Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos priteisimo iš skolininkės V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorė kreipėsi į teismą dėl 1 555,74 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo išieškojimo iš skolininko.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi nustatė kreditorei UAB „Moment Credit“ 7 kalendorinių dienų terminą nuo nutarties įteikimo dienos pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo trūkumams pašalinti: atskirai išdėstyti reikalaujamas sumas, nurodyti palūkanų normą ir skaičiavimo laikotarpį, nurodyti nuostolių sudėtį ir faktinį pagrindą.

Teismas pažymėjo, jog sistemiškai aiškinant teismo įsakymo išdavimo procesines teisės normas darytina išvada, kad pareiškimo reikalavimas negali būti bendras, t. y. kiekviena kreditoriaus reikalaujama išieškoti suma turi būti nurodyta atskirai, nes joms apibūdinti yra nustatyti specialūs reikalavimai. Kreditorė pareiškime nurodė, kad skolą be kitų sumų sudaro 60,53 Eur palūkanų suma. Tačiau kreditorė priešingai, nei nustatyta CPK 433 straipsnio 1 dalies 4 punkte, nenurodė palūkanų normos, skaičiavimo laikotarpio. Taip pat kreditorė nurodė, kad į skolos sumą įskaičiuotini nuostoliai, tačiau nenurodė nuostolių sudėties ir faktinio pagrindo (CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Šios aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškimas neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų (CPK 433 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai, 435 straipsnio 4 dalis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu kreditorė UAB „Moment Credit“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir priimti teismo įsakymą pagal kreditorės pareiškimą.

1) Teismas neatsižvelgė į tai, kad bylose dėl teismo įsakymo išdavimo teismas tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, bei tikrina tik parengtų dokumentų turinį, todėl sprendžiant teismo įsakymo priėmimo klausimą nepagrįstai buvo prašoma nurodyti palūkanų normą, skaičiavimo laikotarpį, nuostolių sudėtį bei jų faktinį pagrindą. Šis klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 439 straipsnis) (Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-409-198/2011).

2) Teismo įsakymo išdavimo procedūra iš esmės skirta aiškių bylų nagrinėjimui, kuriose beveik nėra ką ginčyti materialiosios teisės požiūriu ir pats ginčas procese pasireiškia tik tuo, kad, pripažindama savo prievolę (neginčydama jos), šalis jos nevykdo – kitaip tariant, kai šalis pripažįsta prievolės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje pripažįsta, jog pagrindinė teismo įsakymo institutui keliama užduotis – kiek įmanoma supaprastinti ir pagreitinti teismo darbą sprendžiant palyginti aiškias bylas, dėl kurių šalys beveik nesiginčija. Vienas svarbiausių momentų teismo įsakymo procese yra tas, kad teismas tikrina tik formalųjį pateikto pareiškimo aspektą, t. y. ar jis atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Taigi, teismo įsakymo procese įtvirtintas aiškus civilinio proceso operatyvumo principo įgyvendinimas; operatyvumo principo viršenybė teismo įsakymo procese atitinka teismo įsakymo procesui keliamus tikslus ir suteikia teisę kreditoriui pasinaudoti operatyvesniu savo pažeistų teisių gynimo būdu, palyginus su ginčo teisena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartis byloje Nr. GT1-1/2014).

3) Teismo įsakymo proceso tikslas – teismo pagalba paraginti skolininką geruoju įvykdyti prievolę, o skolininkui liekant pasyviam, išduoti kreditoriui vykdomąjį dokumentą. Teismo įsakymas įsiteisėja tik skolininkui nepareiškus prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo. Taigi galima teigti, jog prieštaravimas yra skolininko valios išraiška ir jo pareiškimas laikytinas procesiniu veiksmu, kuriuo išreiškiamas jo nesutikimas su kreditoriaus reikalavimais. Būtent tokio prieštaravimo pareiškimas skolininkui yra vienintelė galimybė užkirsti kelią kreditoriui patenkinti pareikštą reikalavimą teismo įsakymo proceso būdu (Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-585-640/2015).

4) CPK numato, jog teikiant pareiškimą dėl teismo įsakymo, pareiškėjas neprivalo pagrįsti savo reikalavimo teisiniais argumentais – pakanka nurodyti reiškiamą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą, taip pat įrodymus, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą (CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nepridedami (CPK 433 straipsnio 3 dalis). Kreditorė pareiškime CPK nurodytus pagrindus nurodė. Pažymėtina, kad nuostolių faktinis pagrindas ir kyla iš sutarties nevykdymo, o nuostolių dydis yra nustatytas kredito sutarties bendrosiose sąlygose, todėl teismas, nepriimdamas pareiškimo ir reikalaudamas papildomai pagrįsti nuostolius, nesivadovavo teismo įsakymo instituto principais. Teismas supaprastintą procesą prilygina ginčo teisenai, nes teismo įsakymą siekia priimti ne tuo pagrindu, jog skolininkė pripažino prievolės pažeidimą ir jos neginčija, o tuo, jog teismas išnagrinėjo pareiškimo teisėtumą ir pagrįstumą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria kreditorė buvo įpareigota pašalinti pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su teismo įsakymo išdavimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog kreditorė prašė teismo išduoti teismo įsakymą dėl 347,54 Eur negrąžinto kredito, 60,53 Eur palūkanų ir 1 147,67 Eur nuostolių išieškojimo pagal 2010 m. kovo 21 d. kredito sutartį.

Pagal CPK 433 straipsnio 1 dalies 4 punktą pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, kai prašoma priteisti palūkanas ar delspinigius, turi būti nurodyta palūkanų ar delspinigių norma, palūkanų ar delspinigių dydis, skaičiavimo laikotarpis. Šis reikalavimas yra imperatyvus ir aiškiai reglamentuotas įstatymo, todėl kreditorė pareiškime privalėjo nurodyti minėtus duomenis. Tačiau nagrinėjamoje byloje kreditorė nurodė tik reikalaujamų palūkanų ir nuostolių dydį, tačiau nenurodė nei kredito sutartyje numatytų palūkanų ir delspinigių normos, jų skaičiavimo laikotarpio. Taigi, kreditorės pareiškimas neatitinka CPK 433 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti.

CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, jog pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo taip pat turi būti nurodytas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, kuriais galima pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Kadangi kreditorė reikalauja 1 147,67 Eur nuostolių išieškojimo, ji privalo nurodyti pagal minėtos teisės normos reikalavimus ir šių nuostolių atsiradimo pagrindą bei kas juos sudaro. Tik turėdamas šiuo duomenis, teismas galės įvertinti kreditorės reikalavimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį teismas atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Kredito sutarties nurodymas pagrindžia tik reikalavimo dalį dėl suteikto kredito grąžinimo. Tačiau reikalavimas dėl palūkanų bei nuostolių išieškojimo turi būti pagrįstas kredito sutartyje numatytu palūkanų bei delspinigių dydžiu, o nuostoliams viršijant sutartyje apibrėžtą palūkanų ar delspinigių dydį, ir kitomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šių nuostolių atsiradimą bei jų dydį.

Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas nereikalavo, kad kreditorė savo reikalavimą pagrįstų teisiniais argumentais. Ji buvo įpareigota nurodyti tik faktines aplinkybes: palūkanų normą, skaičiavimo laikotarpį, nuostolių sudėtį bei jų faktinį pagrindą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditorės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.