- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-22
- Bylos Nr.
- eI2-9857-631/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06463-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- O. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas O. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą dėl O. P. leidimo laikinai gyventi Nr. 760071362 panaikinimo (toliau – ir Sprendimas); 2) iš Migracijos departamento pareiškėjo O. P. naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, jog 2023 m. gegužės 3 d. gavo Migracijos departamento sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760071362, galiojantį iki 2023 m. spalio 28 d., nes Prancūzijos Respublika 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d.
Nurodo, jog pareiškėjui nuo 2018 m. gruodžio 12 d. gyvenant ir dirbant Lietuvoje jo pilietybės valstybėje Ukrainoje 2022 m. vasario 24 d. pradėti Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, vykdomas valstybinis terorizmas. Todėl pareiškėjui grįžus į Ukrainą kyla reali grėsmė būti sunaikintam. Vertina, jog akivaizdu, kad pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje gavus iki karo Ukrainoje pradžios, jis objektyviai negalėjo gauti leidimo gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių, nes jo išdavimo metu kariniai veiksmai nevyko (Sprendimu panaikintas leidimas buvo išduotas 2021 m. gruodžio 15 d.). Vis dėlto, šio leidimo galiojimo metu pareiškėjo situacija pasikeitė. Todėl šiuo atveju pareiškėjui suteiktas leidimas neturėtų būti naikinamas dėl humanitarinių priežasčių.
Pažymi, jog visą leidimų gyventi Lietuvoje laikotarpį (nuo 2018 m. gruodžio 11 d.) pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai dirbo Lietuvos Respublikoje. Nurodo, jog iš Migracijos departamento pateikto Sprendimo matyti, kad visais atvejais pareiškėjui nutraukus darbo santykius su viena darboviete, pareiškėjas įsidarbindavo kitur ir pakeisdavo arba kreipdavosi dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Be to, pareiškėjas 2021 m. kovo 23 d. Ukrainos Migracijos departamente yra užregistravęs savo išvykimą iš Ukrainos ir 2021 m. birželio 22 d. užsiregistravęs Ukrainos ambasadoje Lietuvoje. Taigi gyvenant bei dirbant Lietuvoje 3,5 metų tarp pareiškėjo ir Lietuvos susiformavo artimi ryšiai – čia yra jo ilgalaikė gyvenamoji vieta, draugai ir kiti pažįstami, todėl yra susiformavęs teisėtas lūkestis, jog pareiškėjas Lietuvoje galės teisėtai gyventi ir dirbti ir toliau.
Tikina, jog panaikinus pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje jis bus priverstas kreiptis dėl humanitarinės vizos išdavimo. Pareiškėjas teigia, jog iš esmės dėl perdėtai formalaus požiūrio į teisės aktus jis bus priverstas panaudoti savo laiką ir resursus savo turimas teises ir teisėtus interesus apginti kitais būdais. Nurodo, jog norint tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo principus ir siekiant ne formaliai, o veiksmingai apginti žmogaus teises, šiuo atveju pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje neturėtų būti naikinamas. Kitaip pareiškėjas bus priverstas iš esmės to paties rezultato (leidimo gyventi Lietuvoje) siekti kitomis priemonėmis, t. y. kreipiantis į Migracijos departamentą dėl humanitarinės vizos išdavimo ir taip eikvodamas ne tik savo, bet ir visos valstybės ekonominius resursus. Prašo į tai atsižvelgti ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje.
Laiko, jog panaikinus leidimą gyventi Lietuvoje, iš esmės jam būtų apribotos sąlygos matytis su sutuoktine ir nepilnamečiu sūnumi. Teigia, jog prasidėjus ginkluotam kariniam konfliktui iš Ukrainos teritorijos buvo priversti pasitraukti pareiškėjo šeima – jo sutuoktinė ir nepilnametis sūnus. Pareiškėjo šeimos nariai šiuo metu iš Ukrainos yra pasitraukę į kitą Europos Sąjungos valstybę narę – Rumuniją – ir šioje valstybėje 2022 m. balandžio 14 d. gavę leidimus gyventi kaip laikinosios apsaugos gavėjai. Pareiškėjui panaikinus leidimą gyventi Lietuvoje jam bus apribotos galimybės ne tik gyventi Lietuvoje, bet ir išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, inter alia Rumuniją, todėl pareiškėjui tokiu Sprendimu iš esmės yra apribojamos galimybės matytis su šeimos nariais. Nurodo, jog akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimas gali sukelti neigiamų pasekmių – pareiškėjo ir jo šeimos teisėms. Vertina, jog Sprendimas iš esmės pažeidžia ne tik pareiškėjo, bet ir jo nepilnamečio sūnaus interesus.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 23S59850 nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760071362, galiojantį iki 2023 m. spalio 28 d., nes dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Migracijos departamento turimais duomenimis, Prancūzijos Respublika 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d.
Pažymi, kad pareiškėjas prašymą Migracijos departamentui pateikė Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu ir iki sprendimo priėmimo pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių. Todėl tokį pareiškėjo skundo argumentą, kad turėtų būti atsižvelgta į humanitarines priežastis, laiko nepagrįstu. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai Departamento darbą vertina kaip biurokratinio aparato funkciją, nes teikiant prašymus valstybės institucijoms būtent pareiškėjas turi pateikti visą su tuo susijusią informaciją ir būtent pareiškėjas turi nurodyti savo prašymo pagrindą, o ne tokius prašymus priimanti institucija.
Mano, kad ginčijamame sprendime nurodytos visos aplinkybės, į kurias ir buvo atsižvelgta, t. y. ne tik į jam anksčiau išduotus leidimus, bet ir į tai, kad užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Tai patvirtina ir iš MIGRIS sistemos ištraukta informacija, ir paties pareiškėjo nurodoma informacija apie šeimos narius. Atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas nurodo, jog jo šeimos nariai gyvena ne Lietuvoje, o Rumunijoje. Tad atsakovui visai nesuprantamas pareiškėjo argumentas, jog Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu apriboja jo galimybę bendrauti su šeima. Pažymi, jog ne Lietuva, o Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjo draudimo atvykti ir apsigyventi.
Nurodo, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai. Mano, kad ginčijamas sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, jog 2018 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu buvo išduotas pirmasis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu kaip atvykstančiam dirbti užsieniečiui, kurio profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą.
2020 m. gruodžio 31 d. Migracijos departamento sprendimu leidimas laikinai gyventi buvo pakeistas išduodant naują leidimą laikinai gyventi 2 metų laikotarpiui. Šis leidimas 2021 m. lapkričio 4 d. buvo panaikintas Migracijos departamentui gavus darbdavio pranešimą apie tai, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta.
Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. 760071362, galiojantis nuo 2021 m. gruodžio 15 d. iki 2023 m. spalio 28 d. buvo išduotas tarpininkaujant įmonei UAB „AutoMobil LT“, kurioje pareiškėjas dirba nuo 2021 m. lapkričio 4 d.
2023 m. gegužės 3 d. pareiškėjas gavo Migracijos departamento sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760071362, galiojantį iki 2023 m. spalio 28 d., nes Prancūzijos Respublika 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
Pareiškėjas skunde teigė, kad jam nuo 2018 m. gruodžio 12 d. gyvenant ir dirbant Lietuvoje jo pilietybės valstybėje Ukrainoje 2022 m. vasario 24 d. pradėti Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Ukrainą ir jos žmones daromi nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai, lėmę humanitarinę ir pabėgėlių iš Ukrainos krizę, todėl pareiškėjui grįžus į Ukrainą kyla reali grėsmė būti sunaikintam. Pareiškėjas taip pat argumentuoja, jog iš Ukrainos teritorijos prasidėjus ginkluotam kariniam konfliktui buvo priversti pasitraukti ir pareiškėjo šeimos nariai, t. y. jo sutuoktinė ir nepilnametis sūnus. Pareiškėjo šeimos nariai šiuo metu iš Ukrainos yra pasitraukę į kitą Europos Sąjungos valstybę narę Rumuniją ir šioje valstybėje 2022 m. balandžio 14 d. gavę leidimus gyventi kaip laikinosios apsaugos gavėjai. Taigi, laiko, jog pareiškėjui panaikinus leidimą gyventi Lietuvoje jam bus apribotos galimybės ne tik gyventi Lietuvoje, bet ir išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, taip pat ir Rumuniją, todėl tokiu Sprendimu iš esmės yra apribojamos galimybės matytis su šeimos nariais.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokie pareiškėjo argumentai neturi įtakos Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo vertinimui.
Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą Migracijos departamentui pateikė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu ir iki ginčijamo sprendimo priėmimo nepateikė prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių.
Atkreiptinas dėmesys, jog ginčijamame sprendime nurodytos visos aplinkybės, į kurias ir buvo atsižvelgta, t. y. ne tik į jam anksčiau išduotus leidimus, bet ir į tai, kad užsieniečio šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra. Tai patvirtina ir iš MIGRIS sistemos pateikta informacija ir paties pareiškėjo 2020 m. gruodžio 7 d., 2021 m. spalio 29 d., 2021 m. lapkričio 3 d. prašymuose nurodoma informacija apie šeimos narius. Kaip ir pats pareiškėjas nurodo, jo šeimos nariai gyvena ne Lietuvoje, o Rumunijoje, taigi, šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Rumunija nepriklauso Šengeno erdvei, tad niekuo nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu apriboja jo galimybę bendrauti su šeima.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ne Lietuva, o Prancūzijos Respublika 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d., t. y. būtent šios valstybės sprendimu jau buvo apribota pareiškėjo galimybė atvykti į Šengeno erdvę. Pastebėtina, jog pareiškėjas teikdamas skundą siekia rezultato, kuris nėra susietas su teismui teikiamais argumentais. Pareiškėjas siekdamas panaikinti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje, turėtų kreiptis į Prancūzijos kompetentingas institucijas.
Laikytina, jog priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai. Pagal Europos Sąjungos sutarties 67 straipsnio 2 dalies ir 80 straipsnio nuostatas Sąjunga suformuluoja valstybių narių solidarumu paremtą bendrą prieglobsčio, imigracijos ir išorės sienų kontrolės politiką, kuri būtų teisinga trečiųjų šalių piliečiams, Sąjungos politikai ir jos įgyvendinimui taikomas solidarumo ir teisingo atsakomybės pasidalijimo tarp valstybių narių principas. 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 1 straipsnis nustato, kad SIS tikslas – užtikrinti aukštą saugumo lygį Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, be kita ko, palaikyti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, užtikrinti saugumą valstybių narių teritorijose, ir, naudojantis šia sistema perduodama informacija, užtikrinti SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies 2 skyriaus nuostatų, susijusių su asmenų judėjimu valstybių narių teritorijose, taikymą.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (pvz., byloje C 606/10) taip pat pasisakė, kad „Šengeno susitarimu nustatyta sistema grindžiama išorės sienų kontrolės suderintų taisyklių paisymu ir, kaip yra nagrinėjamu atveju, griežtu trečiųjų šalių piliečių atvykimo į valstybių, kurios yra minėto susitarimo šalys, teritoriją sąlygų, nustatytų Reglamentu Nr. 562/2006, laikymusi. Juk kiekviena valstybė narė, kurios teritorija priklauso Šengeno erdvei, turi būti tikra dėl bet kurios kitos šiai erdvei priklausančios valstybės vykdomos kontrolės veiksmingumo ir griežtumo“. Taigi, atsižvelgdami į šias nuostatas ir į SIS reglamento 1 straipsnyje įtvirtintą SIS tikslą (aukšto saugumo lygio užtikrinimas Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose), sutiktina su atsakovo nuomone, kad ginčijamas sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, gero administravimo principo, ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas.
Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Sprendimas priimtas vertinant nustatytus duomenis dėl į Šengeno informacinę sistemą įvesto draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Prancūzijos Respublikoje. Teismo vertinimu, iš skundžiamo Sprendimo matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos Įstatymo nuostatos, vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, neleidžia laikyti šio Sprendimo nemotyvuotu, neobjektyviu ar neproporcingu. Sprendime pagrindžiant teisės normomis yra nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi, todėl teismo vertinimu, jis yra tinkamai pagrįstas. Kaip minėta, Įstatymo 50 straipsnio nuostatos imperatyvios, pareiškėjui taikytos šio straipsnio nuostatos bei panaikintas leidimas laikinai gyventi. Kitos poveikio priemonės pareiškėjui nebuvo taikomos, todėl nėra pagrindo teigti, jog Departamentas nesilaikė objektyvumo, proporcingumo ar gero administravimo principų. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Departamento priimtas Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.
Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
Migracijos departamento 2023 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. 760071362 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundas netenkinamas, todėl nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 − 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo O. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.