neteisėtumo kildina kitus reikalavimus. Ginčydama Klaipėdos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos sprendimą, pareiškėja kreipėsi į tą pačią tarnybą siekdama antrinės teisinės pagalbos suteikimo ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vieningą teisminę praktiką 2007 m. liepos 19 d. nutartyje išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A17-714/2007 yra konstatavęs, kad atkreiptinas dėmesys į tai, kad padėtis, kai pareiškėjas siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo, prašydama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei, nors ir nekvestionuotinai, realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėjas jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo. Minėtos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymą. 2010 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą Nr. A556-964/2010, taipogi konstatuota, kad toks pasirinktas elgesio modelis, kai siekiant antrinės teisinės pagalbos ginčijant tos pačios tarnybos priimtą sprendimą yra kreipiamasi į tą pačią tarnybą dėl jos suteikimo, pripažintinas piktnaudžiavimu laiduotomis teisėmis ir siekis vilkinti bylos nagrinėjimą pradedant disputus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neturėsiančius naudos nei vienai iš disputo šalių.

2011 m. spalio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-3073/2011, kurioje išnagrinėta būtent pareiškėjos apeliacija buvo konstatuota, kad būtent tokie analogiški pareiškėjos veiksmai siekiant atidėti bylos procesą yra nesuderinami su ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Taigi šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi ir nuosekliai laikantis LVAT formuojamos teisminės praktikos būtent konstatuotina, kad pareiškėjos elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjos siekio kuo operatyviau ir objektyviau išnagrinėti bylą, sąžiningo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis. Įvertinus susiklosčiusią situaciją, kai siekiama antrinės teisinės pagalbos ginčijant sprendimus, kuriais tokią antrinę teisinę pagalbą atsisakyta teikti, pirminio ginčo išsprendimas gali tapti neįmanomu. Tokiu atveju teismas būtų saistomas jau kito proceso, kuriame sprendžiamas ginčas, kuriame asmuo vėlgi gali siekti antrinės teisinės pagalbos teikimo. Įvardijamų aplinkybių visuma yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nėra kliūčių bylos nagrinėjimui iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimui. Priešingu atveju teisminis ginčas būtų atitrauktas nuo to ginčo nagrinėjimo dėl kuriuo kreiptasi skundu į teismą ir dėl kurio išsprendimo iškelta administracinė byla.

Pažymėtina ir tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir - ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau akivaizdu, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėja realizavo teisę į teisminį bylos nagrinėjimą, savarankiškai surašydama ir paduodama skundą, o pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis ir priimdamas 2012 m. vasario 21 d. nutartį šias teises padėjo realizuoti, bylos nagrinėjimo iš esmės metu patikrino ir įvertino atsakovo ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl įvertinus šias aplinkybes bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis apie pareiškėjos savarankiškai iškeltų ir nagrinėjamų bylų skaičių, reiškiamų reikalavimų apimtį, nėra teisinio pagrindo prielaidoms, kad buvo apribota pareiškėjos teisė į teisminę gynybą, teisė į nešališką ir teisingą teisminį procesą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Dėl pareiškėjos pareikšto nušalinimo Tarnybos direktoriui ir teisės skyriaus vedėjai

Pareiškėja skunde nurodo, kad teikdama 2011 m. gruodžio 6 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškė nušalinimą Tarnybos direktoriui R.Valančiui ir teisės skyriaus vedėjai K.Gureckienei, todėl jie privalėjo nusišalinti nuo prašymo nagrinėjimo procedūros.

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi inter alia objektyvumo principu, reiškiančiu, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Šiam principui realizuoti Viešojo administravimo įstatyme yra numatytas specialus instrumentas – nušalinimo institutas. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinta asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, pareiga nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, idant būtų užtikrinta viešųjų interesų viršenybė. Taip pat šiame įstatyme nustatyta, jog valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, ir priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu (3 straipsnio 2 ir 4 punktai). Taigi, ir šiame įstatyme yra įtvirtintas specialus nušalinimo institutas, turintis garantuoti, jog asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, laikysis jiems nustatytų, inter alia pirmiau nurodytų, pareigų.

2011 m. gruodžio 6 d. prašyme (b.l.49-53) nenurodyta konkrečių argumentuotų priežasčių dėl kurių pareiškėjos manymu yra kilęs interesų konfliktas ir nepateikta jokių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, išskyrus subjektyvų pačios pareiškėjos situacijos supratimą ir vertinimą. Viešojo administravimo subjektui reiškiamas nušalinimas gali būti laikomas pagrįstu tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, kurios leidžia pagrįstai abejoti šio subjekto nešališkumu. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, ta aplinkybė, kad pareiškėja mano, jog Tarnybos direktorius ar teisės skyriaus vedėja negali objektyviai išspręsti jos pateikto prašymo, nėra pagrindas savaime abejoti jų nešališkumu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos įvardijamas jos tariamas persekiojimas yra susijęs su tarnybos administruojama antrine teisine pagalba, pareiškėjos netenkinantys veiksmai ar sprendimai savaime nėra neteisėti ir nesudaro pagrindo abejoti tarnybos direktoriaus ir teisės skyriaus vedėjos nešališkumu, taigi ir nėra teisinių prielaidų teigti apie pareiškėjos prašymą nagrinėjančių asmenų šališkumą, juolab nesant jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų tokias prielaidas, todėl pagrįstai įvardijami asmenys nenusišalino ir nebuvo nušalinti nuo pareiškėjos prašymo nagrinėjimo procedūros ir nenusišalinimo/nenušalinimo argumentus nurodė 2011 m. gruodžio 9 d. sprendime. Dėl šių aplinkybių pareiškėjos skundo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo, kadangi sprendimą priėmė šališkas asmuo, atmestini kaip nepagrįsti. Būtent tokia teisminė praktika nuosekliai yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr.: administracinė byla Nr. A556 – 1314/2009; administracinė byla Nr. A756-921/2009)

Dėl vilkinimo priimti sprendimą.

Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priimamas iš karto, kai asmuo kreipiasi. Jeigu nėra galimybės priimti sprendimą iš karto, jis priimamas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, 11 straipsnio 9 dalyje nurodytos advokato išvados arba šio straipsnio 13 dalyje nurodytos informacijos gavimo dienos. Šioje įstatymo normoje nurodytų sprendimo priėmimo termino eigos pradžia sietina ne su prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikimo data, o su dokumentų, nurodytų Teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, gavimo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje gavimo data (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A146-769/2008). Sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti priimtas iš karto, kai asmuo kreipiasi, tuo atveju, kai pareiškėjas prašymo pateikimo metu suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai visą įstatymu numatytą informaciją ir dokumentus, įrodančius prašymą pateikusio asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėja skunde nurodo, kad Tarnyba trijų dienų laikotarpiu privalėjo paskirti advokatą. Tarnyba būtent per šį laikotarpį ir išsprendė pareiškėjos pateikto prašymo klausimą. Pareiškėja 2012 m. gruodžio 6 d. kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir Tarnyba 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-230 išspendė prašymo tenkinimo klausimą. Todėl teismas nepagrįstais pripažįsta pareiškėjos skundo argumentus, kad atsakovas vilkino antrinės teisinės pagalbos suteikimą pagal jos pateiktą prašymą.

Dėl 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr.(1.31)-TPB-230-11 pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Iš ginčijamo 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-230-11 matyti, kad jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – VGTPĮ) 3 straipsnio 2 ir 4 punktais, 4 straipsnio 1 punktu, 11 straipsnio 6 dalies 2 bei 8 punktais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintinais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Konkrečiu atveju aktualus Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas, įtvirtinantis, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto Įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sustabdė civilinės bylos Nr. 2A-535-123/2010 (dabar Nr. 2A-15-123/2011) nagrinėjimą pagal ieškovės T.Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-10-29 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T.Ž. ieškinį atsakovei UAB „Simon Louwerse“ logistika, dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir kt., kol bus išspręstas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovei T.Ž. (b.l.63). Antrinė teisinė pagalba pareiškėjai minėtoje civilinėje byloje buvo suteikta Klaipėdos VGTPT 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09, tačiau 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-154 antrinės teisinės pagalbos teikimas apeliacinės instancijos civilinėje byloje Nr. 2-1525-676/2009 (Nr. 2A-535-123/2010) buvo nutrauktas nustačius, kad pareiškėja sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie savo turtą bei piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Pareiškėja ginčydama sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą kreipėsi skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuris 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-792-57/2010 pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2011 m. spalio 13 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-2410/2011 nutarta pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos konstatavo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagrįstai nutrauktas paaiškėjus, kad pareiškėja sąmoningai pateikė neteisingą informaciją apie ginčo ar bylos esmę, savo turtą ar pajamas. Be to akcentuota, kad neteisingos informacijos teikimas pažeidžia bendruosius teisės ir specialiuosius valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principus, VGTPĮ 4 straipsnyje įtvirtintas pareiškėjų pareigas. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėja piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis.

ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Įsiteisėjusiu 2010 m. lapkričio 8 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-792-57/2010 nustatyta, kad pareiškėja piktnaudžiavo jai suteikta antrine teisine pagalba būtent nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2A-15-123/2011 (ankstesnis numeris 2A-535-123/2010) ir pagrįstai 2010 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPD-154-10 antrinės teisinės pagalbos teikimas nutrauktas. Išsprendus ginčą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo teisėtumo ir 2011 m. lapkričio 2 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi atnaujinus bylos nagrinėjimą, pareiškėja 2011 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą Klaipėdos VGTPT prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą toje pačioje civilinėje byloje Nr. 2A-15-123-2011 dėl neteisėto atleidimo iš darbo UAB „Simon Louwerse logistika“, grąžinimo į darbą, padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje jai jau buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 4 punktas, draudžia piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis, 4 straipsnio 1 punktas, įpareigoja asmenį bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas, numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama kai pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Vertinant įvardijamus teisinius pagrindus, kuriais atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teisinis vienetas, priėmęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, nepateikė piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos. Minėta definicija, o ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo susijęs su valstybės garantuojama teisine pagalba, aiškintina pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles. Vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo būdu aiškinant žodžius, sakinius reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo taisyklė). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio „piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia, kad toks elgesys, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam (žr.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 964/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A556-964/2010). Iš aukščiau nurodytų aplinkybių seka, kad pareiškėja siekia antrinės teisinės pagalbos toje pačioje byloje, kurioje antrinės teisinės pagalbos teikimas jai jau buvo nutrauktas konstatavus, kad ji piktnaudžiavo antrine teisine pagalba šioje byloje, todėl Tarnyba 2011 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-230-11 pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą ir šį atsisakymą grindė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 ir 4 straipsniais numatančiais bendrąsias pareigas, bei 11 straipsnio 6 dalies 8 punkte numatytuoju pagrindu. Priešingu atveju, antrinės teisinės pagalbos suteikimas prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto paskirčiai bei pagrindiniams jos principams, leistų asmenims neribotai piktnaudžiauti valstybės finansuojama antrine teisine pagalba.

Vertinant teisinę situaciją ir sprendžiant ar atsakovui buvo suteikta diskrecija išnagrinėjus administracinę bylą dėl ankstesniojo sprendimo teisėtumo vėlgi priimti naują sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas paaiškėjus, kad asmuo piktnaudžiauja antrine teisine pagalba ir asmuo dėl to neturi teisės gauti antrinę teisinę pagalbą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ne tik teisė, bet ir pareiga nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius įvardijamus pagrindus (žr.: LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1826/2006). Šios aplinkybės gali būti nustatytos net tik jau paskyrus antrinę teisinę pagalbą, bet ir sprendžiant dėl jos paskyrimo, todėl įvardijamas antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindas gali būti taikomas atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą, jei tokia informacija paaiškėja iki antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Todėl atsakovas nustatęs, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu pareiškėja pripažinta piktnaudžiavusi antrine teisine pagalba, neturėjo diskrecijos priimti kitokį nei ginčijamas sprendimas.

Antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai atsisakyta teikti ir kitu pagrindu, kai atstovavimas byloje neperspektyvus (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTP įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinę teisinę pagalbą atsisakoma teikti, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėja kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo jau išnagrinėtoje rašytinio proceso tvarka byloje, kurioje 2011 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi teismas išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacine tvarka procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą atidėjo 2011 m. gruodžio 15 d., todėl atstovavimas pareiškėjai civilinėje byloje Nr. 2A-15-123/2011 apeliacinėje instancijoje yra neperspektyvus.

Konstatavus, kad atsakovas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą akivaizdu, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti Klaipėdos VGTPT priimti naują sprendimą dėl advokato paskyrimo.

Dėl pareiškėjos skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, pagrįstumo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų ar neveikimo, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (Civilinio kodekso (toliau CK) 6. 245 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6. 246 str. 1 d.). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, būtini elementai: 1) neteisėti veiksmai (CK 6. 246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 str.). Nesant vieno iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą negalima.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, turi nurodyti ir pagrįsti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jei būtų tam sąlygos. Tuo tarpu pateiktame skunde apsiribojama vien neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiais teiginiais grindžiamas ir pats reikalaujamos atlyginti žalos dydis, nepaisant pareiškėjai tenkančios pareigos ne tik suformuluoti konkretų skundo reikalavimą, nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindžia savo reikalavimą, bet ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus pagrindžiančius patį patirtos žalos faktą ir dydį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 5 ir 6 p., 57 str. 4 d.). Pareiškėjos teiginiai apie padarytą neturtinę žalą iš esmės yra prielaidos, standartiškai kartojamos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose, todėl negali būti pagrindu reiškiamų reikalavimų patenkinimui. Taigi, pareiškėjos skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo iš vis konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą, be to kaip jau minėta sprendime teismas nenustatė Tarnybos veiksmuose neteisėtų veiksmų buvimo, todėl iš vis nėra ir sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.

Dėl palūkanų priteisimo

Pareiškėja skundu prašo priteisti palūkanas, nuo teismo priteistos sumos, nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos. Pareiškėjos reikalavimas kildinamas iš valstybės įsipareigojimų vykdymo tam tikrai socialinei grupei, galinčiai pretenduoti į antrinę teisinę pagalbą. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda Civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (Civilinio kodekso 1.136 str. 1 d.). Civilinio kodekso 6.37 straipsnio nuostatos reglamentuoja mokėjimą palūkanų pagal prievoles. Šiuo atveju atsakovas, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, administruodamas antrinės teisinės pagalbos teikimą ir pareiškėja nėra prievoliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjos reikalavimai dėl palūkanų, priteisimo nepagrįsti. Vadovaujantis cituota Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 1 dalies nuostata, civilinės teisės ir pareigos be kita ko atsiranda ir dėl žalos padarymo (Civilinio kodekso 1.136 str. 2 d. 5 p.). Kaip jau minėta teismo sprendime, nenustatyta, kad atsakovas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir dėl atsakovo veiksmų ar neveikimo būtų atsiradusi turtinė ar neturtinė žala, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl palūkanų priteisimo šį reikalavimą kildinant net ir iš žalos atlyginimo instituto, nepagrįstas ir netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Pareiškėja taip pat reiškė reikalavimą dėl bylinėjimo išlaidų atlyginimo. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis šia teisės norma, įstatymų leidėjas numato galimybę proceso dalyviui atlyginti jo turėtas teismo išlaidas, jeigu sprendimas administracinėje byloje yra priimtas jo naudai. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalies nuostatas negali būti pripažįstama, kad sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl pareiškėja negali pretenduoti į išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pareiškėjos T. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui tiesiogiai arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasAušrelė MažrimienėVida Stonkuvienė