Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Dovilės Jazdauskaitės ir Eglės Mauricės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Regionų administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo S. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundas atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas), kuriame pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas); priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skundą grindė teisės aktų ir teismų praktikos nuostatomis, tokiais argumentais ir aplinkybėmis:

1.1. Atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini). Leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui yra panaikintas, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

1.2. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo veiksmais, priimant Sprendimą. Atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesudarė pareiškėjui tinkamų sąlygų pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti šiuos faktus patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus, dėl ko buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą.

1.3. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Chartija) įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą. Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Viešųjų paslaugų prieinamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus, ir padėti šalinti trūkumus, kai tokie akivaizdžiai matyti esant aiškiam ir apibrėžtam tikslui, dėl kurio iniciuojamas administracinis procesas.

1.4. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taip pat taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalį administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota kompetentingoms institucijoms tenkanti pareiga motyvuoti jų priimamus administracinius aktus, o motyvų stokojantys Migracijos departamento sprendimai LVAT praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu.

1.5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apie tai, jog jis dirba pas darbdavį, kuris net nėra pranešęs apie darbo pradžią Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – Sodra), sužinojo tik gavęs Sprendimą.

1.6. Pareiškėjas ruošia skundą Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo, tačiau dėl laiko stokos šis skundas dar nebuvo pateiktas, kadangi su pareiškėją atstovaujančiu teisininku sutartis sudaryta tik (duomenys neskelbtini). Reiškiamas skundas Darbo ginčų komisijai dėl aukščiau nurodytų aplinkybių yra ypatingai svarbus šios bylos kontekste. Pareiškėjas įsipareigoja pateikti teismui patvirtinančius įrodymus apie skundo pateikimą ir priėmimą nagrinėti Darbo ginčų komisijoje.

1.7. Atsakovo priimtas ginčijamas sprendimas yra grindžiamas išskirtinai tuo, jog nebuvo sudaryta sutartis. Sutarties nesudarymą atsakovas grindžia, tikėtina tuo, jog nėra informuota Sodra. Visa tai nėra nurodyta skundžiamame sprendime, tačiau galima numanyti, kad viešojo administravimo subjektas dėl šios priežasties panaikino leidimą laikinai gyventi. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis iki Sprendimo priėmimo į pareiškėją, šis klausimas būtų sprendžiamas anksčiau.

1.8. Migracijos departamentas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą privalėjo apklausti pareiškėją bei suteikti galimybę duoti paaiškinimus, kuriuos priėmus atsakovui būtų aišku, kad pareiškėjas dirba ir gauna darbo užmokestį ir kad nėra pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi.

1.9. LVAT yra pasisakęs, kad Gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnyje numatyta, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė tokiais argumentais ir aplinkybėmis:

2.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamento duomenimis, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, buvo konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl buvo priimtas Sprendimas.

2.2. Nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos, priimant ginčijamą Sprendimą, aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo darbo sutarties nesudarymo. Pažymi, kad Bendrovei nesudarius darbo sutarties su pareiškėju, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini). Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ir siekiant ateityje galimai išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas turėjo kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

2.3. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 129² punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje arba UTPĮ 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Sodros informacinėje ssitemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. UTPĮ 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

2.4. Nesutiktina su pareiškėjo argumentais, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją, aiškintis susidariusią situaciją. Galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų. Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma. Nors gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė.

2.5. Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys įvertinti kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas, atsakovas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Atsakovo nuomone, Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manytina, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

3. Byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai Migracijos departamentas priėmė skundžiamą 2025 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki (duomenys neskelbtini).

4. Iš šalių į bylą pateiktų dokumentų nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos aplinkybės:

4.1. Pareiškėjas S. K., gimęs (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) pilietis (paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto (duomenys neskelbtini), kopija).

4.2. Pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS 2024 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą Nr. 2408-LLG-5677 išduoti leidimą laikinai gyventi. Prašyme nurodė, kad ketina įsidarbinti (duomenys neskelbtini).

4.3. (duomenys neskelbtini) per MIGRIS sistemą pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20240819-159116 dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo/keitimo nurodoma, jog kvietėjas yra (duomenys neskelbtini), kviečiamas asmuo – pareiškėjas S. K.. Atvykimo į (duomenys neskelbtini) tikslas – pareiškėjo ketinimas dirbti pagal darbo sutartį, profesija – (duomenys neskelbtini) – yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta (duomenys neskelbtini), sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas.

4.4. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki (duomenys neskelbtini).

4.5. (duomenys neskelbtini) MIGRIS sistemoje pateikė 2024 m. gruodžio 19 d. pranešimą Nr. 2412-PRNŠ-2890 apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriame nurodė, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Pranešimo skiltyje „Darbdavio pateikiamas situacijos paaiškinimas“ nurodyta: „Užsienietis neatvyko, susisiekti nėra galimybės“.

4.6. Migracijos departamento Sprendime nurodyta, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamento duomenimis, įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat nurodyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

5. Vertintina, kad tarp šalių nėra ginčo dėl aukščiau nurodytų bylos faktinių aplinkybių, pagrįstų rašytiniais įrodymais, todėl jos laikytinos nustatytomis. Papildomai teismas pažymi, kad iš Sodros informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nedirbo pagal darbo sutartį, nesivertė registruota individualia veikla pagal pažymą ar su verslo liudijimu.

6. Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ. Šis įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (UTPĮ 1 straipsnio 1 dalis).

7. Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio 4 dalimi, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

8. UTPĮ 44 straipsnyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams; leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas, jeigu užsienietis ketina toliau dirbti Lietuvos Respublikoje ir atitinka šio straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytas sąlygas; tačiau kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbo santykius Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos; jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją (UTPĮ 44 straipsnio 3–6 dalys).

9. UTPĮ 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

10. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (su vėlesniais pakeitimais) 129² punkte nustatyta, jog jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė UTPĮ 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Atitinkamai Aprašo 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

11. Aptartos teisės aktų nuostatos reiškia, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo minėtų nuostatų numatytais pagrindais. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.

12. Aptartame teisinio reguliavimo kontekste taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalėjo jame nurodytu laikotarpiu dirbti pas konkretų darbdavį (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini)). Skunde pareiškėjas teigia, kad realiai dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini), tačiau gavęs Sprendimą, sužinojo, kad nebuvo tinkamai įdarbintas. Nurodė, kad dėl netinkamo įdarbinimo ir neteisėto atleidimo ketina kreiptis į Darbo ginčų komisiją, skunde įsipareigojo pateikti teismui patvirtinančius įrodymus apie skundo pateikimą ir priėmimą nagrinėti Darbo ginčų komisijoje. Teigė manantis, kad kol bus nagrinėjama darbo ginčo byla, ši administracinė byla stabdytina.

13. Konstatuojant, kad laikotarpis nuo pareiškėjo skundo pateikimo teismui (2025 m. vasario 5 d.) iki šio sprendimo priėmimo dienos yra pakankamas kreiptis su skundu į Darbo ginčų komisiją, taip pat įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas iki šio sprendimo priėmimo dienos jokių įrodymų apie kreipimąsi į Darbo ginčų komisiją teismui nepateikė, šis pareiškėjo skundo argumentas laikytinas tik pasirinkta gynybos forma, siekiant pareiškėjui palankaus bylos išnagrinėjimo rezultato. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo teiginių, kad dirba/dirbo bendrovėje (duomenys neskelbtini). Taip pat nepateikė duomenų, kurie paneigtų (duomenys neskelbtini) 2024 m. gruodžio 19 d. pranešime apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, adresuotame Migracijos departamentui, nurodytą situacijos paaiškinimą: „Užsienietis neatvyko, susisiekti nėra galimybės“ (pavyzdžiui, darbo sutarties kopijos, darbo užmokesčio mokėjimą liudijančių įrodymų ar pan.). Todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad atsakovas priėmė skundžiamą Sprendimą nenustatęs pareiškėjo individualiai situacijai aktualių aplinkybių, kurios būtų skirtingos, nei nustatė Migracijos departamentas. Atmestini skundo argumentai, kuriais teigiama, kad Migracijos departamentas, tikėtina vadovaudamasis tik Sodros duomenimis, priėmė nepagrįstą Sprendimą. Kaip jau nurodyta, byloje nėra duomenų, išskyrus pareiškėjo subjektyvius paaiškinimus, liudijančių pareiškėjo darbo santykius Bendrovėje. Bylos medžiaga liudija, kad Sprendimas priimtas ne tik remiantis Sodros duomenimis, kuriuose nėra informacijos apie pareiškėjo darbo santykius, tačiau ir Bendrovės, tarpininkavusios dėl įdarbinimo, pranešimu apie pasikeitusius užsieniečio duomenis.

14. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Ginčijamas Sprendimas atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014; kt.). Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas atitinka teismų praktikoje administraciniams aktams keliamus reikalavimus, priimtas remiantis objektyviais duomenimis, taikomos priemonės yra motyvuotos.

15. Pasisakant dėl pareiškėjo skundo argumento, kad prieš priimant Sprendimą, pareiškėjui turėjo būti suteikta teisė pateikti paaiškinimus, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (LVAT 2022 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2024 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1811-556/2024). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

16. Sutinkant su pareiškėju, kad Lietuvos administracinėje teisėje galioja gero administravimo principas, kylantis iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio, nustatančio, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad ES institucijos, įstaigos ir organai jo reikalus tvarkytų nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką, įskaitant teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę ir kt., iš Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnio, kuriame nurodyta, kad jei valdžios institucija ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, ir jei nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę, tokiems asmenims, išskyrus atvejus, kai tai akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laiką ir nacionalinėje teisėje numatytu būdu ir, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, kartu pažymėtina, kad teisė būti išklausytam nėra savitikslė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viena vertus šia teise siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (LVAT 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019; 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2106-821/2024; 2025 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1319-822/2025).

17. Kaip jau pažymėta šiame sprendime, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize. Bylą nagrinėjant teisme nenustatyta kitokių aplinkybių, nei nustatė Migracijos departamentas. Tokioje situacijoje nėra pagrindo spręsti, kad Sprendimo priėmimo procedūra, kuomet su pareiškėju nebuvo papildomai susiekta, būtų lėmusi nepagrįsto ar neteisėto Sprendimo priėmimą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo skunde dėstomi abstraktūs argumentai dėl Gero administravimo kodekso normų pažeidimo, referavimas į ESTT ir LVAT praktiką, kuri nėra siejama su byloje nagrinėjamomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, nėra pakankami daryti priešingą išvadą (žr. pvz. LVAT 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3623-520/2018).

18. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023; kt.). Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti/ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi LR (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019; 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024; kt.).

19. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta ir nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo 2025 m. kovo 12 d. Sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) yra priimtas teisėtai. Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

20. Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys, kad nei ginčijamas atsakovo Sprendimas, nei šis teismo priimamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

21. Pareiškėjos prašymas priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas atsižvelgiant į tai, kad netenkintas pagrindinis skundo reikalavimas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.