Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB Lesto pareiškimą skolininkui A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kreditorius kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš skolininko skolą teismo įsakymo išdavimo tvarka. 2014-12-17 teismo įsakymu kreditoriaus reikalavimas buvo tenkintas. Skolininkas A. G. pateikė teismui prieštaravimą dėl kreditoriaus pareiškimo ir 2014-12-17 išduoto teismo įsakymo.

2015-02-12 nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-12-17 įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą laikė nepaduotu. Teismas nurodė, kad skolininkas A. G. pateikė teismui prieštaravimą dėl kreditoriaus pareiškimo ir 2014-12-17 išduoto teismo įsakymo. Teismas 2015-01-26 nutartimi informavo kreditorių apie skolininko prieštaravimą bei nurodė, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pateikti ieškinį, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 111, 135 straipsnių reikalavimus, ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, tačiau kreditorius per teismo nustatytą terminą nepateikė teismui ieškinio. Nurodė, kad esant šioms aplinkybėms, kreditoriaus pareiškimas laikomas nepaduotu, o teismo įsakymas panaikinamas (CPK 439 straipsnio 6 dalis).

Kreditorius AB Lesto atsiliepimo į pareikštą skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Apeliantas savo skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino bylos aplinkybes, t.y. ieškinio nepareiškimą nustatytu terminu, tačiau nepriteisė jo patirtų tiesioginių nuostolių. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad kreditorius su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipdamasis į teismą pasirinko teismo įsakymo procedūrą. Teismo įsakymo proceso tikslas – teismo pagalba paraginti skolininką geruoju įvykdyti prievolę, o skolininkui liekant pasyviam, išduoti kreditoriui vykdomąjį dokumentą. Teismo įsakymas įsiteisėja tik skolininkui nepareiškus prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo, taigi galima teigti, jog prieštaravimas yra skolininko valios išraiška ir jo pareiškimas laikytinas procesiniu veiksmu, kuriuo išreiškiamas jo nesutikimas su kreditoriaus reikalavimais. Būtent tokio prieštaravimo pareiškimas skolininkui yra vienintelė galimybė užkirsti kelią kreditoriui patenkinti pareikštą reikalavimą teismo įsakymo proceso būdu. Prieštaravimu tokiame procese išreiškiamas skolininko nesutikimas su kreditoriaus reikalavimu arba su tokio reikalavimo įgyvendinimo procesine forma. Skolininko prieštaravimu išreiškiama jo valia nesutikti su visu kreditoriaus reikalavimu ar jo dalimi, nes, pateikus prieštaravimus, teismo įsakymas neįsiteisėja ir tampa neįmanomas tenkinti kreditoriaus reikalavimus teismo įsakymo proceso tvarka, todėl kreditorius, siekdamas tenkinti savo reikalavimus, turi pareikšti ieškinį pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (CPK 439 straipsnio 3 dalis). Taigi, teismo įsakymo procesas pasibaigia ir kreditorius savo teisėtus interesus gali apginti tik pareikšdamas ieškinį CPK nustatyta tvarka.

CPK 435 str. 2 d. numato, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Šiuo atveju, duomenų apie aiškų pareiškimo nepagrįstumą jo priėmimo metu nebuvo, kitų aplinkybių dėl ko teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškimą byloje taip pat nebuvo nustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas 2014-12-17 pagrįstai priėmė teismo įsakymą.

CPK 439 str. 6 d. numato, kad jeigu kreditorius per šio straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą tinkamai įforminto ieškinio teismui nepateikia, kreditoriaus pareiškimas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas kreditoriui, o teismo įsakymas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinami. Teismui 2015-01-26 nutartimi informavus kreditorių apie skolininko pareikštą reikalavimą ir šiam nepareiškus ieškinio, teismas įgyvendindamas įstatymo jam nustatytą imperatyvą, privalėjo panaikinti išduotą teismo įsakymą, dėl to kad nebuvo pareikštas ieškinys, kitų priežasčių panaikinti išduotą teismo įsakymą byloje nebuvo nustatyta.

Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jam nepriteisė jo patirtų tiesioginių nuostolių - 45,50 eurų susijusių su atsiliepimo į kreditoriaus pareiškimą parengimu. Pažymėtina, kad išlaidos susijusios su procesinių dokumentų parengimu – bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ne bet kokios, tačiau patirtos samdant advokatą, advokato padėjėją ar kitais pagrindais kuomet yra teikiama teisinė pagalbą ir dėl to yra patiriamos išlaidos. CPK 98 str. numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tačiau šiuo atveju apeliantas nepateikia visiškai jokių duomenų apie jo patirtus minimus nuostolius ar išlaidas advokato ar kitais pagrindais suteiktai teisinei pagalbai apmokėti. Aplinkybė, kad apeliantas savo darbo metu rengė prieštaravimą bei apelianto pateikta buhalterinė pažyma apie jo vidutinį valandinį atlyginimą neturi jokio ryšio su aukščiau minėtu, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutu ir pati savaime nepagrindžia apelianto nurodomo 45,50 eurų nuostolio – išlaidų kilmės.

Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra nei teisiškai nei faktiškai nepagrįsti, todėl nereikšmingi ir savaime neįtakoja kitokio šio klausimo sprendimo būdo.

Darytina išvada, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.