Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-374-1188/2023

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-10-25
Bylos Nr.: eA-374-1188/2023
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01839-2021-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Egidijus Šileikis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas: V. M., A. N.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vartotojų teisių tarnybos, Lietuvos valstybė atstovaujama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybė atstovaujama Lietuvos Respublikos Seimo
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė „Orange Style“, uždaroji akcinė bendrovė „Medholidays“

Kategorijos

20.2.3.1Turtinė žala
20.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. eA-374-1188/2023Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01839-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M. ir A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, Lietuvos Respublikos Seimo, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Orange Style“ (bankrutavusi), uždaroji akcinė bendrovė „Medholidays“) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai V. M. ir A. N. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (solidariai iš atsakovo atstovų) po 497 Eur turtinę ir 5 000 Eur neturtinę žalą bei 5 procentų metinių palūkanų nuo pretenzijos atsakovui įteikimo dienos iki visiško jos įvykdymo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad iš kelionių agentūros uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Orange Style“ įsigijo kelionę į (duomenys neskelbtini), kuri turėjo įvykti 2020 m. rugsėjo 8-16 dienomis. Pareiškėjai už kelionę sumokėjo 994 Eur, tačiau atsakovai sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl pareiškėjai patyrė turtinę ir moralinę žalą.

3. Pareiškėjai dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija) išvados nurodė, kad 2020 m. liepos 3 d. Europos Komisija Lietuvai atsiuntė oficialų pranešimą (C(2020) 4407 final), kuriame išreiškė nuomonę, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.751 straipsnio 5 dalis, priimta CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2956, kartu su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 17¹ straipsniu, priimtu Turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 15 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 17¹ straipsniu įstatymu Nr. XIII-2862, neatitinka 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių (toliau – ir Direktyva) 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies reikalavimų. Pagal Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies nuostatas, dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių nutraukus kelionės paslaugų paketo sutartį, organizatorius privalo grąžinti visas keliautojo sumokėtas sumas, išskaičiavus sutarties nutraukimo mokestį, ne vėliau kaip per 14 dienų.

4. Reaguojant į kilusią COVID-19 pandemiją, CK 6.751 straipsnis buvo papildytas 5 dalimi, kurioje nustatyta, jeigu, esant Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems apribojimams, turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę. Pareiškėjų vertinimu, CK 6.751 straipsnio 5 dalyje nustatytas 90 dienų laikotarpis, per kurį keliautojai turi teisę susigrąžinti už kelionės paslaugų paketą sumokėtas sumas, prieštarauja Direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje nustatytam 14 dienų laikotarpiui ir 12 straipsnio 2, 3 dalies b punkto nuostatoms. Taip nukrypti nuo Direktyvos neleidžiama pagal jos 4 straipsnį, kuriuo valstybėms narėms neleidžiama priimti nuostatų, neatitinkančių šioje Direktyvoje įtvirtintų reikalavimų, kuriais būtų užtikrinama nevienodo lygio keliautojų apsauga.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjai paaiškino, kad 2020 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos Respublikos Seime registruotas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas Nr. XIIIP-5129, kuriuo siūloma panaikinti CK 6.751 straipsnio 5 dalį. Be to, jame nustatyta, kad tais atvejais, kai organizuotos turistinės kelionės sutartis nutraukta iki Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos, o kelionių organizatorius nėra grąžinęs visų turisto arba jo vardu sumokėtų pinigų už organizuotą turistinę kelionę, CK 6.751 straipsnio 4 dalyje nustatytas pinigų grąžinimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Tai reiškia, kad keliautojams pinigai būtų grąžinti per 14 dienų nuo Įstatymo projekto įsigaliojimo dienos.

6. Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) atsakomybės nurodo, kad atsižvelgiant į situaciją dėl koronaviruso plitimo, Vyriausybė 2020 m. kovo 15 d. neeiliniame posėdyje nutarė paskelbti karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. iki birželio 16 d. 24.00 val. Neteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2020 m. kovo 14 d. Konstitucinio teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu buvo pripažinta, kad neteisėta Vyriausybė paskelbė neteisėtą nutarimą, kuriuo Lietuvos teritorijoje įvedė karantiną bei nustatė jo sąlygas. Šis neteisėtas nutarimas yra grindžiamas Žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsniu. Realizuodama šio įstatymo nuostatas neteisėta Vyriausybė paskelbdama karantiną nustatė sąlygas: uždrausti Lietuvos piliečiams išvykti iš Lietuvos, išskyrus nutarime nurodytus atvejus; asmenims grįžusiems iš užsienio nustatyti privalomąją 14 d. izoliaciją, išskyrus nutarime nurodytus atvejus; draudžiamos kultūros, laisvalaikio, pramogų, sporto įstaigų lankymas ir fizinis lankytojų aptarnavimas; kiti numatyti ribojimai.

7. Konstitucijos antrasis skyrius įtvirtina pagrindines žmogaus teises (vartotojų teisės yra reikšminga žmogaus teisių sudedamoji dalis) bei galimus jų ribojimo pagrindus. Konstitucija numato ne tik šių teisių ribojimo pagrindus, bet ir teisės akto formą – tik įstatymu. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne vieną kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucijos nuostata turi būti aiškinama siaurai. Tai reiškia, kad ribojimas yra galimas išimtinai tik įstatymo forma. Ši teisė negali būti deleguojama. Kitaip tariant, Konstitucija imperatyviai numato, kad pagrindines žmogaus teises Konstitucijoje numatytais pagrindais gali riboti tik Seimas ir tik įstatymu. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra pateisinęs žmogaus teisių ribojimą poįstatyminiu aktu. Tačiau nutarime yra įtvirtinamos ir išimties taikymo sąlygos. Jame teigiama, kad „Vyriausybė, nutarimais reguliuodama minėtus santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas Konstitucija ir įstatymais, taip pat tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su įstatymų nustatytuoju. Kadangi Vyriausybės nutarimu yra ribojamos judėjimo, susirinkimų, ūkinės veiklos, todėl nekyla abejonių, kad nutarimu (kuris yra žemesnio lygio teisės aktas nei įstatymas) yra neteisėtai apribotos vartotojų ir verslininkų teisės ir laisvės. Toks nutarimas akivaizdžiai neatitinka vartotojų ir verslininkų Konstitucinėms teisėms, kadangi nurodyti apribojimai yra kildinami tik iš bendros Nepaprastos padėties įstatyme pateiktos karantino sąvokos. Pareiškėjai pažymėjo, kad 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo (TAP-20-396) (20-3809) ir Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ yra neteisėti, nes nepaprastąją padėtį skelbia Seimas.

8. Vadovaujantis Seimo statuto 3, 12 straipsniais, Seimo nariai privalo nuolat bendrauti su rinkėjais (vartotojais, smulkiaisiais verslininkais, jų asociacijomis), išklausyti jų problemas, todėl Konstitucijoje ir yra numatyta žmogaus teisių silpninimą riboti tik įstatymais, kurie yra priimami tik Seime, bet ne Vyriausybės nutarimais.

9. Pareiškėjai dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) tyčios nurodo, kad ši institucija atlieka neteisminį tyrimą, pagal pareiškėjų skundus, dėl sutartinių prievolių neįvykdymo ir žalos padarymo, tačiau proceso, pagal pareiškėjos skundą, iki šiol dar nebaigė, nors tyrimo terminai pasibaigė. Skundas išspręstas verslininko naudai, esant akivaizdiems vartotojo teisės pažeidimas.

10. Pažymėjo, kad reikalavimai atsakovo atstovams kildinami iš pasirašytų Kelionės sutarčių sutartinių prievolių, t. y. iš atsakovų nesąžiningos veikos, kuria iš dalies prisidėjo Lietuva atstovaujama Seimo, ką patvirtina 2020 m. liepos 3 d. Europos Komisija, kuri Lietuvai atsiuntė minėtą oficialų pranešimą (C(2020) 4407 final), o šį Seimo sprendimą nulėmė Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo (TAP-20-396) (20-3809).

Šalies argumentai

11. Pareiškėjų teigimu, atsakovai, solidariai veikdami prieš vartotojų teisėtus interesus, neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB garantuojamų turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti, kadangi atsakovai prie bankroto privedė UAB „Orange Style“ (per 90 dienų leido išleisti/iššvaistyti vartotojų pinigus). Akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. ES Direktyvoje 90/314/EEB numatyta, kad nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus (žr. 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. 1-3499) 74 punktą). Šiuo konkrečiu atveju Lietuva, pratęsdama terminą nuo 14 iki 90 dienų ir siūlydama atsakovams išleisti kuponus, išskirtinai veikė verslininkų naudai, o tai reiškia, kad veikė prieš silpnąją šalį – vartotoją, sudarydama sąlygas atsakovams išvaistyti iš vartotojų gautus pinigus ir įmonę privesti prie bankroto.

12. Nurodė, kad atsakovo atstovai pareiškėjus diskriminavo, tyčiojosi, biurokratiškai atsirašinėjo, išskirtinai, kryptingai ir tendencingai veikdami verslininkų naudai, todėl jų veika prieštarauja Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimui Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-22/03-27/03, kur nurodyta, kad valstybės tarnybos sistemos, valdžios įstaigų darbas turi būti organizuotas taip, jog į valdžios įstaigas, valstybės tarnautojus kreipęsi žmonės nepatirtų savivalės, piktnaudžiavimo, biurokratizmo, kad jų reikalai būtų sprendžiami ir nagrinėjami nevilkinant.

13. Pareiškėjai pažymėjo, kad moralinės kompensacijos 5 000 Eur dydį nulemia tai, jog atsakovas nuo 1992 m. spalio 25 d. nevykdo Konstitucijos 56 straipsnio reikalavimų ir neleidžia pareiškėjams ir kitiems Lietuvos asmenims išsirinkti Seimą, nes VRK neorganizuoja rinkimų, numatytų Konstitucijos 55 ir 56 straipsniuose, todėl nuo 1992 m. spalio 25 d. Lietuvoje viešpatauja anarchija, o politinės partijos per savo lyderius lobsta pareiškėjos sąskaitą ir ES sutartinių prievolių, prieštaraujančių Lietuvos ir pareiškėjos tikslams, vizijai naudojant pareiškėjos asmenį.

Atsiliepimas

14. Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujanti Ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjų skundą atmesti.

15. Nurodo, kad pareiškėjai nenurodė, kokie Ministerijos veiksmai yra neteisėti dėl kurių jiems kilo turtinė ir neturtinė žala.

16. Dėl pareiškėjų argumentų, kad žala atsirado ir dėl, jų teigimu, galiojusių neteisėtų CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymo kartu su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 15 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 17¹ straipsniu įstatymų nuostatų, pažymėjo, jog įstatymu (CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu) įtvirtinta CK 6.751 straipsnio 5 dalies nuostata, galiojusi nuo 2020 m. gegužės 30 d. iki 2021 m. sausio 23 d., buvo taikoma tais atvejais, kai turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta CK 6.751 straipsnio 4 dalyje: tokiais atvejais kelionių organizatorius turėjo grąžinti visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas. Tokie Turizmo įstatyme nurodyti apribojimai, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, detalizuoti Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalyje. Tai – karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, ekstremaliosios situacijos ar ekstremaliojo įvykio atvejai arba situacija, kai Lietuvos Respublikos piliečiams uždraudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos arba kitų valstybių piliečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Kupono taikymui užtenka vienos iš šių aplinkybių (situacijų), tačiau pabrėžė, kad visais atvejais kelionių organizatoriaus įsipareigojimų vykdymas turi būti neįmanomas. Todėl pareiškėjų 2020 m. sausio 8 d. organizuotos turistinės kelionės sutarties Nr. SAK53314-0108 nutraukimas 2020 m. rugpjūčio 26 d., UAB „Orange Style“ el. laiške motyvuojant užsienio avialinijų atšauktais skrydžiais, neatitiko CK 6.751 straipsnio 5 dalies ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų. Visais atvejais, kai nėra Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, taikomas CK 6.751 straipsnio 4 dalyje numatytas 14 dienų terminas sumokėtoms už kelionę sumoms grąžinti, kuris skaičiuojamas nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos. Toks terminas atitinka 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB 12 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą. Šis terminas yra privalomas kelionių organizatoriui, todėl ir byloje susiklosčiusioje situacijoje už 14 dienų pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę grąžinimo termino laikymąsi yra atsakingas kelionių organizatorius WORLD VISITOR AS.

17. Apibendrindamasi nurodė, kad byloje nėra įrodyta, jog atsakovas (atsakovo atstovas) savo veiksmais ar neveikimu atliko neteisėtus veiksmus. Pareiškėjai skunde pripažįsta, kad 497 Eur asmeniui turtinė žala atsirado kelionių organizatoriui negrąžinus pinigų už sumokėtą neįvykusią kelionę, tačiau šios žalos atlyginimo pageidauja iš kito subjekto – Lietuvos valstybės. Mano, jog prievolė atlyginti turtinę žalą kyla iš sutartinių kelionių organizatoriaus ir turisto santykių, o Ministerija nėra šių sutartinių santykių šalis. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių reikalavimus dėl 5 000 Eur vienam asmeniui dydžio neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimas

18. Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantis Lietuvos Respublikos Seimas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.

19. Nurodė, kad kelionių organizatorius UAB „Orange Style“ pareiškėjams sumokėtų pinigų negrąžino nei per galiojusioje CK 6.751 straipsnio redakcijoje nustatytą 90 dienų terminą, nei per šiuo metu galiojančioje šio straipsnio redakcijoje nustatytą 14 dienų terminą, nei per bet kokį kitą terminą, todėl šio kelionių organizatoriaus veiksmai bei dėl jų pareiškėjos galbūt patirta žala apskritai nesietina su jokiais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais ar neveikimu, ar su nustatytu teisiniu reguliavimu (įskaitant terminų pinigams grąžinti nustatymą).

20. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kartu atstovaujanti ir Vyriausybę, atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti.

21. Nurodė, kad Tarnyba, ne teismo tvarka spręsdama vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus, vartojimo ginčų neteisminius sprendimus priima dėl Lietuvoje įsisteigusių pardavėjų ar paslaugų teikėjų. Jei ginčas kyla dėl kelionės organizavimo sutarties, sudarytos su kitos Europos Sąjungos šalies, Jungtinės Karalystės, Norvegijos ar Islandijos kelionių organizatoriumi, toks vartotojo prašymas yra perduodamas Tarnybos padaliniui Europos vartotojų centrui Lietuvoje (toliau – EVC Lietuvoje), kuris atlieka tarpininko funkciją ir padeda vartotojo pretenziją kelionių organizatoriui išspręsti kompromiso būdu.

22. Pažymėjo, kad EVC Lietuvoje, 2021 m. sausio 5 d. gavęs pareiškėjos V. M. prašymą (reg. Nr. 7-24) dėl iš kelionių pardavimo agento UAB „Orange Style“, atstovaujančio Norvegijoje registruotą kelionių organizatorių World Visitor AS įsigytos, tačiau neįvykusios kelionės į (duomenys neskelbtini), sumokėtų pinigų grąžinimo (994 Eur) ir savo kompetencijos ribose ėmėsi veiksmų dėl pareiškėjos pateikto prašymo nagrinėjimo. EVC Lietuvoje, bendradarbiaudamas su Europos vartotoju centru Norvegijoje (toliau – EVC Norvegijoje), kreipėsi į kelionių organizatorių World Visitor AS su prašymu pateikti tarp pareiškėjos V. M. ir kelionių organizatoriaus World Visitor AS kilusio ginčo sprendimo būdus. EVC Lietuvoje gavus informacijos apie tai, jog kelionių organizatorius World Visitor AS atstovai paneigė bendradarbiavimą su kelionių pardavimo agentu UAB „Orange style“, taip pat nurodė, jog kelionių organizatorius World Visitor AS pinigų už pareiškėjos V. M. įsigytą kelionę į (duomenys neskelbtini) iš kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ nėra gavęs, EVC Lietuvoje kreipėsi į UAB „Orange style“ dėl pareiškėjos sumokėtų pinigų už kelionę grąžinimo, tačiau kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ atstovas įvardijo, jog dėl pinigų grąžinimo už pareiškėjos įsigytą kelionę į (duomenys neskelbtini) atsakingas būtent kelionių organizatorius World Visitor AS. Atsižvelgiant į tai, jog kelionių organizatorius World Visitor AS atsisakė spręsti tarp kelionių organizatoriaus World Visitor AS ir V. M. kilusį ginčą taikiu keliu, EVC Lietuvoje 2021 m. sausio 14 d. raštu (reg. Nr. 4C-5) informavo pareiškėją, jog savo kompetencijos ribose pareiškėjai padėti nebegali ir baigė pareiškėjos prašymo nagrinėjimą. Minimu raštu EVC Lietuvoje pareiškėją informavo, jog pareiškėja dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdų turi teisę kreiptis į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“, kurios sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir kuri atsakinga už ginčus, susijusius su transporto paslaugomis ir kelionių paketais, todėl gali išnagrinėti ginčą, kilusį tarp vartotojo bei Norvegijoje registruoto ūkio subjekto ne teismo tvarka. Pareiškėja taip pat buvo raštu informuota apie galimybę savo pažeistas teises ginti pateikiant ieškinį teismui. Pareiškėjai taip pat buvo suteikta informacija apie galimybę pateikti skundą Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos platformoje www.vartotojuskundai.lt, kurioje renkama nuo kelionių organizatoriaus World Visitor AS bei kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ nukentėjusių vartotojų grupė bei svarstoma iniciatyva teikti grupės ieškinį teismui. Taigi Tarnyba veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y., teisėtai ir pagrįstai, veikdama savo kompetencijos ribose, 2021 m. sausio 14 d. raštu (reg. Nr. 4C-5) informavo pareiškėją apie tai, jog jos 2021 m. sausio 5 d. pateikto prašymo (reg. Nr. 7-24) nagrinėjimas baigtas, taip pat informavo pareiškėją apie alternatyvius jos pažeistų teisių gynimo būdus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo A. N. prašymo Tarnyba nebuvo gavusi.

23. Dėl Tarnybos atliktų veiksmų UAB „Orange style“ atžvilgiu nurodė, kad Tarnyba jai suteiktų įgaliojimų ribose ėmėsi visų įmanomų veiksmų dėl galimai neteisėtų bendrovių UAB „Orange style“ ir World Visitor AS veiksmų. Tarnybai kilus įtarimų, ar UAB „Orange style“ veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, teikė pranešimą bei turimą medžiagą Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo UAB „Orange style“ atžvilgiu, t. y. dėl galbūt UAB „Orange style“ padarytos nusikalstamos veikos (galimo sukčiavimo ar vykdomo finansinio pobūdžio nusikaltimo vykdant turizmo veiklą).

24. Pažymėjo, kad Tarnyba, gavusi UAB „Orange style“ vadovo prisipažinimą, jog bendrovė yra nemoki, ėmėsi veiksmų savo kompetencijos ribose, būtent – 2020 m. spalio 26 d. panaikino UAB „Orange style“ teisę teikti kelionių pardavimo agento paslaugas. Taip pat Tarnyba, gavusi informacijos iš EVC Norvegijoje apie tai, kad kelionių organizatoriaus World Visitor AS atstovas paneigė UAB „Orange style“ bendradarbiavimą su kelionių organizatoriumi World Visitor AS dėl vartotojų įsigytų kelionių ir nurodė, kad World Visitor AS pinigų už vartotojų įsigytas keliones nėra gavęs, 2020 m. spalio 2 d. kreipėsi į Norvegijos kelionių garantijų fondą (toliau – ir Fondas) dėl informacijos pateikimo apie kelionių organizatoriaus „World Visitor AS“ turimą garantiją. Fondas 2020 m. lapkričio 9 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad Fondas neturėjo informacijos apie World Visitor AS ir UAB „Orange style“ bendradarbiavimą. Fondas taip pat paaiškino, kad pinigų grąžinimas turistams pagal World Visitor AS turimą garantiją galimas tik World Visitor AS bankroto atveju, tačiau, Fondo žiniomis, World Visitor AS nebankrutuoja. Fondas patarė turistams, įsigijusiems keliones iš UAB „Orange style“ tiesiogiai kreiptis į World Visitor AS bei nurodė, kad ginčai dėl pinigų grąžinimo gali būti sprendžiami per Norvegijos vartotojų tarnybą. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba, įgyvendindama Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/2394 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymo užtikrinimą, bendradarbiavimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004, siekdama užtikrinti aukštą vartotojų teisių apsaugos lygį, perdavė prašymą imtis priemonių dėl galimų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių pažeidimų Norvegijos vartotojų tarnybai. EVC Norvegijoje informavo, jog vartotojai turi teisę kreiptis į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk Reiselivs Forum“, kuri atsakinga už ginčus susijusius su transporto paslaugomis ir kelionių paketais, todėl gali išnagrinėti ginčą, kilusį tarp vartotojo bei Norvegijoje registruoto ūkio subjekto ne teismo tvarka.

Šalies argumentai

25. Įvertinęs pareiškėjų skunde nurodytus argumentus, atsakovo atstovas nurodė, kad dėl pareiškėjų patirtos žalos, susijusios su pareiškėjų įsigyta, tačiau neįvykusia kelione į (duomenys neskelbtini), yra atsakingas kelionių organizatorius World Visitor AS, kadangi pareiškėjai sudarė organizuotos turistinės kelionės sutartį su World Visitor AS tarpininkaujant trečiajam asmeniui kelionių pardavimo agentui UAB „Orange style“ bei tarp šalių (t. y., pareiškėjų ir World Visitor AS) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

II.

26. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

27. Teismas nurodė, kad pareiškėjai teigia, jog patirta turtinė žala, iš kurios jie kildina ir neturtinę žalą, siejama su 2020 m. rugsėjo 8–16 d. turėjusia įvykti, tačiau neįvykusia kelione į (duomenys neskelbtini) ir negrąžintais už kelionę sumokėtais pinigais. Pareiškėjų teigimu, žala atsirado taip pat ir iš atsakovo nesąžiningos veikos, prie kurios iš dalies prisidėjo Lietuvos valstybę atstovaujantis Seimas, nes, kaip 2020 m. liepos 3 d. pranešime patvirtino Europos Komisija, CK 6.751 straipsnio 5 dalis, priimta CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2956, kartu su Turizmo įstatymo 17¹ straipsniu, priimtu Turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 15 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 17¹ straipsniu įstatymu Nr. XIII-2862, neatitinka Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies reikalavimų. Šį Seimo sprendimą, be kita ko, nulėmė Vyriausybės priimtas 2020 m. kovo 14 d. nutarimas Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo (TAP-20-396) (20-3809), kuriuo buvo neteisėtai apribotos vartotojų ir verslininkų teisės ir laisvės ir apribojimai buvo kildinami tik iš bendros Nepaprastos padėties įstatyme pateiktos karantino sąvokos. Šio nutarimo neteisėtumą patvirtina ir tai, kad nepaprastąją padėtį skelbia Seimas ir tik įstatymu. Tarnybos veiksmų neteisėtumą pareiškėjai sieja su jų prašymo neišsprendimu (proceso pagal jų prašymą neužbaigimu).

28. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis CK, Turizmo įstatymo, 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, nuostatomis.

29. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjų kritiškai vertinamos CK 6.751 straipsnio 5 dalies ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjų atžvilgiu nėra aktualios, nes kelionė neįvyko ne dėl Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų.

30. Teismas iš susirašinėjimo tarp pareiškėjų ir UAB „Orange style“ sprendė, kad pareiškėjų 2020 m. sausio 8 d. organizuotos turistinės kelionės sutarties Nr. SAK53314-0108 nutraukimas 2020 m. rugpjūčio 26 d. įvyko dėl užsienio avialinijų atšauktų skrydžių, o tai neatitinka CK 6.751 straipsnio 5 dalies ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų. Visais atvejais, kai nėra Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, turėtų būti taikomas CK 6.751 straipsnio 4 dalyje numatytas 14 dienų terminas sumokėtoms už kelionę sumoms grąžinti ir kuris skaičiuojamas nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos. Toks terminas, be kita ko, atitinka 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB 12 straipsnio 4 dalyje numatytą terminą. Šis terminas yra privalomas būtent kelionių organizatoriui, todėl, kaip ir nagrinėjamu atveju, už pinigų grąžinimą per 14 dienų yra atsakingas kelionių organizatorius. Šiuo aspektu svarbu tai, kad pareiškėjams pinigai už kelionę nebuvo sugrąžinti nei per 14, nei per 90 dienų, todėl pareiškėjų skundo teiginius, kad Lietuvos valstybė, pratęsdama terminą pinigams grąžinti iki 90 dienų, galbūt veikė verslininkų naudai, sudarydama jiems sąlygas išleisti pinigus, dėl to vėliau bendrovės galėjo bankrutuoti, teismas vertino kaip teisiškai nereikšmingus ir nepagrįstus.

Žemesnės instancijos teismas

31. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nors ir teigia, jog atsakovo atstovai, solidariai veikdami prieš vartotojų teisėtus interesus, neužtikrino Direktyvos 90/314/EEB garantuojamų turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti, kadangi atsakovai prie bankroto privedė UAB „Orange Style“ (per 90 dienų leido išleisti/iššvaistyti vartotojų pinigus), tačiau, pagal faktines bylos aplinkybes pareiškėjų atžvilgiu aktuali CK 6.751 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje numatytas 14 dienų terminas sumokėtoms už kelionę sumoms grąžinti (nėra Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų). Jau minėtos 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (Direktyva) 12 straipsnio 4 dalyje taip pat numatytas 14 dienų terminas sumokėtoms sumoms grąžinti. Taigi CK 6.751 straipsnio 4 dalyje nustatytas 14 dienų terminas visiškai atitinka minėtos direktyvos 12 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovo atstovai, solidariai veikdami prieš vartotojų teisėtus interesus, neužtikrino Direktyvoje 90/314/EEB garantuojamų turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą. Teismas sprendė, kad šiuo aspektu pareiškėjų teisių pažeidimo taip pat nenustatyta (pareiškėjų atveju nėra aktualus 90 d. termino pratęsimas, kuris, kaip teigia pareiškėjai, lėmė žalos atsiradimą (iššvaistyti vartotojų pinigai)).

32. Teismas nurodė, kad pareiškėjai skundo argumentais nors ir prieštarauja, jog Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo apribotos vartotojų ir verslininkų, taip pat ir ir jų, teisės ir laisvės, tačiau pareiškėjų teisėms ir laisvėms paskelbtas karantinas įtakos negalėjo turėti, nes pareiškėjų neįvykusios kelionės data yra 2020 m. rugsėjo 8–16 d., t. y. turėjusi įvykti tuo metu, kai karantinas Lietuvoje nebuvo paskelbtas (karantinas Lietuvoje buvo paskelbtas laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 16 d. 24.00 val. ir nuo 2020 m. lapkričio 7 d. iki 2021 m. birželio 30 d. 24.00 val.), taip pat nebuvo kitų Turizmo įstatymo papildymo 17¹ straipsnyje nustatytų draudimų.

33. Teismas vertino, kad nei Ministerijos veiksmuose, nei Seimo veiksmuose, priimant CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymą, nei Vyriausybės veiksmuose, priimant nutarimus dėl karantino paskelbimo, pagal pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį (pareiškėjams padarytos žalos pagrindas) neteisėtumo nenustatyta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjų atžvilgiu buvo aktuali būtent CK 6.751 straipsnio 4 dalies nuostata ir todėl galiojo 14 dienų terminas pinigams už neįvykusią kelionę grąžinti. Šiuo atveju pareiškėjams padaryta žala negali būti siejama su valstybės (jos atstovų) veiksmais priimant atitinkamus teisės aktus, kurie, kaip nustatyta, pareiškėjų teisėms ir pareigoms įtakos neturėjo.

34. Pripažinus, kad Vyriausybės nutarimų priėmimas pareiškėjų teisėms ir laisvėms įtakos neturėjo (negalėjo turėti), teismas pareiškėjų argumentus dėl to, ar tokio pobūdžio suvaržymai (išvykimo ribojimai ir kt.) neturėjo būti reglamentuoti Seimo priimtu įstatymu, nagrinėjamo ginčo kontekste, vertino kaip teisiški nereikšmingus.

Atsiliepimas

35. Teismas nurodė, kad pareiškėjai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, jog Tarnyba iki šiol dar nėra užbaigusi proceso pagal pareiškėjų skundą. Tačiau iš atsakovo atstovės Tarnybos atsiliepime ir į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad, priešingai, nei nurodo pareiškėjai, V. M. 2021 m. sausio 5 d. pateikto prašymo dėl pinigų už kelionę grąžinimo procedūra, Tarnybos kompetencijos ribose, yra baigta.

Žemesnės instancijos teismas

36. Teismas nurodė, kad pareiškėjos prašymą nagrinėjo Europos vartotojų centras Lietuvoje (EVC Lietuvoje), kuris, bendradarbiaudamas su Europos vartotoju centru Norvegijoje (toliau – ir EVC Norvegijoje), kreipėsi į kelionių organizatorių World Visitor AS su prašymu pateikti tarp pareiškėjos ir kelionių organizatoriaus World Visitor AS kilusio ginčo sprendimo būdus. Kelionių organizatorius World Visitor AS atsisakė spręsti tarp kelionių organizatoriaus World Visitor AS ir pareiškėjos kilusį ginčą taikiu keliu, todėl EVC Lietuvoje 2021 m. sausio 14 raštu (reg. Nr. 4C-5) informavo pareiškėją, jog savo kompetencijos ribose pareiškėjai padėti nebegali ir baigė pareiškėjos prašymo nagrinėjimą. Pareiškėja taip pat buvo informuota, jog dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdų turi teisę kreiptis į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“, kurios sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir kuri atsakinga už ginčus, susijusius su transporto paslaugomis ir kelionių paketais, todėl gali išnagrinėti ginčą, kilusį tarp vartotojo bei Norvegijoje registruoto ūkio subjekto ne teismo tvarka. Pareiškėja taip pat buvo raštu informuota apie galimybę savo pažeistas teises ginti pateikiant ieškinį teismui.

37. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus konstatavo, kad pareiškėjos prašymo nagrinėjimas buvo užbaigtas priėmus 2021 m. sausio 14 d. raštą Nr. 4C-5, kuriuo pareiškėja buvo informuota ir apie alternatyvius savo teisių pažeidimo išsprendimo būdus. Taigi nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad Tarnyba dar nėra baigusi proceso pagal pareiškėjos V. M. skundą. Tarnyba, savo kompetencijos ribose, išnaudojo visus įmanomus būdus pareiškėjos prašymui išspręsti, netgi kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Taigi pareiškėja Tarnybos veiksmų (neveikimo), nagrinėjant jos prašymą, neteisėtumo neįrodė, todėl pareiškėjos teiginius dėl deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo aptariamu aspektu taip pat laikė nepagrįstais.

38. Teismas dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad pareiškėjų teigimu, moralinės kompensacijos po 5 000 Eur dydį taip pat nulėmė ir tai, jog atsakovas nuo 1992 m. spalio 25 d. nevykdo Konstitucijos 56 straipsnio reikalavimų ir neleidžia pareiškėjams ir kitiems Lietuvos asmenims išsirinkti Seimą, nes VRK neorganizuoja rinkimų, numatytų Konstitucijos 55 straipsnio ir 56 straipsnio. Teismas akcentavo, kad į teismą kreipiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjos skunde minimi institucijų trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjai ir tokia įtaka sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Šiuo atveju pareiškėja savo prieštaravimus grindžia ne įrodymais, bet abstrakčiais ir nepagrįstais samprotavimais, kurie, pagal savo turinį, nėra ir negali būti tinkami bei pakankami, pagrindžiant pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

39. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų, dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo teismas plačiau nepasisakė, nes tokių sąlygų vertinimas nėra reikšmingas.

40. Pareiškėjai skundo argumentais atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumo neįrodė, todėl pareiškėjų reikalavimai priteisti iš Lietuvos valstybės po 497 Eur turtinę ir 5 000 neturtinę žalą bei 5 procentų metinių palūkanų nuo pretenzijos atsakovui įteikimo dienos iki visiško jo įvykdymo, negali būti tenkinami.

III.

41. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. (apeliaciniame skunde nurodyta 2022 m. kovo 2 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą ir pareiškėjų skundo reikalavimus tenkinti.

42. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

43. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės viršenybės principus – visuomeninio gyvenimo ar jo elementų atitikimo teisei; teisės principas, pagal kurį visuomeninis gyvenimas arba jo dalis turi neprieštarauti teisei.

44. Šiuo atveju atsakovai, atstovaudami Lietuvai, neužtikrino trečiųjų asmenų veiklos, dėl to pastarieji neįvykdė sutartinių prievolių ir pažeidė vartotojų teisėtus lūkesčius, todėl pastarieji patyrė moralinius ir turtinius nuotolius. Neteisėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiksmai yra tie, kad būdami atsakingi už turizmą ir sumokėtų už kelionę grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, atlyginti žalą vartotojui, kaip numatyta Direktyvoje 90/314/EEB, su vartotojais neatsiskaitė, to nepadarė ir jiems pareiškus pretenziją, iki šiol elgiasi biurokratiškai, diskriminuoja, įžeidinėja, neužbaigia neteisminio tyrimo proceso, nors terminas skundų tyrimui yra pasibaigęs.

Šalies argumentai

45. Pareiškėjai nurodo, kad tyčiniai ir nusikalstami atsakovų veiksmai yra ir tai, jog žalai atsirasti turėjo įtakos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimas dėl karantino režimo įvedimo. Pareiškėjai apeliaciniame skunde cituoja CK, Turizmo įstatymo, Direktyvos nuostatas, Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl neturtinės žalos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus. Teigia, kad patyrė 5 000 Eur neturtinę žalą, jos dydį nulemia tai, jog atsakovai nuo 1992 m. spalio 25 d. nevykdo Konstitucijos 56 straipsnio reikalavimų ir neleidžia pareiškėjams ir kitiems Lietuvos piliečiams išsirinkti Lietuvos Respublikos Seimą, nes Vyriausioji rinkimų komisija neorganizuoja rinkimų, numatytų Konstitucijos 55 ir 56 straipsniuose.

Atsiliepimas

46. Atsakovo atstovas Ekonomikos ir inovacijų ministerija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

47. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio bei įrodyti esant priežastinį neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

48. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nepateikė naujų argumentų, pagrindžiančių ministerijos veiksmų neteisėtumą, Ministerija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems argumentams dėl pareiškėjų reikalavimų nepagrįstumo. Ministerijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

49. Pareiškėjams padaryta žala negali būti siejama su valstybės (jos atstovų) veiksmais priimant atitinkamus teisės aktus, kurie, kaip nustatyta teismo sprendime, pareiškėjo teisėms ir pareigoms įtakos negalėjo turėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nei Ministerijos veiksmuose, nei Seimo veiksmuose, priimant CK 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymą, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmuose, priimant nutarimus dėl karantino paskelbimo, pagal pareiškėjų keliamo ginčo pobūdį neteisėtumo nenustatyta.

50. Ministerija pažymi, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytas teisinis pagrindas ir faktinės bylos aplinkybės nepagrindžia teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumo, į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes. Pareiškėjai neįrodė, kad patyrė žalą dėl valdžios institucijų ir/ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų bei nepagrindė ir neįrodė priežastinio ryšio tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, todėl apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais naikinti teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

51. Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

52. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes, išaiškinus bei pritaikius teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, todėl yra pagrįstas ir nėra pagrindo jį keisti ar naikinti.

53. Teigia, kad pareiškėjų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais kaip ir skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui, naujų motyvų ar įrodymų pareiškėjai nepateikė.

54. Pažymi, kad sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti – t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tarnybos funkcijos įtvirtintos Vartotojų teisių apsaugos įstatyme. Tarnyba, ne teismo tvarka spręsdama vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus, vartojimo ginčų neteisminius sprendimus priima dėl Lietuvoje įsisteigusių pardavėjų ar paslaugų teikėjų. Jei ginčas kyla dėl kelionės organizavimo sutarties, sudarytos su kitos Europos Sąjungos šalies, Jungtinės Karalystės, Norvegijos ar Islandijos kelionių organizatoriumi, toks vartotojo prašymas yra perduodamas Tarnybos padaliniui Europos vartotojų centrui Lietuvoje, kuris atlieka tarpininko funkciją ir padeda vartotojo pretenziją kelionių organizatoriui išspręsti kompromiso būdu. EVC Lietuvoje yra Europos vartotojų centrų tinklo dalis, kurio tikslas šviesti vartotojus apie jų teises, teikti nemokamas teisines konsultacijas bei tarpininkauti tarp vartotojo ir verslininko ieškant taikaus problemos sprendimo dėl prekių ar paslaugų įsigytų iš kitoje nei vartotojo gyvenamosios vietos Europos Sąjungos valstybėje narėje, Norvegijoje, Islandijoje ir Jungtinėje Karalystėje registruoto ūkio subjekto. Europos vartotojų centrų tinklas nėra ne teismo tvarka vartojimo ginčus nagrinėjanti institucija. Taigi, kelionių organizatoriui nesutinkant vartotojo pretenziją išspręsti kompromiso būdu, EVC Lietuvoje neturi galimybės kitais būdais ir priemonėmis išspręsti kilusius ginčus.

55. Tarnyba pažymėjo, kad EVC Lietuvoje, 2021 m. sausio 5 d. gavęs pareiškėjos V. M. prašymą dėl iš kelionių pardavimo agento UAB „Orange Style“, atstovaujančio Norvegijoje registruotą kelionių organizatorių World Visitor AS įsigytos, tačiau neįvykusios kelionės į (duomenys neskelbtini), sumokėtų pinigų grąžinimo (994 Eur), savo kompetencijos ribose ėmėsi veiksmų dėl pareiškėjos V. M. pateikto prašymo nagrinėjimo, t. y., EVC Lietuvoje, bendradarbiaudamas su Europos vartotoju centru Norvegijoje (toliau — EVC Norvegijoje) kreipėsi į kelionių organizatorių World Visitor AS su prašymu pateikti tarp pareiškėjos V. M. ir kelionių organizatoriaus World Visitor AS kilusio ginčo sprendimo būdus. EVC Lietuvoje gavus informacijos apie tai, jog kelionių organizatorius World Visitor AS atstovai paneigė bendradarbiavimą su kelionių pardavimo agentu UAB „Orange style“, taip pat nurodė, jog kelionių organizatorius World Visitor AS pinigų už pareiškėjos V. M. įsigytą kelionę į (duomenys neskelbtini) iš kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ nėra gavęs, EVC Lietuvoje kreipėsi į UAB „Orange style“ dėl pareiškėjos sumokėtų pinigų už kelionę grąžinimo, tačiau kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ atstovas įvardijo, jog dėl pinigų grąžinimo už pareiškėjos įsigytą kelionę į (duomenys neskelbtini), atsakingas būtent kelionių organizatorius World Visitor AS. Atsižvelgiant į tai, jog kelionių organizatorius World Visitor AS atsisakė spręsti tarp kelionių organizatoriaus World Visitor AS ir V. M. kilusį ginčą taikiu keliu, EVC Lietuvoje 2021 m. sausio 14 d. raštu (reg. Nr. 4C-5) informavo pareiškėją V. M., jog savo kompetencijos ribose pareiškėjai padėti nebegali ir baigė pareiškėjos prašymo nagrinėjimą. Minimu raštu EVC Lietuvoje pareiškėją informavo, jog pareiškėja dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdų turi teisę kreiptis į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“, kurios sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, ir kuri atsakinga už ginčus, susijusius su transporto paslaugomis ir kelionių paketais, todėl gali išnagrinėti ginčą, kilusį tarp vartotojo bei Norvegijoje registruoto ūkio subjekto ne teismo tvarka. Pareiškėja V. M. taip pat buvo raštu informuota apie galimybę savo pažeistas teises ginti pateikiant ieškinį teismui. Pareiškėjai taip pat buvo suteikta informacija apie galimybę pateikti skundą Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos platformoje www.vartotojuskundai.lt, kurioje renkama nuo kelionių organizatoriaus World Visitor AS bei kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ nukentėjusių vartotojų grupė bei svarstoma iniciatyva teikti grupės ieškinį teismui.

56. Tarnyba veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y., teisėtai ir pagrįstai, veikdama savo kompetencijos ribose, 2021 m. sausio 14 d. raštu (reg. Nr. 4C-5) informavo pareiškėją V. M. apie tai, jog jos 2021 m. sausio 5 d. pateikto prašymo (reg. Nr. 7-24) nagrinėjimas baigtas, taip pat informavo pareiškėją apie alternatyvius jos pažeistų teisių gynimo būdus. Tarnyboje buvo gautas V. M. 2021 m. sausio 5 d. prašymas (reg. Nr. 7-24), tačiau pareiškėjo A. N. prašymo Tarnyba nėra gavusi. Tokiu būdu, pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad Tarnyba iki šiol nebaigė pareiškėjų pateiktų prašymų ne teismo tvarka nagrinėjimo, yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) pagal CK 6.271 straipsnį.

57. Tarnyba dėl atliktų veiksmų UAB „Orange style“ atžvilgiu nurodo, kad Tarnyboje 2020 m. buvo gauti vartotojų (turistų) skundai dėl kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“, atstovaujančio kelionių organizatorių World Visitor AS, nevykdomų finansinių įsipareigojimų (pinigų grąžinimo) už neįvykusias keliones. Tarnyba jai suteiktų įgaliojimų ribose ėmėsi visų įmanomų veiksmų dėl galbūt neteisėtų bendrovių UAB „Orange style“ ir World Visitor AS veiksmų. Tarnybai kilus įtarimų, ar UAB „Orange style“ veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, Tarnyba teikė pranešimą bei turimą medžiagą Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo UAB „Orange style“ atžvilgiu, t. y. dėl galbūt UAB „Orange style“ padarytos nusikalstamos veikos (galimo sukčiavimo ar vykdomo finansinio pobūdžio nusikaltimo vykdant turizmo veiklą), tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius 2020 m. lapkričio 6 d. priėmė nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. M-1-01-66341-20 (dokumento Nr. IBPS-V-2661170-20) atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Vilniaus apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras 2020 m. lapkričio 23 d. priėmė nutarimą panaikinti 2020 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir medžiagą Nr. M-1-01-66341-20 perdavė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybai papildomoms aplinkybėms patikslinti bei priimti procesinį sprendimą. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius 2021 m. sausio 6 d. priėmė nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. M-1-01-66341-20 (dokumento Nr. IBPS-V-14433-21) atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Tarnybos pranešimą.

58. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad Tarnybai vykdant turizmo rinkos priežiūrą, 2019 m. spalio mėn. buvo atliktas patikrinimas UAB „Orange style“ atžvilgiu, be kita ko, kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ paprašyta pateikti bendradarbiavimo sutartį su Word Visitor AS. Kelionių pardavimo agentas UAB „Orange style“ pateikė tarp World Visitor AS ir UAB „Orange style“ 2019 m. liepos 31 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. 20190731, kuri buvo surašyta ir pasirašyta lietuvių kalba. 2019 m. spalio 23 d. World Visitor AS direktorius Bahattin Aksoy el. paštu patvirtino Tarnybai, jog bendradarbiauja su UAB „Orange style“, taip pat informavo, jog yra rengiama 2019 m. liepos 31 d. bendradarbiavimo sutarties Nr. 20190731 versija anglų kalba, o 2019 m. spalio 23 d. el. paštu pateikė minėtos sutarties nepasirašytą versiją anglų kalba. Tiek Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyrius 2020 m. lapkričio 6 d. priimtame nutarime ikiteisminio tyrimo byloje Nr. M-1-01-66341-20 (dokumento Nr. IBPS-V-2661170-20), tiek Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyrius 2021 m. sausio 6 d. priimtame nutarime ikiteisminio tyrimo byloje Nr. M-1-01-66341-20 (dokumento Nr. IBPS-V-14433-21) atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Tarnybos pranešimą konstatuota, jog tarp kelionių pardavimo agento UAB „Orange style“ ir World Visitor AS 2019 m. liepos 31 d. sudaryta bendradarbiavimo sutartis Nr. 20190731 yra teisėtai sudaryta ir galiojanti, todėl jos šalims (t. y., UAB „Orange style“ ir World Visitor AS) turi įstatymo galią.

59. Tarnyba taip pat nurodo, kad gavusi UAB „Orange style“ vadovo prisipažinimą, jog bendrovė yra nemoki, ėmėsi veiksmų savo kompetencijos ribose, būtent – 2020 m. spalio 26 d. panaikino UAB „Orange style“ teisę teikti kelionių pardavimo agento paslaugas.

60. Pažymi, kad Tarnyba, gavusi informacijos iš EVC Norvegijoje apie tai, jog kelionių organizatoriaus World Visitor AS atstovas paneigė UAB „Orange style“ bendradarbiavimą su kelionių organizatoriumi World Visitor AS dėl vartotojų įsigytų kelionių ir nurodė, kad World Visitor AS pinigų už vartotojų įsigytas keliones nėra gavęs, 2020 m. spalio 2 d. kreipėsi į Norvegijos kelionių garantijų fondą (toliau – Fondas) dėl informacijos pateikimo apie kelionių organizatoriaus „World Visitor AS“ turimą garantiją. Fondas 2020 m. lapkričio 9 d. pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad Fondas neturėjo informacijos apie World Visitor AS ir UAB „Orange style“ bendradarbiavimą. Fondas paaiškino, kad pinigų grąžinimas turistams pagal World Visitor AS turimą garantiją galimas tik World Visitor AS bankroto atveju, tačiau, Fondo žiniomis, World Visitor AS nebankrutuoja. Fondas patarė turistams, įsigijusiems keliones iš UAB „Orange style“ tiesiogiai kreiptis į World Visitor AS bei nurodė, kad ginčai dėl pinigų grąžinimo gali būti sprendžiami per Norvegijos vartotojų tarnybą. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba, įgyvendindama Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2017/2394 dėl nacionalinių institucijų, atsakingų už vartotojų apsaugos teisės aktų vykdymo užtikrinimą, bendradarbiavimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004, siekdama užtikrinti aukštą vartotojų teisių apsaugos lygį, perdavė prašymą imtis priemonių dėl galimų Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių pažeidimų Norvegijos vartotojų tarnybai. EVC Norvegijoje informavo, jog vartotojai turi teisę kreiptis į Norvegijoje veikiančią instituciją „Norsk ReiselivsForum“, kuri atsakinga už ginčus susijusius su transporto paslaugomis ir kelionių paketais, todėl gali išnagrinėti ginčą, kilusį tarp vartotojo bei Norvegijoje registruoto ūkio subjekto ne teismo tvarka. Europos vartotojų centras Norvegijoje pažymėjo, kad šios institucijos sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomi vykdyti.

61. Taigi vartotojai savo pažeistas teises dėl iš Norvegijoje registruoto ūkio subjekto įsigytų organizuotų turistinių kelionių sutarčių netinkamo vykdymo, gali ginti kreipiantis į Norvegijoje veikiančią, už ginčus susijusius su transporto paslaugomis ir kelionių paketais atsakingą instituciją „Norsk ReiselivsForum“ arba į teismą. Atsižvelgiant į tai, įvertinus pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, darytina išvada, jog dėl pareiškėjų patirtos turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su pareiškėjų įsigyta, tačiau neįvykusia kelione į (duomenys neskelbtini), yra atsakingas kelionių organizatorius World Visitor AS, kadangi pareiškėjai sudarė organizuotos turistinės kelionės sutartį su World Visitor AS tarpininkaujant trečiajam asmeniui kelionių pardavimo agentui UAB „Orange style“ bei tarp šalių (t. y., pareiškėjų ir World Visitor AS) susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

62. Tarnyba teigia, kad nenustačius Tarnybos veiksmų neteisėtumo, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų (neveikimo) kaip vienos iš žalos atlyginimo, kildinamo iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjo A. N. prašymas Tarnyboje nebuvo gautas, todėl Tarnybos veiksmai negalėjo jam sukelti turtinės ar neturtinės žalos. Nenustačius nei vienos sąlygos, būtinos civilinei atsakomybei kilti, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti pareiškėjų patirtą žalą. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimas

63. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Seimas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

64. Nurodo, kad pareiškėjų apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimų – skunde nenurodytas apeliacinio skundo juridinis pagrindas, t. y. nenurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčijamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde išdėstytus argumentus, atsakovo atstovas laikosi atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytos pozicijos. Pareiškėjai savo reikalavimus ir jiems tariamai padarytą žalą grindžia, be kita ko, Seimo veiksmais priimant įstatymus, keičiančius CK 6.751 straipsnio nuostatas.

65. Teigia, kad tam, jog galėtų būti patenkinti pareiškėjų skunde keliami reikalavimai, visų pirma turi būti nustatytas Seimo priimto įstatymo, dėl kurio pareiškėjai teigia patyrę žalą, neteisėtumas. Administracinio teismo kompetencijai nėra priskirta įstatymų teisėtumo patikra, todėl jis negali spręsti dėl pareiškėjų tariamai patirtos žalos atlyginimo šiuo pagrindu.

66. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjų nuomone patirta turtinė žala, iš kurios kildinama ir neturtinė žala, siejama su neįvykusia kelione ir negrąžintais už ją sumokėtais pinigais, t. y. su kelionių organizatoriaus UAB „Orange style“ veiksmais. Šis kelionių organizatorius pareiškėjams jų sumokėtų pinigų negrąžino nepriklausomai nuo skirtingose CK 6.751 straipsnio redakcijose nustatytų terminų, todėl šio kelionių organizatoriaus veiksmai bei dėl jų pareiškėjų galbūt patirta žala apskritai nesietina su jokiais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais ar neveikimu, ar su nustatytu teisiniu reguliavimu (įskaitant terminų pinigams grąžinti nustatymą).

67. Pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjai kelia papildomą, pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nenurodytą reikalavimą „skundą pasiruošiant nagrinėti teisme, kreiptis į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininką pripažinti negaliojančiais ir neatitinkančiais Lietuvos Konstitucijai ir Žmonių valiai“ 1990 m. kovo 11 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo priimtų teisės aktų „pripažinimo negaliojančiais“. Šis reikalavimas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies imperatyvios nuostatos „apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme“, be to, remiantis šiame atsiliepime jau išdėstytais argumentais, tokio reikalavimo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

68. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo priteisti pareiškėjams V. M. ir A. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės (solidariai iš jo atitinkamų atstovų) po 497 Eur dydžio turtinės ir 5 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo reikalavimo (pretenzijos) atsakovui pateikimo (įteikimo) dienos iki visiško jo įgyvendinimo (jos įvykdymo) pagrįstumo ir teisėtumo.

69. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjams nebuvo grąžinti jų pagal sutartį su kelionių agentūra UAB „Orange Style“ sumokėti pinigai už įsigytą 2020 m. rugsėjo 8–16 dienomis numatytą turistinę kelionę, kuri neįvyko dėl turistinės kelionės sutarties nutraukimo 2020 m. rugpjūčio 26 d. ir to priežastimi buvusio užsienio avialinijų skrydžių atšaukimo, o tai galbūt buvo atitinkamai susiję su prieš tai Lietuvos Vyriausybės įvestu karantinu ir atitinkamu turizmo perspektyvų teisiniu neapibrėžtumu, nenuspėjamumu pandemijos kontekste. Be to, pinigų negrąžinimas galbūt susijęs su pareiškėjų nurodomu kelionių agentūros UAB „Orange Style“ bankrotu (nemokumu).

70. Pareiškėjų skundas pirmosios instancijos teismui iš esmės buvo grindžiamas tuo, kad Direktyvoje reikalaujamo kelionių organizatoriui privalomo pinigų grąžinimo turistui 14 dienų termino pratęsimą iki 90 dienų nustačiusi Lietuvos valstybė karantino kontekste veikė ne vartotojų teisių, bet kelionių organizatorių interesų naudai, tuo sudarant sąlygas ginčo atveju kelionių agentūrai per ilgesnį atsiskaitymo laikotarpį bankrutuoti ir išvengti pinigų grąžinimo.

71. Pirmosios instancijos teismo, atmetusio pareiškėjų skundą, pozicija iš esmės grindžiama turistinės kelionės sutarties nutraukimo 2020 m. rugpjūčio 26 d. priežastimi buvusio užsienio avialinijų skrydžių atšaukimo, kuris neatitinka pareiškėjų nurodomų CK 6.751 straipsnio 5 dalies ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnio taikymo sąlygų, akcentavimu, taip pat pareiškėjų teiginių apie CK 6.751 straipsnio 5 dalyje ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnyje esą atsispindintį Lietuvos valstybės (įstatymų leidėjo) veikimą verslininkų naudai teisinio nepagrįstumo pabrėžimu.

72. Pareiškėjų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas analogiškais argumentais, nurodytais jų skunde pirmosios instancijos teismui.

73. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

74. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

75. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju svarbus, be kita ko, teisinis reguliavimas, kuris buvo nustatytas Seimo 2020 m. balandžio 21 d. priimtu įstatymu Nr. XIII-2862 (TAR, 2020-8529) pakeisto ir papildyto Turizmo įstatymo 17¹ straipsnyje: „<...> karantino <...> atveju arba kai Lietuvos Respublikos piliečiams uždraudžiama išvykti iš Lietuvos Respublikos <...> ir dėl to kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tampa neįmanomas, turisto ir kelionių organizatoriaus susitarimu už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę gali būti kompensuojama turistui suteikiant kuponą, kurio vertė yra ne mažesnė kaip už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų suma“ (1 d.); „Kuponas turi atitikti šias sąlygas: <...> 3) kuponas gali būti naudojamas sumokėti už būsimą kelionę ar šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – jos dalį, kurios pradžia yra ne vėlesnė kaip 12 mėnesių pasibaigus apribojimams“ (4 d. 3 p.); „Jeigu turistas per šio straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytą laikotarpį neatsiskaito už būsimą kelionę kuponu, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo šio laikotarpio pabaigos grąžina turistui kupono vertę atitinkančią pinigų sumą.“ (5 d.).

76. Be to, svarbus teisinis reglamentavimas, kuris buvo nustatytas Seimo 2020 m. gegužės 21 d. priimtu įstatymu Nr. XIII-2956 (TAR, 2020-11673) pakeisto CK 6.751 straipsnio naujoje (papildomoje) 5 dalyje: „Jeigu turistas ir kelionių organizatorius nesusitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo, kaip tai nustatyta šio straipsnio 4 dalyje, kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 90 dienų nuo dienos, kai nelieka Turizmo įstatyme nurodytų apribojimų, kurių pagrindu kelionių organizatoriaus įsipareigojimų pagal organizuotos turistinės kelionės sutartį vykdymas tapo neįmanomas, grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę“. Šioje normoje nurodoma to paties CK 6.751 straipsnio 4 dalis Seimo 2020 m. balandžio 21 d. priimtu įstatymu Nr. XIII-2863 (TAR, 2020- 8530) išdėstyta, naujai nustatant, kad „Kelionių organizatorius ne vėliau kaip per 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos grąžina visus turisto arba jo vardu sumokėtus pinigus už organizuotą turistinę kelionę, išskyrus atvejį, kai per šį terminą Turizmo įstatymo nustatytais atvejais turistas ir kelionių organizatorius susitaria dėl sumokėtų pinigų už neįvykusią organizuotą turistinę kelionę kompensavimo šiame įstatyme nustatytomis priemonėmis ir sąlygomis.“ Šio 2020 m. balandžio 21 d. priimto įstatymo Nr. XIII-2863 2 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos sudarytoms organizuotų turistinių kelionių sutartims, pagal kurias neįvyko organizuotos turistinės kelionės dėl Turizmo įstatymo 171 straipsnio 1 dalyje nurodytų apribojimų, taikytų iki šio įstatymo įsigaliojimo.

77. Akcentuotina, kad CK 6.751 straipsnio 5 dalis, kurioje numatytas kelionių organizatoriaus atliekamo visų turisto sumokėtų pinigų grąžinimo 90 dienų terminas, buvo panaikinta Seimo 2021 m. sausio 14 d. priimtu įstatymu Nr. XIV-168 (TAR, 2021-1181), t. y. jo 1 straipsniu. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai organizuotos turistinės kelionės sutartis nutraukta iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos ir kelionių organizatorius yra negrąžinęs visų turisto arba jo vardu sumokėtų pinigų už organizuotą turistinę kelionę, CK 6.751 straipsnio 4 dalyje nustatytas 14 dienų pinigų grąžinimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo 2021 m. vasario 15 d. Šio įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymėta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė gavo Europos Komisijos 2020 m. liepos 2 d. raštą Nr. 2020/2253 C(2020) 4407 (toliau – EK raštas) dėl Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie neatitinka 2015 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir susijusių kelionės paslaugų rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB (toliau – Direktyva).

EK rašte teigiama, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.751 straipsnio 5 dalis kartu su Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 (toliau – Turizmo įstatymas Nr. VIII-667) 17¹ straipsniu nukrypsta nuo Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies, kuriose nustatyta, kad dėl neišvengiamų ir nepaprastų aplinkybių nutraukus sutartį keliautojui ne vėliau kaip per 14 dienų turi būti grąžintos visos sumokėtos sumos. Taip nukrypti nuo Direktyvos neleidžiama pagal jos 4 straipsnį, kuriuo valstybėms narėms neleidžiama priimti nuostatų, nukrypstančių nuo šioje Direktyvoje įtvirtintų reikalavimų, kuriais būtų užtikrinama nevienodo lygio keliautojų apsauga. Nauja Civilinio kodekso 6.751 straipsnio 5 dalimi kartu su nauju Turizmo įstatymo Nr. VIII-667 17¹ straipsniu laikotarpis, per kurį keliautojai turi teisę susigrąžinti už kelionės paslaugų paketą sumokėtas sumas, pailginamas nuo 14 iki 90 dienų, todėl sumažėja vartotojų apsaugos lygis. Komisija neginčija Lietuvos valdžios institucijų motyvų, kuriais jos vadovavosi reaguodamos į COVID-19 krizės poveikį kelionių sektoriui priimdamos minėtus įstatymus. Tačiau nei Direktyvoje, nei kituose Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nuostatų, kuriomis valstybėms narėms būtų leidžiama nukrypti nuo Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies, 3 dalies b punkto ir 4 dalies.

Dėl pandemijos sukeltos pasaulinio masto socialinės ir ekonominės krizės itin svarbu apsaugoti vartotojų teises. Teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas – neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2013 m. spalio 10 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimai). Taigi prailginus laikotarpį, per kurį keliautojai turi teisę susigrąžinti už kelionę sumokėtus pinigus, sumažėja vartotojų apsaugos lygis. Kuo anksčiau Projektas bus priimtas, tuo efektyviau bus galima apsaugoti vartotojų teises ir teisėtus lūkesčius bei išvengti augančio pažeidimų skaičiaus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ir į tai, kad teikiamu įstatymo projektu siekiama nutraukti pradėtą Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūrą dėl Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie neatitinka Direktyvos bei tinkamai į nacionalinę teisę perkelti jos nuostatas ir remdamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto 162 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija (toliau – Ekonomikos ir inovacijų ministerija) teikia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.751 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (toliau – CK projektas), kuriuo siūloma patikslinti nustatytą reguliavimą ir, atsižvelgiant į EK siūlymus, iš dalies pakeisti atitinkamas Direktyvai prieštaraujančias Lietuvos teisės aktų nuostatas. Siūlomais pakeitimais siekiama, kad būtų nutraukta Lietuvai pradėta pažeidimo procedūra, kad būtų vykdomi tarptautiniai įsipareigojimai. Lietuvai neįvykdžius savo įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, EK gali nuspręsti perduoti bylą Teisingumo Teismui ir skirti Lietuvai baudas“.

78. Pažymėtina, kad viešoji atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

79. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

80. Akcentuotina, kad pagal bylos duomenimis pareiškėjų įsigyta 2020 m. rugsėjo 8–16 dienomis numatyta turistinė kelionė neįvyko ne dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuo 2020 m. kovo 16 d. įvesto karantino ar su juo susijusio draudimo Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet dėl turistinės kelionės sutarties nutraukimo 2020 m. rugpjūčio 26 d. ir to priežastimi buvusio užsienio avialinijų skrydžių atšaukimo. Todėl pareiškėjų ginčijamas Seimo nustatytas teisinis reglamentavimas, nustatytas CK 6.751 straipsnio 5 dalyje ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnyje, neužkirto kelio, kad jų sumokėti pinigai būtų jiems grąžinti per CK 6.751 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą 14 dienų nuo organizuotos turistinės kelionės sutarties nutraukimo dienos terminą.

81. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjų pabrėžiamos ir suponuojamos esą Lietuvos įstatymų leidėjo sudarytos sąlygos 2020 m. nustatytu teisiniu reglamentavimui CK 6.751 straipsnio 5 dalyje ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnyje tenkinti vien verslininkų interesus iš esmės susijusios su neįrodyta bendro pobūdžio hipoteze, kad būtent dėl tokio naujo 2020 m. nustatyto teisinio reglamentavimo per pagal jį atitinkamai skaičiuotiną pinigų grąžinimo 90 dienų terminą kilo UAB „Orange style“ galimybės išvengti pinigų grąžinimo dėl nemokumo (bankroto), kurio esą nebūtų buvę per atitinkamai skaičiuotiną 14 dienų terminą. Tokia įstatymų leidybos pakeitimu grindžiama hipotezė, t. y. bendro pobūdžio pareiškėjų teiginiai kaip Seimo atliktų dviejų susijusių įstatymų papildymo negatyvus vertinimas, negali būti laikoma tinkamu ir pakankamu atsakovo (solidariai veikusių valstybės institucijų) atsakomybės sąlygų įrodymu, juo labiau tokiame kontekste, kai Konstitucinio Teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarime konstatuotas Vyriausybės nutarimu įvesto karantino neprieštaravimas Konstitucijai atitinkamų konstitucinių asmens teisių ir laisvių ribojimo aspektu: „Konstatuotina, kad nors Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo <...> papunkčiuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo, siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugos, dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos (koronavirusinės infekcijos) situacijos paskelbus karantiną ir buvo laikinai suvaržyta asmenų <...> laisvė, vis dėlto tokiu teisiniu reguliavimu buvo laikomasi asmens ir visuomenės interesų derinimo principo ir, norint apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, buvo siekiama bendros tautos gerovės. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo <...> papunkčiuose įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo neproporcingas siekiamam iš Konstitucijos kylančiam svarbiam tikslui – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugai ir kad juo buvo pažeisti Konstitucijos 46 straipsnis, konstitucinis teisinės valstybės principas“.

82. Nors tokia oficialioji konstitucinė doktrina, kuri suformuluota Konstitucinio Teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarime, pagal išnagrinėtos konstitucinės justicijos bylos dalyką formaliai apima ne turistinių kelionių organizavimo srityje veikiančių asmenų (subjektų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu) ūkinės veiklos laisvės ribojimo įvedus karantiną konstitucinio pateisinimo aspektus, tačiau jie sistemiškai svarbūs, be kita ko, nagrinėjamu ginčo atveju aktualiam ir pareiškėjų pabrėžiamam turizmo ribojimo karantino laikotarpiu pagrįstumo vertinimui pagal Konstitucinio Teismo pabrėžtą iš Konstitucijos kylantį žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugos tikslą.

83. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų reikalaujamas moralinės žalos atlyginimo priteisimas skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde papildomai grindžiamas tuo, kad atsakovas esą nevykdo 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijos 56 straipsnio reikalavimų ir neleidžia pareiškėjams ir kitiems Lietuvos asmenims išsirinkti Seimą pagal Konstitucijos 55, 56 straipsniuose nurodytus šios institucijos rinkimų pagrindus, kuriais esą nėra grindžiami VRK organizuojami rinkimai. Toks reikalavimo atlyginti žalą, atsiradusią dėl kelionių agentūros UAB „Orange Style“ neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų ir iš to galinčių kilti vartotojų teisėms negatyvių finansinių padarinių teisinio reglamentavimo, kurį nustatė Seimas kaip įstatymų leidėjas, papildomas abstraktus pagrindimas, kuris dviprasmiškai siejamas su pareiškėjams esą neužtikrinama konstituciškai numatyta tautos atstovybės ir kartu įstatymų leidžiamosios institucijos rinkimų tvarka, nagrinėjamu atveju atmestinas. Jis neatitinka žalos atlyginimo priteisimo sąlygų įrodinėjimo ir bendrai teisinio argumentavimo standartų, taip pat Konstitucijos 55 ir 56 straipsniuose nustatyto teisinio reglamentavimo. Pirma, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje atitinkamai numatyta, kad ne tik Konstitucija, bet ir rinkimų įstatymai nustato teisę būti išrinktam, todėl pareiškėjų pabrėžiamos jų galimybės išsirinkti Seimą yra saistomos tiek Konstitucijoje, tiek rinkimų įstatymuose apibrėžtų aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės renkant Seimą įgyvendinimo pagrindų. Antra, Konstitucijos 55, 56 straipsniuose nėra įtvirtina konkreti Seimo rinkimų sistema (tvarka), o Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas, todėl oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje daromos pareiškėjų argumentų atmetimui aktualios išvados, kad: a) „ Konstitucija nenustato konkrečios Seimo narių rinkimų sistemos. Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palikta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi plačią diskreciją. Pažymėtina, kad įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien mažoritarinė arba kitokia Seimo narių rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos“ (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas); b) „toks Seimo narių rinkimų teisinis reguliavimas, kai dėl Seimo narių mandatų varžosi į politinių partijų kandidatų sąrašus įrašyti ar jų iškelti kandidatai ir kartu užtikrinama galimybė dalyvauti Seimo rinkimuose ir piliečiams, neįrašytiems į politinių partijų kandidatų sąrašus ar ne jų keliamiems, pats savaime negali būti vertinamas kaip nukrypstantis nuo konstitucinės Seimo rinkimų sampratos, inter alia įtvirtintos Konstitucijos 34 ir 55 straipsniuose <...>“ (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Trečia, Konstitucijos 67 straipsnio 13 punkte tiesiogiai nurodyta Vyriausioji rinkimų komisija pagal jos konstitucinį įvardijimą (pavadinimą) laikytina universalia ir aukščiausiąja viešojo administravimo institucija visų Lietuvoje konstituciškai numatytų visuotinių rinkimų parengimo ir vykdymo srityje (tiek Seimo, tiek Respublikos Prezidento ar savivaldybių tarybų, merų rinkimų lygmenyse). Vadinasi, įstatymų leidėjas yra konstituciškai įgaliotas ir įpareigotas reglamentuoti kandidatų į Seimo narius kėlimo ar išsikėlimo tvarką, agitavimo bei balsavimo už juos procedūrą, kitus rinkimų parengimo ir organizavimo bei vykdymo aspektus, kurie gali būti detalizuojami ir kitaip įgyvendinami VRK priimamais teisės aktais rinkimų įstatymų numatytoje apimtyje. Taigi Konstitucijos vientisumo ir tiesioginio taikymo principas, kuris įtvirtintas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“, nereiškia, kad pareiškėjų nurodomų Konstitucijos 55, 56 straipsnių vos kelių nuostatų ar vien Konstitucijos 56 straipsnyje nurodytų kandidatams keliamų pilietybės, amžiaus ar sėslumo cenzų esą pakanka tam, kad VRK galėtų organizuoti Seimo rinkimus pagal tiesiogiai taikomas Konstitucijos 55, 56 straipsnių materialiąsias teisines nuostatas, nesiremdama įstatymų leidėjo priimtais rinkimų įstatymais. Juose nustatytas pareiškėjams galbūt nepriimtinas kandidatų į Seimo narius kėlimo daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir išsikėlimo vienmandatėse rinkimų apygardose teisinis reglamentavimas, kuris pagal Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimą neprieštarauja Konstitucijai, niekaip esmingai nesusijęs su nagrinėjamu atveju aktualiu Seimo nustatytu turistinės kelionės paslaugų paketų ir susijusių turistinės kelionės paslaugų rinkinių pirkimo pardavimo negatyvių finansinių padarinių vartotojų teisėms specialiuoju teisiniu reglamentavimu. Jo konstituciniai pagrindai turėtų būti išvedami iš pareiškėjų nenurodomo Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų, tarp jų – nuostatos „Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (46 str. 3 d.) ir „Valstybė gina vartotojų interesus“ (46 str. 5 d.).

84. Tikslas, kurio apeliaciniu skundu siekia pareiškėjai, turi būti pasiektas įrodinėjant ne bendrai gerovei ir vartotojų teisėms esą priešiškų verslininkų interesų patenkinimą Seimo 2020 m. nustatytu teisiniu reglamentavimu CK 6.751 straipsnio 5 dalyje ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnyje, taip pat ne VRK taikomos Seimo rinkimų tvarkos ar Vyriausybės nutarimu įvesto karantino prieštaravimą Konstitucijai, bet paneigiant pirmosios instancijos teismo pagal pareiškėjų ir UAB „Orange Style“ susirašinėjimą nustatytą turistinės kelionės sutarties nutraukimo dėl užsienio avialinijų skrydžių atšaukimo faktą, kuris, priešingai nei teigia pareiškėjai, neatitinka jiems nepriimtino CK 6.751 straipsnio 5 dalyje ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnyje įtvirtinto reglamentavimo taikymo sąlygų, o tai pagrįstai ir teisingai nustatyta pirmosios instancijos teismo sprendime, tuo atmetant pareiškėjų įrodinėtas atsakovo atsakomybės sąlygas.

85. Tai, kad valstybė karantino kontekste pagal įstatymų leidėjo teisėkūrą tam tikros situacijos sąlygomis sumažino vartotojų teisių gynimo lygmenį, savaime nereiškia, jog tokia įstatymų leidėjo teisėkūra nagrinėjamu atveju tiesiogiai susijusi su pareiškėjo nurodomu pinigų negrąžinusios kelionių agentūros UAB „Orange Style“ bankrotu (nemokumu), kuris esą niekaip negalėtų atsirasti per pareiškėjų akcentuojamą Direktyvoje numatytą 14 dienų trukmę.

86. Konstatuotina, kad pareiškėjai neįrodė, jog CK 6.751 straipsnio 5 dalyje ir Turizmo įstatymo 17¹ straipsnyje atsispindintis vartotojų interesų apsaugos lygio sumažėjimas, kuris nurodytas minėtame Lietuvos Respublikos Vyriausybė gautame Europos Komisijos 2020 m. liepos 2 d. rašte kaip pasireiškiantis įstatymų leidėjui pailginant nuo 14 iki 90 dienų laikotarpį, per kurį keliautojai turi teisę susigrąžinti už kelionės paslaugų paketą sumokėtas sumas, nagrinėjamu atveju esą buvo visų jų sumokėtų pinigų negrąžinimo jiems priežastis ar esminis veiksnys kaip valstybės (įstatymų leidėjo) teisėkūros padarinys (rezultatas) ir todėl valstybei esą tenkančios atsakomybės (pagal Direktyvą netinkamų veiksmingų veiksmų atlikimo) pakankama sąlyga.

87. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-49-520/2023, kurioje pareiškėja J. P., iš kelionių agentūros UAB „Orange style“ įsigijusi 2020 m. kovo 10–14 d. numatytą – taigi dar iki Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ įsigaliojo 2020 m. kovo 15 d. bei šiame nutarime numatyto karantino režimo prasidėjimo 2020 m. kovo 16 d. 00 valandą – turėjusią įvykti ir dėl turistų grupės nesusidarymo neįvykusią kelionę į Berlyną, kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Orange style“), 414 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo pretenzijos įteikimo dienos iki visiško jos įvykdymo, nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gruodžio 5 d. sprendimu pripažino likviduojamos dėl bankroto UAB „Orange style“ pabaigą, taip pat akcentavo, kad nors teisėjų kolegija negali pati pripažinti Seimo akto neteisėtu, t. y. nustatyti, jog buvo padaryti neteisėti veiksmai, tačiau jai suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl šio Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, jog nebuvo neteisėtų veiksmų, bei tuo remiantis konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nenustatė nei Seimo, nei Vyriausybės neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėja patyrė jos nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nepripažintini pagrįstais.

88. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

89. Analogiškos bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą).

90. Kiti apeliacinio skundo argumentai nelemia šios bylos išnagrinėjimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

91. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie galėtų sudaryti pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. M. ir A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasRičardas PiličiauskasEgidijus Šileikis