Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Marijaus Kursevičiaus ir Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. R. (D. R.) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, skiriant 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, skiriant 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per 12 (dvylika) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl veikos 2021 m. liepos 21 d. apie 09.30 val.) ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl veikos 2021 m. liepos 21 d. apie 09.30 val.) ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (dėl veikos 2021 m. liepos 21 d. apie 13.10 val.) ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl veikos 2021 m. liepos 21 d. apie 13.10 val.) ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdais ir M. I. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir M. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 8, 10, punktais, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant M. I. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas V. G. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nuteistojo D. R. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistasis M. I. ir jo gynėjas– atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atidėti M. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir su tuo, jog teismas, skirdamas D. R. laisvės apribojimo bausmę, nenurodė baudžiamojo įstatymo nuostatų, kuriomis remiantis paskyrė šią bausmės rūšį. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistajam D. R. paskirtos laisvės apribojimo bausmės

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įstatyme numatytų skundžiamo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nes nenurodė, kokiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis vadovavosi skirdamas D. R. BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje nenumatytą bausmės rūšį.

Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės tikslus: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą.

Įstatymų leidėjas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau, vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalimi, pirmiausia teismas parenka bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją. Skirdamas bausmę teismas taip pat atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. Tik tuo atveju, kai konkrečioje byloje nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Už šios nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo 2 (dvejų) iki 8 (aštuonerių) metų.

Skundžiamu nuosprendžiu D. R. pripažinus kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį jam paskirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. R. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgė į tai, kad D. R. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, veika baigta, kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Teismas taip pat įvertino D. R. asmenybę apibūdinančius duomenis: jis anksčiau teistas, teistumas nėra išnykęs ar panaikintas; D. R. anksčiau buvo taikytos švelnesnės bausmės ir bausmės vykdymo atidėjimas, t. y. jau buvo parodytas pasitikėjimas kaltinamuoju, tačiau jis šio pasitikėjimo nepateisino ir vėl padarė nusikalstamą veiką; kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo daug galiojančių administracinių nuobaudų, jo teigimu, dirba, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra, duomenų apie įskaitas ar gydymąsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ar Vilniaus priklausomybės ligų centre nėra.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas D. R. ir jo padarytą veiką apibūdinančias aplinkybes, sprendė, kad būtent BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta D. R. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nustatant jos maksimalų terminą, be intensyvios priežiūros ir 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, būtent tokios rūšies ir dydžio bausmė užtikrins BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų įgyvendinimą, yra adekvati ir proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui ir kaltinamojo asmenybei, taip pat neprieštarauja teisingumo principui.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. R. kitą (švelnesnę) bausmės rūšį, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, nei nuosprendžio motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokiomis baudžiamojo įstatymo normomis vadovaujasi. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu skiriama švelnesnė, negu įstatymo nustatyta, bausmė, rezoliucijoje nurodytini atitinkami BK bendrosios dalies straipsniai (pavyzdžiui, BK 54 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismui nenurodant atitinkamos BK bendrosios dalies normos, pažeidžiamas BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80/2013). Prokuroras apeliaciniu skundu prašo ištaisyti šį procesinį pažeidimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tik tam tikrais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė, negu numatyta įstatymo, bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Pagal BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą; 2) kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir viena iš alternatyvių BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Šioje byloje nėra pagrindo D. R. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, kadangi nėra visų įstatyme numatytų formalių sąlygų.

BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Šiame kontekste pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme prokuroras baigiamojoje kalboje prašė teismo paskirti D. R. būtent tokią bausmę, kuri paskirta skundžiamu nuosprendžiu. Apeliaciniu skundu prokuroras neprašo nuteistajam paskirti kitą (griežtesnę) bausmę, o prašo nustatyti, kad laisvės apribojimo bausmė D. R. paskirta taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Prokuroro teigimu, nors D. R. anksčiau buvo teistas tris kartus už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, įskaitant ir nusikalstamas veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, tačiau šiuo metu dirba, yra našlys, turi du nepilnamečius vaikus, taip pat su drauge augina ir išlaiko dar du vaikus, o tai reiškia, jog jis turi rūpintis ir išlaikyti daugiavaikę šeimą. Pasak prokuroro, šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prokuroro akcentuojamas aplinkybes, sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad D. R. paskyrus BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą net ir minimalią laisvės atėmimo bausmę, būtų pažeistas teisingumo principas ir užtikrintas tik vienintelis BK 41 straipsnyje numatytas bausmės tikslas – nubaudimas, kuris šioje situacijoje yra per griežtas ir nereikalingas. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikta bausmės prevencinei ir socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam D. R. švelnesnę bausmės rūšį, nei yra numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, taip pat vadovavosi BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nors jų ir nenurodė. Tai matyti iš skundžiamame nuosprendyje nurodytų motyvų, teismui pabrėžiant aplinkybes, kurios rodo, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas D. R. nagrinėjamoje byloje aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, sutiktina tiek su apeliacinio skundo argumentais, tiek su pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija, kad tikslinga D. R. paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, t. y. laisvės apribojimą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Todėl skundžiamo nuosprendžio dalis, kurioje pirmosios instancijos teismas, paskirdamas laisvės apribojimo bausmę nuteistajam D. R., nenurodė, kokiomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis vadovavosi, siekiant teismo nuosprendžio aiškumo ir pagrįstumo, keistina, nustatant, kad D. R. 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta taikant BK 54 straipsnio 3 dalį.

Dėl nuteistajam M. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

Skundžiamu nuosprendžiu M. I. paskirtos 1 (vienerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies, 5 dalies 5, 8, 10 punktais, atidėtas 3 (trejiems) metams.

Atidėdamas bausmės vykdymą M. I. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors kaltinamojo veikos padarytos laisvės atėmimo bausmės vykdymo laikotarpiu, tačiau negalima to suabsoliutinti ir remtis tik formaliais pagrindais, o būtina taip pat atsižvelgti ir į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kad nagrinėjamos nusikalstamos veikos savo esme labai skiriasi nuo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, už kurį M. I. nuteistas ankstesniu nuosprendžiu, taip pat tai, kad jis yra brandaus amžiaus, dirba, šiuo metu registruojasi Užimtumo tarnyboje ir ieško darbo, vykdant jo probaciją pagal ankstesnį nuosprendį nebuvo nustatyta teismo paskirtų įpareigojimų pažeidimų, konstatavo, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, suteikiant galimybę nuteistajam M. I. koreguoti savo netinkamą elgesį ne įkalinimo įstaigoje, o laisvėje.

Bausmės vykdymo atidėjimo institutas įtvirtintas BK 75 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiausia turi būti nustatytos formalios sąlygos, kurioms esant galima spręsti, ar yra pagrindas svarstyti klausimą dėl šio instituto taikymo.

Skundžiamu nuosprendžiu M. I. pripažintas kaltu padarius penkias tyčines nusikalstamas veikas, kurių dvi (BK 259 straipsnio 1 dalis) priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, viena (BK 253 straipsnio 1 dalis) – apysunkių nusikaltimų kategorijai ir dar dvi (BK 260 straipsnio 1 dalis) – sunkių nusikaltimų kategorijai. Minėta, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą tik asmeniui, nuteistam už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. Šioje dalyje nenumatyta galimybė taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą asmeniui, padariusiam sunkius nusikaltimus, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Galimybė iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už sunkų nusikaltimą, numatyta BK 75 straipsnio 3 dalyje. Joje nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju nuteistojo padaryti nusikaltimai priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijai ir numatyti BK XXXVII skyriuje, todėl nėra formalaus pagrindo net iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi veikos padarymo ir šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio redakcija nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą už sunkų nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje nesant BK 75 straipsnyje numatytų formalių bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, nėra tikslinga analizuoti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės aptariamo instituto taikymui, t. y. ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis).

Įvertinus paties nuteistojo M. I. ir jo gynėjo apeliacinės instancijos teisme pasakytoje baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus, matyti, kad jie iš esmės neginčija, jog nagrinėjamoje byloje nėra BK 75 straipsnyje numatytų formalių bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų. Nepaisant to, nuteistasis ir jo gynėjas prašo atmesti prokuroro apeliacinį skundą. Savo nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia tuo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nuteistajam M. I. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiai pozicijai pastiprinti nuteistojo gynėjas prašo jo ginamojo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos) ir BK 260 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos), taikant BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatas, kvalifikuoti kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką.

Gynėjo akcentuojamoje kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalyje pasisakyta dėl tęstinės nusikalstamos veikos, tačiau jos turinys detaliau neaprašytas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko (pavyzdžiui, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t. t., žr. kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-307/2007).

Iš teismų praktikos matyti, kad tais atvejais, kai asmuo įgyja ir kelis kartus parduoda psichotropines ar narkotines medžiagas tam pačiam asmeniui, padarytos veikos kvalifikuojamos kaip nusikaltimų daugetas, pripažinus, jog kaltininkas veikė ne vieninga, o kiekvienu atveju iš naujo susiformavusia, savarankiška tyčia. Tuo tarpu, jeigu nustatoma, kad kaltininkas veikė vieninga tyčia, pagal vieną sumanymą ir konkretų tikslą, padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, 2K-P-412/2007, 2K-40/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, pirmu atveju, nuteistasis M. I. turėdamas du tikslus, t. y. tikslą parduoti ar kitaip platinti ir neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, 2021 m. liepos 21 d. apie 09.30 val. netesėtai iš D. R. įgijo narkotinę medžiagą – kokainą ir tą pačią dieną apie 09.30 val. jos dalį neteisėtai pardavė V. G., o likusią dalį neteisėtai laikė su savimi. Antru atveju, nuteistasis M. I. turėdamas du tikslus, t. y. turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti ir neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, nuo ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatyto laiko iki 2021 m. liepos 21 d. neteisėtai laikė narkotinę medžiagą – kanapes (antžemines dalis), kai tą pačią dieną 13.10 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie jo (M. I.) atliktos asmens kratos metu rado ir paėmė dalį šios narkotinės medžiagos, apie 14.20 val. atliktos kratos metu jo bute policijos pareigūnai rado ir paėmė kitą dalį minėtos narkotinės medžiagos, 17.00 val. atliktos kratos metu jo kitame bute policijos pareigūnai rado ir paėmė likusią dalį minėtos narkotines medžiagos.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad M. I. pirma veika yra susijusi su neteisėtu disponavimu kokainu, jį įsigyjant ir tą pačią dieną parduodant kitam asmeniui. Kita veika yra susijusi su neteisėtu disponavimu kanapėmis (antžeminėmis dalimis), jas neteisėtai laikant prie savęs ir dviejuose butuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtų aplinkybių visumą, yra pagrindas daryti išvadą, kad aptariamos M. I. padarytos veikos nelaikytinos viena tęstine veika, kadangi M. I. atlikti veiksmai nėra tapatūs (vienu atveju nuteistasis neteisėtai įgijo ir tą pačią dieną pardavė narkotines medžiagas, o kitu atveju neteisėtai laikė), disponavo skirtingomis narkotinių medžiagų rūšimis (kokainu ir kanapėmis). Nagrinėjamu atveju, realizuojant atskirus sumanymus neteisėtai disponuoti narkotinėmis medžiagomis, M. I. padarytos veikos gali būti kvalifikuojamos tik kaip atskiros savarankiškos nusikalstamos veikos.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, laikytina, kad pirmosios instancijos teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai kvalifikavo M. I. veikas kaip atskiras savarankiškas nusikalstamas veikas, todėl šiuo atveju taikyti BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatas nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Jau minėta, kad tik tam tikrais atvejais (numatytais BK 54 straipsnio 3 dalyje ir 62 straipsnyje) teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo M. I. taikyti BK 62 straipsnio nuostatas, kadangi nėra visų įstatyme numatytų formalių sąlygų.

Bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti grindžiamas konkrečiomis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Iš bylos duomenų matyti, kad nors M. I. dirba, išklausė 4 val. kursus apie alkoholio ir narkotinių medžiagų žalą žmogaus sveikatai, duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą byloje nėra, tačiau anksčiau jis tris kartus teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą, taip pat buvo baustas administracine tvarka ir paskirtų baudų nemoka. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje M. I. pripažintas kaltu padaręs penkias tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai. M. I. ne tik neteisėtai disponavo dviejų rūšių narkotinėmis medžiagomis, bet ir neteisėtai disponavo šaudmenimis bei sprogstamosiomis medžiagomis, o tai patvirtina didesnį M. I. asmenybės pavojingumą. Be to, teisėjų kolegija neigiamai vertina aplinkybę, kad anksčiau M. I. buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jis padarė naujas nusikalstamas veikas. Tai parodo, kad nuteistasis savo elgesio kritiškai nevertina ir turi abejingą požiūrį į visuotinai priimtinas bendro elgesio normas. Kitų reikšmingų aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nuteistasis gali pakeisti savo elgesį nebūdamas izoliuotas nuo visuomenės, nėra. Jų apeliacinės instancijos teismo posėdyje nenurodė nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas. Paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka tiek proporcingumo, tiek teisingumo principus. Dėl to apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta nuteistajam vykdant realią laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšis ir jos dydis yra proporcingas padarytoms nusikalstamoms veikoms ir kaltininko asmenybei, nuteistajam skirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nekeistina.

Teisėjų kolegijai konstatavus, kad BK 75 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikomos, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, kad iš D. R. valstybės naudai prašoma išieškoti 116,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir D. R. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo D. R., bylos duomenimis, jis šiuo metu išlaiko daugiavaikę šeimą, o tai apsunkina jo galimybes tokias išlaidas apmokėti, be to, kitų duomenų, rodančių D. R. gerą turtinę padėtį, byloje nėra, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 8 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, M. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant M. I. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; 2) tęsti darbą arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 8, 10 punktai).

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria D. R. paskirta 2 (dvejų) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, skiriant 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ir nustatyti, kad tokia bausmė paskirta taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.