Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-2106-821/2024

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-09-11
Bylos Nr.: eA-2106-821/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01312-2024-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Beata Martišienė, Iveta Pelienė (pran.)
Pareiškėjas: S. K.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: uždaroji akcinė bendrovė Pantevina

Kategorijos

8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje

Administracinė byla Nr. eA-2106-821/2024Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01312-2024-8Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugsėjo 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė Pantevina) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 24S83299 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas, kuris yra Uzbekistano Respublikos pilietis, skunde nurodė, kad:

2.1. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760322898, galiojantis iki 2026 m. sausio 8 d. (toliau – ir Leidimas), tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti virėju uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) Pantevina. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais;

2.2. Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas ir UAB Pantevina nesudarė darbo sutarties, jis šiuo metu nedirba jokiose kitose Lietuvos įmonėse. Pareiškėjas ir darbdavys UAB Pantevina sudarė darbo sutartį, todėl pareiškėjas, atvykęs į Lietuvą, turi pradėti darbą. UAB Pantevina buvo informavusi pareiškėją, kad darbo sutartis yra parengta, kad jis yra priimtas į darbą ir privalo pradėti darbą, kai atvyks;

2.3. Sprendimo argumentas, jog pareiškėjas negauna darbo užmokesčio ir kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, yra nelogiškas ir paradoksalus, nes lėšos pragyventi Lietuvoje pareiškėjui bus reikalingos tik atvykus į Lietuvą;

2.4. nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad yra pažeistas įsakymas, ar kaltinti pareiškėją. Sprendimas yra nepagrįstas ir skubotas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių ir nesuteikus galimybės pareiškėjui pasisakyti, jo neišklausius, iš anksto neinformavus pareiškėjo ir UAB Pantevina;

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2024 m. sausio 8 d. Vykdant užsieniečių kontrolę, nustatyta, kad nėra duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką, pareiškėjo įdarbinimą UAB Pantevina arba kitose Lietuvos įmonėse, taip pat pareiškėjo gaunamą darbo užmokestį ar kitokias reguliarias pajamas, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta panaikinti Leidimą;

4.2. skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą. Be kita ko, teisės aktuose nėra įtvirtinta Departamento tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginė pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl Departamentas šiuo atveju neprivalėjo kreiptis į pareiškėją ar jo darbdavį dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir prie skundo nepridėjo tas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kurio būtų galėjusios lemti kitokios Departamento sprendimo priėmimą;

4.3. atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

II.

5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. birželio 13 d. sprendime atmetė pareiškėjo S. K. skundą.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas nustatė, kad:

Šalies argumentai

6.1. pareiškėjas 2023 m. spalio 25 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti virėju UAB Pantevina. UAB Pantevina tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjo įdarbinimo pradžia – 2023 m. gruodžio 15 d.;

6.2. Departamentas 2024 m. sausio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S1520 išduoti pareiškėjui Leidimą, galiojantį iki 2026 m. sausio 8 d.;

6.3. Departamentas patikrino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenis ir nustatė, kad joje nėra duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką. Departamentas taip pat nustatė, kad UAB Pantevina nesudarė darbo sutarties su pareiškėju, jis nedirba kitose įmonėse ir negauna pajamų pragyventi;

6.4. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. kovo 20 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą. Sprendimas motyvuojamas tuo, kad Leidimas buvo išduotas darbo UAB Pantevina pagrindu, tačiau pareiškėjas neatvyko į Lietuvą, nesudarė darbo sutarties, jis neturi pakankamai lėšų ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Žemesnės instancijos teismas

7. Teismas apžvelgė ginčui aktualias Įstatymo ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog Sprendimo priėmimo metu (2024 m. kovo 20 d.) pareiškėjas nebuvo pradėjęs dirbti UAB Pantevina, darbo sutartis nebuvo sudaryta. Pareiškėjas skunde ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB Pantevina atstovas teismo posėdyje neneigė šios aplinkybės. Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA) duomenų bazėje nėra duomenų apie pareiškėjo įdarbinimą.

8. Teismo vertinimu, kadangi Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nedirbo, darbo sutartis su UAB Pantevina nebuvo sudaryta, atsakovas pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą turėjo pagrindą panaikinti Leidimą. Sprendimas priimtas remiantis jo priėmimo metu turimais SODROS informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjo draudiminius laikotarpius. Be to, UAB Pantevina tarpininkavimo rašte nurodė, kad numatoma pareiškėjo įdarbinimo data – 2023 m. gruodžio 15 d., tačiau Sprendimo priėmimo metu (2024 m. kovo 20 d.) pareiškėjas vis dar nedirbo ir neturėjo reguliarių pajamų. Pareiškėjas savo prašyme nurodė vienintelį pragyvenimo lėšų šaltinį – darbo sutartį, tačiau šiuo atveju darbo sutartis nebuvo sudaryta, ir ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjas neturėjo lėšų pragyventi. Taigi, Departamentas, vadovaudamasis 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad Departamentui buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės, darbo sutartis nesudaryta, asmuo negauna reguliarių pajamų.

9. Teismas akcentavo, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustatęs bent vieną šių pagrindų, Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Nagrinėjamu atveju Departamentas rėmėsi Sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateikti duomenys, kurie neatitinka tikrovės, asmuo neturi reguliarių pajamų t. y. buvo nustatyti teisiniai pagrindai panaikinti Leidimą.

10. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato Departamentui pareigos papildomai apklausti pareiškėją. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, kokius konkrečius papildomus paaiškinimus jis būtų pateikęs atsakovui, konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, šią teisę visiškai realizavo, nes teismo posėdyje jis buvo išklausytas.

11. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, priėjo prie išvados, kad iš jo galima identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis sprendimas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus. Taigi, nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą, todėl skundas yra atmestinas.

III.

12. Pareiškėjas S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą arba, netenkinus pastarojo prašymo, grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo nagrinėti iš naujo.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo, kad:

13.1. pareiškėjas, gavęs Leidimą, susitvarkė asmeninius reikalus kilmės šalyje ir 2023 m. vasario 28 d. atvyko į Lietuvą per Rygos oro uostą. Pareiškėjas po kelių dienų susitiko su darbdaviu, kuris jam nurodė laukti, kol bus iškviestas darbui. UAB Pantevina pateikė paaiškinimus, kad darbo sutartis su pareiškėju yra parengta. Pareiškėjas šiuo metu jau yra susiradęs kitą darbdavį, bet dar nespėjo pateikti dokumentų Departamentui. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas laikytinas per griežtu;

13.2. šiuo atveju nėra informacijos, kuri pagrįstų, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai. Atvirkščiai, pareiškėjas bendradarbiauja su atsakovu, noriai teikia visą informaciją, jis susirado naują darbdavį, o darbdavys darbo sutartį nutraukė jam nežinant, pareiškėjas nespėjo susirasti naujo darbdavio ir / arba jo pakeisti pagal Leidimą;

13.3. Departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ turinys neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies ir kitų aptartų teisės aktų reikalavimų, kadangi jame nėra nurodyti jokie, t. y. netgi bendriausi ir abstrakčiausi, faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, todėl Sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties;

13.4. dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas turi būti patenkintas visa apimtimi, Sprendimas turi būti panaikintas, o pareiškėjui išduotas Leidimas turi būti paliktas galioti. Pareiškėjas, nesuprasdamas lietuvių, anglų (nevisiškai) ir rusų kalbų, nesugebėjo suprasti, kaip veikia įstatymas bei kokias teises ir pareigas jis turi pagal Įstatymą;

13.5. užsieniečiai, prieš atvykdami į Lietuvą, tikėjo, kad vyksta į teisinę valstybę, kur aiškus ir tinkamas migrantams teisinis reguliavimas, kadangi Lietuvoje yra teisinės valstybės principai, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis tikrumas. Tikėtasi, kad Lietuvos valstybė laikysis prisiimtų įsipareigojimų prieš užsieniečius, o užsieniečių įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos pagal galiojančius teisės aktus. Apeliaciniame skunde taip pat apžvelgiama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, susijusi su Europos Sąjungos piliečio statusu, teise laisvai judėti bei šios teisės ribojimu;

13.6. pasisakant dėl bylos proceso pirmosios instancijos teisme, apžvelgta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika dėl teisės į veiksmingą teisminę gynybą, kiek tai susiję su rungtyniškumo principu ir atvejais, kai teismo sprendimas grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir pareikšti savo nuomonės;

13.7. pareiškėjo darbdavys UAB Pantevina tarpininkavimo rašte tik preliminariai nurodė įdarbinimo datą – 2023 m. gruodžio 15 d. Pareiškėjas negalėjo legaliai įsidarbinti tol, kol nebuvo priimtas sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir jis negavo šio leidimo fiziškai. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad darbdavys negalėjo įdarbinti pareiškėjo prieš tai, kai buvo išduotas Leidimas. Taigi, teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus. Be to, teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, jog jis nebuvo išklausytas, o atsakovas priėmė formalų Sprendimą, neįvertinęs faktinės situacijos;

13.8. apžvelgiama teismų praktika dėl užsieniečio galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ir žmonių sveikatai vertinimo, taip pat dėl gero administravimo principo ir teisės būti išklausytam.

Atsiliepimas

14. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

15. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, jog vien ta aplinkybė, kad teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Be to, atsakovas tvirtinta, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Sprendime buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, o dėl to, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Pareiškėjas nei teismui, nei kartu su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Sprendime padarytas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriame nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtintais pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo turiniu, pirmiausiai pažymi, kad dalis šiame apeliaciniame skunde pateiktų argumentų – dėl Departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo, Europos Sąjungos piliečių teisių, teisės susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais ribojimu (kiek tai susiję su nacionalinio saugumo užtikrinimu), ir pan. – nėra susiję su nagrinėjama administracine byla, todėl šie argumentai nenagrinėjami.

18. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 44 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 1 dalies 2 punkto a) dalį, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai, be kita ko, yra pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 44 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas užsieniečio darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 2 metams. To paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog kai pasibaigia užsieniečio darbo laikotarpis arba užsienietis nutraukia darbą Lietuvos Respublikoje, jis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

20. Leidimo laikinai gyventi panaikino pagrindai yra nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 p.); nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų (6 p.).

21. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.).

22. Aprašo (2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymo Nr. 1V-525 redakcija) 129² punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo redakcijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu Nr. 1V-525, aptariamos teisės nuostatos liko iš esmės nepakeistos.

23. Pateiktas teisinis reguliavimas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aiškintinas taip, kad užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalį 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrįstumo vertinimas gali būti atliekamas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad SODROS informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Pažymėtina, kad šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo bei panaikinimo procedūras, turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi susitvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte įtvirtintų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes, spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

24. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

25. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad: Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2024 m. sausio 8 d., darbo UAB Pantevina pagrindu; nerasta duomenų apie pareiškėjo atvykimą į Lietuvos Respubliką ir įsidarbinimą UAB Pantevina; pareiškėjas šiuo metu nedirba jokiose kitose Lietuvos įmonėse; pareiškėjas negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis); pareiškėjui 2024 m. sausio 8 d. buvo išduotas Leidimas, tačiau nerasta duomenų apie jo atvykimą į Lietuvos Respubliką, taigi, pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvoje; nenustatyta, kad pareiškėjas turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje.

26. Pareiškėjas nesutinka su Departamento ir teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginiai skunde ir apeliaciniame skunde apie realiai egzistuojančias faktines aplinkybes yra abstraktūs ir deklaratyvūs, taip pat nenuoseklūs ir prieštaringi: viena vertus, pareiškėjas teigia, kad jis ir UAB Pantevina sudarė darbo sutartį (nenurodyta sutarties sudarymo data, teismui nepateikta darbo sutarties kopija ar nuorašas), kita vertus, pareiškėjas nurodo, jog darbdavys (UAB Pantevina) tik informavo jį apie tai, jog darbo sutartis yra parengta; viena vertus, pareiškėjas tvirtina, kad jis ketino dirbti ir, atvykęs į Lietuvą, pradės dirbti UAB Pantevina, kita vertus, pareiškėjas paaiškina, kad jis ieško / jau susirado kitą darbdavį. Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas neabejotinai nepatvirtino, jog jis buvo sudaręs darbo sutartį su UAB Pantevina, ir teigė, kad, neturėdamas galiojančio Leidimo, jis negali pradėti dirbti. Pirmosios instancijos teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens UAB Pantevina atstovė teigė, kad pareiškėjas pas darbdavį pasirodė kovo mėn. pradžioje, 8 ar 10 d.; kai dokumentai dėl pareiškėjo buvo paruošti ir buhalterė apie pareiškėjo įdarbinimą bandė pranešti SODRAI, paaiškėjo, jog pareiškėjui išduotas Leidimas buvo anuliuotas.

27. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 20 d. pateikė teismui dokumentus, kuriais siekė įrodyti savo teiginį, jog jis atvyko į Lietuvos Respubliką: dalies įlaipinimo kortelės (angl. Boarding Pass) nuotrauką, iš kurios matyti, jog pareiškėjas 2024 m. vasario 28 d. atvyko iš Taškento į Rygą; paso lapo nuotrauką, kurioje matyti viza (2024 m. vasario 28 d., Ryga). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką, bei kada pareiškėjas atvyko (jei atvyko) į Lietuvos Respubliką. Tai, kad pareiškėjas skunde nurodė savo adresą Vilniuje, savaime nėra pakankama pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje faktui konstatuoti. Kita vertus, pažymėtina, kad, vadovaujantis anksčiau aptartu reglamentavimu, pareiškėjo atvykimo į Lietuvą faktas nėra pakankamas išvadai, jog pareiškėjas atitinka imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (Įstatymo 40 str. 5 d.).

29. Vertinamu atveju Leidimas pareiškėjui buvo išduotas 2024 m. sausio 8 d. tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketino dirbti UAB Pantevina. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad tarp pareiškėjo ir UAB Pantevina buvo sudaryta darbo sutartis, o bylos proceso šalių paaiškinimai ir byloje esantys dokumentai (įskaitant 2024 m. kovo 20 d. išrašą iš SODROS informacinės sistemos, kuriame nurodyta, jog nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus) sudaro pagrindą išvadai, jog apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nebuvo pranešta SODROS teritoriniam skyriui Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, pareiškėjas nepradėjo dirbti UAB Pantevina ir negavo iš šios bendrovės darbo užmokesčio. Sprendimas buvo priimtas 2024 m. kovo 20 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo Leidimo išdavimo dienos. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas laikėsi Aprašo 129² ir 130 punktuose nustatytų terminų ir tvarkos, todėl, priimdamas Sprendimą, nepažeidė tokių sprendimų priėmimo tvarkos.

30. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl jo teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo pažeidimo, akcentuoja, kad nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 41 straipsnis yra adresuotas Europos Sąjungos institucijoms, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisę, yra, be kita ko, nurodęs, kad, pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą paisymo principas yra bendrasis Europos Sąjungos teisės principas (žr., pvz., 2000 m. kovo 28 d. sprendimą Krombach, C?7/98, EU:C:2000:164; 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimą Sopropé, C?349/07, EU:C:2008:746). Konkrečiau kalbant apie teisę būti išklausytam per bet kokią procedūrą, kuri yra viena iš minėto pagrindinio principo sudedamųjų dalių, pažymėtina, kad šiuo metu ji yra įtvirtinta ne tik Chartijos 47 ir 48 straipsniuose, pagal kuriuos užtikrinamas teisės į gynybą ir teisės į teisingą kiekvieno teismo procesą paisymas, bet ir jos 41 straipsnyje, pagal kurį užtikrinama teisė į gerą administravimą. Teisė būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrina galimybę vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Ispanija prieš Europos Bendrijų Komisiją, C?287/02, EU:C:2005:368, 37 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimą Prancūzija prieš People’s Mojahedin Organization of Iran, C?27/09 P, EU:C:2011:853). Minėta teisė taip pat reiškia, kad administracija, rūpestingai ir nešališkai išnagrinėjusi visą aptariamam atvejui reikšmingą informaciją ir nurodžiusi išsamius sprendimo motyvus, turi atidžiai susipažinti su suinteresuotojo asmens pateiktomis pastabomis (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 21 d. sprendimą Technische Universität München, C?269/90, EU:C:1991:438), nes pareiga nurodyti pakankamai išsamius ir konkrečius sprendimo motyvus, kad suinteresuotasis asmuo galėtų suprasti, kodėl jo prašymas buvo atmestas, kildintina iš teisės į gynybą paisymo principo (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą M prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, Attorney General, C-277/11, EU:C:2012:744).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat laikosi nuostatos, kad gero administravimo principas yra ir Lietuvos teisės sistemos bendrasis teisės principas. Viešojo administravimo subjektas yra saistomas, inter alia (be kita ko, įskaitant), gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Iš bendrųjų gero administravimo principo įtvirtinamų imperatyvų taip pat kyla viešojo administravimo subjekto pareiga apklausti pareiškėją ir pareiškėjo teisė būti išklausytam prieš viešojo administravimo subjektui priimant sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010, 2017 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017).

32. Kaip minėta, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam. Vis dėlto ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad, prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokio sprendimo priėmimui, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-629/2019).

33. Šiuo aspektu būtina atkreipti dėmesį į Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2007 m. birželio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec(2007)7 patvirtinto Gero administravimo kodekso 14 straipsnį, kuriame nurodyta, kad jeigu viešosios teisės reguliuojamas subjektas (angl. a public authority) ketina priimti individualų sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių subjektų teises, jis tokiems asmenims privalo suteikti galimybę pareikšti savo nuomonę per pagrįstą laikotarpį nacionalinėje teisėje numatytu būdu, jei reikia, padedant jų pasirinktam asmeniui, nebent tai akivaizdžiai nebūtina, su sąlyga, kad jiems prieš tai nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonę. Iš šios nuostatos matyti, kad teisė būti išklausytam siejama apskritai su galimybės pareikšti savo nuomonę atitinkamu klausimu sudarymu.

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde ginčija Sprendime nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas, 2024 m. sausio 19 d. atsiėmęs Leidimą, neatvyko į Lietuvos Respubliką, tačiau teisėjų kolegijos pažymi, kad ši aplinkybė neturi esminės teisinės reikšmės vertinant, ar egzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose įtvirtinti pagrindai leidimui laikinai gyventi panaikinti. Pareiškėjas taip pat ginčija Sprendime nurodytą faktinę aplinkybę, jog tarp jo ir UAB Pantevina nebuvo sudaryta darbo sutartis ir pareiškėjas nedirba šioje bendrovėje, tačiau pareiškėjo teismui pateikti paaiškinimai šiuo aspektu yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio, prieštaringi ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, o pirmosios instancijos teismo posėdyje tiek pareiškėjas, tiek UAB Pantevina atstovė teigė, kad pareiškėjas nepradėjo dirbti UAB Pantevina ir kad Sprendimas buvo priimtas tvarkant dokumentus dėl pareiškėjo įdarbinimo (šiuos teiginius įrodantys konkretūs duomenys ir dokumentai nebuvo pateikti), taigi, ginčo šalių paaiškinimai nepaneigia Sprendime nustatytų aplinkybių, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, jis nedirba UAB Pantevina ir negauna darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste neapklausus pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB Pantevina, pagrindinės administracinės procedūros nebuvo pažeistos (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

35. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas vertino Sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus, pareiškėjo pateiktus įrodymus bei paaiškinimus (ABTĮ 56 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

36. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Beata MartišienėIveta PelienėRičardas Piličiauskas