- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-12-09
- Bylos Nr.
- eI2-19749-505/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05513-2025-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Medvedevienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 25S204942 (toliau – Sprendimas), kuriuo nuspręsta išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją; pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba) vykdyti Sprendimą.
Pareiškėja skunde nurodė, jog neginčytina aplinkybė, kad ji yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja, sukūrusi Lietuvoje šeimą. Šiuo metu sutuoktinis jau yra miręs, vaikai jau užaugę ir išvykę gyventi svetur. Teigė, kad ji daug metų dirbo Lietuvoje, o dabar gauna senatvės pensiją. Pareiškėjos įsitikinimu, minėtos aplinkybės identifikuoja jos ryšių su Lietuvos valstybe stiprumą ir tvirtumą. Mano, kad jos išsiuntimas iš Lietuvos būtų neteisinga ir neproporcinga priemonė, įvertinus visas su ja susijusias aplinkybes: amžių, ilgalaikį gyvenimą Lietuvoje, stiprius ir ilgalaikius ryšius su šalimi, čia gaunamą senatvės pensiją bei tai, kad ji neturi pajamų ir gyvenamosios vietos Baltarusijoje. Dėl šių priežasčių ji negali būti išsiųsta iš Lietuvos, nes liktų be gyvenamosios vietos ir be pragyvenimo lėšų. Pažymėjo, kad nors ji 2025 m. rugsėjo 10 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą sprendžiant klausimą dėl išsiuntimo iš Lietuvos jos negrąžinti (neišsiųsti) ir išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje arba nacionalinę vizą, tačiau į jį nebuvo gauta jokio atsakymo, tik priimtas Sprendimas dėl jos išsiuntimo. Pastebėjo, kad ji pripažinta keliančia grėsmę valstybės saugumui dėl to, kad klausimyne atsakė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, ir išreiškė savo nuomonę dėl situacijos Donecke, t. y. dėl jos pateiktų atsakymų, o ne praeities biografinių faktų ar veiksmų. Pareiškėjos nuomone, panaikinus jai leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, valstybės saugumo interesai bus užtikrinti, jai taikant neišsiuntimo principą.
Pareiškėja teigė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, sprendžiant klausimus dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalu įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su privataus ir šeimos gyvenimo apsauga. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad valstybės, būdamos Europos žmogaus teisių konvencijos dalyvės, turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei to reikia viešajai tvarkai užtikrinti. Tačiau tokie sprendimai, jeigu jie gali apriboti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, privalo būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Nurodė, kad taikoma priemonė turi atitikti proporcingumo principą – turi būti vertinami tik konkretūs asmens veiksmai, o grėsmė turi būti reali, esama ir pakankamai rimta, kad paveiktų fundamentalius visuomenės interesus. Pareiškėja akcentavo, kad Lietuvoje gyvena jau labai seniai, čia baigė mokslus, dirbo, sukūrė šeimą, turi nekilnojamojo turto, taip pat čia įgijo teisę į senatvės pensiją, o grėsmė valstybės saugumui grindžiama jos pozicija bei subjektyvia nuomone dėl Krymo priklausomumo. Pareiškėjos vertinimu, sprendžiant klausimą dėl jos išsiuntimo iš šalies, privalo būti vertinama aplinkybių visuma, atsižvelgiant į jos privatų gyvenimą bei ryšių su Lietuvos valstybe stiprumą, taip pat vertinant šios priemonės proporcingumą. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad Sprendime yra nustatytos ir įvertintos reikšmingos bylai aplinkybės: pareiškėjos gyvenimo trukmė Lietuvoje, jos socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva bei tai, kad Lietuvoje negyvena jos šeimos nariai. Mano, jog nustatyti ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. Pastebėjo, kad pareiškėja iš esmės nepagrįstai siekia sumenkinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) konstatuotą ir LVAT prejudiciniu sprendimu patvirtintą jos keliamą realią grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėja byloje neįrodė, kad tokios grėsmės nėra. Pabrėžė, kad pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus. Įvardino, kad pareiškėja, nesutikdama su Sprendime pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia konkrečių Migracijos departamento padarytų teisės normų pažeidimų, susijusių su įrodymų vertinimu ir bylos aplinkybių tyrimu, o tik pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad remiantis tais pačiais įrodymais būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarytos Sprendime. Vien aplinkybė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėja, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Atsakovo Migracijos departamento nuomone, pareiškėja savo skunde nenurodė pakankamai faktais ir teisės normomis pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Sprendimo priėmimas ir vykdymas nulemtų jos turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeistų jos teisę į šeimos gyvenimą, kaip tai apibrėžta Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, ĮUTP), kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjos skundą paaiškino, kad skundžiamuoju Sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą pavesta vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Sprendimas priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atkreipė dėmesį į tai, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai, neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjos atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos lojalumas Rusijos režimui gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą. Pažymėjo, kad, turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini), o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas (duomenys neskelbtini) žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. Mano, jog surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Baltarusijos Respublikos politinio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemtai politinei situacijai išlieka didelė Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Negalima leisti, jog išduodant leidimą laikinai gyventi būtų sukuriama palanki terpė Lietuvoje įsikurti šį režimą palaikantiems ar su režimu bendradarbiaujantiems asmenims, o leidimo laikinai gyventi suteikiama teisė būti tiek Lietuvoje, tiek keliauti po visą Šengeno teritoriją būtų naudojama Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesus neatitinkančioms veikoms vykdyti. Nurodė, kad tokie veiksmai yra nesuderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo tikslais, rodo akivaizdžią nepagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms ir, siekiant Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, paisant visuomenės ir valstybės intereso viršenybės, būtina užkirsti kelią tokioms užsienio valstybių piliečių veikoms.
Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, Sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytas juridinių faktų visetas, aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje artimųjų neturi, kadangi sutuoktinis miręs, o suaugę vaikai Lietuvoje negyvena. Teigė, kad, nustačius, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jos interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje dirbo ar sukūrė šeimą, juolab kad šeimos narių interesai negali būti svarbesni už visuomenės saugumo interesus. Valstybės saugumas yra visuomenei svarbi ir esminę reikšmę turinti vertybė. Įvardino tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamąjį Sprendimą, įvertino VSD išvadą, taip pat nustatė ir įvertino kitas individualias su pareiškėja susijusiais faktines aplinkybes: ji turėjo anksčiau išduotus leidimus, dirbo Lietuvos Respublikoje, tačiau šiuo metu darbo santykių neturi, taip pat neturi šeiminių ryšių su čia gyvenančiais asmenimis. Mano, jog pareiškėjos argumentai, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nepakankamai įvertino aplinkybių visumą, laikytini nepagrįstais. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės sienos apsaugos tarnybos nuomone, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, pagrįstą objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta pareiškėją J. S. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją, Sprendimo vykdymą pavedant Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas (duomenys neskelbtini) Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto (baigiasi leidimo nuolat gyventi galiojimas) pagrindu, kuris galiojo iki (duomenys neskelbtini).
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėja Migracijos departamentui 2024 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.
Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 7 d. gavo VSD raštą Nr. 18-3874, kuriame buvo konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jis priėmė 2025 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 25S99911, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 25S100543 panaikino pareiškėjai leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2025 m. balandžio 30 d. Migracijos departamente buvo gautas VSD raštas Nr. 18-4911, kuriame konstatuota, kad asmens (pareiškėjos) gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir prašoma įrašyti šį asmenį į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.
Atsižvelgdamas į tai, 2025 m. gegužės 15 d. Migracijos departamentas Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu priėmė sprendimą Nr. 25S114305 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. 25S100543 įsiteisėjimo dienos (jeigu išvyktų anksčiau, nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos) 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmiau įvardintus Migracijos departamento sprendimus pareiškėja 2025 m. gegužės 28 d. skundu apskundė teismui.
Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
LVAT 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė Regionų administracinio teismo 2025 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, 2025 m. rugsėjo 18 d. priėmė ir ginčijamą Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Baltarusiją.
Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 7 d. gavo VSD raštą Nr. 18-3874, kuriame yra konstatuota, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pildydama Migracijos departamento klausimyną 2024 m. lapkričio 19 d. ir 2025 m. sausio 16 d. apklausoje pareiškėja nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Migracijos departamento apklausoje pareiškėja dar kartą patvirtino, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, teigdama, kad Krymas istoriškai priklausė Rusijai ir dabar grįžo Rusijai, kuriai teisėtai ir priklauso. Be to, pridūrė, kad Rusija, prašoma Donecko srities žmonių, atėjo jiems į pagalbą ir įvedė kariuomenę į Ukrainą, o po to prasidėjo karas. VSD vertinimu, pareiškėjos nurodytas teiginys klausimyne, kuris vėliau buvo dar kartą patvirtintas apklausoje (dėl Rusijos įvykdytos karinės agresijos Ukrainoje ir jos teritorijos okupacijos pateisinimo), visiškai atitinka Rusijos valdančiojo režimo propagandines nuostatas. Tai rodo, kad pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tai taip pat rodo, kad pareiškėja yra lojali Rusijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Rusija iki šiol nėra nutraukusi tarptautinę teisę akivaizdžiai pažeidžiančių agresyvių veiksmų ir akivaizdžiai grasina neva prieš Rusiją veikiantiems Vakarams. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl susidariusios padėties grėsmė visuomenės rimčiai išlieka ir nemažėja. VSD vertinimu, teisės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems Rusijos režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. VSD turimais duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Atsižvelgdamas į visą išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
2025 m. balandžio 30 d. Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-4911, kuriame yra konstatuota, kad, atsižvelgdamas į 2025 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 18-3874 išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD vertina, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 punktu, prašo įrašyti ją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą 5 metų laikotarpiui.
Migracijos departamentas, įvertinęs visus gautus ir turimus duomenis, 2025 m. balandžio 24 d. priėmė sprendimą nepakeisti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, o 2025 m. balandžio 25 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 25S100543, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, bei 2025 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 25S1143053 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą.
Sprendime pažymėta, kad Migracijos departamento sprendimus pareiškėja skundė teismui, tačiau jos skundas buvo atmestas, t. y. Migracijos departamento sprendimų teisėtumas yra patvirtintas LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Sprendimu buvo vertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika ir nustatyta, kad asmens ryšiai Lietuvos Respublikoje įvertinti kaip ilgalaikiai, taip pat nustatyta, kad pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, susilaukė dviejų dukterų, kurios yra pilnametės ir, turimais duomenimis, Lietuvoje negyvena. Duomenų apie asmens nepilnamečius vaikus ar kitus išlaikytinius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas neturi. Pažymėta, kad asmens šeiminiai ryšiai su šiuo metu Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti.
Į bylą pateikti duomenys, t. y. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus sprendimas Nr. 25S204786, patvirtina, kad 2025 m. rugsėjo 18 d. 14.00 val. pareiškėja buvo sulaikyta iki 48 val.
2025 m. rugsėjo 19 d. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai taikyta alternatyvi sulaikymui priemonė – įpareigojimas elektroninių ryšių priemonėmis kiekvieną trečiadienį nuo 8 iki 17 val. pranešti Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centrui apie savo buvimo vietą, terminą nustatant iki 2025 m. gruodžio 18 d., bet ne ilgiau, kol bus įvykdytas sprendimas dėl jos išsiuntimo.
Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir savo skundą iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su tuo, kad ji yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja, todėl jos išsiuntimas iš Lietuvos būtų neteisinga, neproporcinga priemonė kitų su ja susijusių aplinkybių visumos atžvilgiu. Taip pat nurodo, kad, sprendžiant dėl asmens, pripažinto keliančiu grėsmę valstybės saugumui, išsiuntimo, privalo būti vertinama su juo susijusių aplinkybių visuma.
Vertindamas pareiškėjos skundo pagrįstumą, teismas visų pirma pažymi, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Taigi, užsieniečio grėsmė valstybės saugumui yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas išsiųsti jį iš šalies, nesiejamas su kokiomis nors papildomomis sąlygomis tokiam sprendimui priimti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
LVAT praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Pažymėtina, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas.
ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška.
Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).
Nagrinėjamu atveju dėl VSD išvados, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, taip pat dėl vadovaujantis šia išvada priimto Migracijos departamento 2025 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. 25S99911, kuriuo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas čia gali kelti grėsmę valstybės saugumui, pagrįstumo, taip pat dėl pačios pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui jau yra pasisakyta galutinėje ir neskundžiamoje LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas šia neskundžiama nutartimi konstatavo, kad Migracijos departamentas rėmėsi ne tik VSD išvada, bet ir savo vertinimu, todėl nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neatliko individualaus pareiškėjos vertinimo. Be VSD nustatytų aplinkybių, Migracijos departamentas taip pat atsižvelgė į pareiškėjos šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo atmesti VSD ir Migracijos departamento atliktą pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamu Migracijos departamento sprendimu Nr. 25S99911 pagrįstai nuspręsta nepakeisti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
Teismas taip pat konstatavo, kad aplinkybės, jog pareiškėjai buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, kad ji teisėtai pragyveno ir ilgą laiką dirbo Lietuvoje, taip pat kitos jos nurodytos aplinkybės nepaneigia VSD nustatytų faktų.
Kadangi pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui faktas jau yra konstatuotas nurodyta įsiteisėjusia ir galutine LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), šioje byloje nėra pagrindo iš naujo vertinti pareiškėjos argumentų dėl to paties fakto – jos keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui ir su tuo susijusių VSD bei Migracijos departamento išvadų. Pareiškėjos keliama grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui buvo tiek LVAT išnagrinėtos administracinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) nagrinėjimo dalykas bei nustatytas faktas, tiek yra ir šios administracinės bylos dalykas, sudarantis skundžiamo Sprendimo priėmimo pagrindą (ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl tas pats faktas šioje byloje negali būti vertinamas kitaip, nes tai pažeistų ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teismo sprendimo res judicata galią ir ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įsiteisėjusio teismo sprendimo ir nutarties privalomumą bei vykdytinumą.
Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuota pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui, ginčijamo Sprendimo priėmimo metu egzistavo ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytas faktinis pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos ir Migracijos departamentas VSD išvadose nurodytas aplinkybes pagrįstai vertino remdamasis LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) bei padarė teisingą išvadą dėl pareiškėjos keliamos grėsmė valstybės saugumui.
Pareiškėja skunde nurodė, kad ji yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja, todėl jos išsiuntimas iš Lietuvos būtų neteisinga, neproporcinga priemonė kitų su ja susijusių aplinkybių visumos atžvilgiu. Vertindamas šiuos pareiškėjos argumentus, teismas pažymi, kad ĮUTP 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (ĮUTP 130 straipsnio 1 dalis). Tačiau šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo (ĮUTP 130 straipsnio 3 dalis).
Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (ĮUTP 130 straipsnio 3 dalis).
Nors pareiškėja skunde nurodė gyvenanti Lietuvoje nuo (duomenys neskelbtini) metų (nuo atvykimo į Lietuvą mokytis), tačiau šeiminių ryšių su šiuo metu Lietuvoje gyvenančiais asmenimis pareiškėja neturi, kadangi, kaip nurodė ir pati pareiškėja, jos sutuoktinis yra miręs, o dukterys, kurios yra pilnametės (duomenys neskelbtini) pilietės, Lietuvoje negyvena. Jokių kitų išskirtinių socialinių, ekonominių, veiklos ryšių su Lietuva pareiškėja neturi. Ji neturi nepilnamečių vaikų, neturi kitų jos išlaikomų asmenų Lietuvoje, kuriems gali būti reikalinga pareiškėjos pagalba (pvz., dėl neįgalumo ar riboto darbingumo). Todėl, įvertinus bylos duomenis, nėra pagrindo spręsti, kad jos išsiuntimas iš šalies turės sunkių neatitaisomų pasekmių suaugusių pareiškėjos šeimos narių interesams.
Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamas Sprendimas iš esmės paneigs jos teisę į šeiminius ryšius ir (ar) privatų gyvenimą (Konvencijos 8 straipsnis) ar sukels kitų sunkių pasekmių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos suaugusių dukrų judėjimo laisvė yra suvaržyta ir jos negali lankytis tose valstybėse, į kurias pareiškėjai nėra draudžiama atvykti, ir kad toks šeiminių ryšių išsaugojimo būdas būtų neproporcingas ar pareikalautų neprotingai daug išlaidų, t. y. nėra duomenų, kad Sprendimo vykdymas nulems jos turimų šeimos ryšių nutraukimą ir tokiu būdu pažeis jos teisę į šeimos gyvenimą. Vien tai, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėja patirs tam tikrų nepatogumų, savaime nereiškia tokio ribojimo nepagrįstumo jos padaryto pažeidimo (grėsmės valstybės saugumui) kontekste (ĮUTP 128 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Byloje taip pat nenustatyta, kad egzistuoja ĮUTP 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinti pagrindai, draudžiantys išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę. Be to, kaip minėta, pagal ĮUTP 130 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalies nuostatos (draudžiančios išsiųsti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų) netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, todėl šiuo atveju ĮUTP 130 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškėja, kuri kelia grėsmę valstybės saugumui, negali pretenduoti likti šalyje dėl savo politinių įsitikinimų, t. y. dėl Rusijos įvykdytos karinės agresijos Ukrainoje ir jos teritorijos okupacijos pateisinimo.
Teismas papildomai pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien tik pareiškėjo ryšiai, susiklostę Lietuvos Respublikoje, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia aplinkybių dėl iš užsieniečio ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1906-602/2025).
Pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika vertintini įrodymų visumoje sprendžiant su jos teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytos grėsmės valstybės saugumui faktą.
Valstybės turi tarptautinės teisės pripažįstamą teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš (duomenys neskelbtini) (pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93) ir kt.).
Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl pareiškėjos ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių netinkamu įvertinimu. Priešingai nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime pakankamai aiškiai jos išsiuntimo kontekste įvertino pareiškėjos ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika ir nusprendė, kad išsiuntimas yra proporcinga priemonė siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, palyginti su nustatytais ilgalaikiais asmens ryšiais Lietuvoje. Nenustatęs išimčių ir priežasčių, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama išsiųsti iš Lietuvos, įvertinęs nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas nusprendė, kad išsiuntimas nėra neproporcingas ir nepažeidžia balanso tarp užsieniečio ir visuomenės interesų.
Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, jog sprendimas išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos yra neproporcingas ir nepagrįstas, vertinant jos individualią situaciją, šeiminius ir kitus ryšius bei valstybės interesą užtikrinti nacionalinį saugumą.
Pareiškėjos argumentai dėl skundžiamo Sprendimo įvykdymo pasekmių (kad jos išsiuntimas iš Lietuvos būtų nepagrįstas, neteisingas ir neproporcingas, kadangi ji jau 50 metų gyvena Lietuvoje, čia gauna pensiją, turi nekilnojamojo turto, neturi niekur kitur gyvenamosios vietos) iš viso neturi jokios įtakos vertinant Sprendimo teisėtumą. Šioje byloje tiriama tik tai, ar Sprendimas buvo pagrįstai ir teisėtai priimtas, o ne jo vykdymo aplinkybės ar galimos įvykdymo pasekmės. Aplinkybės, susijusios su Sprendimo vykdymu, nebuvo Sprendimo priėmimo pagrindas ir niekaip nedarė įtakos priimant Sprendimą, todėl nei Sprendimo įvykdymas, nei jo pasekmės negali pagrįsti Sprendimo neteisėtumo.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, įvertinus tai, kad valstybės saugumas yra vertybė, turinti esminę reikšmę valstybei, įvertinus šios vertybės svarbą visuomenei, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos išsiuntimas yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams įgyvendinti, kai jos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Todėl, esant aplinkybei, įtvirtintai ĮUTP 126 straipsnio 1 dalies 3 punkte, ir nenustačius ĮUTP 128 straipsnyje ar 130 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, draudžiančių išsiųsti pareiškėją į užsienio valstybę, Migracijos departamentas pagrįstai ir teisėtai priėmė sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę.
Teismas nenustatė kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (ABTĮ 91 straipsnis), todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nors pareiškėja prašo priteisti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau priteisti jas nėra teisinio pagrindo, nes, pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalį, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, ji nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi teisinio pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo.
Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje 2025 m. spalio 9 d. nutartimi yra sustabdytas 2025 m. rugsėjo 18 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 25S204942 vykdymas, kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės byloje priimtas procesinis sprendimas.
ABTĮ 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pakeičiamos arba panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 9 dalį, teismui atmetus skundą (prašymą, pareiškimą), reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Atsižvelgiant į tai, kad šis teismo sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės šioje administracinėje byloje paliekamos galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.