Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja R. Bertašienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-217-255/2015

Teisėjas A. Bazilius Proceso Nr. 1-06-1-08016-2010-6 Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.2.2.; 2.4.

2015 m. liepos 2 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Bertašienės, teisėjų Dalios Kursevičienės, Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Ingai Navickienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 30 MGL (1129 Eur) (vieno tūkstančio vieno šimto dvidešimt devynių eurų) bauda. Baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) V. Z. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta nepakeista, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Iš V. Z. Valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, priteista 56487,76 Eur (penkiasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai aštuoniasdešimt septyni eurai 76 centai) žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad būdamas V. Z. individualios įmonės „K.“ (įmonės kodas 179208597, reg. Gintaro g. 20, Tauragės m.) savininku ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, vykdydamas veiklą – teikdamas krovinių pervežimo paslaugas laikotarpiu nuo 2006-05-15 iki 2007-06-29 – į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais ūkinių operacijų, o būtent: 22 atvejais laikotarpiu nuo 2007-02-02 iki 2007-12-12 PVM sąskaitomis faktūromis (2007-02-06 Nr. 1368, 2007-04-03 Nr. 1493, 2007-04-20 Nr. 5003, 2007-04-24 Nr. 5025, 2007-05-14 Nr. 5044, 2007-06-07 Nr. 5045, 2007-06-07 Nr. 5070, 2007-06-11 Nr. 5072, 2007-08-09 Nr. 5092, 2007-08-09 Nr. 5117, 2007-08-06 Nr. 5146, 2007-09-10 Nr. 5188, 2007-09-03 Nr. 5180, 2007-09-18 Nr. 5197, 2007-09-12 Nr. 5199, 2007-10-01 Nr. 5218, 2007-10-22 Nr. 5226, 2007-10-30 Nr. 5241, 2007-11-06 Nr. 5258, 2007-11-29 Nr. 5298, 2007-12-13 Nr. 5313, 2007-12-12 Nr. 5317) pagrindė 1158649,80 Lt mažesnę RAB ,,Cargo Rus“ parduotų paslaugų vertę; laikotarpiu nuo 2007-02-02 iki 2007-12-12 į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais 9 vnt. RAB ,,Cargo Rus“ pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (2007-02-12 Nr. 1382,2007-02-26 Nr.1421, 2007-02-26 Nr.1422, 2007-02-20 Nr.1419, 2007-03-06 Nr.1432, 2007-03-13 Nr.1439, 2007-03-19 Nr.1458, 2007-03-22 Nr.1470, 2007-03-29 Nr.1485) už 303951,59 Lt; laikotarpiu nuo 2006-05-15 iki 2007-06-29 į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais 12 vnt. firmos (duomenys neskelbtini) pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (2006-05-15 Nr. 1786, 2007-02-13 Nr. 1385/1,2007-02-13 Nr. 1385/2, 2007-02-13 Nr. 1385/3, 2007-02-13 Nr. 1385/4, 2007-02-13 Nr. 1384/1, 2007-02-13 Nr. 1384/2, 2007-02-13 Nr.1384/3, 2007-04-13 Nr. 1535/1, 2007-04-13 Nr. 1535/2,2007-04-13 Nr. 1535/3,2007-06-29 Nr. 1736) už 155203,36 Lt; tuo pažeidė Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ reikalavimus, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to tiriamuoju laikotarpiu nuo 2006 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. iš dalies negalima nustatyti V. Z. individualios įmonės „K.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

V. Z. buvo kaltinamas ir tuo, kad būdamas individualios įmonės „K.“ savininku (įmonės kodas 179208597, reg. Gintaro g. 20, Tauragės m.), siekdamas išvengti mokesčių, deklaruodamas 2006 metų bendrovės pajamas, 2007-09-28 įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, kad įmonė 2006 metais gavo 5 767 181 Lt pajamų, nors iš tikrųjų įmonė gavo 5 783 754 Lt pajamų, tai yra nedeklaravo 16 573 Lt įmonės pajamų, ir 2007-09-28 šią deklaraciją elektroninio deklaravimo sistema pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai interneto svetainės adresu: http://deklaravimas.vmi.lt. Šioje dalyje baudžiamoji byla V. Z. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

V. Z. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis, būdamas individualios įmonės „K.“ savininku (įmonės kodas 179208597, reg. Gintaro g. 20, Tauragės m.), siekdamas išvengti mokesčių, deklaruodamas 2007 metų bendrovės pajamas, 2008-11-06 įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, kad įmonė 2007 metais gavo 8 409 378 Lt pajamų, nors iš tikrųjų įmonė gavo 10 010 608 Lt pajamų, tai yra nedeklaravo 1 601 230 Lt įmonės pajamų, ir 2008-11-06 šią deklaraciją elektroninio deklaravimo sistema pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai interneto svetainės adresu: http://deklaravimas.vmi.lt. Šioje dalyje baudžiamoji byla V. Z. nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Z. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadarytos veikos, turinčios BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat prašo civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio nuostatas ir neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų, padarytų esminių BPK pažeidimų (20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies), dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Mano, kad šie BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes sąlygojo netinkamą įrodymų vertinimą ir neteisingą faktinių bylos aplinkybių nustatymą, sutrukdė priimti teisingą nuosprendį ir lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą – teismas neteisėtai ir nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK specialiosios dalies straipsnius, numatančius baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnio 1 dalis) ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą (BK 220 straipsnio 1 dalis), nesant tam pagrindų ir sąlygų, dėl to neteisėtai ir nepagrįstai dėl dalies kaltinimų jam priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir paskyrė bausmę, o dėl dalies – bylą nutraukė dėl senaties, nors privalu buvo dėl visų kaltinimų priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuosprendžiu taip pat netinkamai išspręstas civilinio ieškinio ir žalos atlyginimo klausimas.

Dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bylos įrodymai išdėstyti ne taip, kaip jie ištirti teisme (nurodant visai kitą asmenų duotų parodymų turinį), o teismo atliktas įrodymų vertinimas turi akivaizdžių spragų, yra paviršutiniškas, vienpusiškas, prieštaringas ir logiškai nepaaiškinantis teismo padarytų išvadų. Skundžiamu nuosprendžiu įrodytomis pripažintos aplinkybės, kad jis į apskaitą neįtraukė ir nepagrindė apskaitos dokumentais ūkinių operacijų bei siekdamas išvengti mokesčių įrašė į metines pelno mokesčio deklaracijas žinomai neteisingus duomenis. Tokia išvada padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrintomis išvadomis, nuosprendį parėmė prielaidomis ir spėliojimais, palikdamas aiškius prieštaravimus. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai išdėstyti netinkamai, nes teismas juos išdėstė ne taip, kaip nurodyta BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o iš esmės perrašydamas kaltinamąjį aktą nurodė duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas. Lyginant kaltinamąjį aktą ir nuosprendį, akivaizdu, kad net ir asmenų parodymai nuosprendyje perrašyti taip, kaip jie buvo aprašyti kaltinamajame akte, o ne pagal tai, kokie buvo duoti bylos nagrinėjimo teisme metu ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Liudytojai ir ypač buhalterinę apskaitą tvarkęs A. N. teisme išsamiai paaiškino reikšmingas aplinkybes, tačiau jos nuosprendyje neaptartos ir neanalizuotos. Šis nuosprendis tiek savo turiniu, tiek struktūra iš esmės yra perrašytas kaltinamasis aktas. Tokiai teismų praktikai nepritartina, dėl to ne vieną kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamoji byla Nr. 2K-21/2014). Nuosprendyje aprašant įrodymus neatskleistas jų ryšys su kitais įrodymais, nepasisakyta dėl įrodymų vertinimo, teismas neatliko išsamios kiekvieno įrodymo analizės, neanalizavo ir bylos įrodymų visumos bei nenurodė patikimų motyvų, kuriais vadovaujantis atmeta apelianto ir liudytojų, buvusių IĮ „K.“ darbuotojų, parodymus. Be to, jo, neigusio padarius nusikalstamas veikas, parodymai tinkamai nepaneigti nuosprendyje deklaratyviai nurodant, kad kaltinamojo pateiktą versiją teismas vertina kaip gynybos versiją. Prieštaravimai ir abejonės turi būti šalinami proceso numatytomis priemonėmis, o kaltinamojo teiginiai gali būti atmetami tik bylos įrodymais pagrįstais motyvais. Be to, nuosprendyje teismas pažodžiui cituodamas specialisto išvadą remiasi ir užsienio valstybėse (Vokietijoje, Rusijoje) apklaustų asmenų parodymais, tačiau šie parodymai nebuvo pagarsinti BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka. Be to, jie buvo duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui ir nebuvo pagrindų juos garsinti BPK 276 straipsnio nustatyta tvarka, neužtikrinta galimybė gynybai ir pačiam kaltinamajam užduoti klausimus liudytojams dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad BK 220 ir 222 straipsniuose numatytos nusikalstamos veikos padaromos tik veikiant tyčia, todėl ir šis nusikaltimo sudėties elementas privalo būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. Tai itin svarbu atsižvelgiant į tai, kad apskaitos tvarkymas, nustačius neatsargią veikos formą, gali būti kvalifikuojamas pagal BK 223 straipsnį, kaip dėl neatsargumo padaryta nusikalstama veika, o tokiu atveju aktualiu gali tapti ir senaties termino skaičiavimo klausimas. Skundžiamame nuosprendyje dėl apelianto kaltės formos ir rūšies nepateikia visiškai jokių motyvų ir išvadų, subjektyvinė jo veikos pusė apskritai neanalizuota. Nuosprendis prieštaringas, nes itin trumpoje ir motyvų stokojančioje „motyvuojamoje“ dalyje teismas pripažįsta, kad apelianto versiją apie tai, jog sąskaitos, gautos iš firmos (duomenys neskelbtini), yra ne IĮ „K.“ sąskaitos, jos akivaizdžiai suklastotos, patvirtina tai, kad krovinių vežimą pagal šias sąskaitas vykdė Rusijos, Baltarusijos vežėjai, CMR‘ai, taip pat apklausti liudytojai buvę IĮ „K.“ darbuotojai, nurodę sąskaitų išrašymo, antspaudo naudojimo aplinkybes ir požymius, remdamasis kuriais teigia, jog sąskaitos suklastotos. Nepaisant tokios teismo motyvacijos, ši kaltinimo dalis paliekama ir daroma iš nustatytų aplinkybių neišplaukianti išvada, kad „įrodymų, jog iš firmos (duomenys neskelbtini) gautos sąskaitos būtų suklastotos, teismas neturi“. Svarbu ir tai, kad sąskaitos nepasirašytos, o vežimo dokumentų nėra. Tad teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog IĮ „K.“ gautos įplaukos iš firmos (duomenys neskelbtini) yra už vykdytas vežimo paslaugas šiai bendrovei. Tokių duomenų byloje nėra, o apelianto ir liudytojų nurodytos aplinkybės apie tai, kad firma (duomenys neskelbtini) apmokėjo kito kliento skolą už vežimo paslaugas, nebuvo nei tirtos, nei paneigtos. Skundžiamame nuosprendyje iš esmės remiamasi vieninteliu įrodymu – specialisto išvada. Tačiau ši specialisto išvada vertinta atsietai nuo kitų bylos įrodymų, nesiejant su apelianto ir liudytojų parodymais apie sąskaitų išrašymo ir atsiskaitymo aplinkybes. Apeliantui inkriminuotus veiksmus – PVM sąskaitų faktūrų neįtraukimą į apskaitą ir nepagrindimą apskaitos dokumentais ūkinių operacijų – būtina pagrįsti teisme ištirtais įrodymais. Nagrinėjamu atveju jo ir liudytojų V. Z., R. Z., A. N. ir R. S. parodymai kategoriški: sąskaitas išrašydavo R. S., V. Z., R. Z. ar A. N.. Ypač išsamūs yra buhalterinę apskaitą tvarkiusio A. N. teisme duoti parodymai, nurodant visas sąskaitų išrašymo aplinkybes ir logiškai paaiškinant santykius su firma (duomenys neskelbtini) bei skirtumus tarp įmonėje „K.“ esančių ir iš Rusijos įmonės (duomenys neskelbtini) gautų sąskaitų. Tokie parodymai lemia, kad jam inkriminuojamus veiksmus, susijusius su sąskaitų išrašymu ir jų neįtraukimu į apskaitą, galėjo atlikti ir atliko visai kiti asmenys, bet ne jis. Kas fiziškai išrašė sąskaitas, dėl kurių neįtraukimo į apskaitą jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nebuvo nustatyta, ir ši veikos kvalifikavimui svarbi aplinkybė nuosprendyje neaptarta, nors apklausiami liudytojai (taip pat ir A. N.) patvirtino išrašinėję sąskaitas. Kilusios abejonės nebuvo tinkamai ištirtos ir pašalintos, nesulaukta ir atsakymo iš Rusijos Federacijos į teisinės pagalbos prašymą. Nuosprendyje konstatuojama, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių, tyčia įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai. Byloje nėra visiškai jokių duomenų apie subjektyvinę veikos pusę ir jo siekį išvengti mokesčių, nėra ir jokių duomenų apie tai, kad duomenis į deklaracijas būtų įrašęs ir pačias deklaracijas pateikęs būtent jis, o ne kitas asmuo. Šiuo konkrečiu atveju tokios aplinkybės net nebuvo bandomos išsiaiškinti, o kaltinimo pagrindu esančioje specialisto išvadoje yra nurodoma tik tai, kad deklaracijas elektronine deklaravimo sistema pateikė IĮ „K.“, jokių duomenų apie veiksmus atlikusį fizinį asmenį nėra. Aptariamoje situacijoje labiausiai tikėtina, kad deklaracijas surašė ir pateikė buhalterinę apskaitą kompiuteriu tvarkantis asmuo A. N., kuris šias aplinkybes, beje, patvirtino ir apklausiamas teismo posėdžio metu. Be to, pagal BPK 305 straipsnio 5 dalies nuostatas aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, tačiau skundžiamame nuosprendyje tokių motyvų nėra nurodyta, nepasisakyta nei dėl civilinio ieškinio tenkinimo argumentų, nei dėl žalos dydžio, kaip jis apskaičiuojamas. Apelianto manymu, šioje byloje būtina remtis ir in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Teismas be patikimų argumentų ir motyvų atmesdamas jo nurodytus argumentus, neturėjo pakankamų teisinių argumentų paneigti šio principo taikymą nagrinėjamoje byloje ir prielaidą, kad jo, kaip direktoriaus, veiksmai lėmė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes ar kad jis padarė BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, laikyti nustatytu faktu. Taigi teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jo pateikimas nuosprendyje nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių, reikšmingų jo kaltumo klausimo išsprendimui, išnagrinėjimu ir tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Šis esminis BPK pažeidimas nuosekliai nulėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, taip pat ir kitą esminį pažeidimą – netinkamą nuosprendžio surašymą, pažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nurodo, kad nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, A. N. yra už buhalterinių įrašų teisingumą atsakingas buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, taip nurodyta ir specialisto išvadoje. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad jis yra tinkamas subjektas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad kaip IĮ „K.“ savininkas būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Tačiau pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes IĮ „K.“ pagal darbo sutartį dirbo A. N., kuris ir buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą tokiu atveju įmonės vadovas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos vedimas bei tvarkymas yra ne tas pats. Teisingai aiškinant BK 222 straipsnio 1 dalį, šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiamas A. N., o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Tačiau jis byloje nebuvo kaltinamasis, o tik liudytojas. Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik esant tarpiniam vykdymui, t. y. tokiu atveju, kai įmonės vadovas sąmoningai nepateikia dokumentų arba pateikinėja buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o įmonės buhalteris apie tai neinformuojamas. Šiuo atveju įmonės vadovas darytų nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo, tačiau šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Atvirkščiai, iš apelianto, liudytojų V. Z., R. Z., R. S. ir paties A. N. teisme duotų parodymų matyti, kad A. N. buvo informuojamas apie visus pervežimus ir valdė informaciją apie atsiskaitymus, pats išrašinėjo sąskaitas. Bylos duomenys sudaro pagrindą manyti, kad galimai pats A. N. netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, nors ir būdamas įsitikinęs, kad viską daro pagal įstatymų reikalavimus, jų nepažeisdamas. Aptarta situacija dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjekto išsamiai aptariama ir nutartyse (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosios bylos Nr. 2K-363/2014, Nr. 2K-41/2012).

Dėl kaltės formos ir rūšies nurodo, kad nuosprendyje teismas visiškai nepasisakė dėl to, kokiais duomenimis remdamasis daro išvadą apie tyčinį apelianto veikos pobūdį. Pažymi, kad jo ir visų bylos liudytojų parodymai apie tai, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aiškiai suvokiant jos teisėtumą ir mokant visus privalomus mokėti mokesčius, nieko neslepiant ir neklastojant, gali byloti ne apskritai apie nenusikalstamą elgesį, o tik apie neatsargią kaltės formą. Jokių duomenų, rodančių tyčinį veikos pobūdį, byloje nėra ir nuosprendyje jie nenurodyti. Šie argumentai taikomi ir dėl BK 220 straipsnio 1 dalies inkriminavimo (dvi nusikalstamos veikos).

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo, kada baudžiamoji byla nutraukiama dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, nurodo, kad civilinio ieškinio tenkinimas visiškai nemotyvuotas. Be to, teismo sprendimas tenkinti civilinį ieškinį yra neteisėtas. BPK 115 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Taigi civilinis ieškinys visiškai ar iš dalies patenkinamas tik priimant teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir tik kai: 1) fiziniam a juridiniam asmeniui padaryta žala; 2) kaltinamojo veika turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 3) tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Tačiau BPK tiesiogiai nėra nustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Priėmus teismo sprendimą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo, baudžiamieji teisiniai santykiai tarp asmens ir valstybės nutrūksta, nes išnyksta kaltininko pareiga atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus. Taigi jam baudžiamoji atsakomybė negali būti įgyvendinama, t. y. negali būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis, skiriama bausmė ir negali atsirasti teistumas. Kadangi civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-260/2006). Todėl nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė byla Nr. 2K-216/2010). Taigi apylinkės teismas dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų nutraukdamas bylą dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų ir priteisdamas 56487,76 Eur turtinei žalai atlyginti, netinkamai taikė Civilinio kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso normas, susijusias su civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje išsprendimu.

Apelianto manymu, aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nustatytos faktinės aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, jog nepadarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, todėl jam turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, o civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Apeliacinis skundas atmestinas (BK 326 str. 1 d. 1 p.).

BK 222 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (kasacinė nutartis Nr. 2K-233/2014). Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 str. taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK 222 str. numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014, 2K-233/2014).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bylos įrodymai išdėstyti ne taip, kaip jie ištirti teisme, bei kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iš esmės perrašė kaltinamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė ikiteisminiam tyrimui duotų liudytojų parodymų turinį, tačiau tai savaime nedaro skundžiamo nuosprendžio naikintinu, ir tai gali ir turi būti ištaisyta apeliacinės instancijos teismo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. N. teisme išsamiai paaiškino reikšmingas aplinkybes, tačiau jos nuosprendyje neaptartos ir neanalizuotos. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 str. 6 d., atnaujino įrodymų tyrimą ir pats apklausė visus apeliaciniame skunde minimus liudytojus, įskaitant A. N.. Liudytojas A. N. 2015 m. gegužės 28 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad V. Z. turėjo savo verslo šaką – medieną, jis apie tarptautinius pervežimus nieko nežinojo, buvo atitrūkęs, patikėjo verslą sūnums. Taip pat parodė, kad klausimą, kaip išrašinėti sąskaitas faktūras Rusijos įmonei, tarėsi jis ir V. Z. sūnūs. Atkreiptinas dėmesys, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. N. parodė, kad į verslą, susijusį su tarptautiniais pervežimais, jis visiškai nesikišdavo, tik reikalaudavo, kad ant kiekvienos PVM sąskaitos faktūros būtų pažymėtas pervežimo maršrutas, CMR numeris, automobilio ir priekabos valstybiniai numeriai bei vairuotojo pavardė. Į klausimą, dėl įmonės ir OOO (duomenys neskelbtini)sąskaitų neatitikimo liudytojas atsakė, kad nežino, kokiu būdu ir kokiu pavidalu antrieji sąskaitų egzemplioriai pasiekdavo paslaugų pirkėją (t. 14, b. l. 101).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. Z. patvirtino, kad nebuvo susijęs su tarptautiniais pervežimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis V. Z., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas įtariamuoju nurodė, kad dėl tarptautinių krovinių pervežimų jis spręsdavo pagrindinius klausimus, o kasdieninius reikalus tvarkydavo jo sūnūs R. Z. ir V. Z. (t. 14, b. l. 112).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodė pirmosios instancijos teismas, A. N. yra už buhalterinių įrašų teisingumą atsakingas buhalterinę apskaitą tvarkantis asmuo, taip nurodyta ir specialisto išvadoje, todėl šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiamas A. N.. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo teiginys, jog šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiamas A. N., rodo apelianto pozicijos nenuoseklumą, nes kiti apeliacinio skundo argumentai yra neigiantys patį nusikalstamos veikos padarymo faktą. Liudytojas A. N., duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, taip pat nurodė, kad nuteistasis V. Z. jam nedavė nurodymų, kokias sąskaitas išrašyti, kokias įtraukti, nurodė, kad įmonės metines mokesčių deklaracijas pildė pats, turinio su V. Z. nederino. Apygardos teismas sprendžia, kad šie liudytojo A. N. paaiškinimai nuteistojo V. Z. neteisina, taip pat nesuponuoja galimos A. N. baudžiamosios atsakomybės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriaus pateiktas PVM sąskaitas faktūras pasirašė I. Z. arba R. Z., baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių jog A. N. žinojo, jog sąskaitose nurodomos sumos, kuriomis buvo grindžiamos iš V. Z. IĮ „K.“ įsigytos transporto paslaugos laikotarpiu nuo 2007-02-02 iki 2007-12-12, neatitinka sumų, nurodytų V. Z. IĮ „K.“ sąskaitose, kuriomis buvo grindžiamas transporto paslaugų bendrovei (duomenys neskelbtini) pardavimas. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra duomenų, kad A. N. būtų pateiktos PVM sąskaitos faktūros, pagrindžiančios firmos (duomenys neskelbtini) transporto paslaugų pardavimą, ir šis jų būtų neįtraukęs į įmonės buhalterinę apskaitą. Todėl A. N. nagrinėjamoje byloje neturėjo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su nuteistojo V. Z. apeliacinio skundo motyvu, jog jis nėra tinkamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 str. 1 d., subjektas. Teisėjų kolegija nurodo, kad BK 222 str. 1 d. dispozicijoje nurodoma sąvoka „tvarkė“ neatitinka buhalterinės apskaitos tvarkymo Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 str. prasme, nes, laikantis tokios pozicijos, BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektais galėtų būti tik ūkio subjekto buhalteris ar pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiantis asmuo. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d. numatyta, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas, todėl darytina išvada, jog nuteistasis V. Z., būdamas V. Z. individualios įmonės savininku, kuris pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 str. 1 d. yra vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, yra tinkamas BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektas.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto išvada, jog BK 222 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra padaroma tyčia (BK 15 str.). Apygardos teismas taip pat sutinka, jog pirmosios instancijos teismas atskirai neaptarė nuteistojo V. Z. tyčios turinio, padarant nusikalstamą veiką, tačiau pastebi, kad tyčia, padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str., yra akivaizdi iš anksčiau atskleisto ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aprašyto nusikalstamos veikos mechanizmo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo reguliavimas lemia tai, jog individualioje įmonėje yra vienas savininkas (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 str. 1 d.), bei į tai, kad, kaip minėta anksčiau, individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 str. 1 d.). Pateiktas reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis V. Z. nusikalstamus veiksmus atliko savo interesais, bei aplinkybę, jog tai, kad ne V. Z. pasirašė minėtas sąskaitas faktūras, tyčinės jo nusikalstamos veikos pobūdžio nepaneigia. Byloje nustatyta, kad verslu kaltinamasis užsiima nuo 1990 metų. Verslu užsiėmė artimi asmenys, šeimos nariai: tėvas ir sūnūs. Nusikalstama veika buvo ne vienkartinio pobūdžio, o tęstinė, apgaulinga individualios įmonės apskaita buvo vedama ilgą laiką, todėl V. Z. parodymai, kad jis nežinojo apie apgaulingai tvarkomą buhalterinę apskaitą yra neįtikėtina, vertinama kaip pasirinkta gynybos pozicija, neatitinkanti faktinėms aplinkybėms.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis prieštaringas, nes motyvuojamojoje dalyje teismas pripažįsta, jog sąskaitos, gautos iš firmos (duomenys neskelbtini), yra ne IĮ „K.“ sąskaitos, tačiau kartu nurodo, kad įrodymų, jog iš firmos (duomenys neskelbtini) gautos sąskaitos būtų suklastotos, teismas neturi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus kaip neatitinkančius tikrovės, nes iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pagal baudžiamojoje byloje pateiktus CMR-us (tarptautinius krovinių važtaraščius) (t. 10, b.l. 138, 142, 145, 149, 156, 157, 158, 167, 173, 181, 188, 197) krovinius vežė ne IĮ „K.“, tačiau konstatavo, kad vežimo dokumentai pagal minėtas sąskaitas neišliko, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, padarė teisingą išvadą, kad IĮ (duomenys neskelbtini) pagal firmos (duomenys neskelbtini) pateiktas sąskaitas (t. 10, b. l. 103–104,125–135) vežimo paslaugas vykdė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai kaip gynybinę versiją atmetė nuteistojo V. Z. nurodomas aplinkybes, kad sąskaitos, gautos iš firmos (duomenys neskelbtini) 2006-05-15 Nr. 1786, 2007-02-13 Nr. 1385/1,2007-02-13 Nr. 1385/2, 2007-02-13 Nr. 1385/3, 2007-02-13 Nr. 1385/4, 2007-02-13 Nr. 1384/1, 2007-02-13 Nr. 1384/2, 2007-02-13 Nr.1384/3, 2007-04-13 Nr. 1535/1, 2007-04-13 Nr. 1535/2,2007-04-13 Nr. 1535/3,2007-06-29 Nr. 1736 (b. l. 103–104,125–135, t.10), yra suklastotos. Pirma, nuteistasis V. Z. nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodo priežasčių, kodėl firma (duomenys neskelbtini) galėjo pateikti suklastotas IĮ (duomenys neskelbtini) sąskaitas, todėl tai vertintina kaip niekuo nepagrįsta prielaida. Antra, šią versiją paneigia pagal teisinės pagalbos prašymą ikiteisminio tyrimo byloje apklausta firmos (duomenys neskelbtini) Finansų ir buhalterijos skyriaus vadovė liudytoja E. C., kuri, be kita ko, nurodė, jog firma „K.“ pateikdavo jų bendrovei sąskaitas ir kitos firmos ten nedalyvavo. Šie liudytojos E. C. parodymai, kuriais abejoti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, taip pat paneigia kitą nuteistojo V. Z. apeliacinio skundo motyvą, jog firma (duomenys neskelbtini) apmokėjo kito kliento skolą už vežimo paslaugas.

Pastebėtina, kad tiek liudytojos E. C., tiek kitų pagal teisinės pagalbos prašymą apklaustų liudytojų parodymai atskleisti 2012 m. birželio 20 d. specialisto išvadoje Dėl V. Z. IĮ „K.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-3/57 (toliau – specialisto išvada). Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažodžiui cituodamas specialisto išvadą remiasi ir užsienio valstybėse (Vokietijoje, Rusijoje) apklaustų asmenų parodymais, tačiau šie parodymai nebuvo perskaityti BPK 276 straipsnyje numatyta tvarka. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme specialisto išvada buvo ištirta, todėl papildomas pagal teisinės pagalbos prašymą apklaustų liudytojų parodymų perskaitymas, siekiant įgyvendinti greito proceso bei proceso ekonomiškumo principus, nėra būtinas. Pastebėtina ir tai, kad specialisto išvada yra savarankiškas BPK 90 str. įtvirtintas įrodymas, kurį baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d., vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Kaip nurodyta šios nutarties įžanginėje dalyje, baudžiamoji byla pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) V. Z. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pirmosios instancijos teismas Iš V. Z. valstybei, atstovaujamai VĮ Turto banko, priteisė žalai atlyginti 56 487,76 Eur. V. Z., apeliaciniame skunde remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės bylos Nr. 2K-260/2006, 2K-216/2010), nurodo, jog civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamųjų teisinių santykių dalis, šiems santykiams pasibaigus, civilinio ieškinio tenkinimas negalimas, todėl nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje paliekamas nenagrinėtas. Analogiškos pozicijos laikosi ir prokurorė, 2015 m. gegužės 28 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodžiusi, kad šioje byloje civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas, nes byla buvo nutraukta suėjus senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog apeliaciniame skunde nurodomos teisingos kasacinių bylų Nr. 2K-260/2006 ir 2K-216/2010 aplinkybės ir tuo metu formuotas teisės aiškinimas, tačiau atkreipia dėmesį, kad šiuo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo nutraukus bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui yra pasikeitusi. Štai 2015 m. gegužės 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-270-942/2015 pažymėta, jog civilinio ieškinio tenkinimas priimant nuosprendį, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, yra galimas, jei priimant tokį nuosprendį nustatomi civilinės atsakomybės pagrindai. Civilinės atsakomybės pagrindai yra šie: neteisėti veiksmai, žala, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad anksčiau aptartos aplinkybės visiškai pagrindžia, jog dėl neteisėtų nuteistojo V. Z. veiksmų, dėl kurių jis yra kaltas, valstybės įmonė Turto bankas patyrė 56 487,76 eurų dydžio žalą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis darytina išvada, kad turtinė žala valstybės biudžetui buvo padaryta ne vien tik nuteistojo neteisėtais veiksmais, kuriais, siekdamas išvengti mokesčių, deklaruodamas 2006 metų bendrovės pajamas, 2007-09-28 V. Z. įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis, inkriminuotais kaip dvi nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 str. 1 d., dėl kurių baudžiamasis procesas teismo nuosprendžiu buvo nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai. Kartu žalos valstybės biudžetui atsiradimą lėmė neteisėti nuteistojo V. Z. veiksmai, pasireiškę pirmosios instancijos teismo teisingai konstatuotu apgaulingu IĮ „K.“ buhalterinės apskaitos tvarkymu (BK 222 str. 1 d.). Apgaulingu apskaitos tvarkymu, pažeidžiant teisės aktų reikalaujamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, padaroma žala valstybės biudžetui, nes taip nuo valstybės slepiami mokesčiai, valstybės biudžetas netenka dalies įplaukų, todėl aplinkybė, jog V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 220 (dvi nusikalstamos veikos) atleistas, suėjus baužiamosios atsakomybės senaties terminui, sprendžiant klausimą dėl nuteistojo V. Z. civilinės atsakomybės, įtakos neturi.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.