Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 3 576,02 Lt skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2006-10-01 iki 2008-09-30 už centralizuotai teiktą šildymą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), taip pat bylinėjimosi išlaidas 697 Lt. Nurodė, kad butas esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklauso Savivaldybei. Atsakovas neatsiskaitė už paslaugas ir lieka ieškovui skolingas 3 576,02 Lt. 2002-02-01 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ pasirašė turto nuomos sutartį su Vilniaus miesto savivaldybe, bendrove „Dalkia“ ir nuomininku UAB „Vilniaus energija“, pagal kurią SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantys šilumos, karšto vandens ir elektros gamybos, perdavimo, tiekimo įrenginiai buvo perduoti nuomos pagrindais UAB „Vilniaus energija“. Vykdant nuomos sutartyje numatytus įsipareigojimus, 2002-03-26 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir UAB „Vilniaus energija“ pasirašė trumpalaikio turto perleidimo sutartį, kurios 1.1 punktas numato, kad prie trumpalaikio turto priskiriamos reikalavimo teisės į iš vartotojų ir kitų asmenų gautinas sumas. Nuo 2002-04-01 šilumos energiją tiekia UAB „Vilniaus energija“, kuriai reikia mokėti mokesčius už patalpų šildymą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009-04-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos energijos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su energijos pirkimo-pardavimo teisiniais santykiais, yra suformavęs praktiką, jog būtina nustatyti galutinį energijos vartotoją. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tarp buto nuomininko ir šilumos tiekėjo, už tiekiamą šilumą turi atsiskaityti buto savininkas, netinkamai pritaikė šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius reglamentuojančias teisės normas bei neįvertino visų reikšmingų bylos faktinių aplinkybių. Šiuo atveju svarbu pažymėti, jog atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyviu gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Vadinasi, nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar minėtas susitarimas buvo sudarytas, ar ne. CK 1.17 str. 1 d. numato sandorių formas - sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. CK 1.17 str. 2 d. detalizuoja sandorio sudarymą konkliudentiniais veiksmais ir numato, jog sandoris laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį. Taigi įvertinus UAB „Vilniaus energija“ veiksmus laikytina, kad UAB „Vilniaus energija“ šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikė buto nuomininką ir būtent tarp nuomininko ir UAB „Vilniaus energija“ konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai šilumos pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Nors su buto nuomininku nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau šalių veiksmai rodė, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai: ieškovas tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, t.y. pripažino sandorį, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę - už pateiktą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“, įsiskolinimą skaičiuodamas fiziniams asmenims (vienam asmeniui), sąskaitas pateikdamas gyvenamųjų patalpų nuomininkams ir kt. savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, bet buto nuomininkas. Vilniaus miesto savivaldybė, teikdama atitinkamus duomenis apie nuomininkus, niekada negaudama sąskaitų dėl apmokėjimo už šilumos energiją negalėjo ir neturėjo laikyti, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi yra ne buto nuomininkas. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tarp buto nuomininko, buto savininko ir šilumos tiekėjo nėra sudaryto susitarimo, kas turi būti laikoma šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimis, neatsižvelgė į aplinkybę, jog nei teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra konkrečiai nurodoma, koks konkrečiai turi būti susitarimas tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Tokiu susitarimu turėtų būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Šilumos tinklai“. Minėto sprendimo 1 punkte yra numatyta pavesti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ apskaičiuoti SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams mokesčius už šildymą ir karštą vandenį, o 4 punkte numatyta pavesti SP „Vilniaus šilumos tinklai“ sudaryti su SP UAB „Bendruva“ šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartį ir atitinkamas sutartis su bendrabučių gyventojais. Kad SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ galėtų sudaryti minėtas sutartis, šio sprendimo 2.1 punktu SP UAB „Bendruva“ buvo įpareigota perduoti SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ duomenis, reikalingus mokesčiams už šildymą ir karštą vandenį apskaičiuoti ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartims sudaryti. Sprendimo 3 punkte buvo nustatyta, kad nurodytus duomenis SP UAB „Bendruva“ perduoda, o SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priima pagal perdavimo-priėmimo aktus. Taigi laikytina, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkė, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Esant minėtam susitarimui, nėra pagrindo įsiskolinimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės. Visiškai neteisinga ir nesąžininga priteisti įsiskolinimą iš Vilniaus miesto savivaldybės vien tik nuosavybės tiesės pagrindu. Be to, tokiu būdu būtų formuojama ydinga teismų praktika, kai faktinis energijos vartotojas nebūtų įpareigotas apmokėti už faktiškai suvartotą energiją, nors tokia jo pareiga kyla tiek iš teisės aktų nuostatų analizės, tiek iš teismų praktikos. Formuojama praktika, kai tokiais atvejais skolas tektų apmokėti savininkui, bet ne nuomininkui, pažeistų ne tik teisės aktų reikalavimus, bendruosius teisės principus, bet taip pat būtų visiškai nesąžininga, nepagrįsta ir neteisinga kitų miesto gyventojų atžvilgiu. Tokiu atveju susidariusi situacija būtų palanki socialinio būsto nuomininkams ir toliau vengti jiems priklausančių mokesčių mokėjimo. Tokia praktika visiškai ignoruotų galiojančių teisės aktų nuostatas, numatančias, jog už energiją mokesčius apmoka nuomininkas, o nesumokėti mokesčiai ir delspinigiai iš gyvenamųjų patalpų nuomininko išieškomi įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad tinkamu atsakovu byloje turi būti laikomas buto nuomininkas, su kuriuo UAB „Vilniaus energija“ pati konkliudentiniais veiksmais sudarė energijos pirkimo-pardavimo sutartį ir kuris naudojosi ieškovo tiekiama šiluma. Pats nuomininkas turi apmokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (CK 6.388 str.). Apeliantas taip pat palaiko pirmosios instancijos teismui pateiktą prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir vyriausybės nutarimui“.