Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės H. B. ieškinį atsakovams F. B. T., E. B. ir M. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

3. Teisme gauti atsakovų atsiliepimai į ieškinį (DOK-140678, DOK-142111 ir DOK-145850), kuriuose atsakovai E. B. ir M. B. prašo ieškinį tenkinti, o atsakovė F. B. T. prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra.

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

5. Atsakovai E. B. ir M. B. ir F. B. T. į teismo posėdį neatvyko, teismo šaukimai jiems įteikti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 122 straipsnio 1 dalis, 175¹ 10 dalis). Atsakovai atsiliepiamuose į pareikštą ieškinį prašė žodiniame posėdyje bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Esant tokioms aplinkybėms bylą teismas išnagrinėjo atsakovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

6. Byloje nustatyta, kad ieškovė H. B. yra įregistravusi nuosavybė teisę į trijų kambarių Butą/Patalpa – Butas su rūsiu, bendras plotas 63,70 kv. m., unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas). 2024 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notaras R. T. patvirtino ieškovės sudarytą testamentą, kuriuo minimą Butą ji palieka dukrai I. G.. Tačiau, ieškovės teigimu, testamentą tvirtinęs notaras informavo ieškovę, kad nors Butas yra įregistruotas ieškovės vardu, buvo įgytas ieškovei esant santuokoje su R. B. ir formaliai pagal įstatymą turėtų priklausyti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

7. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad Butas buvo įsigytas už jos asmenines lėšas ir yra jos asmeninė nuosavybė. Ieškinys grindžiamas tuo, jog minėtas Butas buvo įgytas ieškovei būnant tik formalioje santuokoje su atsakovų tėvu R. B., nevedant bendro ūkio ir negyvenant kartu. R. B. neprisidėjo prie Buto įsigijimo, jame negyveno, nemokėjo komunalinių mokesčių, ir tik iki 2001 m. vasario 1 d., jo prašymu, ieškovė buvo leidusi šiame Bute deklaruoti gyvenamąją vietą.

8. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje buvo įregistruota H. B. ir R. B. santuoka, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Jiems gyvenant santuokoje, 1992 m. liepos 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu buvo įsigytas butas adresu (duomenys neskelbtini), kurį, ieškovės teigimu, sutuoktiniai 1998 m. balandžio 16 d. pardavė ir geranoriškai pasidalijo už butą gautus pinigus. 1998 m. gegužės 15 d. ieškovė sudarė ginčo Buto pirkimo-pardavimo sutartį, o Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 1998 m. birželio 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta H. B. ir R. B. santuoka. H. B. ir R. B. ištuoka įregistruota 2014 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriuje, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini). Iš pateikto mirties liudijimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) R. B. mirė.

9. Pažymėtina, kad ieškinyje nurodytas turtas įgytas galiojant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodeksui (toliau – ir SŠK), kuris galiojo iki 2001 m. liepos 1 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo. Tuo pačiu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio („Įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas“) normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki CK įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Todėl šioje byloje sprendžiant ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio R. B. santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji jungtinė) klausimą, turi būti vadovaujamasi atitinkamomis šiuo metu galiojančio CK nuostatomis.

10. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (CK 3.87, 3.101 straipsnis). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (santuokos metu), yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo ir gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė.

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką šiuo klausimu nurodo kad, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-K-3-24/2010; kt.).

12. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio į gytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju ginčo Buto pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta, kad minimas Butas parduodamas ieškovei H. B.. Nekilnojamojo turto registre jai įregistruota nuosavybės teisė į nurodomą daiktą, nenurodant nuosavybės teisės rūšies. Aiškindamas CK 3.88 straipsnio 3 dalies normą dėl registracijos reikšmės registruoto turto statusui (bendroji jungtinė ar asmeninė ir pan.) sistemiškai su kitomis susijusiomis normomis, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2014 ir kt.).

13. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.). Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

14. Įvertinus aplinkybę, kad ginčo Butas įsigytas prieš mėnesį iki teismas nutraukė ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio santuoką, tikėtinai, kad ginčo Butas 1998 m. gegužės 15 d. H. B. vardu buvo įgytas apsisprendus nutraukti santuoką su sutuoktiniu R. B., jau faktiškai nebegyvenant su juo santuokoje ir nebevedant bendro ūkio, iš lėšų, gautų pasidalijus pinigus, gautus už realizuotą bendra jungtine nuosavybe turėtą turtą. Teismo sprendimu galutinai išsprendžiamas santuokos nutraukimo klausimas, tačiau santuokos iširimo faktui būdingas retrospektyvinis aspektas, nes santuoka išyra dar iki kreipiantis į teismą, atitinkamai reikalingas laikas procesinių dokumentų teismui parengimui bei pačiam teismo procesui. Atsižvelgiant ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio santuokos nutraukimo metu galiojusį reglamentavimą, tikėtina, kad tarpusavio turtinius klausimus sutuoktiniai taip pat išsprendė iki kreipimosi į teismą, nes nutraukdamas santuoką teismas nespręsdavo sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimų.

15. Galiojusio SŠK 23 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno iš sutuoktinių reikalavimu, o šio straipsnio 4 dalis numatė, kad reikalavimui padalyti turtą, kuris yra bendroji jungtinė ištuoktų sutuoktinių nuosavybė, nustatomas trejų metų ieškininės senaties terminas. Šiuo atveju nutraukiant teismo sprendimu ieškovės ir R. B. santuoką nebuvo padalytas jų santuokoje metu įgytas turtas. Kaip minėta, bylos duomenimis (duomenys neskelbtini) R. B. mirė. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų prisidėjęs prie buto įsigijimo ar valdymo išlaidų apmokėjimo, ar, kad iki mirties būtų reiškęs kokias nors pretenzijas į ginčo Butą. Iš valstybės įmonės ,,Registrų centras“ Gyventojų registro duomenų matyti, kad R. B. mirė ištuokoje su ieškove, jo vaikai (atsakovai šioje byloje) F. B. T., E. B. ir M. B. yra vieninteliai pirmos eilės nurodomo asmens įpėdiniai pagal įstatymą (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nei vienas iš įstatyminių įpėdinių po tėvo mirties taip pat jokių teisių paveldėti ginčo Butą nereiškė, o nagrinėjamoje byloje E. B. ir M. B. patvirtino, kad su pareikštais reikalavimais sutinka ir prašė IEŠKINĮ tenkinti, o F. B. T. nurodė, kad jokių reikalavimų po tėvo mirties nei ieškovei, nei jos šeimos nariams nereiškė ir nereikš.

16. Pažymėtina, kad nors H. B. ir R. B. ištuoka buvo įregistruota tik 2014 m. gruodžio 30 d., ir pagal tuo metu galiojusio SŠK 40 straipsnį santuoka buvo laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruodavo santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose, tačiau byloje nėra jokių duomenų bei juos patvirtinančių įrodymų, jog H. B. sutuoktinis kažkokiu būdu prisidėjo prie šio turto įsigijimo.

17. Remiantis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad nors ieškinyje nurodytas nekilnojamasis turtas įgytas formaliai ieškovei H. B. ir R. B. esant santuokoje, bet byloje surinkti įrodymai paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją (minimas nekilnojamasis turtas buvo įgytas už ieškovės asmenines lėšas, negyvenant ir nevedant bendro ūkio su sutuoktiniu), todėl ieškovės reikalavimas pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės H. B. asmenine nuosavybe tenkinamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

18. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė neprašė, kad iš atsakovų būtų priteistos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimas nespręstinas.

19. Nagrinėjamoje byloje patirtos 23,18 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios ieškinį patenkinus visiškai, paskirstytinos atsakovams lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi kiekvienam iš atsakovų tenkanti šių išlaidų dalis neviršija 8,00 Eur, todėl jos nepriteistinos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“) (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad Butas/Patalpa - Butas, su rūsiu, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgytas 1998-05-15 Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, yra asmeninė H. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybė.

Įsiteisėjusio teismo sprendimo kopiją išsiųsti Valstybės įmonei Registrų centrui.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.