Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) H. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo H. N. ieškinį atsakovams M. P., E. P. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Teismas vadovavosi Butų privatizavimo įstatymo (toliau tekste BPĮ) 4,5 straipsniais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba kasacinis teismas) išaiškinimais, jog pagal BPĮ 5 straipsnį ir galiojusį Santuokos ir šeimos kodekso (toliau tekste SŠK) 21 straipsnį, butai, sutuoktinių įsigyti pagal BPĮ santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. Todėl sprendė, kad ieškovas pardavė abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis priklausantį butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir tą pačią dieną įsigijo abiems sutuoktiniams lygioms dalimis priklausantį ginčo butą, kurį įregistravo savo vardu. Teismas nurodė, kad teisinis nekilnojamojo turto registravimas vykdo tik išviešinimo funkciją, tačiau neturi įtakos nustatant sutuoktinių turto dalis į nekilnojamąjį turtą. Ginčo butas, priklausė abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis, nepriklausomai nuo teisinės registracijos. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas ieškinį atmetė.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Motyvuojamoji dalis

IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: (b. l.67-70). Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus (duomenis), kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Sutiktina su atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą išsakyta nuomone jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priima vienai iš šalių nepalankų sprendimą negali būti laikoma aplinkybe pagrindžiančia būtinybę teikti naujus rodymus apeliacinėje instancijoje. Tačiau kasacinis teismas yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ne tik tai ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, tačiau ir tai ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Kasacinis teismas formuodamas praktiką yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (LAT 2015 02 13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (LAT 2005 07 11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto naujai pateiktais rašytiniais įrodymais, mano, kad siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas priimti apelianto pateiktus rašytinius įrodymus (CPK 314 str.). Pažymėtina, kad atsakovai su naujai pateiktais įrodymais yra susipažinę, nes jie buvo išsiųsti kartu su apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į apeliacinį skundą, todėl turėjo galimybę juos aptarti savo atsiliepime ir šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nors apeliantas apeliaciniame skunde nesuformuluoja tiksliai kaip nauji įrodymai įtakoja ginčo dalyką, tačiau akivaizdu jog jis siekia, kad teismas įvertintų įrodymuose pateiktus faktus, jog jis prieš privatizuojant butą Žemaitės g. 1-107, Vilniuje iš tikrųjų buvo pardavęs savo tėvo namą ir kad jo mirusi sutuoktinė V. N. dar iki jų santuokos buvo įsigijusi nuosavybės teise 2 kambarių butą G. V. g. 24-57 g. Vilniuje.

Dėl nuosavybės teisės į santuokoje privatizuotą butą

Apeliantas teigia jog ginčo butas pripažintinas jo asmenine nuosavybe, kadangi įgytas už lėšas gautas pardavus kitą, jo asmenine nuosavybe privatizuotą butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Byloje remiantis rašytine bylos medžiaga nustatytos tokios faktinės aplinkybės. Ieškovas ir atsakovės motina V. J. (santuokoje V. N.), mirusi 2014 12 11 (b.l. 5) buvo sudarę santuoką 1992-09-17 (b.l.15). Butas, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame, kaip teigia ieškovas, jis gyveno kartu su sutuoktine privatizuotas apelianto vardu 1997-11-20 (b.l.8-12). Kad privatizavimo metu abu sutuoktiniai gyveno minėtame bute patvirtina ir apelianto 1997 05 29 rašytas prašymas (b.l. 10) leisti privatizuoti ginčo butą praleidus nustatytą terminą. Kaip priežastis, dėl kurių praleido įstatyme nustatytą terminą, apeliantas pareiškime nurodė sunkią materialinę padėtį ir žmonos negalią, nurodė, kad jo šeima susideda iš 2 asmenų. Iš byloje pateikto susitarimo privatizuoti butą (b.l.8) matyti, kad apeliantas ir jo mirusioji sutuoktinė V. N., kaip nuomininkas ir jo šeimos narė susitarė butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje privatizuoti apelianto vardu. 1997 11 20 pirkimo – pardavimo sutartimi (b.l.12) Vilniaus miesto valdyba pardavė apeliantui minėtą butą už 738,97 Lt. Pažymėtina jog buto kaina sumokėta ne privatizavimo čekiais, bet grynais pinigais į pardavėjo sąskaitą. 1998 03 30 apeliantas pardavė privatizuotą 2 kambarių butą Žemaitės g.1-107, Vilniuje už 60 000 Lt ir tą pačią dieną pirko 1 kambio butą Žemynos g. 21 – 106, Vilniuje (ginčo butą). Mirusioji ieškovo sutuoktinė V. N. 2002 04 04 testamentu visą savo nekilnojamąjį turtą kur jis bebūtų, iš ko besusidėtų paliko lygiomis dalimis atsakovams: savo dukrai M. P. ir vaikaičiui E. P..

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir rėmėsi kasacinio teismo suformuota praktika, pasisakydamas jog BPĮ tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis, o šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka, nuomininkas ir jo šeimos nariai turėjo lygias teises pirkti jų nuomojamą gyvenamąją patalpą. Taip pat, kad pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą, jog nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negalėjo privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Ši įstatymo nuostata taikyta visiems nariams tos šeimos, kurios narys ar nariai yra privatizavę butą, net ir tiems, kurie neįgijo nuosavybės teisių į nupirktą butą, o tik davė sutikimą jį pirkti kitiems jos nariams. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitarę dėl nuomojamo buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku (bendrasavininkiais) (BPĮ 5 straipsnio 1 dalis) bei įforminę buto pirkimo–pardavimo sutartį, pripažįstami įgyvendinę BPĮ jiems suteiktą teisę privatizuoti vieną butą, todėl pagal šį įstatymą privatizuoti kito buto negalėjo. Butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusį gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Dėl to, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, BPĮ 5 straipsnio 1 dalis 1998 07 02 įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) papildyta sakiniu „Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas“. Teismas taip pat pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo praktika (LAT 1999 09 06 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/1999), kurioje išaiškinta, kad butai, kuriuos sutuoktiniai įsigijo pagal BPĮ iki šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies papildymo, taip pat laikomi bendrąja jungtine jų nuosavybe, kad ši įstatymo pataisa apėmė ir turi būti taikoma butų privatizavimo santykiams, atsiradusiems nuo pat Butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Nors teismas išsireiškė neaiškiai teigdamas jog privatizuotas turtas parduotas abiems sutuoktiniams lygiomis dalimis, kas reikštų jog turtas jiems priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise, nors butas įgytas (privatizuotas) gyvenant santuokoje laikomas jungtine sutuoktinių nuosavybe, įstatyme numatant prezumpciją jog sutuoktinių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra lygios. Tačiau šis netikslumas nesudaro nekeičia ginčo aplinkybių iš esmės.

Apelianto naujai pateikti įrodymai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo. Apeliantas, remdamasis į bylą pateikta 1997 08 18 pirkimo - pardavimo sutartimi (b.l. 67) apeliaciniame skunde nurodo jog pagal minėtą sutartį pardavęs iš savo tėvo paveldėtą namą gautais pinigais sumokėjo už buto privatizavimą. Todėl laiko jog įsigijo turtą už savo asmenines lėšas asmeninės nuosavybės teise. Tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas remdamasis kasacinio teismo praktika bei BPĮ 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal BPĮ santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina. (LAT 2012 03 29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2012). Be to, ieškovas nėra pateikęs ir įrodymų jog būtent lėšomis gautomis už parduotą tėvo namą buvo sumokėta už privatizuotą butą Žemaitės g. 1-107, Vilniuje.

Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė nekilnojamojo turto registro išrašą (b.l. 69,70), iš kurio matyti, kad ieškovė dar iki santuokos su ieškovu buvo įsigijusi butą G. V. g., kuris įregistruotas kaip jos asmeninė nuosavybė gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos, išduotos 1991 11 04 pagrindu, kas reiškia jog ieškovė buvo įsigijusi ne valstybei ar valstybinei įstaigai, įmonei ar organizacijai priklausiusį butą pagal BPĮ, bet butą gyvenamųjų namų statybos kooperacijos pagrindu, dalyvaudama jo statyboje savo asmeninėmis lėšomis. Tačiau šis faktas pagal galiojusį teisinį reglamentavimą nesudaro pagrindo teigti jog ieškovė neturėjo teisės dalyvauti buto Žemaitės g. 1-107, Vilniuje privatizavime, kaip apelianto šeimos narė. BPĮ 4 straipsnyje įvardinti butų pirkimo-pardavimo subjektai nurodant, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus, o pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Šiame straipsnyje taip pat buvo numatyta, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Tai reiškė jog įstatyme numatytas draudimas pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti daugiau nei viena butą, tokiu būdu įstatymo leidėjas apribojo galimybę BPĮ numatyta lengvatine tvarka, įsigyjant valstybei priklausantį būstą, pasinaudoti tam pačiam asmeniui pakartotinai, teisė pirkti būstą lengvatinėm kainom asmuo galėjo pasinaudoti tik kartą. Byloje nėra duomenų, kad V. N. anksčiau būtų privatizavusi kokį nors būstą.

BPĮ 5 straipsnis numatė, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turėjo būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo-pardavimo sutartis nesudaroma. Sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą namą ar butą nustatoma pagal šeimos įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo privatizuotas namas ar butas.

Pagal Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių patvirtintų 1991 07 31 Vyriausybės nutarimu Nr. 309, keistų 1993 09 03 nutarimu Nr. 680, 4 punktą nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, butą, laikantis BPĮ, negalėjo pagal šį įstatymą privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Šiame punkte taip pat buvo numatyta jog pagal BPĮ neparduodami butai, nuomojami asmenų (arba jų šeimos narių), kuriems lengvatinėmis sąlygomis suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti arba kurie priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo ar buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas, arba jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai (elektros, šilumos tiekimo, vandentiekis arba dujotiekis). Taip pat nurodyta jog tuo atveju, kai nuomininkas statosi individualų gyvenamąjį namą, kooperatinį butą, bet atsisako lengvatinio kredito arba apmoka už valstybės lėšomis nutiestus magistralinius tinklus (atitinkamą jų dalį) ir pateikia butų privatizavimo komisijai (tarnybai) tai patvirtinančius dokumentus iš banko ar kitos įstaigos, suteikusios lengvatinį kreditą, arba iš miesto, rajono valdybos, skyrusios sklypą, jis gali privatizuoti nuomojamą gyvenamąjį namą, butą. Šioje byloje duomenų, kad ieškovo mirusiajai sutuoktinei būtų buvęs suteiktas lengvatinis kreditas kooperatinio buto statybai nėra, apeliantas taip pat nepateikė kokių nors kitų įrodymų, kurie leistų teikti jog V. N. neturėjo teisės privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Todėl nėra pagrindo teigti jog šis butas buvo privatizuotas tik kaip ieškovo asmeninė nuosavybė pripažintina, kad minėtas butas įgytas ieškovo ir jo mirusios sutuoktinės jungtinė sutuoktinių nuosavybės teise, o pardavus butą lėšos panaudotos kito buto pirkimui, kuris taip pat įgytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė jiems gyvenant santuokoje.

Kolegija įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą ir padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas, o byloje esančių įrodymų visuma patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumą.

Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Apeliacinį skundą atmetus, remiantis 93 straipsnio nuostatomis bei pateiktomis pažymomis (b.l. 79,80) apie atsakovams E. P. ir M. P. teiktos nemokamos pagalbos išlaidas iš ieškovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos sudarančio 144.75 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi CPK 325 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo H. N. asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 144,75 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 15 euro centų) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pervedant priteistą sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini).