Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Giedrės Telksnienės ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J., kuris taip pat yra ir nuteisto juridinio asmens UAB „K. S.“ direktorius, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. liepos 5 d. redakcija), ir jam paskirta 40 MGL (1 506,4 Eur) dydžio bauda.

R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), ir jam paskirta 60 MGL (2 259,6 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. J. paskirta subendrinta bausmė – 60 MGL (2 259,6 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, ši subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi nustatyta 398 MGL (19 900 Eur) dydžio bauda ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 398 MGL (19 900 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. spalio 23 d., 10.32 val., iki 2018 m. spalio 24 d, 14.43 val. (dvi dienos), ir suėmime nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. iki 2023 m. rugsėjo 7 d. išbūtas laikas (10 dienų), vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant 6 MGL, iš viso – 72 MGL, ir nustatyta, kad galutinė nesumokėta bauda yra 326 MGL (16 300 Eur).

R. J. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų (asmens paso bei asmens tapatybės kortelės) paėmimas paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.

Juridinis asmuo UAB „K. S.“ pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. liepos 5 d. redakcija), ir jam paskirta 50 MGL (1 883 Eur) dydžio bauda.

Nuosprendžiu tenkintas civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) civilinis ieškinys ir iš UAB „K. S.“ bei subsidiariai iš R. J. priteista civiliniam ieškovui 25 373 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Šiais veiksmais R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

Šiais veiksmais R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. J. ir jo gynėjas advokatas Viktoras Muravskis, taip pat juridinio asmens atstovas advokatas Viktoras Doroševas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė Marina Orlova prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su R. J., o taip pat ir juridinio asmens pripažinimu kaltais padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Be to, skunde keliamas apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, tvirtinant esant jį pažeistą, nesutinkama su VMI civiliniu ieškiniu. Vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų

7. Kaip nurodyta anksčiau, skundžiamu nuosprendžiu R. J. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistojo kaltė pasireiškė tuo, kad jis nepateikė duomenų apie įsigyto analizatoriaus, skirto cheminei sudėčiai metaluose nustatyti, naudojimą įmonės veikloje bei tuo, kad nurodė UAB „K. S.“ buhalterei I. S. įrašyti žinomai neteisingus duomenis į dalį PVM deklaracijų apie įmonės pajamas ir juos pateikti VMI, kas vėliau (nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d.) ir buvo atlikta, pateikiant nurodytai valstybės įgaliotai institucijai PVM deklaracijas su jose įrašytais neteisingais duomenimis, susijusiais su apmokestinamaisiais sandoriais bei į biudžetą mokėtinu PVM, tokiu būdu išvengiant 25 373 Eur PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Nesutikdamas su jo nuteisimu, apeliantas, kaip galima matyti, dėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos išsakė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių išsamiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje. Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo žinomos anksčiau ir kurios leistų daryti kitokias išvadas nei toks, kurios konstatuotos šioje byloje priimtame nuosprendyje. Atsižvelgiant į tai, iš naujo neaptartinas kiekvienas įrodymas, teisėjų kolegija, nenustačiusi pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymo vertinimo klaidų, pritardama skundžiamo nuosprendžio motyvams, pasisakys tik dėl esminių aspektų.

9. Dėl kitų veiksmų, kuriais, kaip nustatyta, pasireiškė BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, t. y. nurodant bendrovės buhalterei į dalį PVM deklaracijų įrašyti žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas bei juos pateikti valstybės įgaliotai institucijai, ką buhalterė vėliau atitinkamai ir padarė, nuteistasis skunde pakartoja tuos pačius argumentus, t. y. tvirtina, kad neteisingus duomenis į deklaracijas buhalterė I. S. įrašė be jo žinios ir jis niekaip nėra atsakingas už šios veiksmus. Savo turiniu analogiški parodymai buvo išsakomi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vertino šiuos R. J. parodymus, tačiau motyvuotai jais nesivadovavo. Nors apeliantas ir toliau stengiasi įtikinti, kad I. S. neva savo iniciatyva, jam nieko nežinant, teikė neteisingus duomenis apie bendrovės pajamas, tačiau galima matyti, kad tokie jo teiginiai yra daugiau deklaratyvios frazės, niekaip nepaneigiančios argumentuotų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl R. J. kaltės. Nekartojant šių išvadų, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo liudytojos I. S. parodymus vertinti kaip nepatikimus. Apklausta I. S., neneigdama ir nemenkindama savo kaltės dėl neteisingų duomenų apie UAB „K. S.“ pajamas įrašymo į deklaracijas ir jų pateikimo VMI, viso proceso metu nuosekliai parodė, kad tą darė direktoriaus R. J. prašymu. Su direktoriumi siejo geri santykiai, šis jai sakydavo, kad trūksta pinigų mokesčiams sumokėti, aiškino juos sumokėsiantis vėliau (kartu su delspinigiais), kai tik atsiras daugiau lėšų, todėl ji, pasitikėdama pastaruoju, deklaracijose pakoregavo duomenis apie pajamas, nurodydama mažesnes sumas, arba neįtraukdama apmokestinamųjų sandorių, tikėjo, kad vėliau duomenys bus pakoreguoti, pilnai sumokant PVM mokestį (11 t., b. l. 29-33). Taigi I. S. savo kaltės neneigė, neįrodinėjo neteisingus duomenis įrašiusi dėl neatidumo ir neprašė jos veiksmus vertinti kaip netyčinius ir, priešingai nei teigia apeliantas, jai nebuvo pagrindo apkalbėti R. J.. Pažymėtina, kad I. S. su teisėsaugos institucijomis bendradarbiauja nuo 2018 m., jos duoti parodymai iš esmės buvo analogiški ir ikiteisminio tyrimo metu (5 t., b. l. 33-35, 36-41, 148-153, 182-185), nėra duomenų, kad ji anksčiau būtų turėjusi nesutarimų su darbdaviais dėl savo darbo kokybės ar būtų buvusi traukiama baudžiamojon atsakomybėn dėl analogiškų veikų. Neabejotinai deklaratyvūs apeliacinio skundo teiginiai apie tai, kad I. S. galėjo būti papirkta, dėl duotų parodymų netgi galimai praturtėjo ir pan. Akivaizdu, kad byloje nėra jokių tokius teiginius pagrindžiančių duomenų. Elektroniniame susirašinėjime užfiksuota, kad 2018 m. sausio 11 d. I. S. informuoja R. J., kad ji pateikė pareigūnams paaiškinimą, pažymėjo, kad šie nusiteikę geranoriškai, perdavė jam (R. J.) prašymą atvykti pas juos dėl banko sąskaitų išrašų ir nesumokėto PVM, nurodė kabinetą bei adresą, kuriuo reikėtų atvykti (t., b. l. 42), iš ko matyti, kad I. S. nebandė ieškoti būdų suderinti parodymus, išsiginti savo veiksmų, o buvo nusiteikusi, kad tyrimas vyktų sklandžiai. Aišku ir tai, kad I. S., kuri bendrovėje neužėmė jokių vadovaujančių pareigų ir buvo įdarbinta tvarkyti buhalterinę apskaitą, nebuvo jokio suinteresuotumo teikti neteisingus duomenis apie įmonės pajamas (priešingai, nei bendrovės direktoriaus pareigas ėjusiam R. J., kurio vadovaujama įmonė tokiu būdu išvengė 25 373 Eur vertės mokesčio sumokėjimo į valstybės biudžetą). Kita vertus, kaip pagrįstai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, pagal byloje esančius duomenis matyti, kad ji savarankiškai nepriiminėjo jokių sprendimų, visus klausimus derino su direktoriumi R. J.. Antai, iš operatyvaus patikrinimo ataskaitos matyti, kad pradėjus operatyvų patikrinimą be direktoriaus nurodymo nesutiko teikti net įmonės dokumentų. Taigi nėra jokio pagrindo spręsti, kad ji savo iniciatyva būtų sprendusi, kokius apmokestinamuosius sandorius įtraukti (neįtraukti) į deklaracijas, kokią nurodyti jų vertę ir nuo jos apskaičiuotiną PVM, juo labiau, tokių veiksmų atlikimui nenustatant jokio pastarosios suinteresuotumo. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynyba teigė neva liudytojos suinteresuotumas pasireiškė tuo, kad ji, duodama parodymus apie tai, kad vykdė R. J. nurodymus, siekė sumenkinti savo veiksmus, tokiu būdu tikėdamasi būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, be to, tokiu būdu siekė išvengti pareigos atlyginti žalą. Tokie teiginiai yra subjektyvūs. Iš byloje esančio nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad sprendimas atleisti I. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą priimtas nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, kurių konstatavimui neturėjo jokios įtakos I. S. parodymai apie R. J. jai duotus nurodymus (6 t., b. l. 9-24). Teiginiai apie norą išvengti žalos atlyginimo yra tik subjektyvūs pasvarstymai, kurių pagrįstumo niekaip neatspindi I. S., neneigusios savo tyčinių nusikalstamų veiksmų, parodymų turinys. Taigi, nenustačius, kad I. S. parodymai yra nepatikimi, jais pagrįstai remtasi įrodinėjant R. J. kaltę. Papildomai pastebėtina, kad apeliaciniame skunde nuteistasis teigia esą pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta teisė užduoti visus klausimus apklausiamai minėtai liudytojai, kas neatitinka bylos medžiagos. Byloje esantis 2024 m. kovo 4 d. teisiamojo posėdžio protokolas (11 t., b. l. 29-33), teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad nuteistajam R. J., o taip pat ir jo gynėjui buvo užtikrinta teisė užduoti klausimus apklausiamai liudytojai I. S.. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas šia teise naudojosi, liudytoja į pastarųjų klausimus atsakė, garso įraše užfiksuota, kaip R. J. nurodo, jog daugiau klausimų liudytojai nebeturi (teisiamojo posėdžio garso įrašo dalis nuo 54 min. 01 sek). Tai, kad dalis apelianto klausimų buvo pašalinti, nulėmė netinkamas jų pobūdis (nuteistasis formuluodamas klausimus išsakė išankstinius vertinimus, bandė kelti liudytojos atsakomybės klausimą, akcentavo esančią galimybę dėl jos veiksmų ateityje kreiptis į teismą ir pan.). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde net nėra nurodyta, dėl kokių konkrečiai aplinkybių esą nebuvo galimybės užduoti klausimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nei nuteistajam, nei jo gynėjui nebuvo suvaržyta teisė užduoti klausimus anksčiau nurodytai liudytojai.

10. Atsižvelgiant į anksčiau aptartus, taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad R. J. kaltė padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pasireiškusią neteisingų duomenų apie jo vadovaujamos bendrovės pajamas teikimu, yra pilnai įrodyta. Nekyla abejonių, kad nustatyti veiksmai buvo atliekami bendrovės „K. S.“, kurios direktorius ir vienintelis akcininkas buvo R. J., naudai ir interesais. Pateikti neteisingi duomenys apie įmonės pelną nulėmė tai, kad įmonė išvengė prievolės sumokėti į valstybės biudžetą gana ženklaus dydžio pridėtinės vertės mokestį. Įrodžius, kad nusikalstama veika buvo padaryta juridinio asmens naudai ir interesais, egzistuojant BK 20 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytoms sąlygoms, juridinis asmuo UAB „K. S.“ pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Nors apeliaciniame skunde lakoniškai užsimenama, kad juridinis asmuo turi būti išteisintas, tačiau be anksčiau aptartų argumentų, ginčijant paties nuteistojo kaltę, nėra nurodyta daugiau jokių aplinkybių, kuriomis būtų įrodinėjamas juridinio asmens nuteisimo nepagrįstumas. Dėl nurodytos priežasties nėra pagrindo iš naujo kartoti tiek šioje nutartyje, tiek skundžiamame nuosprendyje išdėstytus motyvus, pagrindžiančius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą juridiniam asmeniui, ir apeliacinio skundo prašymas dėl bendrovės išteisinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. J. buvo pripažintas kaltu dėl dar vienos nusikalstamos veikos, t. y. numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje. Nuosprendyje nustatyta, kad apelianto kaltė pasireiškė tuo, kad jis aplaidžiai tvarkė ir organizavo įmonės buhalterinę apskaitą, o, būtent: 1) nevedė apskaitos politikos, kurioje būtų nurodyti apskaitai taikomi apskaitos standartai ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys apskaitą ir finansinę atskaitomybę; 2) nevedė bendrovės vadovo nustatytos apskaitos dokumentų pasirašymo tvarkos ir asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašo; 3) neišsaugojo 2012-2015 m., 2017 m. bendrovės didžiųjų knygų, kuriose būtų apskaityti suvestiniai duomenys iš registrų ir apskaičiuoti sąskaitų likučiai; 4) neišsaugojo atitinkamų laikotarpių atsargų, skolų, kasos ir banko operacijų, pardavimų, įsipareigojimų,, darbo užmokesčio apskaitos dokumentų, atsiskaitymų su kreditoriais ir debitoriais žiniaraščių; 5) neišsaugojo gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų už atitinkamus laikotarpius ir dėl nurodytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „K. S.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.

12. Apeliaciniu skundu ši nuosprendžio dalis taip pat yra skundžiama, nuteistasis neigia aplaidžiai tvarkęs ir organizavęs bendrovės buhalterinę apskaitą. Vis dėlto apeliaciniame skunde išsamesni nesutikimo motyvai nėra nurodyti, nuteistasis iš esmės tik atkartoja tuos pačius teiginius, kuriuos išsakė pirmosios instancijos teisme, t. y. buhalterinei apskaitai tvarkyti įdarbino buhalterę, jai buvo pateikti visi dokumentai (išskyrus, vieną atvejį, kai sunkiai sirgo ir buvo hospitalizuotas), o, jei kokių ir trūko, ši galėjo susirasti pati, visi reikiami duomenys atsispindėjo banko sąskaitų išrašuose, kuriais I. S. pilnai disponavo. Įmonės veikla buvo aiški ir skaidri, jis neprarado jokių dokumentų, dalies jų saugumo negalėjo užtikrinti, kadangi jį iškeldinus iš būsto, nebuvo leista atsiimti dokumentų, juos pasiėmė policijos pareigūnai, tačiau paėmimo aktuose nenurodė, kokie konkrečiai dokumentai buvo paimti. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje yra aptarti visi anksčiau nurodyti argumentai, tačiau jie įvertinti kaip nepagrįsti, tam išdėstant motyvuotas išvadas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis naujų argumentų nenurodo, ir, nesant nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, priešingai, galima matyti, kad teismo nuosprendis ir šioje dalyje yra pagrįstas pakankamai išsamia bei nešališka bylos duomenų analize, nėra tikslinga iš naujo aptarti nuteistojo kartojamus teiginius. Teisėjų kolegija tik akcentuoja, kad nuteistojo kaltę pagrindžia 2019 m. rugsėjo 12 d. specialisto išvada Nr. TO1-1 dėl UAB „K. S.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo (3 t., b. l. 97-109). Šioje išvadoje konstatuota, kad bendrovėje nevesta apskaitos politika, nebuvo įtvirtinta vadovo nustatyta apskaitos dokumentų pasirašymo tvarka, nenumatytas sąrašas asmenų, turinčių teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus. Nors nuteistasis turi kitokią poziciją, tačiau akivaizdu, kad tik deklaratyvią, kadangi jokių duomenų, patvirtinančių apskaitos politikos vedimą, apskaitos dokumentų pasirašymo tvarkos įgyvendinimą, viso proceso metu nebuvo ir nėra pateikta. Matyt, vien šie pažeidimai nebūtų sudarę pagrindo konstatuoti BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad nebuvo išsaugoti inkriminuoti buhalteriniai dokumentai (atitinkamų laikotarpių didžiosios knygos, analitinės ir sintetinės ataskaitos, atsargos, skolų, kasos ir banko operacijų, pardavimų, įsipareigojimų, darbo užmokesčio apskaitos dokumentai, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrai), kas visumoje nulėmė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarinius – negalėjimą iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už inkriminuotą laikotarpį. Minėti pažeidimai nustatyti anksčiau nurodytoje specialisto išvadoje, taip pat 2020 m. lapkričio 19 d. specialisto išvadoje Nr. TO1-2 bei 2020 m. gruodžio 22 d. specialisto išvadoje Nr. TO1-3 (4 t., b. l. 93–96, 104-109), šių išvadų teisingumą patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė Rasa Arlauskaitė. Visi dokumentai, kurie buvo paimti poėmio metu bei kuriuos pateikė I. S., byloje yra žinomi, užfiksuoti ir buvo ištirti (atliekant ūkinės finansinės veiklos tyrimus taip pat remtasi ir duomenimis, gautais iš viešųjų registrų). Pats R. J. jokių dokumentų nepateikė, nevykdė ne kartą duotų mokesčių administratoriaus raginimų pateikti dokumentus. Nepagrįsti nuteistojo teiginiai dėl to, kad po iškeldinimo iš būsto jam nebuvo leista atsiimti kelių įmonių (galima suprasti, kad ir UAB „K. S.“) dokumentų, dėl ko jis neva negalėjo užtikrinti dokumentų saugumo. Bylos medžiaga (IV tome esantys duomenys) patvirtina priešingas aplinkybes – nuteistajam ne kartą buvo siunčiami raginimai atsiimti jam priklausančius daiktus iš namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tačiau pastarajam nereaguojant (neatsiliepiant į skambučius, neatvykstant) visi daiktai, taip pat ir dėžės su dokumentais buvo išvežti į UAB „K. K.“ patalpas, vėliau dokumentai buvo perduoti tyrimui, kas detaliai užfiksuota faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, poėmio protokole ir kt. Visos šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje buvo analizuojamos, pagrįstai konstatuojant, kad tai pats apeliantas nebuvo linkęs bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis ir be objektyvių priežasčių nepateikė bylai aktualių bendrovės dokumentų. Pagal 2001 m. lapkričio 16 d. Buhalterinės apskaitų įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 2 straipsnio dalies nuostatas už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Taigi būtent R. J., kaip bendrovės vadovui, tenka atsakomybė už inkriminuotų dokumentų išsaugojimą, priežasčių, kurios leistų spręsti, jog šie dokumentai neišsaugoti dėl nuo apelianto valios nepriklausančių priežasčių, nenustatyta. Konstatuotų pažeidimų, susijusių su apskaitos politikos vedimu, dokumentų pasirašymo tvarkos įgyvendinimu bei dokumentų neišsaugojimu, visuma nulėmė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarinius, už kuriuos atsakingu pagrįstai pripažintas R. J.. Apelianto nuteisimas už nurodytos nusikalstamos veikos padarymą yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino

13. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad senaties eiga sustoja, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislepia nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo yra sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Baudžiamajame įstatyme nėra apibrėžta „pasislėpimo“ sąvoka. Teismų praktikoje ši sąvoka aiškinama kaip sąmoningi asmens veiksmai, atliekami po nusikalstamos veikos padarymo, kuriais yra siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausos įgyvendinimą, kardomųjų priemonių taikymą. Tokiems veiksmams būtų galima priskirti gyvenamosios vietos pakeitimą, sistemingus persikėlimus iš vienos vietovės į kitą, išvykimą į užsienį, gyvenimą be dokumentų arba suklastotų dokumentų įgijimą, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimą, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymą. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką, ar yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos, ir tai, kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011).

14. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje (neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas), buvo padaryta laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d., o nusikalstama veika, numatyta BK 223 straipsnio 1 dalyje (aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas), – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroro 2018 m. spalio 12 d. nutarimu buvo paskelbta R. J. paieška, 2018 m. spalio 23 d. pastarasis buvo sulaikytas. 2021 m. balandžio 19 d. paskelbta pakartotinė tuo metu įtariamojo R. J. paieška, įtariamasis vėl sulaikytas tik 2023 m. rugpjūčio 29 d. Dėl nurodytų aplinkybių baudžiamosios atsakomybės senaties terminas buvo sustojęs 2 metams 4 mėnesiams 20 dienų, kas reiškia, jog šioje byloje senaties terminas apkaltinamajam nuosprendžiui pagal BK 220 straipsnio 1 dalį priimti sueina 2027 m. balandžio 15 d., o pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 2028 m. gegužės 20 d.

15. Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su tokiu senaties termino skaičiavimu, tvirtindamas nieko nežinojęs apie jam vykdomą baudžiamąjį procesą, todėl jam paskelbtą ir vykdytą paiešką vertina kaip nepagrįstą ir fiktyvią. Su tokiais nuteistojo teiginiais nesutiktina. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2018 m. birželio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. R. J. buvo išsiųstas ne vienas šaukimas atvykti į apklausą – tiek pasirašytinai, tiek elektroniniu paštu (7 t., b. l. 41–59), į kuriuos jis nereagavo. Pastebėtina, kad minėtu laikotarpiu R. J. buvo išvykęs į užsienį, 2018 m. birželio 18 d. jis įkūrė įmonę Ruandos Respublikoje ir jos filialą Kongo Demokratinėje Respublikoje (7 t., b. l. 186-200). 2018 m. rugsėjo 5 d. priimtas nutarimas atvesdinti R. J. (7 t., b. l. 60), tačiau 2018 m. spalio 11 d. pareigūnams nuvykus į jo gyvenamąją vietą, niekas neatidarė durų (7 t., b. l. 61). 2018 m. spalio 12 d. buvo paskelbta įtariamojo paieška (7 t., b. l. 66), 2018 m. spalio 23 d. jis sulaikytas (7 t., b. l. 68). Tą pačią dieną R. J. garsiai perskaitytas ir įteiktas 2018 m. spalio 11 d. nutarimas pripažinti jį įtariamuoju (7 t., b. l. 86). 2018 m. spalio 24 d. R. J. paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. R. J. paskutinį kartą atvyko registruotis į policijos komisariatą 2019 m. rugsėjo 4 d. (7 t., b. l. 93). 2020 m. sausio 27 d. R. J. raštu įteiktas įspėjimas dėl kardomosios priemonės pažeidimo (t. 7, b. l. 100). 2021 m. vasario 3 d. telefonu susisiekus su R. J. sūnumi, šis nurodė, kad tėvas nuo 2020 m. vasario mėnesio yra išvykęs į Afriką (7 t. , b. l. 103). 2021 m. balandžio 19 d. vėlgi paskelbta R. J. paieška (7 t., b. l. 117-118). Iš 2021 m. balandžio 28 d. pažymos apie paieškos iniciatoriaus atliktus veiksmus matyti, kad tyrėjai bendravo su R. J. artimaisiais (motina ir sūnumi), atliko registrų patikrinimą, rinko kitą svarbia informaciją, elektroniniu paštu bandė susisiekti su apeliantu, tačiau nesėkmingai, taip pat negauta jokios informacijos apie jo tikslią buvimo vietą (7 t., b. l. 140). Atliekant R. J. paiešką, buvo gauti duomenys, kad jo gyvenamoji vieta yra Ruandoje, dėl ko buvo susiekta su Interpolo Ruandos Respublikos nacionaliniu biuru, svarstoma ekstradicijos galimybė (7 t., b. l. 148, 157, 162). 2023 m. rugpjūčio 29 d. gautas R. J. advokato pranešimas, kad įtariamasis šiuo metu gyvena Ruandos Respublikoje, yra nuolatinis minėtos valstybės gyventojas, taip pat pažymėta, kad įtariamajam žinoma apie jam paskirtą kardomąją priemonę (7 t., b. l. 186-187). Tą pačią dieną po gynėjo pranešimo, t. y. 2023 m. rugpjūčio 29 d., R. J. buvo sulaikytas (kai atvyko į Druskininkų policijos komisariato Migracijos skyrių), po ko pristatytas į areštinę, jo paieška nutraukta (8 t., b. l. 4).

16. Taigi, priešingai nei tikina nuteistasis, iš anksčiau aptartų duomenų matyti, kad R. J. objektyviai buvo žinoma apie jam vykdomą baudžiamąjį persekiojimą. R. J. dar 2018 m. buvo įteiktas pirminis pranešimas apie įtarimą, skirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas neišvykti, kurios jis nesilaikė, buvo nepasiekiamas pareigūnams, dėl ko teko skelbti įtariamojo paiešką. Pirma paieška truko palyginti neilgai, R. J. sulaikytas po 11 dienų. Visgi ir toliau apeliantas nebuvo linkęs bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis, vėl ignoravo jam skirtas kardomąsias priemones, išvyko iš Lietuvos Respublikos, dėl ko nebuvo galimybės užtikrinti jo dalyvavimą baudžiamajame procese, pakartotinai iškilo būtinumas skelbti paiešką, kurią vykdant R. J. sulaikytas tik po daugiau nei dvejų metų keturių mėnesių. Tokie duomenys leidžia pagrįstai konstatuoti, kad senaties eiga buvo sustojusi – nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 23 d. ir nuo 2021 m. balandžio 19 d. iki 2023 m. rugpjūčio 29 d. (nuosprendyje nurodytas neteisingas laikotarpis – nuo 2021 m. balandžio 29 d. iki 2023 m. spalio 12 d.), t. y. 2 (dvejiems) metams 4 mėnesiams 20 dienų, kas atitinkamai reiškia, jog senaties terminai apkaltinamajam nuosprendžiui tiek pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, tiek ir 223 straipsnio 1 dalį nėra suėję (tokie terminai sueis atitinkamai 2027 m. balandžio 15 d. ir 2028 m. gegužės 20 d.).

Dėl civilinio ieškinio

17. Skundžiamu nuosprendžiu visiškai tenkintas VMI civilinis ieškinys ir iš UAB „K. S.“ bei subsidiariai iš R. J. priteista civiliniam ieškovui 25 373 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo priteistos žalos dydį sumažinti 300 Eur suma (past. – galima suprasti, kad nuteistasis suklydo ir žalą mažinti prašo 3 339 Eur), pažymėdamas, kad analizatorius „NITON XL3t 800 SN 94072“ buvo naudojamas bendrovės veikloje, todėl teisėtai įtrauktas į bendrovės apskaitą, atitinkamai pagrįstai deklaruotas grąžintas PVM dėl šio prietaiso įsigijimo. Toks apelianto prašymas yra nepagrįstas, anksčiau išdėstytais motyvais jau pasisakyta, kad analizatorius, skirtas cheminei sudėčiai metaluose nustatyti, nebuvo naudojamas bendrovės „K. S.“ veikloje, todėl 2015 m. gruodžio 23 d. PVM deklaracijoje neteisėtai įtrauktas iš biudžeto grąžintinas PVM, kuris dar ir padidintas. Taigi 3 339 Eur PVM suma buvo pagrįstai įtraukta į civilinį ieškinį ir kartu su kita turtine žala turi būti atlyginta.

18. Dėl likusios ieškinio dalies skunde atskirai nepasisakoma, dėl ko nėra pagrindo detaliau aptarti civilinio ieškinio klausimą. Išsamūs motyvai yra pateikti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, iš kurio matyti, kad civilinio ieškinio tenkinimui buvo nustatytos visos sąlygos – žala nesumokėtų mokesčių forma kilo iš vadovo nusikalstamos veikos, įrodytas priežastinis ryšys tarp R. J. veiksmų ir kilusios žalos bei, esant įrodytai R. J. kaltei padarius BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turtinė žala civiliniam ieškovui pagrįstai priteista iš bendrovės, kurios naudai ir interesais išvengta PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą ir kuri nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, bei subsidiariai iš R. J..

Dėl bausmės

19. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl nuosprendžiu išspręstų bausmių klausimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei nuteistąjį R. J. charakterizuojančius duomenis, pažymi, kad apeliantas padarė dvi nesunkias nusikalstamas veikas, kurios abi baigtos, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. J. laikytinas neteistu, tačiau praeityje jam taikyta baudžiamoji atsakomybė už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje padarymą, be to, po šioje byloje įrodytų nusikalstamų veikų buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-195-506/2018), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, atidedant jos vykdymą vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi nurodytu nuosprendžiu paskirta bausmė sušvelninta ir R. J. paskirta 400 MGL dydžio bauda, į kurią įskaičius laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, paskirtos baudos dydis nustatytas 398 MGL). Apeliantas taip pat baustas administracine tvarka, nuosprendžio priėmimo metu duomenų apie darbo santykius negauta, nuo psichikos, psichiatrijos ir priklausomybės ligų negydytas. Tokia duomenų visuma leido pirmosios instancijos teismui parinkti kaltininkui baudos bausmes, kurių dydžiai abiejų nusikalstamų veikų atveju nors ir nėra minimalūs, tačiau iš esmės daugiau artimi minimalioms bausmėms nei jų vidurkiams (pagal veikų padarymo metu galiojusią BK 47 straipsnio redakciją baudos vidurkis siekė 250 MGL). Už atskiras nusikalstamas veikas, padarytas idealiąja sutaptimi, paskirtos bausmės tinkamai subendrintos pritaikius bausmių apėmimo būdą, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę. Be to, už šioje byloje padarytas nusikalstamas veikas paskirta subendrinta bausmė apėmimo būdu pagrįstai subendrinta su anksčiau nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi pagal BK 182 straipsnio 3 dalį (taikant 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją) paskirta bausme ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 398 MGL dydžio bauda. Į šios bausmės laiką įskaičius laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką, vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant 6 MGL dydžio baudai (taikant nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančią BK 66 straipsnio 2 dalies redakciją), paskirtos baudos dydis nustatytas 326 MGL (16 300 Eur). Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad bausmių skyrimo ir bendrinimo klausimai išspręsti teisingai, nuteistajam R. J. paskirta tinkama bausmė, jos keisti nėra jokio pagrindo.

20. Skiriant bausmę UAB „K. S.“ taip pat buvo įvertinos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, juridiniam asmeniui buvo parinkta švelniausia bausmės rūšis – bauda, nustatytas baudos dydis (50 MGL) yra ir taip daugiau artimas minimaliai ribai, todėl ir šiuo atveju neįžvelgtinas pagrindas paskirtos bausmės švelninimui.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

21. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. gegužės 26 d. pažyma Nr. APD-2025-23318, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo juridinio asmens UAB „K. S.“ priteistinos 200 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato Aleksandro Doroševo darbo užmokestis (12 t., b. l. 190); Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. gegužės 26 d. pažyma Nr. ATP-2025-06364, kurioje nurodoma, kad iš nuteistojo R. J. priteistinos 443,17 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato Viktoro Muravskio darbo užmokestis (12 t., b. l. 195). Patikslintomis pažymomis priteistinų išlaidų dydis nurodomas 431,25 Eur ir atitinkamai 503,59 Eur (13 t., b. l. 10, 23).

22. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam R. J., o taip pat kaltu pripažintam ir nuteistam juridiniam asmeniui gynėjus numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, jog bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu gynėjų dalyvavimas buvo privalomas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo kaltais pripažintų asmenų valios, siekiant užtikrinti teisę į gynybą. Be to, teismų praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad sprendžiant dėl advokato paslaugoms skirtų išlaidų apmokėjimo, būtina atsižvelgti į gynėjo paskyrimo teisinį pagrindą, pagal kieno skundą byla nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021). Šiuo atveju pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama pagal nuteistojo bei UAB „K. S.“ vadovo R. J. surašytą apeliacinį skundą, kurį apeliacinės instancijos teismo posėdyje tiek R. J. gynėjas, tiek nuteistam juridiniams asmeniui atstovavęs gynėjas palaikė. Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos, susijusios su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimu, iš nuteistojo R. J. bei juridinio asmens UAB „K. S.“ nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. J. skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.