Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Žydrūno Kungio ir nuteistojo T. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) mėnesių

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-30 nuosprendžiu paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir galutinė subendrinta bausmė T. S. skirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į atliktą bausmę T. S. įskaityti laikino suėmimo, sulaikymo bei kalinimo laiką: nuo 2013 m. gegės 6 d. 10.45 val. iki 2013-08-06, nuo 2014-09-10 iki 2014-10-14, nuo 2014-12-19 iki 2015-01-08, nuo 2015 m. sausio 8 d. 14.15 val. iki teismo nuosprendžio paskelbimo dienos 2015-05-28 bei 2015-03-30 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu atliktą bausmę.

Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį T. S. išteisintas, nepadarius šios nusikalstamos veikos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje kalinčiais V. A., Ž. J., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose kalinčiu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, turėdami tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą sukčiavo, o būtent, V. A. 2012-02-25, apie 9.54 val., kalint (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefonu iš V. Č. išviliojus V. Č. vardu AB „S.“ išduotus elektroninės mokėjimo priemonės (programinės įrangos, esančios kredito įstaigos interneto tarnybinėje stotyje) naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, tai yra Elektroninių paslaugų teikimo sutartyje ir identifikavimo kodų lentelėje užfiksuotus PIN kodą, slaptažodį, identifikavimo kodus, po to neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefonu paskambinus (duomenys neskelbtini) pataisos namuose kalinčiam asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, ir paprašius jo teikti priemones bei surasti asmenį, kuris sutiktų pateikti savo banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, po to išgryninamos, po to asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefonu paskambinus V. L. ir paprašius jos suteikti banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, o V. L. padiktavus asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, savo AB „S.“ esančios sąskaitos numerį – (duomenys neskelbtini), o asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, V. L. sąskaitą telefonu perdavus V. A., po to V. A. paprašius Ž. J. surasti asmenis, kurie sutiktų pateikti savo bankų sąskaitų numerius tam, kad į jas būtų pervedamos piniginės lėšos, po to išgryninamos, pastarajam suradus T. D., o T. D. Ž. J. padiktavus savo AB „S.“ sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini) ir Ž. J. T. D. banko sąskaitos numerį perdavus V. A., po to asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, paprašius (duomenys neskelbtini) pataisos namuose kalinčio T. S. surasti asmenį, kuris sutiktų pateikti savo banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, po ko išgryninamos, o T. S. paskambinęs E. K. ir paprašęs jos suteikti banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, o E. K. padiktavus T. S. AB „S.“ esančios T. K. sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), o T. S. perdavęs T. K. banko sąskaitos numerį asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, o asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijus V. K. AB „S.“ esančios sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), taip V. A. įgijus V. L. banko sąskaitos numerį ir po to (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje ten buvusiu kompiuteriu, kurio IP adresai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, pasinaudojus internetu, 2012-02-25, apie 10.25 val., prisijungus prie V. Č. AB „S.“ sąskaitos (duomenys neskelbtini), iš jos į V. L. AB „S.“ esančią sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedus 4000 Lt, po to V. L. 2012-02-25, tiksliu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 11.30 val., iš savo sąskaitos 1650 Lt pervedus į T. K. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“, 2000 Lt pervedus į T. D. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“, 200 Lt pervedus į V. K. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“, tokiu būdu savo, asmens, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, Ž. J., V. A. naudai pasikėsino įgyti turtą – V. Č. priklausančius 4000 litų (1158,48 EUR).

Be to, T. S. buvo kaltinamas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, veikdamas kartu su (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje kalinčiais V. A., Ž. J., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose kalinčiu K. Ž., bendrais tyčiniais veiksmais, turėdamas tikslą, neteisėtai įgytus svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, panaudojant apgaule užvaldyti svetimą turtą, o būtent, V. A. 2012-02-25, apie 9.54 val., kalint (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefonu iš V. Č. išviliojus V. Č. vardu AB „S.“ išduotus elektroninės mokėjimo priemonės (programinės įrangos, esančios kredito įstaigos interneto tarnybinėje stotyje) naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, tai yra Elektroninių paslaugų teikimo sutartyje ir identifikavimo kodų lentelėje užfiksuotus PIN kodą, slaptažodį, identifikavimo kodus, po ko neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefonu paskambinus (duomenys neskelbtini) pataisos namuose kalinčiam K. Ž. ir paprašius jo surasti asmenį, kuris sutiktų pateikti savo banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, po to išgryninamos, po to K. Ž. neteisėtai turėtu mobiliojo ryšio telefonu paskambinus V. L. ir paprašius jos suteikti banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, o V. L. padiktavus K. Ž. savo AB „S.“ esančios sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), o K. Ž. V. L. sąskaitą telefonu perdavus V. A., po ko V. A. paprašius Ž. J. surasti asmenį, kuris sutiktų pateikti savo bankų sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, po ko išgryninamos, pastarajam suradus T. D., o T. D. Ž. J. padiktavus savo AB „S.“ sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini) ir Ž. J. T. D. banko sąskaitos numerį perdavus V. A., po to K. Ž. paprašius T. S. surasti asmenį, kuris sutiktų pateikti savo banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, po to išgryninamos, o T. S. paskambinęs E. K. ir paprašęs jos suteikti banko sąskaitos numerį tam, kad į ją būtų pervedamos piniginės lėšos, o E. K. padiktavus T. S. AB „S.“ esančios T. K. sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), o T. S. perdavęs T. K. banko sąskaitos numerį K. Ž., o K. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijus V. K. AB „S.“ esančios sąskaitos numerį (duomenys neskelbtini), po to V. A. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, panaudojus kompiuterį, kurio prisijungimo IP adresų numeriai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, pasinaudojus V. Č. elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenimis, prisijungus prie V. Č. atsiskaitomosios sąskaitos, esančios AB „S.“ (duomenys neskelbtini) atlikus banko operaciją: 2012-02-25, apie 10.25 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš AB „S.“ esančios V. Č. sąskaitos (duomenys neskelbtini) į AB „S.“ esančią V. L. sąskaitą (duomenys neskelbtini), kurią įgijo iš K. Ž., pervedus 4000 Lt, iš kurių 1650 Lt V. L. pervedė į T. K. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „S.“, tokiu būdu veikdamas kartu su V. A., K. Ž., Ž. J. neteisėtai inicijavo ir atliko finansinę operaciją.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Žydrūnas Kungys apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžio dalį dėl T. S. išteisinimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendį: T. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam 1 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes paskirtas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu, nes yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis, bei galutinę subendrintą bausmę jam skirti 1 metus laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-03-30 nuosprendžiu paskirta 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jas iš dalies sudedant, ir skirti galutinę subendrintą 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Skunde nurodo, kad teismo išvados išteisinant T. S. yra nepagrįstos, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Atkreipia dėmesį, jog T. S. buvo inkriminuojamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje, padarymas, veikiant bendrininkų grupėje. Taigi pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo T. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, o šios veikos padaryme T. S. taip pat buvo inkriminuotas bendrininkavimas su kitais asmenimis, tai yra būtent kiti asmenys realizavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, o T. S. veika pasireiškė sąskaitos, į kurią buvo daromi neteisėti pinigų pervedimai iš nukentėjusiojo asmens sąskaitos, suradimu bei pateikimu vykdytojui, taip pat padėjimu juos išgryninti (duodant ar perduodant nurodymus). Taigi nurodo, kad šio asmens kaip bendrininko statusas – padėjėjas. Tačiau, prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai neįvertino T. S. veiksmų kaip padėjėjo (bendrininko) padarant BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nurodo, kad T. S. buvo inkriminuotas bendrininkavimas su kitais asmenimis, o konkrečiai T. S. veiksmai padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, kaltinime yra nurodyti ir jie reiškia, kad T. S. veiksmai šios nuskalstamos veikos kontekste pasireiškė banko sąskaitos suradimu bei pateikimu, kad neteisėtas finansines operacijas inicijuojantys asmenys galėtų pervesti į ją pinigus. Taip pat nurodo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-17 apkaltinamuoju nuosprendžiu b. b. 1-870-898/2014 konstatuota, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje (2012-02-25 V. Č. epizodas), padarė V. A.. Teismas nuosprendyje konstatavo, jog V. A. minėtu atveju padarė nusikaltimą, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, tai yra realizavo nusikalstamos veikos numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje sudėties požymius. Toliau, prokurorui analizuojant šių veikų padarymo mechanizmą, akivaizdu ir abejonių nekelia, jog šių veikų padaryti būtų neįmanoma, jeigu nebūtų galimybės pervesti į kitą sąskaitą pinigus, tai yra neturint kito asmens sąskaitos, nusikalstamos veikos numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje padarymas iš esmės pasunkėtų. Taigi nurodo, kad šiuo atveju buvo atlikta pinigų pervedimo operacija internetinės bankininkystės sistemoje. Finansinei operacijai – bankiniam pinigų pavedimui – atlikti privačios internetinės bankininkystės būdu būtina prisijungti prie banko sistemos naudojant prisijungimo duomenis, po to būtina užpildyti pavedimui reikalingą formą. Pavedimui atlikti būtinoje užpildyti formoje reikalinga nurodyti adresatą (konkretų asmenį ir jo banko sąskaitą), priešingu atveju sistema rodytų klaidą, reikalaudama užpildyti grafą su adresatu. Taigi teigia, kad tam, jog būtų galima konstatuoti, jog finansinė operacija atlikta, reikalinga įvykdyti visus internetinės bankininkystės sistemos formoje reikalaujamus užpildyti duomenis. Pažymi, kad tai gerai suvokdamas T. S. perdavė surastą banko sąskaitą nenustatytiems asmenims, žinodamas, kad ji bus panaudota neteisėtai finansinei operacijai inicijuoti, tokiais veiksmais sustiprindamas bendrininkų pasiryžimą daryti nusikalstamą veiką, užtvirtino bendrininkų įsitikinimą, kad nusikalstamos veikos rezultatas bus pasiektas, tai yra neteisėta finansinė operacija bus sėkmingai atlikta. Dėl to teigia, kad T. S., kaip bendrininkas (konkrečiai – padėjėjas), sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams (surado ir pateikė sąskaitą) ir tokie jo veiksmai buvo būtini bendroje nusikalstamoje veikoje, nes neturint banko sąskaitos, į kurią būtų galima pervesti pinigines lėšas, šios nusikalstamos veikos padarymas iš esmės pasunkėtų. Todėl prokurorui akivaizdu, jog T. S. veika jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme buvo kvalifikuota teisingai ir teismas nepagrįstai jį išteisino nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje.

Prokuratūros apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).

Prokuroras, pateiktu apeliaciniu skundu ginčydamas apylinkės teismo priimtą sprendimą dėl T. S. išteisinimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad T. S., kaip bendrininkas (konkrečiai – padėjėjas), sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams (surado ir pateikė sąskaitą) ir tokie jo veiksmai buvo būtini bendroje nusikalstamoje veikoje, nes neturint banko sąskaitos į kurią būtų galima pervesti pinigines lėšas, šios nusikalstamos veikos padarymas iš esmės pasunkėtų. Todėl prokurorui akivaizdu, jog T. S. veika jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme buvo kvalifikuota teisingai ir teismas nepagrįstai jį išteisino nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje.

Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, dėl to pagrįstai konstatavo, jog sąskaitos banke numeris nėra nei elektroninių mokėjimų priemonė, nei elektroninių mokėjimų priemonės naudotojo tapatybę patvirtinimo priemonių duomenys, pakankami finansinei operacijai inicijuoti. Todėl, nors nuteistasis T. S. surado ir su asmens sutikimu pateikė sąskaitos numerį trečiajam asmeniui, tačiau tai nėra neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duo­me­nų panaudojimas, kaip tai numato BK 215 straipsnis. Tai reiškia, kad T. S. veiksmuose nėra prokuroro jam inkriminuotos ir BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nu­si­kals­tamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Šiame kontekste kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Taigi nors prokurorui akivaizdu ir abejonių nekelia, jog T. S. inkriminuotų veikų padaryti būtų neįmanoma, jeigu nebūtų galimybės pervesti į kitą sąskaitą pinigus, tai yra neturint kito asmens sąskaitos, nusikalstamos veikos numatytos, numatytos BK 215 straipsnio 1 dalyje, padarymas iš esmės pasunkėtų, vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tam, kad konkreti veika būtų apibrėžta kaip nusikalstama, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėties buvimą kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgis turi visus įstatyme numatytos ir uždraustos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. Jei veikoje nėra bent vieno BK įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama. Nusikalstamos veikos sudėtis yra vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas.

Motyvuojamoji dalis

Esant aptartoms aplinkybėms prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Taip pat su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir nuteistasis T. S.. Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo peržiūrėti bylą ir jį išteisinti. Vis dėlto teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir visiškai nemotyvuotą nuteistojo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad, sprendžiant T. S. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Apelianto kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Šiame kontekste pažymima, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Šiuo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka įvertino bylos proceso metu gautus duomenis ir pripažino juos įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamą tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys) bei pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (liudytojų E. K., T. K., paties nuteistojo parodymus, rašytinius įrodymus – sąskaitų išrašus, V. Č. 2012-02-25 protokolą – pareiškimą, telefoninių pokalbių skambučių išklotines), ir padarė teisingas išvadas dėl jų. Pažymima, kad pats apeliantas savo skunde iš vis nenurodė jokių duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Todėl deklaratyvus nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos sprendimu nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Dėl to teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja.

Be to, pastebėtina ir tai, kad, išskyrus deklaratyvų ir visiškai nemotyvuotą nuteistojo T. S. apeliacinio skundo reikalavimą jį išteisinti, nuteistojo apeliaciniame skunde nenurodyti jokie teisiniai argumentai, kuriais remiantis galima būtų spręsti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą. Dėl to toks apelianto skundo reikalavimas, nenurodžius jį pagrindžiančių argumentų, laikytinas deklaratyviu ir visiškai nepagrįstu.

Kitas nuteistojo skundo reikalavimas – taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas – taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Šio baudžiamojo įstatymo 1 ir 2 dalys numato, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, ir kad ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, aptariamo straipsnio pagrindu bausmė gali būti švelninama tik teismo nuosprendžio ar teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo metu ir tik esant visoms minėtame įstatyme įtvirtintoms sąlygoms. Šiuo atveju nuteistojo T. S. byla buvo išnagrinėta bendra tvarka, o nuteistasis savo kaltės nepripažino. Vadinasi, taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatų nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo.

Taip pat nuteistasis apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam skirtą bausmę, ar pritaikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. S., praeityje nekartą būdamas teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, teistumui neišnykus vėl įvykdė nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką, BK 27 straipsnio 1 dalies prasme – recidyvistas, baustas administracine tvarka, darbo biržoje neregistruotas, nedirbantis, kad nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, kad jam už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta laisvės atėmimo 11 (vienuolikai) mėnesių bausmė, kuri yra mažesnė už sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 7 mėnesiai 15 dienų), konstatuoja, jog nuteistajam skirta bausmė nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, nes savo rūšimi ir dydžiu ji atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kurią galima taikyti tik byloje esant įstatymo nurodytoms trims laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygoms ir teismui padarius motyvuotą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atlikti individualų konkrečių bylos aplinkybių, susijusių tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, teisinį vertinimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad T. S. skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu jau buvo 11 kartų teistas, kad jis nusikalto teistumui neišnykus, BK 27 straipsnio 1 dalies prasme – recidyvistas, baustas administracine tvarka, darbo biržoje neregistruotas, nedirbantis, daro išvadą, kad nuteistasis iš jam ankstesniais nuosprendžiais skirtų bausmių išvadų nepadarė, savo nusikalstamų polinkių nekeičia ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl sprendžia, kad šiuo atveju bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui.

Taip pat nuteistasis T. S. apeliaciniu skundu prašo į jam skirtos bausmės laiką įskaičiuoti jo (duomenys neskelbtini) išbūtą sulaikymo laikotarpį šioje byloje nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2015 m. birželio 22 d. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, vadovaudamasis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką T. S. įskaitė laikino suėmimo, sulaikymo bei kalinimo laiką: nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 6 d., nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. spalio 14 d., nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. sausio 8 d., nuo 2015 m. sausio 8 d. iki teismo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2015 m. gegužės 28 d., bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžiu atliktą bausmę. Taigi, kaip galima suprasti iš nuteistojo skundo, apelianto ginčijamas į jam skirtos bausmės dydį neįskaičiuotas laikotarpis yra nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. Iš byloje esančio (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros 2014 m. rugsėjo 29 d. rašto matyti, kad T. S. nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki jo perdavimo (kiuris turėjo įvykti 2014 m. spalio 9 d.) buvo kalinamas ekstradicijos kalėjime (3 t., 193 b. l.). Tačiau T. S. dėl sveikatos būklės nebuvo ekstradituotas 2014 m. spalio 8 d. (3 t., 196 b. l.), o tai atitinka ir nuteistojo duotus parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kai jis nurodė, kad tuo laikotarpiu jis buvo kalėjimo ligoninėje. Vadinasi, nors iš kito – 2014 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros rašto matyti, kad T. S. (duomenys neskelbtini) ekstradicijos kalėjime kalinamas buvo nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. spalio 14 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 19 d. iki jo išdavimo dienos, t. y. iki jo laikino sulaikymo Lietuvos Respublikoje 2015 m. sausio 8 d. (4 t., 8, 14-16 b. l.), tačiau, atsižvelgus į tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d. T. S. buvo laikomas V. F. kalėjimo ligoninėje, ir tai prilyginama jo kardomajam kalinimui, šis laikotarpis taip pat įskaitytinas į T. S. skirtą bausmę. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo T. S.. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis BK 66 straipsniu, T. S. į paskirtą bausmę įskaityti jo sulaikyme išbūtą laiką nuo 2014 m. spalio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 19 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Žydrūno Kungio apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš nuteistojo T. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme atmesti.