Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-286-1063/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-02-19
Bylos Nr.: eI-286-1063/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01686-2018-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Bronius Januška, Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
Pareiškėjas: Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P., R. O. I.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos finansų ministerija
Advokatai: Lauras Butkevičius

Kategorijos

11.1Viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę

Administracinė byla Nr. eI-286-1063/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01686-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1.; 11.2.; 11.6.; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Broniaus Januškos ir Gedimino Užubalio,

dalyvaujant pareiškėjų Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. atstovui advokatui Laurui Butkevičiui,

atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovams Dinai Lurje, Eglei Malonytei ir Monikai Dumbrytei-Ožiūnienei,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovei Julianai Ostrouch-Brazdauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Lietuvos Respublikos finansų ministerija).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu prašydami panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 2S-2(2018) „Dėl Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais pareiškėjai pripažinti pažeidę Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, taip pat kuriais pareiškėjai įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis dar tęsiamas, ir jiems paskirtos piniginės baudos.

Nurodė, kad Tarybos 2017 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 1S-31 (2017) buvo pradėtas tyrimas Lietuvos notarų rūmų atžvilgiu dėl galimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo. Pagrindas pradėti tyrimą – įtarimai, kad Lietuvos notarų rūmai galimai sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuriuo nustatė įkainius už hipotekos sandorių tvirtinimą ir jų taikymo aplinkybes bei už kitus notarinius veiksmus. Tarybos 2017 m. spalio 31 d. nutarimu į tyrimą buvo įtraukti ir pareiškėjai (Prezidiumo nariai), o 2017 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1S-117 (2017) tyrimas buvo papildytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio vertinimu. Tarybos 2017 m. lapkričio 16 d. pranešimu Nr. 6S-14 (2017) pareiškėjai buvo informuoti apie atliktą tyrimą, siūlymus ir priimtas išvadas (toliau – ir Išvados). Po Tarybos posėdžio, įvykusio 2018 m. vasario 14 d., Taryba 2018 m. kovo 5 d. pareiškėjams pateikė dalį tyrimo medžiagos, kuri nebuvo atskleista kartu su Išvadomis, todėl dėl jos (medžiagos) pareiškėjai neturėjo galimybės pasisakyti 2018 m. vasario 14 d. posėdyje. Taryba priėmė Nutarimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjai pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus; įpareigojo pareiškėjus nutraukti pažeidimą, jeigu jis vis dar tęsiamas; paskyrė pinigines baudas; nutarė kreiptis į Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Lietuvos Respublikos notariato įstatymo (toliau – ir Notariato įstatymas) 19 straipsnio pakeitimą. Nutarimas priimtas dėl Lietuvos notarų rūmų prezidiumo (toliau – ir Prezidiumas), kaip valdymo organo, priimtų išaiškinimų dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintų Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių (toliau – ir Laikinieji dydžiai; toliau – ir Laikinųjų dydžių išaiškinimai, Išaiškinimai), prilygintų konkurentų antikonkurenciniam susitarimui (karteliui).

Pagrįsdami ginčijamų Nutarimo punktų neteisėtumą nurodė, jog Taryba, priėmusi išvadą, jog Prezidiumo veiksmai, aiškinant Laikinuosius dydžius, laikytini konkurencijos teisės pažeidimu, ignoravo Lietuvos notariatą reglamentuojančias teisė nuostatas, nes Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir SESV 101 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma Notarų rūmų kolegialaus valdymo organo priimtiems sprendimams, kuriais, vienodinant notarinę praktiką, patvirtintos rekomendacijos dėl notaro atlyginimų dydžių. Šiuo aspektu pažymėjo, jog notarų vykdomos funkcijos yra susijusios su viešuoju interesu ir notaras iš esmės vykdo tik viešąsias funkcijas. Notaro ir kliento santykiai klostosi viešosios teisės pagrindu ir notaras nėra ir negali būti vienos šalies atstovu, nes jis yra nepriklausomas. Tam, kad notarų atliekamos viešo pobūdžio funkcijos būtų tinkamai realizuotos, notarams leidžiama konkuruoti tik paslaugų kokybe, o ne kainomis. Tarybos tirti Prezidiumo Išaiškinimai yra susiję su įstatymo nustatytos funkcijos vienodinti notarinę praktiką įgyvendinimu. Notarinės praktikos apibendrinimas pirmiausia būtinas siekiant užtikrinti tinkamą notarams pavestų viešo pobūdžio funkcijų vykdymą bei garantuoti vienodą notarų pareigų vykdymo standartą. Notarų praktikos vienodinimas atliekamas taip, kad aiškinimai neišeitų iš teisės aktais nustatytų ribų. Be to, Prezidiumo priimti sprendimai negali pakeisti ir nepakeičia Teisingumo ministerijos nustatyto teisinio reguliavimo. Pabrėžė, kad Prezidiumo išleistos rekomendacijos nėra privalomos Lietuvos notarams.

Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) žinojo apie Tarybos tiriamus Notarų rūmų Išaiškinimus, jų turinį. Teisingumo ministerija jokios kritikos Notarų rūmų atžvilgiu dėl Išaiškinimų nepateikė, taip pat nesiėmė iniciatyvos keisti Laikinųjų dydžių. Visa tai tik įrodo, kad Tarybos tirti Notarų rūmų priimti teisės aktai atitiko galiojančias teisės normas ir joms neprieštaravo.

Nesutiko, kad už tariamą antikonkurencinį susitarimą (kartelį) sankcijos buvo pritaikytos tiek notarų savivaldos institucijai – Lietuvos notarų rūmams, tiek Prezidiumo nariams. Tokiu būdu vienas Prezidiumo sprendimas nepagrįstai kvalifikuotas kaip du pažeidimai – pačios asociacijos sprendimas ir kaip asociacijos narių susitarimas. Iš Nutarimo taip pat nėra aiškus atsakomybėn patrauktų asmenų statusas, t. y., ar Prezidiumo nariai patraukti atsakomybėn kaip savarankiški notarai, ar kaip savivaldos organo – Prezidiumo nariai. Pareiškėjams abejonę kėlė ir Tarybos sprendimas dėl sankcijos taikymo taip pat ir Notarų rūmams. Atitinkamus Išaiškinimus priėmė Notarų rūmų prezidiumas (jo nariai), todėl nėra suprantama, kodėl sankcijos buvo pritaikytos ir pačiai savivaldos institucijai.

Kritiškai vertino ir Tarybos sprendimą fizinius asmenis patraukti atsakomybėn už jų veiklą notarų savivaldoje, Prezidiume, tačiau baudos šiems asmenims buvo apskaičiuotos remiantis ne pajamomis, kurias gavo už veiklą Prezidiume, o remiantis pajamomis, kurias jie gavo vykdydami notarų veiklą.

Pareiškėju nuomone, Taryba, nusprendusi pradėti tyrimą pareiškėjų atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus proporcingumo, efektyvumo ir minimalios bei proporcingos priežiūros naštos principus. Pradėjus tyrimą atsakovei būtų pakakę kreiptis į notariato priežiūrą atliekančią Teisingumo ministeriją, toks būdas būtų kur kas efektyvesnis ir mažiau ribojantis. Pareiškėjų teigimu, iš tyrimo suprastina, kad Taryba pareiškėjus nubaudė už Laikinųjų dydžių aiškinimą, kartu įtardama, kad patys laikinieji dydžiai neatitinka teisės aktų nuostatų, o tai tik dar kartą parodo pareiškėjų atžvilgiu vykdytos administracinės procedūros netinkamumą.

Nurodė, kad Nutarimas paremtas tik klaidinga prezumpcija, kad Notarų rūmų veiksmai, kuriais buvo siekiama suvienodinti notarinę praktiką pateikiant Laikinųjų dydžių išaiškinimus, turi būti laikomi ribojančiais konkurenciją pagal tikslą. Notarų rūmų veiksmai – apibendrinant suvienodinti notarinę praktiką, buvo pareiga pagal įstatymą, o Taryba tokius veiksmus vertino kaip prezumpciją dėl antikonkurencinio tikslo. Pabrėžė, kad Notarų rūmai savo veiksmais neturėjo nei tikslo, nei poveikio trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją.

Pažymėjo, kad Taryba padarė procedūrinio pobūdžio pažeidimų, dėl kurių Nutarimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Taryba, visų pirma, neturėjo pagrindo atlikti patikrinimą Notarų rūmų patalpose, nes jis nebuvo būtinas. Nutarimą grindžiant tariamu antikonkurenciniu susitarimu, nesiremiama jokiais slaptais, tretiesiems asmenims neprieinamais dokumentais ar informacija. Visus dokumentus Taryba galėjo gauti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Apie visus Notarų rūmų priimtus sprendimus buvo žinoma Teisingumo ministerijai, todėl nebuvo pagrindo vykdyti netikėto patikrinimo su policijos pareigūnais. Visa tai rodo neproporcingą prievartos priemonių taikymą Notarų rūmų atžvilgiu. Be to, Prezidiumo nariai neturėjo jokios galimybės pateikti paaiškinimų tyrimo metu. Tyrimas visą laiką buvo vykdomas Notarų rūmų atžvilgiu ir tik prieš pat jo pabaigą į tyrimą buvo įtraukti Prezidiumo nariai bei nedelsiant priimtos Tyrimo išvados. Su visa tyrimo medžiaga Prezidiumo nariams buvo leista susipažinti tik po Tarybos posėdžio. Taryba ilgą laiką neatskleidė esminės informacijos, susijusios su tyrimo pradėjimu. Tyrimo metu pareiškėjai laikėsi pozicijos, kad į tyrimą turėtų būti įtraukta Teisingumo ministerija, kuriai būtų sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus ir dalyvauti Tarybos posėdyje. Tačiau tyrimo medžiagoje nėra jokios oficialios Teisingumo ministerijos informacijos tyrimo metu nagrinėtais klausimais, išskyrus kelis atsakymus. Analogiškai buvo elgiamasi ir Finansų ministerijos, kuri dalyvavo įtvirtinant teisinį reguliavimą dėl atlyginimo už notarinius veiksmus, atžvilgiu. Pabrėžė, kad Nutarimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Nutarime gausu neobjektyvių ir tikrovės neatitinkančių teiginių.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Taryba ilgą laiką žinojo apie Lietuvos notariato sistemos teisinį reguliavimą ir konkurencijos specifiką šiame sektoriuje. Tarybos veiksmai (veiksmų nesiėmimas) rodė, kad ji neturi pretenzijų dėl konkrečios veiklos vykdymo.

Pareiškėjų nuomone, Taryba klaidingai taikė SESV 101 straipsnį, nes šios teisės normos net teoriškai negali būti taikomos Notarų rūmų ir Prezidiumo veiksmų atžvilgiu. Nutarime iš esmės ignoruojama esminė aplinkybė, kad ES valstybių narių notarinių paslaugų rinkos dėl notarinių veiksmų pobūdžio ir nacionalinio reguliavimo kiekvienoje valstybėje nesudaro bendros notarinių paslaugų rinkos ir todėl joms negali tiesiogiai būti taikomas SESV 101 straipsnis. Notariniai veiksmai ir visa notarinė veikla nėra harmonizuota ES lygmeniu ir valstybės narės yra laisvos pasirinkti nacionalinį notarų veiklos reglamentavimo modelį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Nurodė, kad Taryba tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjai tvirtino Išaiškinamus, kaip turėtų būti skaičiuojami notarų atlyginimo dydžiai už tam tikrų notarinių veiksmų atlikimą. Pareiškėjai nustatė notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo mechanizmą, kuris visais atvejais nustatė didžiausias galimas kainas pagal Laikinuosius dydžius, taikomus tvirtinant hipotekos, mainų ir servituto sandorius, kuriais įkeičiami, perleidžiami ar apsunkinami keli daiktai. Taigi, buvo netiesiogiai nustatyti notarų taikomi atlyginimo dydžiai, nors iki Išaiškinimų priėmimo notarai turėjo diskreciją konkrečiais atvejais nustatyti ir mažesnius atlyginimo dydžius. Pareiškėjai taip pat tiesiogiai nustatė notarų taikytiną atlyginimo dydį – maksimalų intervalo atlyginimo dydį – imamą už hipotekos (įkeitimo) tvirtinimą tuo atveju, kai šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės. Atsižvelgiant į tai, Taryba priėjo išvadą, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą, kuriuo buvo nustatyti atlyginimo dydžiai už tam tikrų notarinių veiksmų atlikimą ir toks susitarimas pažeidžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį ir SESV 101 straipsnį.

Dėl skundo argumentų, kad notarai atlieka tik viešąsias funkcijas, o tarpusavyje konkuruoja tik paslaugų kokybe nurodė, kad tokia pareiškėjų pozicija tėra paremta tik doktrininiu aiškinimu, kuris neatsispindi Lietuvos Respublikos teisiniame reglamentavime, t. y. nei viename teisės akte nėra įtvirtinta, jog notarai nėra ūkio subjektai ir tarpusavyje negali konkuruoti kainomis. Nors pareiškėjai nurodė, kad notarų veikla turėtų būti reguliuojama remiantis lotyniškojo notariato tradicijomis, tačiau tyrimo metu buvo vertina pareiškėjų veiksmų atitiktis konkurencijos teisės reikalavimams ir buvo analizuojama, ar pagal esamą teisinį reguliavimą notarai turi galimybę konkuruoti kainomis bei ar pareiškėjų veiksmai buvo nulemti teisinio reglamentavimo, tačiau nevertino, kokia notariato sistema turėtų būti pagal lotyniškojo notariato sampratą. Pažymėjo, kad pagal susiklosčiusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau ir – ESTT) praktiką ūkio subjekto samprata Europos Sąjungos konkurencijos teisėje yra funkcinė, t. y. apie tam tikro asmens atitiktį ūkio subjekto požymiams sprendžiama ne iš jo teisinės formos, o iš to, kokio pobūdžio veiklą jis vykdo. Ūkinė veikla suprantama kaip bet kokia veikla, kuri pasižymi prekių ir paslaugų siūlymu rinkoje. ESTT, be kita ko, yra nurodęs, jog laisvųjų profesijų atstovai, kurių veiklai valstybė yra nustačiusi tam tikrus apribojimus ir siekiant verstis tam tikra profesija reikia atitikti reikalavimus, taip pat laikytini ūkio subjektais. Atsižvelgiant į tai, Taryba darė išvadą, kad notarai yra ūkio subjektai (atlieka įstatymų nustatytas funkcijas, už paslaugas ima atlyginimą ir t. t.).

Sutiko su pareiškėjų teiginiais, kad notarai vykdo viešo pobūdžio funkcijas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti, jog notarai nėra ūkio subjektai, kadangi viešo pobūdžio funkcijų atlikimas nėra tapatinamas su viešosios valdžios funkcijų atlikimu.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad notarai tarpusavyje konkuruoja tik paslaugų kokybe, nurodė, kad Notariato įstatyme yra įtvirtinta, jog atlyginimo dydžius už notarinių veiksmų atlikimą nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, suderinęs juos su Lietuvos Respublikos finansų ministru ir Notarų rūmais. Tačiau nei Notariato įstatyme, nei jokiame kitame teisės akte nėra numatyta, jog notarai tarpusavyje negali konkuruoti kainomis, jei Laikinuosiuose dydžiuose nėra įtvirtintas fiksuotas atlyginimo dydis už notarinio veiksmo atlikimą. Taryba Nutarime nustatė, kad atliekant didžiąją dalį notarinių veiksmų, notarai turi teisę individualiai nustatyti užmokesčio už notarinio veiksmo atlikimą dydį, kadangi Laikinuosiuose dydžiuose dauguma atlyginimo dydžių yra nustatyti intervalo metodu, o fiksuoti atlyginimo dydžiai sudaro tik nedidelę dalį atlyginimo dydžio.

Dėl pareiškėjų argumento, kad notarai neturi teisės savarankiškai nustatyti atlyginimo dydžių net ir tais atvejais, kai Laikinuosiuose dydžiuose atlyginimo dydis yra nustatytas intervalo metodu, nes notarai privalo vadovautis Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje įtvirtintais kriterijais, nurodė, kad Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje įtvirtintais kriterijais privalo vadovautis teisingumo ministras, nustatydamas notarų atlyginimo dydžius Laikinuosiuose dydžiuose, o ne notarai nustatydami atlyginimo dydį tais atvejais, kai Laikinuosiuose dydžiuose nėra įtvirtintas fiksuotas atlyginimo dydis. Net ir tuo atveju, jei būtų vertinama, jog vis dėlto notarai privalo vadovautis minėtais kriterijais, kiekvieno notaro nustatyti atlyginimo dydžiai skirtųsi. Visų notarų sąnaudos yra nevienodo dydžio, t. y. jos skiriasi priklausomai nuo notaro biuro vietos ir įrengimo, samdomų darbuotojų skaičiaus ir pan., taip pat kiekvienas notaras gali skirtingai vertinti notaro ekonominio nepriklausomumo, notarinio veiksmo vertės bei paslaugos pobūdžio kriterijų įtaką galutiniam notaro atlyginimo dydžiui. Nesutiko su pareiškėjų argumentais, kad tai, jog notarai tam tikrais atvejais už teisės pažeidimus atsako kaip valstybės pareigūnai, jie nėra laikomi ūkio subjektais. Nesutikimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, jog tam tikrų profesijų atstovai baudžiamąja tvarka atsako kaip valstybės tarnautojai.

Dėl argumentų, kad Notarų rūmai nėra ūkio subjektas, nes atlieka viešąsias funkcijas nurodė, jog Notarų rūmai yra ūkio subjektus (notarus) vienijanti asociacija, kurios nariais yra visi Lietuvos notarai Notariato įstatymo nuostatų pagrindu. Notarų valdymo organų narius renka patys notarai, o valstybės institucijos neturi galimybių daryti įtakos šių organų narių išrinkimui. Notarų rūmai atstovauja notarų interesus. Notarų rūmų veiksmai daro įtaką (arba ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką) notarų ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje ir dėl to, jog Notarų rūmai priima nutarimus, kuriais notarai turi vadovautis ir, kad Notarų rūmų prezidiumas turi teisę kelti notarams drausmės bylas už šių nutarimų nesilaikymą.

Pažymėjo, jog Notariato įstatyme yra įtvirtinta, kad atlyginimo dydžius už notarinių veiksmų atlikimą nustato teisingumo ministras, suderinęs su finansų ministru ir Notarų rūmais. Pareiškėjų argumentas, kad Lietuvos valstybė per Notarų rūmus įgyvendina valstybės funkcijas nėra pagrįstas, nes jokiame įstatyme nėra nustatyta, kad Notarų rūmai turi teisę nustatyti atlyginimo dydžius už notarinių veiksmų atlikimą, kadangi atlyginimo dydžius už notarinių veiksmų atlikimą nustato teisingumo ministras, suderinęs su finansų ministru ir Notarų rūmais.

Dėl pareiškėjų teiginių, kad Taryba neturi kompetencijos vertinti pareiškėjų atliktų veiksmų teisėtumo, nes Notarų rūmų ir notarų veiklos priežiūrą atlieka Teisingumo ministerija nurodė, kad Taryba tiria būtent Konkurencijos įstatymo pažeidimus ir taiko pažeidėjams Konkurencijos įstatyme numatytas sankcijas. Taigi Taryba, o ne Teisingumo ministerija, yra kompetentinga vertinti Notarų rūmų ir notarų veiksmų atitiktį konkurencijos teisės reikalavimams. Kita vertus, dėl to, kad Teisingumo ministerija toleravo pareiškėjų veiksmus, kuriais buvo pažeidžiama konkurencijos teisė, pareiškėjams sumažinta bauda 5 proc. Pažymėjo, kad pareiškėjų padarytas pažeidimas yra draudžiamas jau vien pagal tikslą riboti konkurenciją. Pareiškėjų sudarytas susitarimas daro ar gali daryti įtaką visų notarinių veiksmų rinkoje veikiančių ūkio subjektų (konkurentų) elgesiui, o kaip savo praktikoje yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susitarimai dėl kainų nustatymo vertintini kaip sunkūs konkurencijos teisės pažeidimai. Atsižvelgiant į tai, buvo prieita prie išvados, jog pareiškėjų sudarytas susitarimas laikomas sunkiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimu. Šiais argumentais prašė atmesti pareiškėjų argumentus, kad Taryba neturėjo teisės skirti baudos pareiškėjams.

Dėl argumentų, kad Taryba nepagrįstai vertino Išaiškinimus dėl Laikinųjų dydžių taikymo kaip pareiškėjų susitarimą dėl kainų nustatymo (nes, vadovaujantis Notariato įstatymu, Notarų rūmai privalo vienodinti notarinę praktiką; Išaiškinimai nebuvo privalomi; Išaiškinimai atitinka viešąjį interesą), nurodė, kad, nors Notariato įstatyme yra expressis verbis nustatyta, jog atlyginimo dydžius už notarinių veiksmų atlikimą nustato Teisingumo ministras, suderinęs juos su finansų ministru ir Notarų rūmais, tačiau tiek Konkurencijos įstatymas, tiek SESV draudžia sudaryti susitarimus dėl kainų nustatymo, todėl pareiškėjai neturi teisės vienodinti notarinės praktikos taip, jog būtų pažeidžiamas minėtas draudimas.

Pažymėjo, kad į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio taikymo sritį patenka ir tokie susitarimai, kurie yra priimti asociacijos ar jos atstovų sprendimo forma. Pabrėžė, kad pagal administracinės justicijos nuostatas, konkretaus susitarimo kvalifikavimui nesvarbu, ar asociacijos arba jos atstovų priimtas sprendimas yra rekomendacinio, ar įpareigojančio pobūdžio. Remianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad ūkio subjektų asociacijų sprendimai, nepriklausomai nuo to, ar jie yra privalomi ar tik rekomendacinio pobūdžio, gali patekti į ekonominės veiklos, todėl ir į Konkurencijos įstatymo taikymo sritį, jeigu jais siekiama riboti konkurenciją arba jeigu jie tiesiogiai ar netiesiogiai riboja (gali riboti) konkurenciją.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad Tarybos vertinimai, jog Išaiškinimai, kuriais remiantis notarai vadovavosi apskaičiuodami atlyginimo dydžius, buvo priimti siekiant užtikrinti viešąjį interesą nurodė, kad vadovaujantis Notariato įstatymu Notarų rūmams nėra pavesta ginti viešojo intereso, t. y. pagal Notariato įstatymą Notarų rūmai koordinuoja notarų veiklą, rūpinasi notarų kvalifikacijos kėlimu, atstovauja notarų interesus valstybinėse institucijose, rengia norminių teisės aktų projektus notariato klausimais, vienodina notarinę praktiką ir vykdo kitus uždavinius numatytus Notariato įstatyme ir Notarų rūmų statute. Be to, iš Prezidiumo posėdžių protokolų matyti, kad Prezidiumo posėdžių metu net nebuvo svarstoma, ar Išaiškinimai dėl notarų atlyginimo dydžių, atitinka viešąjį interesą. Dėl to sprendė, jog pareiškėjų teiginys, kad Tarybos nagrinėti Išaiškinimai užtikrina viešąjį interesą tėra gynybinė pozicija, atsiradusi jau po Išaiškinimų priėmimo ir šis aspektas nebuvo vertinamas priimant Išaiškinimus.

Dėl argumentų, kad, Taryba privalėjo atlikti analizę ir nustatyti, ar išaiškinimai galėjo riboti konkurenciją, kadangi Išaiškinimai buvo tik rekomendacinio pobūdžio, nurodė, kad pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, konkretūs sudaryti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose išvardyti susitarimai visais atvejais laikomi ribojančiais konkurenciją. Taryba Nutarime nurodė, kad pareiškėjų veiksmai, kuriais buvo nustatytas notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo būdas už hipotekos, servituto bei mainų sandorių tvirtinimą, t. y. netiesiogiai nustatyti atlyginimo dydžiai už nurodytų notarinių veiksmų atlikimą, vertintini kaip susitarimas, kurio tikslas buvo apriboti notarų konkurenciją.

Dėl argumentų, kad Taryba nepagrįstai konstatavo, jog už draudžiamo susitarimo sudarymą yra atsakingi tiek notarai, tiek Notarų rūmai, t. y. nėra aišku, ar tai yra konkurentų susitarimas ar asociacijos sprendimas, nurodė, kad Notarų rūmai, veikdami per savo valdymo organą – Prezidiumą, ir visi tiriamieji notarai, veikdami kaip Prezidiumo nariai, išreiškė valią sudaryti susitarimą, kuriuo būtų tiesiogiai ir netiesiogiai nustatyti notarų taikomi atlyginimo dydžiai už įvairių notarinių veiksmų atlikimą. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad Prezidiumo nariai, atlikdami Prezidiumo nario funkcijas, privalo balsuoti, nepaisydami savo, kaip notarų interesų. Priešingai, kiekvienas Prezidiumo narys yra atskaitingas apygardos, iškėlusios jį į kandidatus, notarams. Dėl to nėra pagrindo sutikti su Notarų rūmų ir notarų argumentu, kad Taryba nepagrįstai konstatavo, jog už draudžiamo susitarimo sudarymą yra atsakingi tiek notarai, tiek Notarų rūmai.

Dėl argumentų, kad Taryba nepagrįstai baudas notarams apskaičiavo pagal pajamas gautas ne iš veiklos vykdant Prezidiumo narių pareigas, tačiau iš notarinės veiklos nurodė, kad notarai priėmė Išaiškinimus eidami Prezidiumo narių pareigas, todėl bazinis baudos dydis apskaičiuotas remiantis ūkio subjekto tiesiogiai ir netiesiogiai su pažeidimu susijusių prekių pardavimų pajamomis. Taryba Nutarime nurodė, kad notarai nustatė notarų atlyginimo dydžių apskaičiavimo mechanizmą, taikomą tais atvejais, kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą; kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams; kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys; kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, todėl bazinis baudos dydis buvo apskaičiuotas, remiantis notarų pajamomis, gautomis už minėtų notarinių veiksmų atlikimą.

Dėl pareiškėjų argumentų, kad Taryba nenustatė, kokį poveikį tariamas pažeidimas turėjo valstybių narių tarpusavio prekybai bei nepagrindė, kad poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai būtų buvęs reikšmingas, kadangi Nutarime pateikti teiginiai dėl poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai yra grindžiami ne įrodymais, bet hipotetiniais teiginiais nurodė, kad nebūtina įrodinėti, kad susitarimas darys ar daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai. Užtenka, kad yra tokio poveikio galimybė.

Dėl to, ar Taryba pagrįstai atliko tyrimą Notarų rūmuose nurodė, kad susitarimai, kurie draudžiami pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį, dažnai vyksta slaptai ir yra parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų, todėl patikrinimo metu surinkti įrodymai yra ypatingos reikšmės ir dažnai gali būti vieninteliai įrodymai formuojant tyrimo išvadas dėl įtariamų ūkio subjektų konkurenciją ribojančių ar galinčių riboti susitarimų bei kitų galimų Konkurencijos įstatymo pažeidimų.

Dėl to, kad notarams nebuvo užtikrinta teisė į gynybą, kadangi į tyrimą jie buvo įtraukti tik tyrimo pabaigoje, taip pat Taryba nepagrįstai neįtraukė į tyrimą Teisingumo ministerijos ir Finansų ministerijos nurodė, kad Nutarimu buvo konstatuota, jog pareiškėjai sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, teikdami Išaiškinimus dėl Laikinųjų dydžių taikymo, t. y. Nutarime nebuvo nagrinėti nei Teisingumo ministerijos, nei Finansų ministerijos veiksmai ar sprendimai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu Tarybos atstovės palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjų skundą patenkinti.

Nurodė, kad atsiradus poreikiui nustatyti notarų atlyginimo dydžius už naujų konkrečių notarinių veiksmų atlikimą, Teisingumo ministerija inicijavo Laikinųjų dydžių pakeitimo projektus. Vadovaudamasi Notariato įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Laikinųjų dydžių pakeitimo projektai buvo derinami su Finansų ministerija ir Notarų rūmais, taip pat buvo konsultuojamasi ir su visuomene.

Nesutiko su Tarybos išvadomis dėl notarų teisinės padėties. Šiuo aspektu nurodė, kad jei notarai ir gali būti laikomi ūkio subjektais, tai jų teisinė padėtis, statusas ir veiklos reguliavimas negali būti prilygintas kitiems ūkio subjektams. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymu įgaliotas funkcijas. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos teisę notaro statusas yra dvejopas. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, užtikrinantis viešąsias funkcijas, tačiau kartu notaras yra laisvosios profesijos atstovas, kuris verčiasi savarankiška profesine veikla. Tačiau notaro veikla nelaikytina tradicine ūkine veikla. Notaro atliekamų viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų pobūdis sąlygoja valstybės pareigą kontroliuoti perduotų funkcijų vykdymą bei užtikrinti notarinių veiksmų atlikimą. Pažymėjo, kad notarų atlyginimo dydžiai Laikinuosiuose dydžiuose buvo nustatyti remiantis Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje nustatytais notarų atlyginimų nustatymo kriterijais. Mano, kad mišrus notarų atlyginimo nustatymo modelis, t. y. nustatant procentinius dydžius, konkrečias fiksuotas sumas, leidžia nustatyti notarinio atlyginimo dydžius laikantis įstatyme nustatytų kriterijų.

Vienas iš Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 punkte nustatytų Notarų rūmų uždavinių – vienodinti notarinę praktiką. Praktikai vienodinti Notarų rūmai apibendrina praktiką, teikia savo išvadas notarams. Tačiau apibendrindami praktiką, teikdami Išaiškinimus Notarų rūmai negali keisti, plėsti, siaurinti nustatyto teisinio reguliavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu Teisingumo ministerijos atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 2S-2(2018) „Dėl Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ 1, 2 ir 3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo.

2. Bylos medžiaga nustatyta, kad Taryba, įtarusi, kad Lietuvos notarų rūmai galimai sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą, kuriuo nustatė įkainius už hipotekos sandorių tvirtinimą ir jų taikymo aplinkybes bei už kitus notarinius veiksmus, 2017 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 1S-31 (2017) pradėjo tyrimą Lietuvos notarų rūmų atžvilgiu dėl galimo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi leido Tarybos įgaliotiems pareigūnams visose Notarų rūmų naudojamose patalpose, teritorijose ir transporto priemonėse, įskaitant registruotas buveinės patalpas, atlikti Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytus veiksmus.

Taryba 2017 m. balandžio 5 d. atliko patikrinimą Notarų rūmų registruotose buveinės patalpose bei paėmė tyrimui galimai įrodomosios reikšmės turinčios informacijos.

Tarybos 2017 m. spalio 31 d. nutarimu į tyrimą buvo įtraukti ir Prezidiumo nariai.

Tarybos 2017 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1S-117 (2017) tyrimas buvo papildytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio vertinimu.

Tarybos 2017 m. lapkričio 16 d. pranešimu Nr. 6S-14 (2017) pareiškėjai buvo informuoti apie atliktą tyrimą, siūlymus ir priimtas išvadas.

Tarybos posėdis įvyko 2018 m. vasario 14 d.

Taryba 2018 m. balandžio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-2(2018), kuriuo pripažino, kad Lietuvos notarų rūmų prezidiumas, kaip valdymo organas, pateikdamas išaiškinimus dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 1996 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. 57 patvirtintų Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių, kuriuos Taryba prilygino konkurentų antikorupciniam susitarimui, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus. Nutarimu Taryba pareiškėjus įpareigojo nutraukti pažeidimą, jeigu jis vis dar tęsiamas, paskyrė pinigines baudas bei nutarė kreiptis į Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 19 straipsnio pakeitimą.

Pareiškėjai nesutikdami su priimto Nutarimo 1, 2 ir 3 punktais ir prašydami Nutarimą šioje dalyje panaikinti, su skundu kreipėsi į teismą.

3. Notariato įstatymo 19 straipsnyje (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 13 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d.) nustatyta, kad už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas notaras ima atlyginimą, kurio dydį (įkainius) nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į šio įstatymo 19¹ straipsnyje nurodytus notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo kriterijus ir suderinęs su Lietuvos Respublikos finansų ministru ir Notarų rūmais. Šiame įstatyme numatytus norminius teisės aktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministras tvirtina, atsižvelgdamas į Notarų rūmų prezidiumo nuomonę (11 straipsnis).

Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienas iš svarbiausių Notarų rūmų uždavinių – vienodinti notarinę praktiką. Lietuvos notarų rūmų statuto, patvirtinto Teisingumo ministro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1R-3 (toliau – ir Statutas; aktuali redakcija nuo 2008 m. sausio 16 d.) 8 straipsnyje taip pat nustatyta, kad be kitų Notarų rūmams priskirtų funkcijų ir veiklų, Notarų rūmai imasi priemonių notarinei praktikai suvienodinti, taip pat apibendrina notarinę praktiką ir savo išvadas teikia notarams (6, 7 punktai).

Aptartų teisės nuostatų ribose kolegialus Notarų rūmų valdymo organas Prezidiumas pateikė Išaiškinimus dėl notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas laikinųjų dydžių taikymo. Prezidiumas išaiškino, kad kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą turi būti imamas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas; patvirtino išaiškinimą, kaip apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams ir nurodė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis dauginamas „iš daiktų, kuriems nustatomas servitutas skaičiaus“; patvirtino išaiškinimą, kaip apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai viena sutartimi mainomos kelių daiktų dalys, taip pat nusprendė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas atlyginimo dydis skaičiuojamas „nuo kiekvieno sandoriu perleidžiamo daikto kainos ir tada susumuojamas“; išaiškino, kaip turi būti apskaičiuojamas notarų atlyginimas tuo atveju, kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai bei nusprendė, kad Laikinuosiuose dydžiuose nustatytas „notaro atlyginimo dydis skaičiuojamas nuo kiekvieno įkeičiamo nekilnojamojo daikto vertės ir tada sumuojamas“.

4. Taryba, atlikusi tyrimą, nustatė, kad pareiškėjai Išaiškinimais eliminavo notarų galimybę savarankiškai nustatyti atlyginimo dydį Laikinuosiuose dydžiuose įtvirtintų atlyginimo dydžių ribose bei pasirinkti atlyginimo dydžio apskaičiavimo būdą, t. y. tokiais veiksmais pareiškėjai apribojo notarų (konkurentų) veikimo laisvę ir panaikino netikrumą dėl kitų notarų (konkurentų) elgesio rinkoje.

Taigi byloje ginčijamas nacionalinės konkurencijos priežiūrą vykdančios institucijos priimtas Nutarimas, kuriame konstatuota, kad Notarų rūmai, veikdami per savo valdymo organą – Prezidiumą ir Prezidiumo nariai (pareiškėjai), pateikdami Išaiškinimus sudarė konkurenciją ribojantį susitarimą (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis, SESV 101 straipsnis), kuriuo buvo tiesiogiai ir netiesiogiai nustatyti atlyginimo dydžiai už notarinių veiksmų atlikimą.

5. Nagrinėjamos bylos objektas – pareiškėjų sudarytas konkurenciją ribojantis susitarimas. Nagrinėjamu atveju, keliamo ginčo specifika yra tame, jog poveikį konkurencijai sukėlė ne atskiri tarp ūkio subjektų (notarų) sudaryti tiesioginiai ar netiesioginiai draudžiami susitarimai, o kaip nurodo Tarnyba, neigiamą poveikį konkurencijai sukėlė Notarų rūmai, veikę per savo valdymo organą – Prezidiumą, pateikdami Išaiškinimus (patalpinti Notarų rūmų vidinėje interneto svetainėje) dėl Notarų imamo atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą. Išaiškinimų pateikimo galimybė (būtinybė) reglamentuota teisės aktų nuostatomis (Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktai). Pagal keliamo ginčo pobūdį taip pat turėtų būti analizuojama ir pačių pareiškėjų, kaip teikusių Išaiškinimus, galimybė protingai numatyti, suprasti pateiktų Išaiškinimų poveikį galimai konkurencijai. Ši aplinkybė svarbi pareiškėjams pritaikytos atsakomybės ir jos teisėtumo prasme.

6. Pareiškėjai Nutarimo teisinį ydingumą pirmiausia siekia įrodyti tuo aspektu, kad notarų veiklos reguliavimas ir jų atliekami veiksmai bei funkcijos iš esmės negali būti vertinami Konkurencijos įstatymo nuostatų, ar juo labiau SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme, nes Išaiškinimų pateikimo tikslas (reikšmė) pirmiausiai susijęs su tinkamu įstatymais pavestų viešo pobūdžio funkcijų vykdymo užtikrinimu. Išaiškinimų, kuriais buvo nustatytas notarų atlyginimo apskaičiavimo mechanizmas, pateikimas – tai įstatymuose nustatytų funkcijų (imtis priemonių notarinei praktikai suvienodinti, apibendrinti notarinę praktiką ir savo išvadas teikti notarams) vykdymas. Pareiškėjų nuomone, notaras iš esmės vykdo tik viešąsias funkcijas, todėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis ir SESV 101 straipsnio 1 dalis negali būti taikoma Notarų rūmų kolegialaus valdymo organo priimtiems sprendimams.

7. Taigi vertinant Nutarimo (skundžiamos dalies) teisėtumą, pirmiausia esminga pasisakyti dėl notarų atliekamų funkcijų, jų (notarų) statuso konkurencijos teisės prasme, dėl notarų galimybės konkuruoti, jei jų veiklą ir funkcijas nustato ir vėliau kontroliuoja valstybė.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nagrinėjamoje byloje, notarų teisinio statuso ir jų veiklos reguliavimas bus aptariamas tik pareiškėjų atliktų veiksmų (pateiktų Išaiškinimų, kuriais nustatyti maksimalūs galimi notarų atlyginimo dydžiai) ribose, t. y., ar pareiškėjai, vykdydami Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje ir Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktuose nustatytas funkcijas, galėjo pažeisti Konkurencijos įstatymo nuostatas.

8. Notaro, kaip valstybės įgalioto asmens statusas įtvirtintas Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo atliekantis šio įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notarų ir jų savivaldos institucijų veiklos tarnybinę priežiūrą atlieka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro paskirti asmenys. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija analizuoja notarinių veiksmų ir notarų pajamų už atliktus notarinius veiksmus statistiką bei atlieka šiame straipsnyje numatytą notarų veiklos priežiūrą. Notarų veiklos priežiūra atliekama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka (Notariato įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalys).

Notariato įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Notarų rūmai kasmet iki balandžio 1 dienos pateikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai detalią savo veiklos metinę ataskaitą, taip pat notariato veiklos perspektyvas ir kryptis einamiesiems metams. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šiame įstatyme numatytus norminius teisės aktus Lietuvos Respublikos teisingumo ministras tvirtina, atsižvelgdamas į Notarų rūmų prezidiumo nuomonę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, manydamas, kad Notarų rūmų nutarimai ar sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, gali pateikti skundą Vilniaus apygardos teismui dėl tų nutarimų ar sprendimų panaikinimo (Notariato įstatymo 11 straipsnio 3 dalis).

Už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas notaras ima atlyginimą, kurio dydį (įkainius) nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, atsižvelgdamas į šio įstatymo 19¹ straipsnyje nurodytus notarų atlyginimo dydžių (įkainių) nustatymo kriterijus ir suderinęs su Lietuvos Respublikos finansų ministru ir Notarų rūmais.

9. Konkurencijos įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti viešojo administravimo subjektų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus (1 straipsnio 2 dalis). Ūkio subjektas – įmonės, jų junginiai (asociacijos, susivienijimai, konsorciumai ir pan.), įstaigos ar organizacijos arba kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie vykdo ar gali vykdyti ūkinę veiklą Lietuvos Respublikoje arba kurių veiksmai daro įtaką ar ketinimai, jeigu būtų įgyvendinti, galėtų daryti įtaką ūkinei veiklai Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo subjektai laikomi ūkio subjektais, jeigu jie vykdo ūkinę veiklą (3 straipsnio 22 dalis). Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas.

10. Lietuvos notarų rūmai – viešasis juridinis asmuo, kurios teisinė forma – asociacija. Prezidiumas yra kolegialus Notarų rūmų valdymo organas. Prezidiumą sudaro aštuoni nariai, kuriuos skiria (renka) Notarų rūmų susirinkimas trejiems metams (Statuto 20 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio tesimo praktikoje yra išaiškinta, kad asociacija iš esmės gali būti ūkio subjektas konkurencijos teisė prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 17 d. nutartis Nr. A-502-1301/2012). ESTT praktikoje taip pat yra nurodęs, kad faktas, jog ūkinės veiklos subjektas yra įsteigtas pagal viešosios teisės normas, kaip ir tai, jog jis siūlo intelektualines paslaugas, kurių teikimui reikia licencijos ar kitokio leidimo, taip pat neužkerta kelio tokio subjekto elgesio vertinti pagal ES konkurencijos taisykles (ESTT 1998 m. birželio 18 d. sprendimas byloje Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką Nr. C-35/96, para.38; 40).

Europos Sąjungos konkurencijos teisėje ūkio subjekto samprata pripažįstama kaip funkcinė. Tai reiškia, kad apie tam tikro asmens atitiktį ūkio subjekto požymiams sprendžiama ne iš jo teisinės formos, o iš to, kokio pobūdžio veiklą jis vykdo (ESTT 1995 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Nr. C-244/94, Federation Francaise des Societes d‘Assurance v Ministere de l‘ Agriculture et de la Peche, 14 pastraipa; 1999 m. rugsėjo 21 d. spendimas byloje Nr. C-67/96, Albany International BV. v Stichting Bendrijfspenioenfonds Textielindustrie, 77 pastraipa; 2000 m. rugsėjo 12 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. C-180/98 ir C-184/98, Pavel Pavlov ir kt. v Stichting Pensioenfonds Medische Specialisten, 74 pastraipa; 2006 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Nr. C-2005/03, Federacion Espanola de Empresas de Tecnologia Sanitaria (FENIN) v Europos Komisija, 25 pastraipa). Taigi nagrinėjamu atveju, vertinant Notarų rūmų (asociacijos) ir Prezidiumo susitarimo buvimo ar nebuvimo faktą antikonkurenciniu požiūriu, pirmiausia analizuotina subjekto, pripažinto pažeidusiu Konkurencijos įstatymo nuostatas, atitiktis ūkio subjekto požymiams pagal jo vykdomą veiklą, taip pat vertintini Išaiškinimų tikslai galimo konkurencijos ribojimo aspektu.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. kovo 22 d. nutarime yra konstatavęs, kad „Notariato įstatyme iš esmės įtvirtintas vadinamasis lotyniškojo tipo notariatas (lotyniškoji notariato organizavimo sistema), būdingas civilinės (kontinentinės) teisės tradicijai. Lietuvoje notarai vykdo viešo pobūdžio funkcijas, tačiau nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnautojai – jie verčiasi savarankiška profesine veikla, o jų funkcijas, kitą veiklą bei įgaliojimus apibrėžia įstatymai. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad „notaro profesija yra valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų – fizinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugos užtikrinimo – vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos vykdomos. Notarą skiria ir atleidžia teisingumo ministras, kuris inter alia prižiūri notariato veiklą. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi notaras vykdo tokias funkcijas, kurių vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Užtikrinti šių funkcijų vykdymą – viešasis interesas ir valstybės priedermė.“

Iš aptartų teisės nuostatų ir Konstitucinio Teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad notaro teisinis statusas aiškiai išsiskiria pagal šio subjekto svarbą vykdant viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas. Taip pat akivaizdu, kad notarų statusas ir veikla yra aiškiai sureguliuoti teisės aktų nuostatomis, o notaras yra asmuo, vykdantis išskirtinai tik jam valstybės deleguotas funkcijas. Notaras valstybės deleguotas funkcijas iš esmės atlieka savo rizika ir sąskaita.

Prezidiumo narių – notarų traktavimas kaip ūkio subjektų Konkurencijos įstatymo taikymo prasme būtų teisiškai aktualus tuo atveju, jei susitarimas vyktų tarp notarų, kaip savarankiškų ūkio subjektų dėl kainų nustatymo tam tikroje rinkoje/teritorijoje. Šiuo atveju, pareiškėjai (notarai), kurių atžvilgiu buvo priimtas Nutarimas, veikė ne kaip ūkio subjektai – savarankiškai rinkoje veikiantys notarai, o kaip Notarų rūmų valdymo organo Prezidiumo nariai, kurie iš esmės tik vykdė įstatymo priskirtas funkcijas, t. y. pateikė Išaiškinimus dėl notarinės praktikos vienodinimo, kurių teikimas yra jų įstatyminė pareiga. Kitaip tariant, Prezidiumo nariai veikė įstatymo ribose, neteikti rekomendacijų jie negalėjo. Įkainių už šioje byloje relevantiškus notarinius veiksmus nustatymas buvo teisėtai pagrįstas viešojo intereso požiūriu, inter alia, kryžminio subsidijavimo kriterijaus aspektu kainų suvienodinimas buvo objektyviai būtinas ir pateisinamas. Šiame kontekste pažymėtina, jog teismo vertinimu, Notariato įstatymo 19¹ straipsnyje nustatyti atlyginimo už notarinių veiksmų atlikimą, sandorių projektų parengimą, konsultacijas ir technines paslaugas dydžių (įkainių) nustatymo kriterijai, yra universalūs ir jais vadovautis privalo tiek Notarų rūmai teikdami pasiūlymus Teisingumo ministerijai, tiek teisingumo ministras, nustatydamas konkrečius įkainius.

12. ESTT bylose dėl pilietybės sąlygos, siekiant tapti notaru, teisėtumo, išaiškino, kad notaras vykdo glaudžiai su iuris imperii (lot. valstybės įgaliojimai) realizavimu susijusias ir valstybės valdžią įgyvendinti padedančias funkcijas, tačiau notarų veikla nereiškia tiesioginio ir konkretaus viešosios valdžios funkcijų vykdymo. Notaro veikla siekiama bendrojo intereso tikslų, t. y. ja realizuojamos tam tikros viešo pobūdžio funkcijos (Europos Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimai bylose: C-50/08 Europos Komisija prieš Prancūzijos Respubliką, C-53/08 Europos Komisija prieš Austrijos Respubliką, C-54/08 Europos Komisija prieš Vokietijos Federacinę Respubliką ir kt.). Lietuvos Notarų rūmai, tai profesinę savivaldą įgyvendinanti asociacija, kurios nariai laikytini laisvosios profesijos atstovais. ESTT analizavo ūkinės veiklos subjekto sampratą laisvųjų profesijų plotmėje ir priėmė išvadą, kad ji yra reliatyvi, nes šie subjektai gali užsiimti „hibridine“ veikla, t. y. tiek vykdyti valstybės jiems pavestas funkcijas, kuriomis siekiama viešojo intereso užtikrinimo, tiek ekonominę veiklą, kurios pagrindinis tikslas pelno siekimas (ESTT 2002 m. spalio 24 d. sprendimas byloje Aeroports dėl Paris prieš Europos Bendrijų Komisiją Nr. C-82/01P.).

13. Darytina išvada, kad notaro teisinis statusas aiškiai išsiskiria pagal šio subjekto svarbą jam vykdant viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas, taip pat akivaizdu, kad notarų statusas ir veikla yra aiškiai sureguliuoti teisės aktų nuostatomis. Notarų rūmai pateikdami Išaiškinimus vykdė jiems tiesiogiai įstatyme nustatytą viešąją funkciją (uždavinį) – notarinės praktikos vienodinimą. Todėl nagrinėjamo ginčo kontekste, atsižvelgiant į tai, kad Notarų rūmai veikė teisės aktais jiems nustatytos kompetencijos ribose (Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalis, Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktai), Notarų rūmai negalėjo būti prilyginami ūkio subjektui, kaip jis apibrėžtas Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 dalyje. Vien jau šiuo aspektu Nutarimas pripažintinas teisiškai ydingu.

14. Dėl Notarų rūmų galimybės vykdyti dvejopą funkciją aktuali Wouters byla, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas klausimas dėl advokatų profesinės asociacijos vykdomų funkcijų dvilypumo būtent konkurencijos teisės nuostatų kontekste. Šioje byloje teismas nurodė, kad ne bet kokiam įmonių susitarimui ar įmonių asociacijų sprendimui, varžančiam šalių ar vienos iš jų laisvę, taikomas Sutarties 85 straipsnio 1 dalyje (dabartinis 101 straipsnis) įtvirtintas draudimas. Norint taikyti šią normą, visų pirma reikia atsižvelgti į bendrą tos įmonių asociacijos sprendimo priėmimo bei jo padarinių kontekstą ir ypač į tokio sprendimo tikslus, šiuo atveju susijusius su būtinybe sukurti organizacijos, kvalifikacijos, profesinės etikos, kontrolės ir atsakomybės taisykles, kurios galutiniam teisinių paslaugų gavėjui bei teisingumo sistemai suteikia būtiną nepriekaištingumo ir patirties garantiją (ESTT 2002 m. vasario 19 d. sprendimas byloje J. C. J. W., J. W. S. in Price W. B. BV prieš A. R. van de Nederlandse Orde van Advocate Nr. C-309/99, para. 46). ESTT šioje byloje taip pat nurodė, kad reikia įvertinti, ar siekiant šių tikslų konkurenciją ribojantys tokio sprendimo padariniai yra neišvengiami. Taip pat, jog tai, kad Nyderlandų advokatų asociacijos statusą reguliuoja viešoji teisė, neturi reikšmės. Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendime byloje C-67/13 P, Groupement des cartes bancaires (CB), vertindamas bankų asociacijos sprendimo atitikimą konkurencijos teisei taip pat nurodė, kad remiantis Teisingumo Teismo praktika, siekiant įvertinti, ar įmonių susitarimas arba įmonių asociacijos sprendimas yra pakankamai kenksmingas, kad galėtų būti laikomas konkurencijos ribojimu „dėl tikslo“, kaip tai suprantama pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, reikia išnagrinėti jo nuostatų turinį, siekiamus tikslus ir ekonominį bei teisinį taikymo kontekstą.

Taigi siekiant aiškiai nusistatyti ūkio subjekto (Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 22 punktas) tiriamų veiksmų prigimtį, reikalinga tiriamą sprendimą (veiksmus) išnagrinėti taip pat ir bendro konteksto, tikslų, profesinės kontrolės, atsakomybės aspektais. Kaip ir nagrinėjamu atveju, nors Notarų rūmų teisinis statusas, veikla, priežiūra, atsakomybė aiškiai reglamentuoti įstatymais, taip pat gana plačiai aptarti ir oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje (žr., sprendimo 11 punktą), tačiau, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į keliamo ginčo specifiškumą, pobūdį, dėl Prezidiumo veiksmų (Išaiškinimų priėmimo) pasisakytina ir ESTT bylose nurodytų kriterijų (Išaiškinimų priėmimo tikslas, priežastys ir kt.) aspektu.

15. Minėta, kad pareiškėjai Išaiškinimus priėmė vykdydami Notariato įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje ir Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktuose nustatytas viešąsias funkcijas – suvienodindami notarinę praktiką. Kaip skunde ir teismo posėdžio metu nurodė pareiškėjai, į Notarų rūmus su paklausimais kreipėsi notarai prašydami išaiškinti, kaip turėtų būti apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai vienu hipotekos sandoriu įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, taip pat dėl to, kaip turėtų būti apskaičiuojamas notaro atlyginimas, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams. Laikinųjų dydžių 1.6, 1.7 punktuose nėra išskirta, kaip turėtų būti apskaičiuojamas notarų atlyginimas esant tokioms faktinėms situacijoms (įkeičiami keli nekilnojamieji daiktai, kai servitutas nustatomas keliems nekilnojamiems daiktams), kurias nurodė į Notarų rūmus besikreipiantys notarai. Notarams pagrįstai kilo klausimų, kaip turėtų būti taikomi Laikinieji dydžiai, nes iš Laikinųjų dydžių 1.6, 1.7 punktų formuluočių nėra aišku, kaip laikinieji dydžiai turėtų būti taikomi, kai vienu sandoriu sprendžiama dėl daugiau nei vieno daikto. Atsižvelgiant į tai, notarų paklausimai vertintini kaip objektyviai logiški ir nepertekliniai. Prezidiumas išaiškindamas Laikinųjų dydžių 1.7 punkto nuostatos taikymą nurodė, kad, kai sandorio šalys nenurodo įkeičiamo objekto vertės, už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą turi būti imamas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas. Laikinuosiuose dydžiuose nėra išskirta, koks mokestis imamas už hipotekos (įkeitimo) sandorio patvirtinimą, jei nėra nurodyta įkeičiamo objekto vertė. Taigi būtinybė šiuo aspektu pateikti išaiškinimą taip pat buvo pagrįsta. Be to, kaip nurodė pareiškėjai, toks išaiškinimas padės asmeniui suprasti notarui sumokamo atlyginimo dydį, tuo atveju, jei nenurodoma įkeičiamo objekto vertė.

Teismas, be kita ko, neturi pagrindo abejoti ir tuo, kad buvo pagrindas pateikti išaiškinimus dėl notarų atlyginimų, kai viena sutartimi nustatomas servitutas keliems nekilnojamiems daiktams, taip pat, kai mainų sutartimi mainomos kelių daiktų dalys. Tai, kad Išaiškinuose buvo nustatyti maksimalūs įkainio dydžiai, nereiškia, kad Išaiškinimuose pateikta notaro atlyginimo apskaičiavimo tvarka neatitiko proporcingumo principo. Išaiškinimuose nurodyti maksimalūs dydžiai buvo nustatyti Laikinuosiuose dydžiuose nurodytų intervalų ribose, jų neperžengiant, tuo tarpu Taryba reikšmingais įrodymais nepagrindė, kodėl Išaiškinimuose negalėjo būti nustatyti maksimalūs dydžiai. Pabrėžtina, kad notarai, atsižvelgdami į asmens turtinę padėti, gali iš viso neimti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Išaiškinimuose nustatytas maksimalaus dydžio notaro atlyginimas yra susijęs su tuo, kad esant Išaiškinimuose aptartoms faktinėms situacijoms, notarai darbo užmokesčio dydžius taikytų vienodai. Tokiu būdu pagrįstai siekiama, kad notarai konkuruotų paslaugų kokybe, kurios aukščiausi standartai tokiu būdu taip pat yra užtikrinami, bet ne kainomis, konkuravimas kuriomis Lietuvos teisinėje sistemoje jau savaime tampa sunkiai įsivaizduojamas ar esmingai ribotas dėl įstatyme įtvirtinto draudimo notarams reklamuoti savo paslaugas. Darytina išvada, kad Notarų rūmai, pateikdami Išaiškinimus, suvienodino notarinę praktiką, siekė užpildyti teisinio reguliavimo spragas, o ne apribojo notarų (konkurentų) veikimo laisvę, kaip nurodo Taryba.

16. Konkurencijos byloje pateikta rašytinė medžiaga patvirtina, kad notarinės praktikos nagrinėjamoje srityje vienodinimo klausimais Teisingumo ministerija į Notarų rūmus kreipėsi ne kartą. Skundžiamame Nutarime pati Taryba dėstydama įvykių grandinę yra aiškiai nurodžiusi, jog notarinių įkainių nustatymo iniciatyva kiekvienu atveju kilo iš Teisingumo ministerijos. Tyrimo medžiaga taip pat patvirtina, kad Teisingumo ministerija buvo informuota ir dėl maksimalaus atlyginimo dydžio nustatymo, tačiau byloje nėra duomenų, kad Teisingumo ministerija, manydama, kad Notarų rūmų nutarimai ar sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų, būtų pasinaudojusi Notariato įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta teise pateikti skundą Vilniaus apygardos teismui dėl tų nutarimų ar sprendimų panaikinimo. Laikinųjų dydžių patvirtinimas – išskirtinė Teisingumo ministerijos diskrecija, todėl ministerija iš esmės galėjo nepritarti Notarų rūmų pasiūlytiems įkainiams, ar rekomenduoti, jos nuomone, tinkamesnius įkainius. Tokių duomenų byloje nėra pateikta o tai reiškia, kad Teisingumo ministerija vertino, jog Notarų rūmai veikė savo kompetencijos ribose. Ir priešingai, byloje yra pateikta duomenų apie tai, jog teisingumo ministras yra patvirtinęs kitokius įkainius, nei siūlė Notarų rūmai, kitaip tariant, teisingumo ministras neatsižvelgė į Notarų rūmų pastabas ir pasiūlymus, nors Taryba, siekdama pagrįsti savo poziciją, tokius teisingumo ministro sprendimus įvardijo kaip kompromisinių notarų atlyginimo dydžių nustatymą (žr. Nutarimo 269 p.), nors procentine išraiška jie nustatyti mažesni. Maža to, Nutarime Taryba atvejus, kai Teisingumo ministerija koregavo (didino) notarų įkainius, pavadino pareiškėjų (Notarų rūmų ir Notarų) įtaka, kas savaime turėtų reikšti, jog teisingumo ministras galėjo būti verčiamas, įtakojamas priimti atitinkamus sprendimus. Vis dėlto, akivaizdu yra tai, jog Notarų rūmai šiuo atveju tik įgyvendino įstatyminę pareigą siūlyti įkainius už notarinių veiksmų atlikimą, o Teisingumo ministerija vykdė pareigą derinti šiuos įkainius su Notarų rūmais. Dar daugiau, vaizdžiai tariant, šią derinimo procedūrą galima apibendrintai įvardinti taip, jog teisingumo ministras nėra „notarų notaras“, kitaip tariant, jis neprivalo „quasi notariškai“ tvirtinti tokių įkainių už notarinių veiksmų atlikimą, kuriuos siūlo Notarų rūmai.

17. Minėta, kad Tarybos 2017 m. lapkričio 14 d. nutarimu Nr. 1S-117 (2017) tyrimas buvo papildytas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio vertinimu. Pažymėtina, kad konkurencijos teisę pažeidžiančiais galėtų būti pripažinti tik tokie Notarų rūmų (Prezidiumo) susitarimai, kurių tikrasis tikslas būtų riboti konkurenciją (Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, SESV 101 straipsnis). Įvertinus Išaiškinimų turinį antikonkurenciniu požiūriu, nėra pagrindo išvadai, kad jų priėmimas galėtų/galėjo sukelti neigiamas pasekmes konkurencijai, kurias, nagrinėjamu atveju, be kita ko, priešingai nei nurodo pati Taryba, ji ir privalėjo įvertinti savo travaux préparatoires, kadangi tariamas konkurencijos teisės pažeidimas negalėjo nuo pat pradžių būti vertinamas kaip toks akivaizdus, jog savo prigimtimi automatiškai daro neigiamą poveikį rinkai. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad Išaiškinimų priėmimas visiškai pateisina teisėtą jų parengimo tikslą, t. y. siekiant sureguliuoti (suvienodinti) Laikinuosiuose dydžiuose abstrakčiai nurodytus notarų atlyginimų įkainius (Įstatymo 9 straipsnio 5 dalis ir Statuto 8 straipsnio 6, 7 punktai). Darytina išvada, kad Taryba neįrodė, kad pareiškėjai sudarė draudžiamą susitarimą siekdami riboti konkurenciją.

Nagrinėjamu atveju visas Tarybos tyrimas yra pastatytas ant teisinio ūkio subjekto sąvokos aiškinimo ir taikymo pamato, ant kurio ir buvo teisiškai rizikingai sukonstruota visa Nutarimo teisinė logika. Teismas teisę žino (iura novit curia), tačiau ir principo da mihi factum, dabo tibi ius (pateik man faktus, pateiksiu tau teisę) nepaisymas net ir tokio pobūdžio konkurencijos byloje, kurioje gali būti taikomos tam tikros prezumpcijos, yra neleistinas. Pagal da mihi factum, dabo tibi ius principą proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas (Europos Sąjungos teisę, tarptautines sutartis, nacionalinius įstatymus, poįstatyminius teisės aktus ir kt.) pasirenka teismas (plg., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1280-662/2017; 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017). Atitinkamai, atsižvelgdamas į teismo pareigą procese veikti aktyviai, teismas vertina, jog nėra saistomas Tarybos Nutarime pateiktų teisės aiškinimų (atitinkamai ir klaidingo SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo), tačiau yra akivaizdu, jog tokie aiškinimai (tyrimo pagrindas) aiškiai privalo būti pateikti kartu su pagrindžiančiais įrodymais (ne vien prezumpcijomis), o ne juos supainiojant ar sutapatinant, dėl ko vėliau yra savaime užprogramuojamas „quasi lingvistinis ginčas“. Teismui nebuvo pateikta kitų draudžiamą susitarimą įrodančių faktų, neskaitant tų, kurie yra tiesiog sukurti ant notaro (inter alia Notarų rūmų) kaip ūkio subjekto sampratos teisinio aiškinimo konstrukto.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 dalis).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Be to, akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-350-556/2019).

Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016; 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-283-629/2019).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra daugelį kartų konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas ir kt.).

Teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis konstitucinių imperatyvų, minėtų ABTĮ nuostatų ir principų, todėl visų byloje esančių įrodymų kontekste, teismas nagrinėjamu atveju objektyviai nemato jokių galimybių netenkinti pareiškėjų skundo visiškai.

18. Teismas vertina, jog pareiškėjai byloje pagrįstai kelia dvigubo nubaudimo problemą. Non in bis idem principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, numatančioje, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką non in bis idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus.

Taryba Nutarimu už iš esmės tą patį pažeidimą nubaudė tiek Lietuvos notarų rūmus tiek atskirus notarus, tarsi savarankiškus ūkinės veiklos subjektus, tačiau, ginčui aktualiu laikotarpiu arba dalį jo, tie patys nubausti notarai buvo ir Lietuvos notarų rūmų valdymo organo – Prezidiumo nariai. Ginčo dėl pažeidimo faktinio tapatumo nėra, todėl darytina išvada, kad Taryba, paskirdama baudas pareiškėjams, taip pat pažeidė ir non in bis idem principą.

19. Pasisakydamas dėl pareiškėjų atžvilgiu Tarybos pasirinktų tyrimo veiksmų formos ir intensyvumo, Teismas aiškiai pažymi, jog nekvestionuoja Tarybos teisės atlikti tyrimo veiksmus, be kita ko, pasitelkiant policijos pareigūnų pagalbą, kitaip tariant, nekvestionuoja Tarybos teisės imtis atitinkamų (pagal pažeidimo pobūdį) procesinių veiksmų renkant įrodymus apie pažeidimo padarymą. Priešingas traktavimas, net ir šios bylos kontekste, kai Taryba dokumentus, ar dalį jų, būtų galėjusi pirmiausia gauti iš kontroliuojančios institucijos – Teisingumo ministerijos, reikštų neproporcingą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą pažeidžiantį Tarybos veiksmų, atliekant tyrimą, apribojimą, kuris yra negalimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartyje Nr. eAS-95-822/2019 yra konstatavęs, kad „Tarybos prieigos prie dalies tyrimo medžiagos apribojimas, nors ir laikinas, tačiau iš esmės būtų susijęs su Tarybos veiksmų atliekant tyrimą apribojimu. Tirti ir nagrinėti pažeidimus yra viena iš pagrindinių Tarybos funkcijų, įtvirtinta Konkurencijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Vykdydama šią ir kitas savo funkcijas, Taryba turi teisę paimti dokumentus ir daiktus, kurie tiriant bylą turi įrodomosios reikšmės (Konkurencijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Tarybos, kaip institucijos, vykdančios Konkurencijos įstatymo kontrolę, tikslas yra apsaugoti viešąjį interesą (LVAT 2003 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-355/2003). <...> Taryba, kaip valstybės institucija, užtikrinanti ūkio subjektų ir vartotojų apsaugą nuo konkurenciją ribojančių ir (ar) vartotojų interesus pažeidžiančių veiksmų, nors ir laikinai, tačiau negalėtų vykdyti visų jai priskirtų įgaliojimų atliekant tyrimą, taip būtų sudaromos prielaidos pažeisti viešą interesą, kad tyrimas būtų vykdomas operatyviai“.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos ir tiriamos teisinės institucijos specifiką, esmingai svarbu pažymėti, kad teisinės priemonės, kurių buvo imamasi Notarų rūmų atžvilgiu, galėjo būti labiau proporcingos tiriamam galimam pažeidimui. Šios bylos teisinio unikalumo ir naujumo kontekste teismas pritaria pareiškėjų argumentams, kad Taryba galėjo pirmiausia kreiptis į Teisingumo ministeriją, kaip į notarų veiklos priežiūrą vykdančią instituciją, siekdama įsitikinti dėl pažeidimo tikimybės. Taip teigtina, inter alia, dėl to, kad Notarų rūmai ir paskiri notarai, net jeigu tam tikrais atvejais jiems priskirti ūkinį subjektiškumą, nėra ir negali būti traktuojami vienodai su privatinės teisės prigimties ūkio subjektais, kadangi tarp jų, vis dėlto, yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumai, jog jų nevienodas traktavimas gali būti objektyviai pateisinamas. Taryba ad hoc turėjo įvertinti, kad Notarų rūmai yra išskirtinai ir išimtinai Lietuvos Respublikos teritorijoje aiškias viešąsias funkcijas vykdantis, valstybės kontroliuojamas notarų savivaldos organas, kuris nėra ir negali būti uždaras bet kokiems tyrimams jo atžvilgiu (pvz., Teisingumo ministerijos pareigūnų kontroliuojančių veiksmų atžvilgiu ar pan.). Todėl šiuo išimtinai konkrečiu atveju Tarybos veiksmai, atliekant netikėtą patikrinimą pasitelkus policijos pareigūnus, gali būti vertinami kaip pertekliniai, atlikti nesiekiant taikaus ir pagarbaus teisinių institucijų bendradarbiavimo, savaime užprogramuojantys Konkurencijos tarybos, Teisingumo ministerijos ir notarų savivaldą įgyvendinačių organų konfliktą.

Juo labiau tai pasakytina tame kontekste, jog Taryba visada žinojo apie notarų rinkos teisinį reguliavimą, apie byloje aktualių sandorių tvirtinimo notarinius įkainius, aktyviai dalyvavo notarinės rinkos stebėsenos procese ir tik po kelerių metų atliko tyrimą prieš pareiškėjus, pakeisdama Tarybos atstovų pasisakymuose anksčiau išsakytas pozicijas, pavyzdžiui, jog notarai gali konkuruoti tik aptarnavimo kokybe, o liberalizavus paslaugų kainas, atsirastų galimybė konkuruoti ir kainomis (skundo 32 punktas). Pažymėtina, kad kai kurias savo atstovų anksčiau išsakytas pozicijas Taryba, vis dėlto, selektyviai vertina kaip aktualias atliktam tyrimui, pavyzdžiui, Nutarimo 231 punkte nurodo, kad dar 2007 m. pasisakė už teisines paslaugas teikiančių subjektų tarpusavio konkurenciją ir teisinių paslaugų rinkos liberalizavimą.

Šiame kontekste teismas negali neatkreipti dėmesio į tai, kad skundžiamame Nutarime išdėstytas Tarybos vertinimas yra savyje prieštaringas, nes, viena vertus, Taryba aiškiai pasisako už notarinių paslaugų rinkos liberalizavimą (kas savaime turėtų reikšti bent jau dalinį dereguliavimą), kurio kontekste Taryba ir vykdė tyrimą, tačiau, antra vertus, Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktu Taryba nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su siūlymu inicijuoti Notariato įstatymo 19 straipsnio pakeitimą, kas savaime, siekiant iš notarinių veiksmų įkainių nustatymo eliminuoti Notarų rūmus, reikštų būtent griežtesnį rinkos reguliavimą. Galima daryti išvadą, jog Taryba, visuomet pasisakydama už notarinių paslaugų rinkos liberalizavimą, ginčo tyrimą atliko jau tarsi esančios liberalios notarinių paslaugų rinkos aplinkoje. Tačiau toks tyrimas dabartinio galiojančio pakankami griežto notarinių paslaugų rinkos teisinio reguliavimo kontekste, vertintinas kaip pernelyg toliaregiškas.

20. Pareiškėjai tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos žodinio nagrinėjimo teisme metu išdėstė ir kitus argumentus, kuriuos teismas laiko neesminiais ir detaliau dėl kiekvieno iš jų nepasisakys. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A-261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 dalimi, 86–87 straipsniais, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų Lietuvos notarų rūmų, M. S., S. Š., D. V., V. P., J. P., D. L.-B., D. P. ir R. O. I. skundą patenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2018 m. balandžio 26 d. nutarimo Nr. 2S-2(2018) „Dėl Lietuvos notarų rūmų ir notarų veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ rezoliucinės dalies 1, 2 ir 3 punktus, kuriais pareiškėjai pripažinti pažeidę Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies a punkto reikalavimus, taip pat kuriais pareiškėjai įpareigoti nutraukti pažeidimą, jei jis dar tęsiamas, ir jiems paskirtos piniginės baudos.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Tomas BlinstrubisBronius JanuškaGediminas Užubalis