- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-06
- Bylos Nr.
- eA-2147-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06463-2023-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- O. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. P. (O. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas O. P. (O. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. gegužės 3 d. sprendimą „Dėl O. P. leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 2023 m. gegužės 3 d. gavo Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. spalio 28 d., nes Prancūzijos Respublika 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d. Pareiškėjas teigė, kad prieš panaikinant jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turėjo būti ne tik nustatoma aplinkybė apie kitos Šengeno valstybės įtrauktą perspėjimą, tačiau išanalizuojama, ar leidimas laikinai gyventi jam negali būti išduodamas dėl humanitarinių priežasčių. Pareiškėjas pažymėjo, kad priėmus ginčijamą Sprendimą ir panaikinus išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje jis turės kreiptis dėl humanitarinės vizos išdavimo, t. y. pareiškėjas bus priverstas iš esmės to paties rezultato (leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo) siekti kitomis priemonėmis – kreipiantis į Migracijos departamentą dėl humanitarinės vizos išdavimo, taip eikvodamas ne tik savo, bet ir visos valstybės ekonominius resursus. Pareiškėjas mano, kad norint tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo principus bei siekiant ne formaliai, o veiksmingai apginti žmogaus teises, šiuo atveju jam išduotas leidimas gyventi Lietuvoje neturėtų būti naikinamas.
3. Pareiškėjas nurodė, kad jis leidimą gyventi Lietuvoje gavo iki karo Ukrainoje pradžios ir visą leidimo gyventi Lietuvoje laikotarpį (nuo 2018 m. gruodžio 11 d.) tinkamai bei sąžiningai dirbo Lietuvos Respublikoje. Visais atvejais pareiškėjui nutraukus darbo santykius su viena darboviete, jis įsidarbindavo kitur ir kreipdavosi dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo. Pasak pareiškėjo, gyvenant ir dirbant Lietuvoje 3,5 metų tarp jo ir Lietuvos susiformavo artimi ryšiai – čia yra jo ilgalaikė gyvenamoji vieta, draugai ir kiti pažįstami, todėl yra susiformavęs teisėtas lūkestis, jog pareiškėjas Lietuvoje galės ir toliau teisėtai gyventi bei dirbti.
4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad panaikinus išduotą leidimą laikinai gyventi jam būtų apribotos sąlygos matytis su sutuoktine ir nepilnamečiu sūnumi. Pareiškėjas paaiškino, kad prasidėjus ginkluotam kariniam konfliktui iš Ukrainos teritorijos buvo priversti pasitraukti pareiškėjo šeima – jo sutuoktinė ir nepilnametis sūnus. Pareiškėjo šeimos nariai šiuo metu iš Ukrainos yra pasitraukę į kitą Europos Sąjungos valstybę narę – Rumuniją – ir šioje valstybėje 2022 m. balandžio 14 d. gavo leidimus gyventi, kaip laikinosios apsaugos gavėjai. Pareiškėjui panaikinus leidimą gyventi Lietuvoje jam bus apribotos galimybės ne tik gyventi Lietuvoje, bet ir išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, inter alia, Rumuniją, todėl pareiškėjui tokiu Sprendimu iš esmės yra apribojamos galimybės matytis su šeimos nariais. Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimas jam ir jo šeimai gali sukelti neigiamų pasekmių.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad jis ginčijamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes dėl jo Prancūzijos Respublika 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą Migracijos departamentui pateikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu ir iki Sprendimo priėmimo jis nebuvo pateikęs prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepagrįstai Migracijos departamento darbą – priimtą Sprendimą – vertina kaip biurokratinio aparato funkciją.
8. Atsakovas teigė, kad ginčijamame Sprendime nurodytos visos aplinkybės, į kurias buvo atsižvelgta, t. y. ne tik į pareiškėjui anksčiau išduotus leidimus, bet ir į tai, kad jo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai patvirtina ir iš MIGRIS sistemos ištraukta informacija bei paties pareiškėjo nurodoma informacija apie jo šeimos narius. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog ir pats pareiškėjas nurodė, kad jo šeimos nariai gyvena ne Lietuvoje, o Rumunijoje, todėl atsakovui nesuprantamas pareiškėjo argumentas, jog Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu apriboja jo galimybę bendrauti su šeima.
9. Atsakovo teigimu, priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, todėl Sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus.
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. birželio 22 d. sprendimu pareiškėjo O. P. skundą atmetė.
11. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad 2018 m. gruodžio 12 d. pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu buvo išduotas pirmasis leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, kaip atvykstančiam dirbti užsieniečiui, kurio profesija įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą. Migracijos departamento 2020 m. gruodžio 31 d. sprendimu leidimas laikinai gyventi buvo pakeistas, išduodant naują leidimą laikinai gyventi dvejų metų laikotarpiui. Šis leidimas 2021 m. lapkričio 4 d. buvo panaikintas Migracijos departamentui gavus darbdavio pranešimą apie tai, kad darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis nuo 2021 m. gruodžio 15 d. iki 2023 m. spalio 28 d., buvo išduotas tarpininkaujant įmonei UAB „AutoMobil LT“, kurioje pareiškėjas dirba nuo 2021 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 3 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. spalio 28 d., nes Prancūzijos Respublika 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d.
12. Teismas akcentavo, kad ne Lietuva, o Prancūzijos Respublika, 2022 m. gruodžio 14 d. į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d., todėl pareiškėjas, siekdamas panaikinti perspėjimą Šengeno informacinėje sistemoje, turėtų kreiptis į Prancūzijos kompetentingas institucijas.
13. Teismas, vertindamas pareiškėjo ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą, pažymėjo, kad jame yra nurodytos visos aplinkybės, į kurias buvo atsižvelgta, t. y. ne tik į pareiškėjui anksčiau išduotus leidimus, bet ir į tai, kad pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, nes Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra duomenų apie jo šeimos narius ir jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pats pareiškėjas nurodė, jog jo šeimos nariai gyvena ne Lietuvoje, o Rumunijoje, kuri nepriklauso Šengeno erdvei, todėl nėra pagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu apriboja jo galimybę bendrauti su šeima.
14. Teismas pažymėjo, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertinti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai. Atsižvelgęs į 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 1 straipsnyje įtvirtintą SIS tikslą (aukšto saugumo lygio užtikrinimas Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose), teismas sutiko su atsakovo nuomone, kad ginčijamas Sprendimas buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus.
15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, gero administravimo principo, teismas nurodė, jog iš Sprendimo turinio matyti, kokiu pagrindu pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos Įstatymo nuostatos, vertinti pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjo netenkina Sprendimas, teismo nuomone, nesudaro pagrindo jo vertinti kaip nemotyvuoto, neobjektyvaus ar neproporcingo. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ar jų turinys neatitinka teisės normų reikalavimų, t. y. atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.
16. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą Sprendimą.
III.
17. Pareiškėjas O. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu susidariusi situacija buvo įvertinta formaliai taikant teisės aktus ir nesiekiant įgyvendinti teisingumo. Nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įvertinta aplinkybė dėl vieno iš leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindų – galimybės išduoti leidimą dėl humanitarinių pagrindų. Taip pat neįvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika.
19. Pareiškėjas nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Tuo tarpu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.
20. Pareiškėjo nuomone, prieš panaikinant leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turėjo būti ne tik nustatoma aplinkybė apie kitos Šengeno valstybės įtrauktą perspėjimą, tačiau taip pat išanalizuojama, ar toks leidimas negali būti išduodamas dėl humanitarinių priežasčių. Tokiais veiksmais teisinėje sistemoje yra siekiama išvengti biurokratinio aparato, kuomet pareiškėjai savo turimas teises būtų priversti įgyvendinti skirtingais veiksmais.
21. Pareiškėjas pažymi, kad nors jam panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas ne laikinosios apsaugos pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos pagrindu, tačiau šios priežastys atsirado jam teisėtai gyvenant ir dirbant Lietuvoje. Pareiškėjas mano, kad atsižvelgiant į tai, jog Ukrainoje šiuo metu susidariusi padėtis yra analogiška į 2011 m. kovo 15 d. prasidėjusį karą Sirijoje – šalyse vykdomi ginkluoti kariniai veiksmai, susidariusios pavojingos gyvybei sąlygos, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje neturi būti panaikintas dėl humanitarinių priežasčių. Pareiškėjas teigia, kad karinės agresijos prieš Ukrainą metu jis negali sugrįžti į pilietybės valstybę, nes jam kiltų grėsmė būti fiziškai sunaikintam. Todėl egzistuoja galimybė pareiškėjui išduoti leidimą gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių, nes būtent tokio leidimo išdavimo galimybė yra sprendimo dėl leidimo gyventi Lietuvoje panaikinimo išimtis, t. y. sistemiškai vertinant Įstatymo normas matyti, kad esant minėto leidimo išdavimo galimybei, leidimas gyventi Lietuvoje negali būti panaikintas. Tuo tarpu teismas, priimtame sprendime, tik formaliai išanalizavo pareiškėjo padėtį ir visiškai neanalizavo galimybės pareiškėjui išduoti leidimą gyventi Lietuvoje dėl humanitarinių priežasčių.
22. Pareiškėjo vertinimu, apeliacinės instancijos teismui nepanaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo ir Migracijos tarnybos Sprendimo, iš esmės būtų įgyvendinta biurokratinė tvarka. Pareiškėjas bus priverstas kreiptis dėl humanitarinės vizos išdavimo, taip iš esmės pasiekdamas tokį patį faktinį efektą, kaip ir panaikinus Migracijos tarnybos Sprendimą, t. y. išlaikydamas teisę saugiai gyventi ir dirbti Lietuvoje, o ne patirti karinės agresijos veiksmus Ukrainoje.
Atsiliepimas
23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
24. Atsakovas nurodo, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, jog jis iš esmės dėsto tuos pačius argumentus, kuriuos buvo pateikęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, priimtas vadovaujantis teisės aktų normomis, pateikiant pagrįstus motyvus ir argumentus, įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.
25. Atsakovas teigia, kad jis, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas prašymą Migracijos departamentui pateikė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu ir iki Sprendimo priėmimo nebuvo ir dabar nėra pateikęs prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių. Atsakovas mano, kad pareiškėjas nepagrįstai Migracijos departamento darbą vertina kaip biurokratinio aparato funkciją, nes teikiant prašymus valstybės institucijoms būtent pareiškėjas turi pateikti visą su tuo susijusią informaciją ir būtent pareiškėjas turi nurodyti tokio prašymo pagrindą, o ne tokius prašymus priimanti institucija.
26. Atsakovas akcentuoja, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gegužės 3 d. sprendimo „Dėl O. P. leidimo laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo“ pagrįstumo ir teisėtumo.
28. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamento sprendimas, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra pagrįstas ir teisėtas, atmetė pareiškėjo skundą.
29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius argumentus, kuriuos buvo pateikęs savo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta aplinkybė dėl galimybės išduoti leidimą dėl humanitarinių priežasčių, taip pat jo ryšiai su Lietuvos Respublika.
30. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2023 m. spalio 28 d. pareiškėjui buvo išduotas, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, kaip asmeniui, ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje. 2022 m. gruodžio 14 d. Prancūzijos Respublika į Šengeno informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2025 m. gruodžio 14 d. Migracijos departamentas, įvertinęs šiuos duomenis ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, skundžiamu sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2023 m. spalio 28 d.
32. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad atsisakoma išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl kitų priežasčių. Taigi iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad galima panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, konstatavus dvi sąlygas: 1) dėl jo kita Šengeno valstybė yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento nuostatas; 2) nėra pagrindo išduoti jam leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.
33. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kita Šengeno valstybė Prancūzijos Respublika yra įtraukusi įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi. Migracijos departamentui nustačius šias aplinkybes ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą ir panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
34. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju kelia ginčą dėl antrosios sąlygos egzistavimo, t. y. kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvertinta aplinkybė dėl galimybės išduoti leidimą dėl humanitarinių priežasčių. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 130 punktą, paaiškėjus bet vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir, esant tai patvirtinantiems duomenims ir (ar) dokumentams, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai nustatyta, kuriais atvejais yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Vienas iš tokių atvejų yra, kai nustatoma, jog kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į Šengeno informacinę sistemą įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ar apsigyventi. Teisėjų kolegija pažymi, kad panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu ir, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nebuvo pateikęs prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių. Būtent pareiškėjas turi nurodyti duomenis apie leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (Aprašo 6 punktas) ir reikalaujamą su pateiktu prašymu susijusią informaciją, kurią Migracijos departamentas turi įvertinti. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad Sprendimo priėmimo metu buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių, todėl priimant ginčijamą sprendimą negalėjo būti įvertintos pareiškėjo nurodomos aplinkybės.
35. Dėl pareiškėjo akcentuojamų ryšių su Lietuvos Respublika, pažymėtina, kad priimant Sprendimą buvo įvertinta, jog pareiškėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nebuvo nustatyta. Be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog jo šeimos nariai gyvena ne Lietuvoje, o Rumunijoje.
36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
37. Kadangi apeliacinis skundas netenkintas, todėl pareiškėjui nepriteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. P. (O. P.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.