Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. B. ir R. T. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo

Š. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. birželio 29 d. 21.40 val. iki 2017 m. birželio 30 d. 16.04 val.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo Š. B. faktinio sulaikymo dienos.

Š. B. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikti nepakeistas, pradėjus vykdyti bausmę – panaikinti.

R. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 26 parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 49 straipsnio 5 dalimi, arešto bausmę nustatyta atlikti poilsio dienomis, bausmę atliekant areštinėje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, nuosprendžiui įsiteisėjus ir pradėjus vykdyti bausmę, panaikinti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. R., G. K., A. M., R. N., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Š. B. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą parduoti, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2017 m. birželio 29 d. apie 16.00 val. neteisėtai laikė 1,125 g narkotinės medžiagos heroino, o 2017 m. birželio 29 d. apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini), už tyrimo metu nenustatytą kainą, 0,475 g narkotinės medžiagos heroino, neteisėtai pardavė E. S., pas kurį tą pačią dieną apie 16.20 val. (duomenys neskelbtini), šias narkotines medžiagas dalinės apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tęsdamas nusikalstamą veiką, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė 0,651 g heroino supakuotą plastikiniame maišelyje, kol 2017 m. birželio 29 d. laikotarpyje nuo 18.00 val. iki 21.30 val. kratos metu šią medžiagą rado bei paėmė policijos pareigūnai.

2. R. T. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. kovo 24 d. apie 21.10 val. (duomenys neskelbtini), iš V. R., neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo paketą su narkotinėmis medžiagomis – 0,048 g heroino, ir, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė su savimi, kol 2017 m. kovo 24 d. apie 22.10 val. asmens kratos metu (duomenys neskelbtini), šias narkotines medžiagas rado ir paėmė policijos pareigūnai.

4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. T. atžvilgiu, konstatavo, jog jo veika pagal BK 259 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Skirdamas apeliantui bausmę, teismas atsižvelgė į tai, jog jis padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, jis teistas, tarp jų ir už analogiško pobūdžio veikas, teistumai neišnykę, baustas administracine tvarka (daugiausia už panašaus pobūdžio administracinius nusižengimus), yra įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centro priežiūros/dispanserinę grupę nuo 2001 m. kovo 5 d., diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas (konsultacijoms nesilanko). Teismas taip pat įvertino R. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi, bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, bei tai, kad nusikalstama veika kitiems asmenims žala nebuvo padaryta, iki šios nusikalstamos veikos padarymo daugiau nei du metus jokios nusikalstamos veikos apeliantas nėra padaręs. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, jog bylos procesas, nors R. T. kaltu prisipažino, vyko įprastine tvarka dėl vieno iš kaltinamųjų savo kaltės neprisipažinimo, nors byla galėjo būti išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko nuteistasis prarado teisę į paskirtos bausmės sumažinimą vienu trečdaliu. Visų šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, jog R. T. skirtina arešto bausmė, nustatant mažesnį jos dydį, nei už nusikaltimus galimas skirti arešto bausmės vidurkis.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. T. prašo pakeisti areštą švelnesne bausme – bauda. Motyvuodamas tokį prašymą apeliantas nurodo, jog jis savo kaltės neneigė, dėl padarytos nusikalstamos veikos gailisi, keičia gyvenimo būdą – įsidarbino ir nevartoja narkotinių medžiagų Be to, dėl kitų nuteistųjų pozicijos jis prarado galimybę į bylos nagrinėjimą supaprastinto proceso tvarka bei paskirtos bausmės sumažinimą vienu trečdaliu. Teigia, jog atlikti arešto bausmę jam būtų labai sunku psichologiškai, nurodo, jog yra gydęsis psichikos sveikatos sutrikimus. Nuteistasis taip pat pažymi, jog turi galimybę baudą mokėti dalimis.

Motyvuojamoji dalis

8. Nuteistųjų Š. B. ir R. T. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo Š. B. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

10. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teisme apklausiamas Š. B. kaltę dėl jam inkriminuoto sunkaus nusikaltimo padarymo neigė, nurodė, jog E. S. 0,475 g narkotinės medžiagos – heroino, nepardavė, o jo nerakinamame sandėliuke rastą narkotinę medžiagą – heroiną, pasidėjo kitas nuteistasis – V. R., ką pastarasis patvirtino. Apylinkės teismas, atmesdamas šią nuteistojo versiją ir priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, visų pirma, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu Š. B. duotais parodymais, kuomet jis nurodė savo namuose laikęs narkotines medžiagas – heroiną, ir dalį jų 2017 m. birželio 29 d. pardavęs pas jį į namus atvykusiam E. S., kuris 2017 m. birželio 28 d. jam paskambinęs pranešė, kad atvyks nusipirkti heroino, E. S. pardavė 11 dozių, be to, E. S. kažkiek narkotikų susileido sau. Ikiteisminio nagrinėjimo metu apklaustas Š. B. taip pat nurodė, jog be E. S. parduotos narkotinės medžiagos turėjo dar 3 gramus heroino pardavimui, kuriuos kratos metu ir rado pareigūnai, juos laikė savo namų sandėliuke. Apylinkės teismas sprendė, jog šiuos ikiteisminio tyrimo metu apelianto duotus parodymus patvirtina E. S. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, jog jis 2017 m. birželio 28 d. susiskambino su Š. B. ir susitarė, kad kitą dieną atvažiuos nusipirkti narkotikų, o 2017 m. birželio 29 d. apie pietus atvyko pas Š. B. į (duomenys neskelbtini), nusipirko heroino, kurį susipakavo į 11 dozių, taip pat telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotų pokalbių turinys.

10.1. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad klausantis Š. B. bei kitų kaltinamųjų telefoninių pokalbių buvo nustatyta, jog Š. B. žmona, sužinojusi, kad pas V. R. yra atvykusi policija, apie tai paskambinusi informavo savo vyrą Š. B., kuris tuo metu buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini), o pastarasis nurodė žmonai vietą, kurioje yra padėtos narkotinės medžiagos, liepė jas paimti ir paduoti A., būtent šioje vietoje, 2017 m. birželio 29 d. atlikus kratą pas Š. B., adresu (duomenys neskelbtini), šalia namo esančiame sandėliuke ir buvo rastos narkotinės medžiagas – heroinas, kurio masė 0,651 g. Klausantis E. S. telefoninių pokalbių taip pat nustatyta, jog 2017 m. birželio 28 d. E. S. paskambino Š. B. ir susitarė su juo, kad E. S. pas pastarąjį atvyks sekančią dieną. Kitą dieną – 2017 m. birželio 29 d. po 15.00 val. E. S. pradėjo rašyti SMS žinutes ir skambinti kitiems žmonėms, sakyti, kad pas jį viskas gerai, kas pagal byloje nustatytas aplinkybes reikštų, kad jis jau turi narkotinių medžiagų ir kad galimi narkotinių medžiagų vartotojai jau gali atvažiuoti pas jį jų įsigyti, kas kartu su kitais įrodymais patvirtina, kad 2017 m. birželio 29 d. apie 15.00 val. E. S. ir Š. B. susitiko pas Š. B. namuose, E. S. įsigijo iš Š. B. narkotinių medžiagų ir apie tai pradėjo pranešinėti kitiems galimiems pirkėjams. Apylinkės teismas taip pat pažymėjo, jog 2017 m. birželio 29 d. sulaikius E. S. prie jo gyvenamosios vietos, adresu (duomenys neskelbtini), pas jį buvo rasta vienuolika užspaudžiamų polietileninių maišelių su rusvos spalvos narkotine medžiaga – heroinu. Po sulaikymo galimi pirkėjai dar bandė susisiekti su E. S. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo.

11. Nuteistasis Š. B. apeliaciniame skunde tvirtina, jog žemesnės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo ir atmesdamas jo versiją, kurią teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir V. R., nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais E. S. parodymais bei paties Š. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos jis davė sulaikymo metu, būdamas apsvaigęs nuo metadono, dėl ko blogai jautėsi, be to, neužtikrinus jo teisės į gynybą.

14. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliantu, jog ikiteisminio tyrimo metu, atliekant pirmąją Š. B. apklausą, buvo padarytas procesinis pažeidimas, kadangi šios apklausos metu nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas. Pagal BPK 10 straipsnio 1 dalį įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis turi teisę į gynybą, kuri jiems užtikrinama nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos. BPK 50–52 straipsniuose detalizuota gynėjo kvietimo, paskyrimo, atsisakymo nuo jo tvarka, nustatyti būtini gynėjo dalyvavimo atvejai. Pagal BPK 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti; dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Be to, BPK 51 straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose numatyti privalomi gynėjo dalyvavimo pagrindai.

15. Iš byloje esančių procesinių dokumentų galima spręsti, kad 2017 m. birželio 29 d. laikinai sulaikytam Š. B., prieš pranešant jam apie įtarimą bei atliekant pirmąją apklausą, pasirašytinai buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos įtariamojo teisės, tarp jų – ir teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją, tačiau jis pats raštu gynėjo atsisakė, dėl to buvo surašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo ir įtariamasis apklaustas gynėjui nedalyvaujant (b. t. 2, b. l. 179). Taigi apklausiant Š. B. 2017 m. birželio 30 d. teisė turėti gynėją jam buvo išaiškinta tinkamai, tačiau jis savo iniciatyva šios teisės atsisakė. Jokių BPK 51 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, šiuo atveju nenustatyta, taip pat nenustatyta ir aplinkybių, kurioms esant įtariamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami be gynėjo dalyvavimo. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, jog gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Nagrinėjamu atveju Š. B. nebuvo suimtas, jis buvo laikinai sulaikytas procesinių veiksmų atlikimui, o toks nuteistojo laisvės suvaržymas negali būti tapatinamas su suėmimu, kada asmeniui yra iš esmės apribojama teisė pačiam pasirinkti ir į procesą pasikviesti gynėją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog laikinas sulaikymas negali būti prilyginamas suėmimui BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto prasme, todėl nelaikytinas būtinu gynėjo dalyvavimo pagrindu pagal minėto straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-766/2006, 2K-92/2007, 2K-85/2012, 2K-200-696/2015). Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo teisė į gynybą ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pažeista, jo pirminė apklausa atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso normų, todėl jos metu Š. B. duotų paaiškinimų nėra pagrindo pripažinti įrodymais, neatitinkančiais leistinumo reikalavimų, ir jų nevertinti ar jais nesivadovauti grindžiant Š. B. kaltę padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

16. Apygardos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Š. B. pateiktą versiją bei priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąją nuosprendį, taip pat pagrįstai rėmėsi E. S. teisme duotais parodymais. Šiame kontekste pritartina Š. B. apeliacinio skundo argumentui, jog E. S. viso proceso metu duoti parodymai nebuvo nuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu pastarasis neigė narkotines medžiagas pirkęs iš Š. B., nurodė jas įsigijęs (duomenys neskelbtini), tuo tarpu teisme tvirtino, jog narkotines medžiagas pirko 2017 m. birželio 29 d. apie pietus (duomenys neskelbtini) iš Š. B., dieną prieš tai susiskambinęs ir susitaręs su apeliantu, tačiau priešingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu savaime neeliminuoja galimybės remtis kažkuriais iš jų. Tokiu atveju teismas privalo įvertinti šių parodymų turinį visų byloje surinktų duomenų kontekste ir motyvuotai nuspręsti, kuriais iš jų, kaip neprieštaraujančiais kitiems byloje surinktiems įrodymams, bus vadovaujamasi, ką nagrinėjamu atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas. Objektyvūs bylos įrodymai – klausantis E. S. telefoninių pokalbių metu gauta informacija, patvirtina, jog 2017 m. birželio 29 d. tarp E. S. ir Š. B. vykęs susitikimas buvo suplanuotas dar 2017 m. birželio 28 d. tarp šių asmenų vykusio telefoninio pokalbio metu, tuo tarpu apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu E. S., nors ir neneigė 2017 m. birželio 29 d. buvęs (duomenys neskelbtini) ir ten susitikęs Š. B., tačiau tvirtino, jog šis susitikimas buvo atsitiktinis. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog būtent ikiteisminio tyrimo metu E. S. duoti parodymai yra neatitinkantys tikrovės. Tikėtina, jog duoti kaltinimą atitinkančius parodymus teisme E. S. paskatino švelnesnės jam skirtinos bausmės siekimas, tačiau tai savaime neleidžia daryti išvados, jog šie parodymai nėra teisingi.

17. Aukštesniojo teismo vertinimu, išdėstytų argumentų visuma leidžia spręsti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi paties Š. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat E. S. teisme duotais parodymais bei rašytiniais bylos duomenimis. Šių duomenų pakanka nuteistojo Š. B. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinę versiją, kad jis E. S. 0,475 g narkotinės medžiagos – heroino, nepardavė, o jo nerakinamame sandėliuke rastą narkotinę medžiagą – heroiną, pasidėjo kitas nuteistasis – V. R.. Priešingai nei teigiama apelianto skunde, pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino visų surinktų duomenų visumą bei jų pagrindu padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo Š. B. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

Dėl Š. B. paskirtos bausmės

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas paskyrė apeliantui teisingą bausmę. Bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

19. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Taigi, tenkintas Š. B. prašymas skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, reikštų švelnesnės nei nuteistajam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimą.

20. Švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimo sąlygas reglamentuoja BK 62 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju, Š. B. savo noru neatvyko ir nepranešė padaręs nusikalstamą veiką, taigi šiuo atveju BK 62 straipsnio 1 dalies taikymas nėra galimas, nes nėra vienos iš būtinųjų jo taikymo sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Kaip matyti iš įstatymo formuluotės, tam, kad teismas galėtų paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, turi būti daugiau nei viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo tarpu šioje byloje nenustatyta nei viena Š. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

21. Nesant BK 62 straipsnyje numatytų pagrindų, teisę motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, numato BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatė. Nuteistojo skunde nurodomos šeiminės aplinkybės, taip pat tai, jog jis anksčiau nebuvo teistas, yra registruotas darbo biržoje, nevartoja narkotinių medžiagų, nepripažintinos išskirtinėmis. Šeimą nuteistasis turėjo ir nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau tai jo nuo sunkaus nusikaltimo padarymo nesulaikė, todėl tai, kad Š. B. dėl savo paties netinkamai vedamo gyvenimo būdo pablogino savo ir savo šeimos padėtį, yra tik jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Padaryto nusikaltimo pobūdis rodo, jog Š. B. nusikalstamai veikė, siekdamas finansinės naudos, tačiau iki šiol jis niekur nedirba, nors yra registruotas darbo biržoje, tačiau tai teismui neleidžia daryti išvados, jos apeliantas deda realias pastangas mažinant savo pakartotinio nusikalstamo elgesio riziką, kadangi darbo paieškas Š. B. gali vykdyti ir individualiai. Tuo tarpu į aplinkybę, jog Š. B. yra laikomas neteistu (teistumas išnykęs), pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė, nustatydamas mažesnį laisvės atėmimo bausmės dydį, nei BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Apygardos teismo vertinimu, nuteistojo skunde akcentuojamos aplinkybės, įvertinus jas kitų bausmės skyrimui reikšmingų, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų ir teisingai įvertinų (žiūrėti 3 šios nutarties punktą), aplinkybių kontekste, taip pat nėra pakankamos sutrumpinti jam nustatytos laisvės atėmimo bausmės trukmę.

22. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalis (2015 m. kovo 19 d. 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) numatė, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, tai, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus dėl to pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.

23. Nagrinėjamu atveju Š. B. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už vieno sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, jam paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Taigi formaliai Š. B. atitinka nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau, kaip jau minėta, būtina sąlyga taikyti bausmės vykdymo atidėjimą yra bylos aplinkybių vertinimu pagrįstas manymas, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o šios bylos duomenys pagrindo tokiai išvadai nesuteikia. Teisėjų kolegija grįsdama tokią išvadą pažymi, jog nuteistasis iš savanaudiškų paskatų padarė itin pavojingą, su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turinčių didelę įtaką kitų nusikaltimų padarymui ir keliančių pavojų kitų žmonių sveikatai ir netgi gyvybei, susijusią nusikalstamą veiką. Nepaisant to, jis savo neteisėtų veiksmų nesmerkia, kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažįsta. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nusikalstamus veiksmus jis tęsė ir po vieno iš jo pažįstamų, galimai su Š. B. leidimu ir pritarimu užsiiminėjusio analogiška nusikalstama veika – V. R. – sulaikymo, taigi puikiai suvokdamas savo nusikalstamo elgesio pasekmes. Kaip jau minėta, po nusikalstamos veikos, kuria jis neabejotinai siekė finansinės naudos, padarymo, Š. B. darbo nesusirado. Jokių kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti, jog apeliantas savo elgesiu siekia įrodyti, kad ateityje nedarys nusikalstamų veikų, taip pat nenustatyta. Esant tokiam nuteistojo požiūriui pagrįstai abejotina jo pasirengimu laikytis visuomenėje nustatytų normų, savo tikslų siekti tik teisėtais būdais ir priemonėmis, kitaip tariant, sėkmingos probacijos galimybe nuteistajam bei bausmės tikslų pasiekimu be realaus bausmės atlikimo.

Dėl R. T. paskirtos bausmės

24. Nagrinėjamu atveju R. T. nuteistas už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. BK 259 straipsnio 1 dalies sankcija numato šias alternatyvias bausmes: baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Taigi, BK 259 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta baudos bausmė yra švelniausia bausmės rūšis, kurią teismas gali paskirti tik tuo atveju, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą ir ja bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad arešto bausmė, kuri yra griežtesnė nei bauda, apeliantui buvo paskirta įvertinus R. T. nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

25. Teisėjų kolegijos manymu, galimybę R. T. paskirti švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį šiuo atveju paneigia informacija apie praeityje apelianto padarytus teisės pažeidimus bei už jų padarymą skirtų bausmių bei nuobaudų poveikis tolimesniam nuteistojo elgesiui. Pažymėtina, jog už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, t. y. analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, R. T. praeityje buvo du kartus teistas. Be to, apeliantas už narkotinių medžiagų vartojimą net 5 kartus baustas administracine tvarka. Šios aplinkybės rodo, jog nusikalstama veika, dėl kurios padarymo jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra jam būdingo elgesio modelio dalis, ji padaryta neatsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo požiūrio į teisės ir visuomenėje priimtas moralės normas bei turimos priklausomybės nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų (R. T. įrašytas į Kauno apskrities priklausomybės ligų centro priežiūros/dispanserinę grupę nuo 2001 m. kovo 5 d., jam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant opioidus, priklausomybės sindromas), su kuria nuteistasis net nebando kovoti, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, jog jis konsultacijoms Kauno apskrities priklausomybės ligų centre nesilanko. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, jog Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistajam už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą buvo paskirta baudos bausmė, tačiau R. T. vengė šią bausmę atlikti, dėl ko Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi bauda pakeista į areštą. Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. baudžiamuoju įsakymu R. T. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta arešto bausmė. Iš išdėstyto seka, jog R. T. už analogiško pobūdžio nuskalstamą veiką paskirta arešto bausmė jo nepataisė, nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė R. T., kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl manyti, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje gali būti pasiekti paskyrus jam dar švelnesnę bausmę nėra jokio pagrindo.

26. Be to, teisėjų kolegijai kyla abejonių ar apeliantas, apskritai, galėtų įvykdyti baudos bausmę, kadangi jis pakankamai ilgą laiką nedirba. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia įsidarbinęs bei galintis baudą mokėti dalimis, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų kartu su apeliaciniu skundu jis nepateikė, o iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išrašo apie asmens darbovietę matyti, jog Sodros informacinėje sistemoje nerasta duomenų apie R. T. darbovietę laikotarpiu nuo 2018 m. rugpjūčio 3 d. iki 2019 m. kovo 26 d.

27. Grįsdamas prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, nuteistasis nurodo, jog jis pripažino kaltę dėl padaryto nusikaltimo ir gailisi, atlikti arešto bausmę jam būtų labai sunku psichologiškai, be to, dėl kitų nuteistųjų pozicijos jis prarado galimybę į bylos nagrinėjimą supaprastinto proceso tvarka, atitinkamai, ir paskirtos bausmės sumažinimą vienu trečdaliu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, šią aplinkybę pripažindamas lengvinančia jo atsakomybę. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad bylos procesas vyko įprastine tvarka dėl vieno iš kaltinamųjų savo kaltės neprisipažinimo, nors byla galėjo būti išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, dėl ko R. T. prarado teisę į paskirtos bausmės sumažinimą vienu trečdaliu. Ši aplinkybė iš esmės ir lėmė teismo sprendimą nustatyti R. T. gerokai mažesnę arešto trukmę – 24 paras, nei už nusikaltimo padarymą įstatymo leidžiamą skirti arešto bausmės vidurkį (už nusikaltimo padarymą pagal BK 49 straipsnio 3 dalies nuostatas nustatoma nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų arešto, taigi vidurkis – 52 paros). Nenustačius baudžiamojo įstatymo pažeidimų, padarytų skiriant nuteistajam bausmę, nėra jokio teisinio pagrindo paskirtąją bausmę švelninti tomis pačiomis aplinkybėmis. Tokio pagrindo nesudaro ir dėl paskirtos bausmės nuteistajam galimai atsirasiančios neigiamos emocijos.

28. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų Š. B. ir R. T. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.