Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-40-302/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-02-18
Bylos Nr.: e2A-40-302/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Tikniūtė, Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė
Atsakovas: A. B.

Kategorijos

2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai

Civilinė byla Nr. e2A-40-302/2021Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00244-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.5.2.1;2.6.10.5.2.17 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. vasario 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bartas ir Ko“ ieškinį A. B. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB, ieškovė) „Bartas ir Ko“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. B. (toliaus – atsakovas) ieškovės naudai 284 730,65 Eur žalos atlyginimo; 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Nurodė, kad atsakovas yra buvęs įmonės vadovas ir vėliausiai 2012 m. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba imtis priemonių jos finansinei padėčiai gerinti, tačiau to nedarė. Priešingai, esant įmonei nemokiai, administracijos vadovas ir savininkas sąmoningai ir kryptingai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėjo, kad atsakovas įmonės veiklą organizavo taip, jog kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus iš bendrovės turto buvo ne tik apribotos, bet ir panaikintos. BUAB „Bartas ir Ko“ bei uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Diklita“ vadovai, suprasdami, kad BUAB „Bartas ir Ko“ gresia bankrotas, sugalvojo schemą, pagal kurią iš vienos bendrovės perkėlė turtą kitai jų valdomai bendrovei. Kadangi už bendrovei UAB „Diklita“ perduotą turtą BUAB „Bartas ir Ko“ negavo pinigų, įmonė neturėjo galimybės atsiskaityti su savo kreditoriais.

3. Ieškovės teigimu, šios aplinkybės aptartos ir patvirtintos Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartyje, kuria BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinė byla Nr. B2-113-324/2018). Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi minėta pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista (civilinė byla Nr. 2-333-798/2019). Ieškovės vertinimu, šios aplinkybės yra prejudicinės nagrinėjamoje byloje.

4. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d., 2015 m. rugsėjo 15 d., 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimis BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto byloje yra patvirtinta 348 447,05 Eur kreditorių finansinių reikalavimų suma. Atsakovo A. B. finansinis reikalavimas sudaro 63 716,40 Eur. Taigi likusių teismo patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma įmonės bankroto byloje yra 284 730,65 Eur. Kadangi įmonė jokio kito turto, kuris galėtų būti realizuojamas ir (ar) kuriuo būtų atsiskaitoma su kreditoriais, neturi, nėra jokių galimybių, kad patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje kokia nors dalimi bus patenkinti.

5. Ieškovės vertinimu yra nustatytos visos būtinos atsakovo civilinės teisinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala, ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, egzistuoja kaltė, kuri įstatymo preziumuojama. Nurodomais faktiniais ir teisiniais pagrindais ieškovė prašo įmonei iš buvusio įmonės vadovo ir akcininko – atsakovo – priteisti 284 730,65 Eur padarytai žalai atlyginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apygardos teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė BUAB „Bartas ir Ko“ iš atsakovo A. B. 284 730,65 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. balandžio 2 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

7. Teismas nustatė, kad bankroto byla Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi buvo iškelta ne pagal bendrovės vadovo (atsakovo), o pagal bendrovės kreditorių pareiškimus, taip pat, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-113-324/2018 bei Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-333-798/2019 nustatė, kad įmonė buvo nemoki nuo 2011 m. gruodžio 31 d., o nemokumas bendrovės direktoriui buvo žinomas nuo 2012 m. birželio 1 d., todėl jis nuo šios dienos turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau įstatyminės pareigos vadovas nevykdė.

8. Kauno apygardos teismas teismo civilinėje byloje Nr. B2-113-324/2018 2018 m. gruodžio 7 d. nutartyje nurodyta, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiais UAB „Diklita“ buhalterinių pažymų atliktų skolų su UAB „Bartas ir Ko“ užskaitymo sandoriai bendrai 51 346,80 Eur sumai, priteista iš UAB „Diklita“ 51 346,80 Eur skola bei nustatyta, jog UAB „Diklita“ turi reikalavimo teises į BUAB „Bartas ir Ko“ 18 389,64 Eur. Minėtoje byloje teismas atmetė atsakovo nurodytus argumentus dėl sandorių teisėtumo įsigyjant transporto priemones iš bendrovės, transporto priemonių įgijimo fiktyvumas buvo vertinamas kaip vienas iš tyčinio bendrovės bankroto sąlygų.

9. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas, nesutikdamas su ieškinio reikalavimu priteisti bendrovei padarytą žalą, teikė tuos pačius argumentus, įrodymus, nurodė tas pačias aplinkybes, kurios sudarė faktinį bylos nagrinėjimo pagrindą Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-113-324/2018 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-333-798/2019. Pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas, konstatavę BUAB „Bartas ir Ko“ valdymo organų neteisėtus veiksmus privedant įmonę prie tyčinio bankroto būsenos, sprendė, jog tai sąlygojo bendrovės tyčinį bankrotą.

10. Kadangi byloje ginčo tarp šalių dėl ieškovės įrodinėjamos žalos dydžio nekilo, teismas ieškinį tenkino visiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11. Apeliaciniame skunde atsakovas A. B. prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

11.1. Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė sąlygų būtinų apelianto civilinei atsakomybei taikyti, kurios objektyviai ir neegzistuoja. Pažymi, kad nors Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-113-324/2018 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-333-798/2019 ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, tačiau apeliacinio skundo pateikimo metu nėra pasibaigęs terminas apskųsti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį. Dėl to minėtomis nutartimis bei jose pateiktais išaiškinimais negali būti vadovaujamasi nustatinėjant atsakovo neteisėtus veiksmus ir sprendžiant ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi egzistuoja reali tikimybė, kad teismo jau nustatinėtos ir vertintos faktinės aplinkybės gali būti pervertintinos.

11.2. Ieškovės pasirinkta žalos įrodinėjimo priemonė – teismų sprendimai dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, yra netinkama ir negali būti patikima nustatinėjant ieškinyje nurodytas konkrečias žalos padarymo aplinkybes. Tokia išvada darytina dėl to, kad įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu procesas, tikslai, įrodinėjimo priemonės ir apimtis visiškai skiriasi nuo deliktinės atsakomybės bei žalos atlyginimo instituto taikymo. Susipažinus su teismų nutarčių, kuriomis BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu, turiniu akivaizdu, kad teismai tik formaliai vertino daugelį apelianto veiksmų ekonominio nenaudingumo prasme ir konkrečiai nenagrinėjo jų sudarymo aplinkybių, nesiaiškino žalingumo konkrečiam kreditoriui ar jų visumai klausimo bei dydžio. Tokiu būdu būtent ieškovė privalo įrodyti apelianto veiksmų neteisėtumą bei įvardinti konkretų padarytos žalos dydį.

11.3. Ieškovės išvada apie jau nuo 2012 m. įmonės faktišką nemokumą ir su tuo susijusios apelianto pareigos kreiptis į teismą iškelti bankroto bylą nevykdymą nėra teisiškai pagrįsta. Iš bankroto administratoriaus ataskaitos už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. kovo 23 d. matyti, kad bankroto administratorius, siekdamas nustatyti bankroto savalaikiškumą, atliko perimtų dokumentų analizę. Tai, kad įmonės įsipareigojimai viršijo į jos balansą įrašytą turto vertę dar nėra pagrindas teigti, jog įmonė tuo momentu buvo faktiškai nemoki. Pagal administratoriaus ataskaitą nuo 2012 m. žinomai pradelsti reikalavimai sudarė 108 027 Eur. Taigi, bankroto administratoriui surašant ataskaitą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. kovo 23 d., bankroto administratorius neturėjo duomenų, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo balanse įrašytą turto vertę. Atsižvelgiant į tai, apeliantui nekilo pareigos kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.

11.4. Nurodo, kad apeliantas nuo 2012 m. iki bankroto bylos iškėlimo ėmėsi priemonių bendrovės finansinei padėčiai gerinti ir vykdė veiklą, atliko einamuosius mokėjimus, taip siekiant reabilitacinio tikslo. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjant apelianto pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą aktuali įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis. Šia nutartimi BUAB „Bartas ir Ko“ atsisakyta iškelti bankroto bylą pagal kreditoriaus Vitalijaus Golubevo pareiškimą. Ši nutartis yra akivaizdus įrodymas, kad apeliantas nepažeidė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo, nes net tuomet, kai kreditorius prašė iškelti BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto bylą, teismas pareiškimą atmetė.

11.5. Ieškovės kaltinimas, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus, nes įmonės veiklą organizavo taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į BUAB „Bartas ir Ko“ turtą buvo ne tik apribotos, bet ir panaikintos, t. y. ieškovės bei UAB „Diklita“ vadovai, suprasdami, kad BUAB „Bartas ir Ko“ gresia bankrotas, sugalvojo schemą, pagal kurią iš vienos bendrovės perkėlė turtą kitai jų valdomai bendrovei, taip pat yra nepagrįstas. Visi UAB „Diklita“ mokėjimai už ieškovę šiems kreditoriams buvo atlikti vieninteliu motyvu – siekiant elgtis sąžiningai, atsakingai ir protingai, rūpinantis visų ieškovės kreditorių interesais, užtikrinant veiklos tęstinumą. UAB „Diklita“ niekaip nepraturtėjo, nes kiek pati išleido lėšų už ieškovę, tiek pastarosios skolos ir įskaitė. Jei UAB „Diklita“ nebūtų patyrusi realių išlaidų ir vykdžiusi būtinųjų einamųjų mokėjimų už ieškovę, ji būtų negalėjusi užsiimti veikla ir gauti paminėtų pajamų, kurios visos buvo panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais.

11.6. Be to, tik tam, kad mažinti finansinę naštą, gerinant įmonės padėtį buvo parduotos transporto priemonės UAB „Diklita“ rinkos kaina. Siekiant atsiskaityti už parduotas transporto priemones 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo sudaryta trišalė pirkimo – pardavimo sutartis tarp BUAB „Bartas ir Ko“ (pardavėjas), UAB „Diklita“ (pirkėjas) ir UAB „Alson“ (finansuotojas), kuria UAB „Alson“ finansuoja 107 387,50 Lt UAB „Diklita“, šiai įsigyjant transporto priemones iš BUAB „Bartas ir Ko“. Vykdydama susitarimą UAB „Alson“ 2013 m. rugsėjo 18 d. pervedė visą sutartą sumą – 107 387,50 Lt tiesiogiai į BUAB „Bartas ir Ko“ sąskaitą kaip dalinį apmokėjimą už transporto priemonių visą kainą. Likusi suma už transporto priemones buvo sumokėta atliekant tarpusavio skolų įskaitymus. Taigi, transporto priemonių pardavimo sandoris ieškovei buvo naudingas, nes šio sandorio pagrindu ieškovė gavo piniginių lėšų, kurios leido bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.

11.7. Transporto priemonių pardavimas organizuotas taip, kad jo rezultate transporto priemonės ir toliau būtų ieškovės eksploatuojamos neatlygintinai. UAB „Diklita“ jokio atlygio už tai ne tik kad negavo, bet ir nereikalavo. Iš tokios veiklos per 2013 m. rugsėjo – gruodžio mėn. ieškovė gavo net 130 970,90 Lt pajamų. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės bankroto administratoriaus į BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto bylą teikti susisteminti duomenys apie 2011 – 2013 m. laikotarpio ieškovės PVM sąskaitas faktūras bei apelianto į bankroto bylą teikti rašytiniai paaiškinimai dėl minėtų bankroto administratoriaus duomenų teisingumo.

11.8. Netgi darant prielaidą, kad apelianto bendradarbiavimas su UAB „Diklita“ buvo nenaudingas ar dėl jo galėjo kilti žala, vien aplinkybė, jog įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės komercinės rizikos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto neteisėti veiksmai, kaip sąlyga jo civilinei atsakomybei kilti, neegzistuoja ir ieškovė šios sąlygos neįrodė. Atitinkamai, neegzistuojant apelianto neteisėtiems veiksmams, neegzistuoja ir kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga.

11.9. Apeliantas taip pat nesutinka su ieškovės prašoma priteisti žala, nes remiantis CK 6.249 str. 1 d. žala (nuostoliai) yra atlyginama tik tokiu atveju, jeigu ji (jie) yra neteisėtų asmens veiksmų rezultatas. Taigi, tam, kad ieškovės nurodoma žala būtų atlyginta, yra būtina nustatyti apelianto neteisėtus veiksmus. Kaip buvo aptarta aukščiau, apeliantas ieškovės atžvilgiu nėra atlikęs absoliučiai jokių neteisėtų veiksmų. Be to, net ir darant visiškai hipotetinę prielaidą, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus ieškovės atžvilgiu, iš apelianto galėtų būti priteistas tik toks žalos dydis, kuris būtų išaugęs dėl jo atliktų neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, iš apelianto galėtų būti priteistina tik ta nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma, kuri padidėjo, dėl to, kad jis pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo ir (arba) sudarė ieškovei nenaudingus sandorius bendradarbiaujant su UAB „Diklita“.

Atsiliepimas

12. Ieškovė BUAB „Bartas ir Ko“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:

12.1. Apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis būdamas bendrovės direktoriumi, bendrovei esant nemokiai, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu būdu įmonei buvo padaryta žala. Be to, apeliantas įmonę sąmoningai privedė prie bankroto.

Žemesnės instancijos teismas

12.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto byla Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi buvo iškelta ne pagal bendrovės vadovo, o pagal bendrovės kreditorių pareiškimus. Kauno apygardos teismas 2014 m. balandžio 30 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad įmonė nemoki jau nuo 2011 m. Vėliau, Kauno apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėję administratoriaus pareiškimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatė, kad įmonė buvo nemoki nuo 2011 m. gruodžio 31 d., nemokumas bendrovės direktoriui buvo žinomas nuo 2012 m. birželio 1 d., todėl jis nuo šios dienos turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau įstatyminės pareigos vadovas nevykdė. Taigi, nepateikęs teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, atpeliantas privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir jos kreditoriai dėl to patyrė. Nors apeliantas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde bando tai paneigti, nurodydamas deklaratyvius ir su ginčo esme nesusijusius teiginius, šios aplinkybės dėl nesavalaikio bankroto ir dėl to atsiradusios žalos, yra prejudiciniai faktai, kurių įrodinėti nebereikia.

12.3. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto neteisėti veiksmai dėl nesikreipimo laiku su pareiškimu dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo yra konstatuoti prejudiciniais faktais, ieškovė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusiu su neva tai neteisingai nustatyto įmonės nemokumo momento daugiau nepasisako ir prašo vadovautis įsiteisėjusiais teismų sprendimais (nutartimis), kuriuose konstatuotas įmonės faktinis nemokumas nuo 2011 m.

12.4. Be to, ieškovė šioje byloje įrodinėjo ir tai, kad apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė įstatyme numatytų pareigų elgtis sąžiningai ne tik bendrovės, bet ir jos kreditorių atžvilgiu, o atliekant konkrečius veiksmus, laikytis fiduciarinių pareigų ir veikti ypatingai atidžiai ir tik įmonės labui, nevykdymu. Apeliantas įmonės veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į BUAB „Bartas ir Ko“ turtą buvo ne tik apribotos, bet ir panaikintos. BUAB „Bartas ir Ko“ bei UAB „Diklita“ vadovai, suprasdami, kad BUAB „Bartas ir ko“ gresia bankrotas, sugalvojo schemą, pagal kurią iš vienos bendrovės perkėlė turtą kitai jų valdomai bendrovei. Kadangi už UAB „Diklita“ perduotą turtą BUAB „Bartas ir Ko“ negavo pinigų, įmonė neturėjo galimybės atsiskaityti su kreditoriais.

12.5. Nors apeliaciniame skunde apeliantas plačiai pasisako ir ginasi nuo šių argumentų, pažymėtina tai, kad šios aplinkybės yra plačiai aptartos ir konstatuotos jau minėtose Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-113-334/2018 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-333-798/2019 dėl BUAB „Bartas ir Ko“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismai aiškiai ir nedviprasmiškai kelis kartus nagrinėję ir įvertinę tapačius apelianto argumentus padarė pagrįstas išvadas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad apelianto neteisėti veiksmai, turint omeny, jog jie konstatuoti įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, yra įrodyti, dėl ko egzistuoja pirmoji civilinės atsakomybės sąlyga.

12.6. Ieškovės manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis ir pagrįstai pripažino, kad apelianto neteisėti veiksmai, BUAB „Bartas ir Ko“ kreditoriams padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra įrodyti.

Motyvuojamoji dalis

12.7. Apeliaciniame skunde apeliantui nenurodžius nei vieno pagrįsto argumento, kuris bent iš dalies leistų abejoti sprendime konstatuotų išvadų teisingumu, nėra pagrindo ginčijamo sprendimo keisti ar juo labiau panaikinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

14. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas visiškai ir iš apelianto ieškovei priteista 284 730,65 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniame skunde suformuluotą faktinį ir teisinį pagrindą. Apeliantas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, nurodydamas, kad nėra įrodytos jo civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Ieškovės teigimu, šiuo konkrečiu atveju įrodytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos atsakovo atžvilgiu, teismas dėl jų pasisakė ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl faktinių aplinkybių, nustatytų tyčinio bankroto byloje, bei bendrovės nemokumo momento

15. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. liepos 1 d.), apibrėžė, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

16. Pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo įmonės vadovas ir jos dalyviai. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

17. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Žala kreditoriams dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

18. Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

19. Nors juridinis asmuo, vykdantis ūkinę komercinę veiklą, gali susidurti su įvairiais finansiniais sunkumais, dėl kurių jam gali būti apsunkinta galimybė vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su kreditoriais, juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra siejama ne su bet kokiais įmonės finansiniais sunkumais, bet su įmonės nemokumu, kuris yra suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).

20. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

21. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, nei pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumas aiškinamas kaip reiškiantis, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

22. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, kad aplinkybės, jog BUAB „Bartas ir Ko“ nemokia tapo vėliausiai nuo 2011 m. gruodžio 31 d., o faktiniam vadovui A. B. šis faktas buvo žinomas nuo 2012 m. birželio 1 d. (finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo VĮ Registrų centrui datos) ir jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra prejudiciniai faktai, nustatyti Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-113-324/2018, kurioje BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-333-798/2019 palikta nepakeista, todėl jų nereikia įrodinėti.

Žemesnės instancijos teismas

23. Pirmosios instancijos teismas taip pat prejudiciniais faktais laikė ir minėtose nutartyse nustatytas aplinkybes, susijusias su apelianto veiksmais sudarant sandorius bei vykdant įvairius susitarimus su susijusia įmone UAB „Diklita“, konstatuojant apelianto veiksmų neteisėtumą BUAB „Bartas ir Ko“ atžvilgiu.

24. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.).

25. Kauno apygardos teismo įsiteisėjusia 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-113-324/2018 BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nustatytus požymius (įmonės akcininkas ir vadovas nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, buvo sudaryti ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, apribojant ir panaikinant kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą bei išieškojimo pirmenybę sąmoningai suteikiant pasirinktam kreditoriui). Iš minėtos Kauno apygardos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, be kita ko, nustatė, jog ieškovė BUAB „Bartas ir Ko“ nemokia tapo jau 2011 m., tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei buvo kreiptasi tik 2014 m. kovo 31 d.; į teismą kreipėsi įmonės kreditoriai, o apeliantas nevykdė įstatymuose numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

26. Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėjimo dalyku buvo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nustatytų tyčinio bankroto požymių nustatymas. Kauno apygardos teismas byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išsamiai analizavo šias įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – bendrovės veiklos duomenis, įrodymus apie pradelstus įsipareigojimus, taip pat įmonės sudarytus sandorius bei prisiimtus įsipareigojimus. Kaip pagrįstai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, minėtoje nutartyje Kauno apygardos teismas taip pat išsamiai išanalizavo ir apelianto skunde nurodomus argumentus dėl sudarytų sandorių su UAB „Diklita“, jos vykdytų mokėjimų už ieškovę ir vienašališko įskaitymo. Be to, buvo atsižvelgta ir į aplinkybę, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimu CK 6.66 straipsnio pagrindu buvo pripažinti negaliojančiais atliktų skolų su BUAB „Bartas ir Ko“ užsiskaitymo sandoriai bendrai 51 346,80 Eur sumai ir iš UAB „Diklita“ priteista skola BUAB „Bartas ir Ko“. Kauno apygardos teismas taip pat įvertino ir apelianto skunde nurodomus argumentus dėl sandorių teisėtumo įsigyjant transporto priemones.

27. Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas nustatė, jog 2012 – 2013 metais bendrovės finansinė padėtis blogėjo, tačiau bendrovės vadovas, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, suėjus jų vykdymo terminui, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas aplinkybes dėl BUAB „Bartas ir Ko“ nemokumo momento ir vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo, taip pat ir jo nurodomus argumentus, kuriuos jis teikė ne tik nagrinėtoje byloje dėl tyčinio bankroto, bet ir šioje byloje, pagrįstai pripažino įrodytais faktais, nustatytais teismo nutartyje pripažinti bankrotą tyčiniu.

28. Teisėjų kolegija taip pat pastebi ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019, išnagrinėjęs apelianto kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutarties, kuria Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis palikta nepakeista, peržiūrėjimo, paliko Lietuvos apeliacinio teismo nutartį nepakeistą, konstatavęs, joje padarytų išvadų teisingumą ir pagrįstumą.

29. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, kad teismai teisingai įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat, jog įmonė jau 2011 m. faktiškai buvo nemoki, turto vertė kiekvienais metais mažėjo, įsipareigojimai kreditoriams ir patiriamas nuostolis nuolat didėjo, o apeliantas A. B. ne tik pažeidė įstatymu nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsiskaitymo su kreditoriais, įskaitant vengimą atsiskaityti su savo darbuotojais, eilę, bet ir turėjo bei įgyvendino siekį sudaryti nemokios įmonės kreditoriams nenaudingą ir naudingą sau artimai UAB „Diklita“ sandorį.

30. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytą išvadą, kad bendrovė buvo nemoki jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d., o apeliantui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado vėliausiai 2012 m. birželio 1 d. (finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo VĮ Registrų centrui datos). Šių išvadų nepaneigia apelianto skunde nurodomi argumentai, nes jų pagrįstumas buvo ne kartą įvertintas teismų ir paneigtas.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

31. Ieškovė ieškinio reikalavimus apeliantui dėl žalos atlyginimo grindė šiais pagrindais: 1) apeliantas pavėlavo laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), o tai leido atsirasti naujoms skoloms, mažino turto vertę; 2) apeliantas pažeidė bendrąsias valdymo organo nario pareigas (CK 2.87 straipsnis).

32. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši nuostata suponuoja, kad įmonės vadovas ar dalyvis, kurie laiku nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, atsako tik už tą žalą, kuri susijusi teisiniu ryšiu su jų neteisėtais veiksmais – delsimu laiku inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014 ir kt.).

33. CK 2.87 straipsnio, nustatančio juridinio asmens valdymo organų narių pareigas, 7 dalyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ir sutartis nenumato kitaip.

34. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 – 6 dalių nuostatas juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Šie veiklos principai įpareigoja įmonės valdymo organus veikti išimtinai įmonės interesais, užtikrinti stabilią, efektyvią įmonės veiklą. Kasacinio teismo praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens valdymo organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos valdymo organų grįstos pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2013). Aplinkybė, ar įmonės valdymo organai, tarp jų – įmonės vadovas, nepažeidė fiduciarinių pareigų, nustatoma kiekvienu konkrečiu atveju pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

35. Apeliantas skunde nurodo, kad jis nepažeidė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, nes visomis priemonėmis siekė pagerinti jos finansinę padėtį ir reabilituoti bendrovę, todėl neegzistuoja viena iš civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų – neįrodyti apelianto neteisėti veiksmai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.

36. Kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu turi esminę (ir kartu išskirtinę) reikšmę tokio juridinio asmens vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų įrodinėjimo ir nustatymo kontekste: 1) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, kitaip negu bendrais vadovo civilinės atsakomybės atvejais, nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų – faktinės aplinkybės, nustatytos sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir susijusios su vadovo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, laikytinos prejudiciniais faktais. Toks kvalifikavimas reiškia, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese ne tik nereikia įrodinėti vadovo neteisėtų veiksmų, bet tokie veiksmai apskritai nebegali būti kvestionuojami (CPK 182 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 4 dalis); 2) asmeniui, reikalaujančiam žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo, taip pat nereikia įrodinėti žalos bei priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – pripažinus bankrotą tyčiniu, preziumuojamas šių dviejų sąlygų egzistavimas (CPK 182 straipsnio 4 punktas).

37. Pažymėtina, kad prezumpcijos teisinė reikšmė yra kitokia negu prejudicinių faktų – prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą (faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent priešinga bylos šalis jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka), o šis įrodinėjimo naštos perskirstymas civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procese reiškia, kad juridinio asmens vadovui, kaip atsakovui, tenka pareiga įrodinėti, kad neegzistuoja žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys. Tačiau šioms dviem teisinėms kategorijoms (prejudiciniams faktams ir prezumpcijoms) būdingas bendras ypatumas – ieškovui nereikia įrodinėti faktinių aplinkybių, sudarančių pirmiau įvardytų prejudicinių faktų ir prezumpcijų turinį; 3) pati formuluotė „tyčinis bankrotas“, patvirtina, kad juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais, vadinasi, juridinio asmens vadovo kaltė, kaip jo civilinės atsakomybės sąlyga, yra neatsiejamai susijusi su jo neteisėtais veiksmais, sudariusiais pagrindą pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl laikytina, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu, kartu su neteisėtais veiksmais yra nustatyta (prejudicinių faktų forma) ir vadovo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

38. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje anksčiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikytinos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Juridinio asmens vadovas, pripažintas kaltu dėl tyčinio bankroto, gali gintis, siekdamas paneigti šias prezumpcijas, tačiau dar kartą akcentuotina, kad būtent jam ir tenka procesinė pareiga įrodinėti, jog jo veiksmai nėra žalos atsiradimo pagrindas.

39. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepripažindamas, kad jis bendrovės atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, visus savo veiksmus vertina kaip siekį pagerinti jos finansinę padėtį. Tačiau, pastebėtina tai, kad visi apelianto veiksmai atlikti 2012 – 2013 metais yra teismų pripažinti neteisėtais ir pažeidžiantys bendrovės interesus. Kitų argumentų, kuriais remiantis galima būtų daryti priešingą išvadą, nurodyta nebuvo. Kaip jau buvo minėta, neteisėtų veiksmų ir kaltės egzistavimas yra preziumuojamas ir būtent apeliantui, besiginančiam nuo ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo, tenka pareiga paneigti prezumpciją ir įrodyti, kad žala (ieškovės bankroto bylos procese patvirtinti ir nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai) yra ne jų neteisėtų veiksmų rezultatas (ar kad jų neteisėti veiksmai nulėmė mažesnės žalos atsiradimą ir pan.). Pažymėtina, kad apeliantas tokiu savo argumentavimu iš esmės siekia perkelti ieškovei jam tenkančią įrodinėjimo naštą. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

40. Pažymėtina, kad būtent apeliantui teko pareiga įrodyti, jog kreditorių finansiniai reikalavimai ar jų dalis būtų atsiradę ir nebūtų patvirtinti bankroto byloje nesant tyčinio bankroto, tačiau jis šios prezumpcijos nepaneigė. Priešingai, apeliantas tvirtindamas, kad žala neegzistuoja, laikėsi pozicijos, jog jis ieškovės atžvilgiu nėra atlikęs absoliučiai jokių neteisėtų veiksmų. Kitų argumentų, susijusių su priteistos žalos padarymu, apeliantas nenurodė ir iš esmės jos nekvestionavo.

41. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad apeliantas netinkamai vykdė savo, kaip vadovo pareigas, rėmėsi įsiteisėjusiais teismų sprendimais, visų pirma tyčinio bankroto byloje nustatytais faktais. Visi apelianto veiksmai, sudaryti sandoriai tyčinio bankroto byloje išsamiai išanalizuoti ir vertinti kaip jo neteisėti veiksmai, bendrovei ekonomiškai nenaudingi, atlikti ginčui aktualiu 2012 – 2013 metų laikotarpiu, pabloginę finansinę padėtį ir apriboję bendrovės kreditorių galimybę gauti reikalavimų patenkinimą.

42. Kaip buvo minėta, pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad nebuvo nustatyti ir įrodyti jo neteisėti veiksmai dėl padarytos žalos. Priešingai, nagrinėjamu atveju buvo nustatyti ne tik apelianto neteisėti veiksmai, bet ir kaltė dėl neteisėtų veiksmų atlikimo, kuri remiantis CK 6.248 straipsnio 1 dalies bendra taisykle yra preziumuojama, o remiantis kasacinio teismo praktika dėl tyčinio bankroto bylose nustatytų aplinkybių vertinimo laikytina prejudiciniu faktu, nes juridinis asmuo gali būti privestas prie bankroto tik tyčiniais, t. y. kaltais, veiksmais.

43. Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

44. Tuo tarpu, vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (po vadovui atsiradusios pareigos nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ir nuo tos dienos padidėjusi dalis tų kreditorių reikalavimų, kurie atsirado iki nurodytos dienos), o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016 ir kt.).

45. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį visiškai ir priteisdamas iš apelianto 284 730,65 Eur žalą, nurodė, kad jis jos dydžio nekvestionavo, todėl laikė ją pagrįsta ir įrodyta. Tačiau, pateikęs skundą, apeliantas tvirtina, kad iš jo galėtų būti priteista tik ta nepatenkintų ieškovės kreditorinių reikalavimų suma, kuri padidėjo, dėl to, jog jis pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir (arba) sudarė ieškovei nenaudingus sandorius bendradarbiaujant su UAB „Diklita“.

46. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad apeliantui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo vėliausiai atsirado 2012 m. birželio 1 d. (finansinių ataskaitų rinkinio pateikimo VĮ Registrų centrui data). Ieškovė į bylą pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė prašomų priteisti kreditorinių reikalavimų sumas, jų atsiradimo datas, taip pat pateikė juos pagrindžiančius įrodymus. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi šiuos ieškovės pateiktus įrodymus, taip pat atsižvelgdama į kasacinio teismo nurodytus išaiškinimus, konstatuoja, kad iš apelianto gali būti priteista tik ta žalos dalis, kuri išaugo dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, t. y. nuo 2012 m. birželio 1 d.

47. Iš į bylą pateiktų naujų įrodymų matyti, kad bendrovė yra neatsiskaičiusi su 8 darbuotojais, kuriems įsiskolinimas atsirado po 2012 m. birželio 1 d., todėl jų reikalavimų suma – 11 799,07 Eur laikoma bendrovei padaryta žala. Vieno darbuotojo D. K. 5 523,17 Eur reikalavimas atsirado 2012 m. gegužės mėn., tačiau atleistas jis buvo tik 2013 m. gruodžio 20 d., todėl manytina, kad ši suma taip pat turi būti vertinama kaip žala. Kadangi buvusio įmonės darbuotojo V. J. 57,29 Eur reikalavimas atsirado 2011 m. sausio mėn., ši suma neįtraukiama į ieškovei padarytos žalos dydį. Taigi iš viso darbuotojams padaryta žala sudaro 17 322,24 Eur.

48. Į bylą pateiktais naujais duomenimis bei juos pagrindžiančiais įrodymais taip pat nustatyta, kad nuo 2012 m. birželio 1 d. bendrovei atsirado įsipareigojimai ir kitiems kreditoriams, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 12 086,54 Eur (atsiradimo data 2013 m. balandžio 15 d.), Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM – 53 242,90 Eur (atsiradimo data 2012 m. birželio 30 d.), Valstybės įmonei Turto bankui – 12 245,56 Eur (atsiradimo data 2015 m. liepos 15 d.), Č. L. – 6 451,43 Eur (atsiradimo data 2014 m. birželio 6 d.), akcinei bendrovei Lesto – 1 511,90 Eur (atsiradimo data 2014 m. kovo 24 d.), UAB „Conlex“ – 45 377,43 Eur (atsiradimo data 2014 m. balandžio 10 d.), Asociacijai LR transporto priemonių draudikų biurui – 381,14 Eur (atsiradimo data 2013 m. rugsėjo 8 d.), UAB „Autokompanija“ – 286,12 Eur (atsiradimo data 2012 m. rugsėjo 1 d.), UAB „Diklita“ – 63 176,55 Eur (atsiradimo data 2013 m. gruodžio 19 d.), UAB „Findep“ – 463,63 Eur (atsiradimo data 2014 m. kovo 31 d.), UAB „Grifskana“ – 750,30 Eur (atsiradimo data 2013 m. rugpjūčio 1 d.), UAB „Hidraulikos centras“ – 479,90 Eur (atsiradimo data 2013 m. gruodžio 30 d.), UAB „Mecro technikonas“ – 41 792,83 Eur (atsiradimo data 2013 m. kovo 8 d.), UAB „Mitnija“ – 402,31 Eur (atsiradimo data 2013 m. rugpjūčio 7 d.), UAB „Transrifus“ – 1 287,02 Eur (atsiradimo data 2013 m. birželio 27 d.). Iš viso – 239 935,56 Eur.

49. Į bendrą įsipareigojimų sumą neįtraukiamas UAB „GJ Magma“ 4 192,80 Eur reikalavimas, nes byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad jis atsirado 2012 m. sausio 18 d., Kauno technologijos universiteto 480,10 Eur reikalavimas, nes jis atsirado 2011 m. rugsėjo 8 d., taip pat UAB „Jures“ 2 843,17 Eur bei IF P & C insurance AS 9 167,47 Eur reikalavimai, nes šie kreditoriai nepateikė savo kreditorinių reikalavimų bendrovei ir nėra galimybės nustatyti jų atsiradimo momento.

50. Pažymėtina, kad apeliantas, pateikęs atsiliepimą į ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus bei papildomus įrodymus, iš esmės nekvestionavo minėtų kreditorinių reikalavimų dydžių bei jų atsiradimo momentų. Kaip jau minėta, kiekvienas asmuo siekdamas pagrįsti savo teiginių teisingumą, turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus. Šiuo gi atveju apeliantas jokių įrodymų nepateikė, todėl jo teiginiai vertinami kaip deklaratyvūs ir nieko nepatvirtinantys. Nesant byloje priešingų įrodymų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė įrodė, jog jai buvo padaryta bendra 257 257,80 Eur dydžio žala.

51. Ieškovė žalos atsiradimą taip pat grindė ir teismų įsiteisėjusiuose sprendimuose, kuriais BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. kad BUAB „Bartas ir Ko“ veikla buvo perkelta į kitą įmonę – UAB „Diklita“.

52. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 7 d. nutartimi BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu (civilinė byla Nr. B2-113-324/2018), konstatavus, jog susijusios įmonės UAB „Diklita“ ir UAB „Bartas ir Ko“, suvokdamos faktinį „Bartas ir Ko“ nemokumą, sukūrė schemą, pagal kurią UAB „Bartas ir Ko“ turtą perkėlė UAB „Diklita“, o UAB „Bartas ir Ko“ negavo pinigų, kuriais galėtų atsiskaityti su kreditoriais. Lietuvos apeliacinis teismas pakartotinai įvertinęs apelianto atskirajame skunde nurodomas aplinkybes, 2019 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-333-798/2019 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams, kad BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningi buvusio vadovo veiksmai (neveikimas). Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad tokie veiksmai, kai nemokios bendrovės išpirktas turtas perleidžiamas susijusiai įmonei, atlikus tarpusavio skolų įskaitymą, pripažįstami tyčiniu bankrotu, nes dėl ekonomiškai nenaudingų sandorių sudarymo, dauguma nemokios bendrovės kreditorių prarado galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą (bendrovė turto ir lėšų neturi). Be to, teismų buvo pripažinta, kad įskaitymo sandoriais tarp susijusių įmonių nesąžiningai buvo siekiama išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo, siekiama perkelti bendrovės turtą į susijusią įmonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019 paliko Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 8 d. nutartį nepakeistą.

53. Kauno apygardos teismo nutartyje jau buvo akcentuota įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia, reiškianti, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomu, nenuginčijamu ir vykdytinu teismo procesiniu dokumentu (CPK 18 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Šalys turi galimybę prašyti atnaujinti procesą byloje, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, tačiau, kol galioja teismo procesinis sprendimas ir neatnaujintas procesas dėl jo pagrįstumo, bankroto byloje negali būti kvestionuojamas teismo nutartimi šio teismo procesinio sprendimo pagrindu patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias byloje nustatytas aplinkybes bei esančius duomenis, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad apeliantas nepateikė teismui įstatymo leistinų įrodymų, jog bendrovė nebūtų pajėgi atsiskaityti su kreditoriais jam, kaip įmonės vadovui, net ir neatlikus neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog apeliantui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado vėliausiai 2012 m. birželio 1 d., o įvertinus minėtose teismų nutartyse nustatytas aplinkybes dėl apelianto padarytų veiksmų, dėl kurių BUAB „Bartas ir Ko“ bankrotas pripažintas tyčiniu, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismo priteista visa teismo patvirtinta kreditorinių reikalavimų 284 730,65 Eur suma yra tinkamai pagrįsta.

Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

55. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į absoliučiai kiekvieną šalies argumentą. Teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją Nr. 18390/91). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

56. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei teisinius argumentus, patvirtinančius pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

57. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad apeliantui A. B. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).

59. Ieškovė BUAB „Bartas ir Ko“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Romualda JanovičienėDalia KačinskienėAgnė Tikniūtė