- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- e2A-666-585/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00331-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka (pirm.), Vilija Mikuckienė, Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- EHS kompiuteriai
- Atsakovas
- K. T., Technologinių inovacijų grupė
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „EHS kompiuteriai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-712-945/2019 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „EHS kompiuteriai“ ieškinį atsakovams K. T., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Technologinių inovacijų grupė“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „EHS kompiuteriai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo K. T. 111 512,71 Eur žalos atlyginimą, priteisti solidariai iš atsakovų K. T. ir BUAB „Technologinių inovacijų grupė“ 128 692,91 Eur žalos atlyginimą, priteisti iš atsakovo K. T. 5 proc. dydžio, o iš atsakovės BUAB „Technologinių inovacijų grupė“ 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji buvo įsteigta 2008 m. spalio 30 d., 75 proc. bendrovės akcijų 2015 m. spalio 10 d. įsigijo atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ ir bendrovės vadovu tapo atsakovas K. T., kuris buvo ir atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ vadovas bei akcininkas. Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto bylos iškėlimą iniciavo bendrovės vadovas, nurodęs, kad bendrovė 2015 m. buvo įsigyta su finansiniais įsipareigojimais, kurių dalies taip ir nepavyko padengti, nors įmonė vykdė veiklą, įsipareigojimai nemažėjo. Nors nuo pat įmonės įsigijimo ji atitiko nemokios įmonės statusą, atsakovas K. T. tęsė nuostolingą įmonės veiklą, laiku neiniciavo bankroto bylos ieškovei iškėlimo, netinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą. Įvertinusi po bankroto bylos iškėlimo jam perduotus dokumentus, ieškovės bankroto administratorė nustatė, kad įmonės įsigijimo tikslu nebuvo jos veiklos atgaivinimas ir tąsa. Atsakovas K. T. ėmėsi veiksmų, kad įmonės veikla, resursai ir klientai būtų perkelti į UAB „Technologinių inovacijų grupė“. Įmonės vykdė tapačią veiklą, sudarė daug tarpusavio sandorių, veikla buvo vykdoma tose pačiose patalpose, kurių nuomą iš ieškovės perėmė atsakovė. Atsakovė taip pat perėmė ieškovės internetinę parduotuvę, darbuotojus ir turtą, sudarė sutartis su buvusiais ieškovės klientais. Kadangi naudą iš tokių neteisėtų veiksmų gavo UAB „Technologinių inovacijų grupė“, ji už ieškovei padarytą žalą atsako solidariai su K. T.. Po šių veiksmų ieškovės apyvarta sumažėjo kelis kartus, nors iki tol buvo stabili, o atsakovės apyvarta padidėjo daugiau nei dvigubai. Kadangi atsakovės pardavimai iš sutampančių klientų ženkliai viršijo bendrą ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, būtent su šia suma (128 692,91 Eur) ieškovė sieja žalos, susijusios su veiklos perkėlimu, dydį. Be to, atsakovas K. T. bendrovės vardu sudarė eilę žalingų sandorių. Laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 23 d. iki 2016 m. gruodžio 23 d., pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą, esant nepadengtų anksčiau atsiradusių kreditorinių reikalavimų, buvo įskaityti priešpriešiniai ieškovės ir atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ reikalavimai 40 426,81 Eur sumai. Šie sandoriai pripažinti neteisėtais kitoje civilinėje byloje. Tuo pačiu laikotarpiu UAB „Technologinių inovacijų grupė“ buvo neteisėtai grąžinta 25 000 Eur paskola. Ši suma, kaip žalos atlyginimas, priteistina ieškovei iš atsakovo K. T.. Be to, ieškovė 2015 m. gruodžio 31 d. už 80 344 Eur sumą perleido atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“ programinę įrangą, kurios neturėjo teisės perleisti, kadangi jos sukūrimui buvo naudojamos Europos Sąjungos fondų lėšos. Ieškovė 2016 m. vasario 22 d. ir 2016 m. balandžio 26 d. sandoriais dalį šios įrangos atpirko, o kitą dalį įgijo teisę naudotis pagal licenciją, už tai iš viso sumokėdama 83 490 Eur, nors tokios programinės įrangos vertė sudaro tik 1 000 Eur – 2 000 Eur. Bendrovei padarytą žalą ieškovė apskaičiavo kaip skirtumą tarp išlaidų programinei įrangai ar teisėmis ja naudotis įsigyti dydžio ir vidutinės tokios įrangos vertės (83 490 Eur – 1 500 Eur = 81 990 Eur). Kartu ieškovė nurodė reiškianti alternatyvų reikalavimą dėl žalos, susijusios su neperduotu didelės vertės turtu, atlyginimo priteisimo. Nurodė, kad išvada, jog programinės įrangos vertė sudarė 83 490 Eur, leistų spręsti, kad bankroto administratorei buvo perduotas ne visas turtas (administratoriui buvo perduota tik 1 500 Eur vertės įranga). Be to, atsakovas K. T. nežinomam asmeniui už 556 Eur pardavė ieškovei priklausiusią techninę įrangą, kurios vertė sudarė 5 047,11 Eur, taip padarydamas 4 522,71 Eur turtinę žalą.
Atsiliepimas
3. Atsakovai prašė ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad K. T. vadovavimo ieškovei laikotarpiu buvo mažinamos bendrovės skolos, padengti beveik visi iki įmonės įsigijimo susidarę įsipareigojimai, bendrovės turto vertė didėjo, įmonė vykdė intensyvią veiklą. Bankroto bylos ieškovei iškėlimą iniciavo būtent buvęs bendrovės vadovas, o ne kreditoriai. Bankroto administratoriui buvo perduoti visi įmonės dokumentai, buhalterinės apskaitos programa nebuvo išsaugota dėl bankroto administratoriaus, kuris buvo informuotas apie būtinybę atsiskaityti su buhalterinę apskaitą vedusia įmone, tačiau to nepadarė, kaltės. Reikalavimą dėl kelių turto objektų perleidimo už per mažą kainą ieškovė nepagrįstai sieja su turto įsigijimo kaina. Daiktų pardavimo kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į tai, kad jie buvo dėvėti, su trūkumais. Programinę įrangą ieškovė atsakovei pardavė tam, kad atsakovė galėtų ją patobulinti. Atlikus patobulinimus įranga buvo atpirkta už realią jos vertę. Tiek programa, tiek ir nuoroda į serverį, kuriame ji patalpinta, buvo perduota bankroto administratorei, todėl ieškovės pozicija dėl turto neperdavimo ar sandorių sudarymo už netinkamą kainą yra nepagrįsta. Laikydamasi pozicijos, kad paskolų grąžinimas buvo neteisėtas, ieškovė turėtų reikšti reikalavimą atsakovei BUAB „Technologinių inovacijų grupė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Be to, paskolų grąžinimo terminai buvo suėję, tuo pačiu metu buvo atsiskaitoma ir su kitais kreditoriais, todėl vertinti šiuos veiksmus kaip neteisėtus nėra pagrindo. Atmestinas ir ieškovės argumentas dėl veiklos perkėlimo. Atsakovė prekes ieškovei perleisdavo su itin nedidele marža. Patalpų nuomos sutarties perėmimo tikslas buvo ieškovės išlaidų mažinimas. Prekės ženklas „tiptop.lt“ ieškovei niekada nepriklausė, ieškovė tik naudojosi atsakovei priklausančiu prekės ženklu. Vien aplinkybė, kad trys darbuotojai dirbo abiejose įmonėse, nepatvirtina veiklos perkėlimo. Po ieškovės įsigijimo buhaltere buvo įdarbinta ilgametė atsakovės darbuotoja. Kitas ieškovės darbuotojas buvo įdarbintas BUAB „Technologinių inovacijų grupė“ po to, kai ieškovė nustojo vykdyti veiklą. Dar vienas darbuotojas UAB „EHS kompiuteriai“ trumpam įdarbintas per klaidą. Ieškovės pajamų ženklų sumažėjimą nulėmė vieno bendrovės akcininko perėjimas pas konkurentus. Be to, ieškovė nepagrindė prašomos atlyginti žalos dydžio. Žala dėl veiklos perkėlimo turi būti siejama su iš to gauta nauda, o ne su ieškovės bankroto byloje nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu priėmė ieškovės pareiškimą dėl reikalavimo dalies priteisti 4 522,71 Eur žalos, kurią ieškovė siejo su jai priklausiusios techninės įrangos realizavimu, atsisakymo ir šio reikalavimo nagrinėjimą nutraukė; kitus ieškinio reikalavimus atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
5. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovės bankroto administratorė pateikė teismui prašymą dėl reikalavimo priteisti 4 522,71 Eur žalos atlyginimą atsisakymo, teismas atsisakymą priėmė ir bylos nagrinėjimą šioje dalyje nutraukė.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė žalos, kuri būtų susijusi priežastiniu ryšiu su ieškovės sprendimu perleisti kompiuterinę programą atsakovei, todėl vien ieškovės nurodoma aplinkybė, jog programa buvo perleista pažeidžiant įsipareigojimus VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, negali būti pripažinta pagrindu civilinei atsakomybei taikyti, nesant kitų atsakomybės taikymo sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio). Teismas pažymėjo, kad VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ 2016 m. birželio mėn. (t. y. po sandorių, kuriais turtas buvo perleistas atsakovei, o vėliau įgytos teisės į jį, sudarymo) atlikusi patikrinimą konstatavo, kad ieškovė programą naudoja, nenustatė jokių programos paskirties pokyčių ar nuosavybės teisių suvaržymų. Teismas sprendė, kad įsipareigojimo neperleisti kompiuterinės programos tinkamas nevykdymas nesukūrė ieškovei jokių neigiamų finansinių pasekmių.
7. Teismas nurodė, kad ieškovei ginčijant kompiuterinės programos kainos pagrįstumą, į bylą buvo pateikti specialistų vertinimai, kad programos vertė yra artima nuliui, galėtų siekti 1 000 Eur – 2 000 Eur. Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi paskyrus byloje ekspertizę, buvo pateikta išvada, kad kompiuterinės programos pardavimas kitam subjektui yra praktiškai negalimas dėl specifinio jos pobūdžio, todėl spręsti, jog ji gali turėti savarankišką rinkos vertę, nėra pagrindo.
8. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad prieš bankroto administratorei perimant kompiuterinę programą atsakovas K. T. ją sugadino ar atliko esmines modifikacijas. Bankroto administratorės pasitelktam paslaugos teikėjui prisijungus prie serverio, kuriame programa buvo, nebuvo užfiksuota programos būklė. Šios būklės nustatyti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės, kadangi, bankroto administratorei nemokėjus už prieigos prie serverio suteikimo paslaugas, programa buvo ištrinta. Tiek ekspertė, tiek ir kiti ieškovės pasitelkti vertintojai susipažino tik su į diską įrašyta programos kopija, kadangi, kaip nurodė teismo posėdžio metu apklausiama ekspertė ir patvirtino ieškovės atstovas, bankroto administratorės pasitelktas paslaugų teikėjas teikia informacijos saugojimo be prieigos prie serverio paslaugas, o, kaip nurodė atsakovas K. T., be serverio ir jame esančios specialios palaikomosios programos įvertinti kompiuterinės programos veikimą ir funkcionalumus nėra galimybės. Teismas sprendė, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai abejoti ekspertės ir vertintojų išvadomis dėl kompiuterinės programos vertės.
9. Teismas sprendė, kad net jeigu kompiuterinė programa nebuvo verta už ją gautų, o vėliau ir už ją mokėtų piniginių lėšų, žala galėtų būti siejama nebent su perleidžiamo turto kainos ir jos ar teisių į ją turinio pokyčiais. Pats savaime programinės įrangos perleidimo sandorių sudarymas negali būti vertinamas kaip žalingas ieškovei. Žala galėtų būti konstatuojama tik nustačius, kad kainų skirtumas nebuvo nulemtas atsakovo K. T. nurodomų programos patobulinimų, arba paaiškėjus, jog atsakovė ieškovei perleido ne visą programą ar ne visas teises į ją. Aplinkybių, kad programinė įranga nebuvo tobulinama, ir kainos pokyčiai neatitiko sąnaudų ir buvo žalingi ieškovei, ieškovės bankroto administratorė neįrodinėjo. Teismas taip pat pripažino, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, kad kompiuterinė programa jai buvo grąžinta ne pilnos apimties ar su suvaržymais, kurie patvirtintų žalos, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, faktą.
10. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad atsakovas K. T. kliudė bankroto administratorei įgyvendinti turto savininko teises, perdavė ne visą kompiuterinę programą ar ją sugadino. Pati bankroto administratorė neužfiksavo kompiuterinės programos būklės prisijungimo prie serverio metu, t. y. nesurinko įrodymų, kurie paneigtų atsakovo K. T. argumentus, kad kopijuojant kompiuterinę programą nebuvo perimta ją palaikanti aplinka, kas ir sąlygojo bankroto administratorės akcentuojamus vientisumo ir funkcionalumo trūkumus. Nurodytų aplinkybių visuma pripažintina pagrindu spręsti, kad ieškovė neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo.
11. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas atmesdami bankroto administratorės prašymą pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu, konstatavo, kad pareiga perduoti kompiuterinę programą buvo įvykdyta tinkamai. Teismas nurodė, kad minėtose nutartyse konstatuotos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią.
12. Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo dėl 25 000 Eur žalos, galimai padarytos sudarant paskolos grąžinimo atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“ sandorius, atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad ieškovė įvykdė pareigą įrodyti vieną civilinės atsakomybės taikymo sąlygą – atsakovo K. T., kaip buvusio ieškovės vadovo, neteisėtus veiksmus, tačiau neįrodė žalos ir priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo poziciją grindė aplinkybe, kad žala buvo padaryta ne ieškovei, bet kreditoriams, kurių reikalavimai liko nepatenkinti ir/ar reikalavimų patenkinimo galimybės apsunkintos. Tokio pobūdžio pasekmės šalintinos nuginčijant sandorį ir įpareigojant galimai be pagrindo lėšas gavusį kontrahentą jas grąžinti (taikant restituciją), kad jos galėtų būti paskirstytos CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta tvarka. Taikant tokį teisių gynimo būdą būtų atkuriama iki pažeidimo buvusi padėtis. Ieškovės pareikšto reikalavimo patenkinimo atveju, ieškovė nepagrįstai praturtėtų, kadangi ne tik liktų patenkintas ieškovės reikalavimas atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“, bet ir ieškovė atgautų paskolai padengti panaudotas lėšas ir jomis galėtų dar kartą tenkinti kitų kreditorių reikalavimus.
13. Teismas pažymėjo, kad ieškinio pagrindą nagrinėjamoje byloje sudarančios aplinkybės, įskaitant ir ieškovės argumentus dėl neteisėto įmonės veiklos perkėlimo, buvo vertinamos ieškovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Aplinkybės, dėl kurių buvo pasisakyta įsiteisėjusiame sprendime, pripažintinos prejudicinėmis, t. y. tokiomis, kurių pakartotinai įrodinėti nereikia.
14. Teismas pripažino neatitinkančiu tikrovės ieškovės argumentą, kad atsakovė perėmė ieškovei priklausiusį prekės ženklą „tiptop.lt“. Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro 2018 m. spalio 15 d. rašte nurodyta, kad minėtas prekės ženklas ieškovei nepriklausė, buvęs ieškovės akcininkas, perleisdamas ieškovės akcijas atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“, atskiru sandoriu perleido atsakovei teises į prekės ženklą.
15. Aplinkybė, kad domenu buvo leidžiama naudotis ieškovei, kuri sudarydama sandorius su trečiaisiais asmenimis nurodydavo, kad domenas priklauso būtent jai, priešingai nei nurodo ieškovė, ne tik nepatvirtina veiklos perkėlimo fakto, bet leidžia spręsti, kad atsakovė leido ieškovei naudotis atsakovei priklausančiu turtu. Manydama, kad nuosavybės teisės į domeną atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“ be pagrindo buvo parduotos ne kartu su ieškovės akcijomis kaip viena visuma (ieškovei priklausantis turtas), bet kaip savarankiškas civilinės apyvartos objektas, pretenzijas ieškovė turėtų reikšti turto perleidimo sandorius su atsakove sudariusiam buvusiam ieškovės akcininkui.
16. Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, susijusių su patalpų nuomos sutarties perėmimu, teismas pažymėjo, kad jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad dalies patalpų nuoma, o vėliau ir nuomininko teisių ir prievolių perėmimas turėjo neigiamos įtakos ieškovės veiklai ir finansiniams rezultatams, ieškovė nepateikė.
17. Pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, kad 2016 m. ženkliai sumažėjo ieškovės apyvarta, o atsakovės apyvarta padidėjo, teismas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog ieškovė veiklą vykdė nepilnus metus, iš dalies pateisina sumažėjusią bendrovės apyvartą. Tuo tarpu atsakovės apyvarta padidėjo dėl intensyvios prekybos su ieškove. Teismas sprendė, kad pajamų sumažėjimas neturėjo neigiamos įtakos ieškovės pelningumui.
18. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo įrodinėjama aplinkybė, kad ieškovė buvo pelningai veikianti įmonė, kuri bankrutavo dėl neteisėto veiklos perkėlimo į kitą įmonę. Tai, kad, nesugebėjus išspręsti ieškovės mokumo problemų, atsakovė tęsė iki ieškovės akcijų įsigijimo vykdytą veiklą, savaime neleidžia spręsti, kad atsakovės veiklos rezultatai buvo nulemti netinkamo ieškovės valdymo.
19. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo solidariai reiškiamas ir atsakovui K. T.. Kadangi nebuvo nustatytas veiklos perkėlimo, su kuriuo ieškovė siejo neteisėtus atsakovų veiksmus, faktas, o žalos dydį ieškovė siejo išskirtinai su atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ gauta nauda, kuri, kaip ir priežastinio ryšio sąlyga, nebuvo įrodytos, spręsti, kad atsakomybė galėtų būti taikoma atsakovui K. T., taip pat nėra jokio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
20. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkini bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Įsipareigojimo neperleisti kompiuterinės programos tinkamas nevykdymas sukūrė ieškovei akivaizdžias neigiamas pasekmes – ieškovė išskaidė programą ir atgal atpirko tik dalį jos, likusią dalį pasiliko atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ savo žinioje (nuosavybėje), o ieškovei perdavė tik licenciją naudotis šiuo turtu. VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“ neturėjo duomenų apie programinės įrangos pardavimą ir savo tyrimą vykdė tik dėl UAB „EHS kompiuteriai“ bankroto bylos iškėlimo.
20.2. Byloje atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ nepateikė įrodymų, kad ginčo programa buvo atnaujinama atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ lėšomis.
20.3. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nes nesivadovavo trimis skirtingais įrodymais apie ieškovės įrodinėjamą turto vertę (dviem vertinimais, kuriuos atliko analogiškas paslaugas teikiančios įmonės, bei teismo ekspertizės aktu), o vadovavosi deklaratyviais atsakovo K. T. teiginiais apie 80 000 Eur dydžio programos vertę.
20.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad išsaugota ginčo programa galimai nėra ta pati, kurią perdavė atsakovas K. T. ir dėl to byloje atlikta jos turto vertės nustatymo ekspertizė nevertintina. Jeigu programinė įranga, kurią atsakovas K. T. po bankroto bylos iškėlimo perdavė bankroto administratorei, būtų veikusi tik kartu su specialia serveryje esančia palaikomąja programai, šią specialią programą K. T. taip pat turėjo perduoti bankroto administratorei.
20.5. Teismas nepagrįstai palygino visos programos pardavimo vertę su dalies programos atpirkimo ir licencijos verte.
20.6. Ieškovė 36 300 Eur kainą sumokėjo už PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą licenciją, tačiau nėra duomenų apie tokio turto egzistavimą (licencijos turinį). Šie duomenys leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino licencijos kaip atskiro turto objekto pardavimo kainos ir vertės santykio, nors byloje atlikta ekspertizė patvirtina nulinę tokios licencijos vertę.
20.7. Bankroto administratorė ėmėsi visų veiksmų, kad perduota programinė įranga būtų išsaugota tokia, kokia yra perduota. Atsakovas K. T. ilgalaikio turto perdavimo aktu perdavė visą įmonės turtą, tarp kurio buvo kompaktiniuose diskuose įrašyta ginčo programinė įranga. Kompaktinių diskų turinio modifikuoti neįmanoma ir teismas nenustatė, kad jie buvo modifikuoti po perdavimo bankroto administratoriui.
20.8. Atsakovas K. T. atsiskaitymų nukreipė kreditoriams, kuriems mokėjimo terminai yra suėję ir kurie skaičiuoja delspinigius bei palūkanas. Atsakovas elgėsi neteisėtai ir dengė prievoles prieš terminą savo kitai vadovaujamai įmonei UAB „Technologinių inovacijų grupė“. Akivaizdu, kad tokiu būdu yra padaryta žala ieškovei. Teismui pripažinus, kad žalos suma galėtų būti tik dėl neįvykdytos prievolės atsiradusios mokėtinos baudos ar delspinigiai, ieškinys turėjo būti tenkintas iš dalies.
20.9. Ieškovės veikla nesąžiningai konkuruojant yra perkelta į UAB „Technologinių inovacijų grupė“, su tais pačiais nuolatiniais ieškovės pirkėjais buvo toliau dirbama per atsakovę UAB „Technologinių inovacijų grupė“, sutartys sudaromos analogiškomis sąlygomis kaip ir su ieškove. Prieš pat kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ iš buvusio UAB „EHS kompiuteriai“ akcininko A. B. įsigijo ir tiptop.lt prekės ženklą. UAB „Technologinių inovacijų grupė“ taip pat iš ieškovės perėmė ir fizinę parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini).
20.10. Kai atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ įsigijo įmonę UAB „EHS kompiuteriai“ (2015 m.), UAB „Technologinių inovacijų grupė“ metinė apyvarta (2015-2016 metais) padidėjo net kelis kartus, palyginus su 2012-2014 m. laikotarpiu. Tuo tarpu įmonės UAB „EHS kompiuteriai“ apyvarta iki kol ją įsigijo UAB „Technologinių inovacijų grupė“ kiekvienais metais buvo stabili. Tik po to, kai UAB „Technologinių inovacijų grupė“ įsigijo UAB „EHS kompiuteriai“ (2015 m.), pastarosios apyvarta 2016 metais krito ne mažiau nei 2 kartus, t. y. lygiai tiek, kiek išaugo UAB „Technologinių inovacijų grupė“. Šie svyravimai patvirtina ieškovės veiklos perkėlimą.
20.11. Teismas suabsoliutino Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį dėl ieškovės tyčinio bankroto nenustatymo. Minėtoje byloje bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas buvo tyčinis bankroto požymiai, tačiau ne žalos atlyginimas ar sandorių pripažinimas neteisėtais.
Atsiliepimas
21. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas K. T. prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
Šalies argumentai
21.1. Ieškovė melagingai teigia, kad jokios kompiuterinės programos korekcijos nebuvo atliekamos, nors ekspertės išvada patvirtina, kad įrangą ne vieną kartą buvo koreguota. Be to, iš ekspertizės išvados yra aišku, jog kompiuterinė programa buvo koreguojama jau po jos perdavimo administratoriui (2017 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais), t.y. atsakovas K. T. jokių korekcijų neatliko ir negalėjo atlikti, kadangi vienintelis asmuo, turėjęs prieigą prie serverio (kuriame talpinta programa), buvo, būtent, bendrovės bankroto administratorė.
21.2. Teismas pagrįstai nustatė, kad jokių finansinių sankcijų dėl kompiuterinės programos perleidimo ir jos grąžinimo ieškovei nebuvo taikyta. Ieškovė nurodytos aplinkybės savo apeliaciniu skundu, netgi, neneigia – neįrodinėja, kad tokios sankcijos būtų buvusios pritaikytos, o teismas į šį faktą būtų neatsižvelgęs.
21.3. Vien tik ieškovės nurodoma aplinkybė, kad programa buvo perleista, pažeidžiant įsipareigojimus VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, negali būti pripažinta pagrindu civilinei atsakomybei taikyti, nesant kitų atsakomybės taikymo sąlygų.
21.4. Byloje jokių įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės teiginius, kad įrangos vertė, buvusi 2016 m., atitinka jos vertę 2018 metais.
21.5. Apeliantė klaidina teismą dėl prisijungimo prie serverio neperdavimo administratorei. Įdiegta ir veikianti programinė įranga visada buvo serveryje. Prisijungimai prie serverio administratorei buvo perduoti 2017 m. pradžioje, t. y. anksčiau nei buvo perduoti kompaktiniai diskai. Kompaktinių diskų įrašymo bei atidavimo administratorei priežastimi buvo pačios administratorės pareikalavimas perduoti programinę materialia (laikmenos) forma, t.y. ne tik suteikiant prieigą prie serverio.
21.6. Teismas, priimdamas sprendimą, negalėjo vadovautis ekspertiniu tyrimu, kuris atliktas ekspertei neprisijungus prie serverio, kuriame saugota programinė įranga.
21.7. Ieškovę reikalavimo priteisti iš Atsakovo K. T. 3 146 Eur sumą (lygią ginčo sandorių, kuriais perleista/atpirkta kompiuterinė programa, kainų skirtumui) niekada nereiškė. Apeliantas teisminio proceso metu aplinkybės, kad šis kainos pokytis yra žalingas ieškovei neįrodinėjo.
21.8. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė finansiškai būtų buvusi nepajėgi pati atlikti kompiuterinės programos tobulinimo (atnaujinimo) darbų, kurie, kaip paaiškino ekspertė, yra neišvengiami.
21.9. Ieškovė, reikšdama reikalavimą atsakovui K. T. dėl žalos atlyginimo (susijusio su paskolų grąžinimu) priteisimo, šį reikalavimą, būtent, prilygino atsakovo K. T. grąžintos paskolos sumai (25 000 Eur), o kaip faktinį pagrindą žalos atlyginimui priteisti nurodė – kitų (pirmesnės eilės kreditorių) negalėjimą gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimo (tokio patenkinimo apsunkinimą), t.y., prievolių vykdymo pastariesiems kreditoriams tariamą išvengimą. Tačiau tokio reikalavimo patenkinimas reikštų nepagrįstą ieškovės praturtėjimą, nes ieškovė liktų atsiskaičiusi su atsakove UAB „Technologinių inovacijų grupė“ pagal šalių sudarytas paskolos sutartis, tiek gautų papildomus 25 000 Eur, kuriuos galėtų paskirstyti kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui.
21.10. Apeliantė argumentus dėl atsakovo K. T. ieškovei tariamai paskolų grąžinimo sandoriais padarytos žalos ieškovė išdėstė tik apeliaciniame skunde, t.y. jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
21.11. Ieškovė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek pareikšdama apeliacinį skundą laikėsi tos pačios pozicijos, kad ieškovė savo patirtą žalą (dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų) vertina tuo dydžiu, kokią naudą dėl veiklos perkėlimo gavo UAB „Technologinių inovacijų grupė (t.y. atsakovas K. T., tačiau žalos atlyginimo reikalauja tik dėl sumos, kuri neviršija ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Ieškovė, byloje neįrodinėjusi atsakovo K. T. gautos naudos iš ieškovės verslo perkėlimo, nepagrįstai apeliaciniu skundu vėl kelia atsakovo K. T. galimos atsakomybės už tariamą verslo perkėlimą klausimą.
21.12. Įvertinus tai, kad aplinkybės, kurias ieškovė nurodė, kaip žalos atlyginimo prievolių pagrindą, sudarė ir tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką, yra akivaizdu, jog Lietuvos apeliacinio teismo tyčinio bankroto byloje nustatyti faktai turėjo prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų pateikimo
23. Apeliantė UAB „EHS kompiuteriai“ 2020 m. rugsėjo 29 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – UAB „EHS kompiuteriai“ ir UAB „Technologinių inovacijų grupė“ pardavimų operacijų sąrašus, UAB „EHS kompiuteriai“ ir UAB „Technologinių inovacijų grupė“ sutampančių pirkėjų sąrašus.
24. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės su rašytiniais paaiškinimais teikiami rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jokių objektyvių priežasčių, trukdžiusių šiuos įrodymus pateikti anksčiau, apeliantė nenurodė, todėl apeliantės pateiktus naujus įrodymus atsisakoma priimti.
26. Spręsdama dėl apeliantės pateiktų rašytinių paaiškinimų priėmimo, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama (CPK 323 straipsnis), todėl atsisako šiuo rašytinius paaiškinimus priimti ir prijungti prie bylos.
Dėl programinės įrangos perleidimo sandoriais padarytos žalos
27. Nagrinėjamoje byloje ieškovė (apeliantė) pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo K. T. 81 990 Eur žalą, kuri, pasak apeliantės, buvo padaryta sudarant su atsakove UAB „Technologinių inovacijų grupė“ programinės įrangos perleidimo sandorius. Apeliantė nurodė, kad turtas buvo įsigytas už rinkos vertės neatitinkančią kainą. Kartu apeliantė nurodė, kad, teismui konstatavus, jog turto įsigijimo kaina atitinka rinkos vertę, turi būti tenkinamas alternatyvus reikalavimas priteisti iš atsakovo tokio paties dydžio (81 990 Eur) žalą, padarytą neperduodant bankroto administratoriui vertingo turto. Tokią poziciją apeliantė grindė tuo, kad bankroto administratorei perduotas turtas nėra vertas jo įsigijimo kainos, kas, apeliantės vertinimu, leidžia spręsti, jog buvo perduota ne visa programinė įranga, bet tik jos dalis.
28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė žalos, kuri būtų susijusi priežastiniu ryšiu su jos sprendimu perleisti ginčo programinę įrangą (sukurtą, panaudojant Europos Sąjungos fondų lėšas pagal sutartį, sudarytą su VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“) atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“, todėl vien ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad programinė įranga buvo perleista, pažeidžiant įsipareigojimus, numatytus projekto finansavimo sutartyje, negali būti pripažintina pagrindu atsakovo K. T. civilinei atsakomybei kilti. Iš bylos duomenų matyti, kad pati VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, 2016 m. birželio mėnesį atlikusi patikrinimą, nenustatė jokių programinės įrangos paskirties pokyčių ar nuosavybės teisės suvaržymų, galėjusių lemti finansines sankcijas pagal finansavimo sutartį, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad programinės įrangos perleidimo atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“ ir jos atpirkimo sandoriai ieškovei neigiamų turtinių pasekmių nesukūrė.
29. Apeliantės teigimu, VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“, pateikdama byloje esančias išvadas, kompiuterinės programos perleidimo sandorių netyrė bei poziciją išreiškė tik dėl apeliantės bankroto fakto kaip finansavimo sutarties pažeidimo. Pasak apeliantės, įsipareigojimo neperleisti kompiuterinės programos tinkamas nevykdymas sukūrė ieškovei akivaizdžias neigiamas pasekmes – ieškovė išskaidė programą ir atgal atpirko tik jos dalį, likusi dalis liko atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ nuosavybėje, o ieškovei buvo perduota tik licencija naudotis šiuo turtu.
30. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti, kad kompiuterinė programa jai buvo grąžinta naudotis nepilnos apimties ar su suvaržymais, kurie patvirtintų žalos, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, faktą. Iš apeliantės finansinės atskaitomybės dokumentų nustatyta, kad būtent po turto perleidimo atsakovei 2015 m. gruodžio 31 d., tos pačios dienos duomenimis sudarytame balanse buvo nurodyta ženkliai mažesnė ilgalaikio nematerialaus turto vertė (6 353 Eur vietoje 15 359 Eur). Po turto susigrąžinimo sudarytame 2016 m. gruodžio 31 d. balanse nurodoma ženkliai išaugusi ilgalaikio nematerialaus turto vertė (nuo 6 353 Eur iki 72 221 Eur). Ilgalaikio nematerialaus turto inventorizacijos sąrašas, taip pat įtraukimo į apskaitą dokumentai patvirtina, kad visas turtas su jo įsigijimo kaina (atskaičius PVM), buvo įtrauktas į apeliantės balansą, buvo fiksuojama nusidėvėjimo skaičiavimo tvarka. Tuo tarpu atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ finansinės atskaitomybės dokumentuose nėra nurodyti panašūs ilgalaikio nematerialiojo turto pokyčiai. Šią išvadą patvirtina ir atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ į bylą pateikta informacija, kad jokia kompiuterinė programa pagal administratoriui perduotus duomenis atsakovei nepriklausė ir administratoriui nebuvo perduota
31. Pasak apeliantės, išdėstydamas su programinės įrangos verte susijusius argumentus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo apeliantės į bylą pateiktais šio turto vertinimais (įskaitant ekspertės išvadą), remiantis kuriais, programos vertė buvo ne didesnė, kaip 1 500 Eur. Į bylą buvo pateikti specialistų vertinimai, kad programos vertė yra artima nuliui, galėtų siekti 1 000 Eur – 2 000 Eur. Kauno apygardos teismo 2019 m. gegužės 7 d. nutartimi paskyrus byloje ekspertizę, buvo pateikta eksperto išvada, kad kompiuterinės programos pardavimas kitam subjektui yra praktiškai negalimas dėl specifinio jos pobūdžio, todėl spręsti, jog ji gali turėti savarankišką rinkos vertę, nėra pagrindo.
32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jau sudarant 2015 m. gruodžio 31 d. sandorį, kuriuo kompiuterinė programa buvo perleista atsakovei, buvo aišku, kad programa, atlikus tam tikras korekcijas, bus grąžinta ieškovei. Atstovaudamas abi sandorio šalis ir būdamas abiejų įmonių valios išraiškos subjektu, atsakovas K. T. keletu sandorių įgyvendino vieningą valią. Apeliantė, nesutikdama su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad atsakovas K. T. nepagrindė fakto, kad programinė įranga buvo atnaujinama. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas. Būtent atsakovas turėjo procesinę įrodyti, kad tobulino programą, tačiau atitinkamų įrodymų nepateikė. Tačiau programos (ne)tobulinimo faktas galiausiai neturi reikšmės ginčo išsprendimui. Kaip minėta, pagal eksperto išvadą, programos vertė, sprendžiant pagal nustatytą galimą kainą parduodant tretiesiems asmenims, yra žymiai mažesnė (apie 1000-1500 Eur), negu pagal šalių sudarytus sandorius nustatyta kaina (apie 80 000 – 83 000 Eur). Tačiau nedidelė programos vertė yra eksperto nustatyta pardavimo tretiesiems asmenims atveju, tai dera ir su kita eksperto išvados dalimi, kad programa labai specifinė ir tretiesiems asmenims vertės neturi. Tačiau tokia eksperto išvada nesudaro prielaidų spręsti, kad programa nepritaikyta apeliantės veiklai, priešingai, programa buvo būtent tokiai veiklai sukurta, pritaikyta ir tinkama naudoti tik šalių naudojamomis aplinkybėmis, todėl apeliantei turi tokią vertę, kurią rodo realiai šalių sudaryti sandoriai. Abu šalių sudaryti programos sandoriai rodo, kad šalys sutarė dėl programos vertės, tą patvirtino tiek pirmosios pirkimo – pardavimo sutarties, tiek vėliau sudarytų pirkimo – pardavimo ir licencijos sutarčių kainos. Ta aplinkybė, kad pagal paskutinį sandorį apeliantė netapo programos savininke, nepaneigia, kad pagal šį sandorį ji naudojosi visomis programos suteikiamomis galimybėmis ir taip gavo visą reikalingą savo veiklai dėl programos naudojimo naudą, be to, programos naudojimas buvo būtina sąlyga pagal apeliantės sutartį su VšĮ „Lietuvos verslo paramos agentūra“.
33. Apeliantė rėmėsi liudytojos V. T. parodymais civilinėje byloje Nr. B2-656-260/2018, įrodinėdama, kad programinės įrangos pardavimas ir atpirkimas leido atlikti apskaitos manipuliacijas, įtraukti programą į apeliantės balansą įsigijimo verte ir taip pagerinti balanso duomenis, t. y. taip nurodė, kad programos pardavimo sandoriai buvo fiktyvūs. Tačiau apeliantė neginčija ir nepateikė įrodymų, kad pagal 2015 m. gruodžio 31 d. sutartį apeliantė įgijo reikalavimo teisę ir gavo ne 80 344 Eur, o kitą sumą arba už ją visai nebuvo (neturėjo būti) sumokėta. Priešingai, apeliantė teigia, kad pinigai bent pagal 2016 m. vasario 22 d. ir 2016 m. balandžio 26 d. sutartis buvo realiai sumokėti ir pinigų mokėjimo faktu grindžia ieškiniu reikalaujamos žalos paskaičiavimą. Apeliantei nepaneigus sandorių įvykdymo realumo, negali būti patvirtinti apeliantės argumentai dėl mažesnės negu šalių sudarytoje sutartyje nurodomos programos vertės.
34. Pasisakydama dėl apeliantės argumentų, kad programa buvo atpirkta didesne kaina, negu parduota, teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties kaina yra nulemta šalių susitarimo, t. y. to, kiek kiekvienai iš sutarties šalių sutartis ir jos sąlygos naudingos sutarties sudarymo metu. Nesant įrodymų, iš esmės paneigiančių programos vertę šalims, artimą 80 000 Eur, vėlesnis programos pardavimas už santykinai labai nedaug - maždaug 3000 Eur (apie 3.7 procento) didesnę kainą, neleidžia apeliacinės instancijos teismui daryti išvados, kad tokia šalių nustatyta kaina neatitiko abiejų sutarties šalių interesų ir buvo aiškiai nepagrįsta.
35. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek ekspertė, tiek ir kiti apeliantės pasitelkti vertintojai susipažino tik su į diską įrašyta programos kopija, kadangi, kaip nurodė teismo posėdžio metu apklausiama ekspertė ir patvirtino apeliantės atstovas, bankroto administratorės pasitelktas paslaugų teikėjas teikia informacijos saugojimo be prieigos prie serverio paslaugas, o, kaip nurodė atsakovas K. T., be serverio ir jame esančios specialios palaikomosios programos įvertinti kompiuterinės programos veikimą ir funkcionalumus nėra galimybės. Pažymėtina, kad įrangos būklė bylos nagrinėjimo metu negalėjo būti nustatyta dėl pačios apeliantės bankroto administratorės veiksmų – nesumokėjimo už prieigos prie serverio (kuriame buvo įrašyta programa) paslaugas ir programinės įrangos ištrynimo iš serverio dėl tokio neatsiskaitymo. Taigi, ekspertizės bei kitų vertintojų išvados yra paremtos tik susipažinimu su į išorinį diską įrašyta programos kopija, nesant galimybės patikrinti programinės įrangos funkcionalumo serveryje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo remtis ekspertės ir vertintojų išvadomis dėl kompiuterinės programos vertės.
36. Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantė pardavė ir atpirko tą patį turtą. Pasak apeliantės, atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ dvejomis sąskaitomis faktūromis atgal ieškovei pardavė tik programos dalį (užsakymo valdymo modulį) ir licenciją naudotis pas UAB „Technologinių inovacijų grupė“ likusia programa (branduoliu). Apeliantės teigimu, byloje atlikta ekspertizė patvirtino, kad toks licencijos pardavimas yra neteisėtas, o tokios licencijos vertė yra nulinė.
37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad atsakovas K. T. kliudė bankroto administratorei įgyvendinti turto savininko teises, perdavė ne visą kompiuterinę programą ar ją sugadino. Pati bankroto administratorė neužfiksavo kompiuterinės programos būklės prisijungimo prie serverio metu, t. y. nesurinko įrodymų, kurie paneigtų atsakovo K. T. argumentus, kad kopijuojant kompiuterinę programą nebuvo perimta ją palaikanti aplinka, kas ir sąlygojo bankroto administratorės akcentuojamus programinės įrangos vientisumo ir funkcionalumo trūkumus. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad apeliantė neįrodė sąlygų civilinei atsakomybei taikyti egzistavimo.
38. Pažymėtina, kad apeliantės bankroto administratorė taip pačiais pagrindais, kuriais pareiškė ieškinį nagrinėjamoje byloje, pateikė ir prašymą ieškovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-656-260/2018 bei Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-213-798/2019, atmesdami bankroto administratorės prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, konstatavo, kad pareiga perduoti kompiuterinę programą buvo įvykdyta tinkamai. Nurodytų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pagrindą aptariamam reikalavimui atmesti.
Dėl žalos, padarytos grąžinant paskolas UAB „Technologinių inovacijų grupė“
39. Apeliantė šioje byloje tai pat pareiškė reikalavimą dėl 25 000 Eur žalos, padarytos sudarant paskolos grąžinimo atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“ sandorius, atlyginimo priteisimo.
40. Iš bylos duomenų nustatyta, kad apeliantė su atsakove UAB „Technologinių inovacijų grupė“ 2015 m. kovo 12 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ paskolino apeliantei 15 000 Eur, ir 2016 m. sausio 21 d. paskolos sutartį, kuria atsakovė paskolino dar 10 000 Eur. Paskolos sutarčių 2.1 punkte buvo nurodyta, kad paskola turi būti grąžinama per 10 kalendorinių dienų po pareikalavimo. Į bylą pateikta sąskaitų aktyvumo ataskaita patvirtina, kad paskolos buvo grąžintos laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d. atliktais 33 mokėjimais. Apeliantė nurodė, kad paskolos grąžinimo sandoriai buvo sudaryti pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą ir taip pažeidė dalies kreditorių teises (CK 6.930¹ straipsnis).
41. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 9 d. nutartyje 3K-7-278-469/2019 išaiškino, kad remdamasis CK 6.930¹ straipsnio nuostatomis reikalavimą galėtų reikšti kreditorius, pagal atsiskaitymų eiliškumą esantis pirmiau už gavusį atsiskaitymą, bet ne neteisėtą atsiskaitymą atlikusi įmonė ir suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, todėl įmonės bankroto administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo CK 6.930¹ straipsnio pagrindu.
43. Todėl apeliantės reikalavimas, grindžiamas paskolos grąžinimo nesilaikant atsiskaitymų su kitais kreditoriais eiliškumo faktu, turi būti atmestas vien tuo pagrindu, kad apeliantė neturi teisės reikšti atitinkamą reikalavimą. Dėl to nagrinėjama apeliacinio skundo dalis negali būti tenkinama, o kiti nagrinėjamos apeliacinio skundo dalies argumentai neturi teisinės reikšmės.
Dėl įmonės veiklos perkėlimo ir nesąžiningos konkurencijos
44. Ieškiniu apeliantė taip pat prašė priteisti iš atsakovų solidariai 128 692,91 Eur žalos atlyginimą. Apeliantė nurodė, kad atsakovei UAB „Technologinių inovacijų grupė“ įsigijus ieškovės akcijų, atsakovas K. T. ėmėsi veiksmų, kad apeliantės veikla, resursai ir klientai būtų perkelti į UAB „Technologinių inovacijų grupė“, tokiu būdu atliekant nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kurie nulėmė žalos ieškovui padarymą.
45. Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas bei atskleidžiamas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad draudžiami veiksmai pagal KĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra siejami su dviem kumuliatyviomis sąlygomis: pirma, tokie veiksmai turi prieštarauti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams; antra, tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-630-701/2015; 2016 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-916/2016). Taigi, ne kiekvienas veiksmas, kuriuo sumažinama kito ūkio subjekto galimybė konkuruoti, gali būti pripažintas nesąžiningos konkurencijos veiksmu, nes tam, kad būtų tokiu laikomas, atitinkamas veiksmas turi prieštarauti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams.
46. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantei neįvykdžius pareigos įrodyti civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimą, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai žalos atlyginimą dėl įmonės veiklos perkėlimo. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad įmonės vadovas K. T. netinkamai vykdė įmonės vadovui įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, kadangi, tapęs UAB „EHS kompiuteriai“ vadovu, visą įmonės turtą, informaciją, veiklą ir darbuotojus perkėlė į savo įmonę – UAB „Technologinių inovacijų grupė“. Pasak apeliantės, nuo akcijų įsigijimo, palaipsniui ir tuo pačiu sistemingai UAB „Technologinių inovacijų grupė“ perėmė UAB „EHS kompiuteriai“ veiklą, buveinės patalpas, klientus, pagrindinį veiklos garantą e-parduotuvę, dalį darbuotojų, pajamas, apyvartas ir pradėjo vykdyti analogišką veiklą kaip ir apeliantė.
47. Apeliantė ir atsakovė UAB „Technologinių inovacijų grupė“ yra susiję asmenys, kur atsakovė yra kontroliuojantis asmuo KĮ 3 straipsnio 10 dalies prasme, turėjusi apeliantės kontrolę, t y. iš Akcinių bendrovių įstatymo atsirandančias teises, suteikiančias galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto organų sprendimams (KĮ 3 straipsnio 9 dalis).
48. Teismų praktikoje pažymėta, kad nagrinėjant veiksmus, turinčius nesąžiningos konkurencijos požymių, konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių subjektų nėra suprantamas vien kaip realus jų veikimas toje pačioje rinkoje. Didesnę reikšmę turi objektyvus atliktų veiksmų pobūdis ir tų veiksmų įtaka subjekto, kurio atžvilgiu jie atliekami, galimybėms konkuruoti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2011; kt.). Aiškinant nesąžiningos konkurencijos sampratą negalima tiesiogiai vadovautis KĮ 3 straipsnyje numatytu konkurento sąvokos apibrėžimu, o reikėtų remtis tiesiogiai apsaugai nuo nesąžiningos konkurencijos skirtų KĮ normų, kurios akivaizdžiai apima platesnius nei tiesioginės konkurencijos atvejus, turiniu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-161-823/2018). Šalių tarpusavio teisinis santykis yra reikšmingas sprendžiant, ar atitinkami atsakovų veiksmai gali būti laikomi neteisėtais konkurencijos teisės prasme (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-584-330/2018).
49. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „EHS kompiuteriai“ akcininkė buvo UAB „Technologinių inovacijų grupė“, abiejų įmonių vadovas buvo atsakovas K. T.. Pasak apeliantės, nuo akcijų įsigijimo, palaipsniui UAB „Technologinių inovacijų grupė“ perėmė UAB „EHS kompiuteriai“ veiklą, buveinės patalpas, klientus, dalį darbuotojų ir pradėjo vykdyti analogišką veiklą kaip ir apeliantė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodomi atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ veiksmai, kuriais buvo sprendžiama dėl apeliantės veiklos, negali būti laikomi neteisėtais nesąžiningos konkurencijos veiksmais KĮ 15 straipsnio 1 dalies prasme. UAB „Technologinių inovacijų grupė“ buvo apeliantės akcininkė, todėl galėjo teisėtai disponuoti informacija, susijusia su apeliante ir jos vykdoma veikla ir priimti sprendimus, nulemiančius apeliantės veiklą, taip pat – juos nulemiančius žinomai neigiamai. UAB „Technologinių inovacijų grupė“, kaip apeliantės akcininkė, priėmė atitinkamus sprendimus dėl apeliantės valdymo, kurių neigiamos pasekmės tenka pačiai akcininkei, pirmiausia darydama neigiamą įtaką apeliantės akcijų vertei, todėl – atsakovės kaip akcininkės turtinėms teisėms. Tai, kad apeliantė ir UAB „Technologinių inovacijų grupė“ buvo susijusios įmonės, jų vadovas buvo tas pats asmuo, savaime negali paneigti UAB „Technologinių inovacijų grupė“ teisės laisvai priimti verslo sprendimus dėl jos valdomos įmonės. Tokie veiksmai, kaip minėta, yra apeliantės akcininkės (atsakovės) valiniai sprendimai, kurių prieštaravimo ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams konkurencijos teisės prasme apeliantė neįrodinėjo. Kontroliuojančios įmonės, veikiančios kaip kontroliuojamos įmonės dalyvės (akcininkės), sprendimai, netgi jeigu jie būtų objektyviai nenaudingi ar žalingi kontroliuojamai įmonei, savaime negali būti pripažinti neteisėtais (prieštaraujančiais ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams) konkurencijos teisės santykius reglamentuojančių įstatymo normų prasme. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodomas atsakovės UAB „Technologinių inovacijų grupė“ veikimas, kuriuo galimai buvo padaryta neigiama įtaka apeliantės veiklai ir jos veiklos rezultatams, negali būti pripažintas neteisėtas KĮ 15 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. negali būti kvalifikuojamas kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai.
50. Atsakovas K. T., apeliantės nurodomame santykyje veikdamas kaip abiejų šalių vadovas, neveikė kaip ūkio subjektas KĮ 3 straipsnio 22 dalies prasme, todėl jis negali būti ir nesąžiningos konkurencijos subjektas, kadangi KĮ 15 straipsnis nustatydamas draudimą atlikti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nurodo specialų tokio draudimo adresatą – ūkio subjektą. Taigi, neveikdamas kaip ūkio subjektas, atsakovas K. T. nėra ir atsakomybės subjektas pagal KĮ 16 straipsnio 1 dalį, todėl nagrinėjamu pagrindu jam pareikštas ieškinys negali būti tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.
51. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškinio pagrindą nagrinėjamoje byloje sudarančios aplinkybės, įskaitant ir ieškovės argumentus dėl neteisėto įmonės veiklos perkėlimo, buvo vertinamos ieškovės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Minėtas ginčas galutinai išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartimi Nr. 2-213-798/2019.
52. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tuo atveju, kai abejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 31 punktas).
53. Nors apeliantė skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai suabsoliutinta Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 2-213-798/2019, priimta civilinėje byloje, išnagrinėtoje pagal apeliantės pareiškimą dėl BUAB „EHS kompiuteriai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje analizuotos faktinės aplinkybės, kurios pačios apeliantės buvo nurodytos kaip žalos atlyginimo prievolių pagrindas, iš esmės sutapo su tomis aplinkybėmis, kurias apeliantė Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje įvardijo kaip tariamą tyčinio bankroto pagrindą. Įvertinus tai, kad tos aplinkybės, kurias apeliantė nurodė kaip žalos atlyginimo prievolių pagrindą, sudarė ir tyčinio bankroto bylos nagrinėjimo dalyką, yra akivaizdu, jog Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad veiklos perkėlimas nėra įrodytas ir šis nustatytas faktas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai.
54. Akcininko atsakomybė, kitaip nei valdymo organo nario atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, pagal bendrąją taisyklę yra ribota. CK 2.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis: kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
55. Bendrovės vadovas atsako tiesiogiai bendrovei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas, o juridinio asmens dalyvis – pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalies nuostatas subsidiariai tuo atveju, kai žala atsiranda dėl jo nesąžiningų veiksmų ir kreditoriai neturi galimybės savo reikalavimų patenkinti iš bendrovės turto. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, kvalifikuojant akcininkų ir vadovų atsakomybės konkurencijos atvejus, reikia nustatyti, ar žala kilo pažeidus vadovo pareigas (CK 2.87 straipsnis) ar akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Taigi akcininkui, nevykdžiusiam bendrovės valdymo funkcijos, atsakomybė kyla, jei teismas konstatuoja, kad jis pažeidė bendrąją sąžiningumo pareigą, piktnaudžiavo ribota atsakomybe, ir šie veiksmai nepriskirtini valdymo organo kompetencijai. Atsakomybė akcininkui taikytina pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Jei akcininkas de jure arba de facto vykdė įmonės valdymo funkciją, atsakomybė jam kyla kaip bendrovės vadovui pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-969/2015).
56. UAB „Technologinių inovacijų grupė“ www.tiptop.lt domeną įgijo 2015 m. kovo mėnesį iš fizinio asmens, o apeliantė šio domeno savininke nebuvo nuo 2009 m. rugpjūčio 5 d., ši aplinkybė paneigia apeliantės argumentus apie su tokiais veiksmais susijusį veiklos perkėlimą. Abi bendroves 2015 – 2016 metais siejo su patalpų nuoma susiję sutartiniai atlygintiniai santykiai, o naują patalpų nuomos sutartį UAB „Technologinių inovacijų grupė“ sudarė tada, kai UAB „EHS kompiuteriai“ kilo finansiniai sunkumai ir ji jau neturėjo finansinių galimybių nuomotis patalpas. Tokios aplinkybės, taip pat nustatytos ir anksčiau minėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo tie patys dalyvaujantys asmenys, teisėjų kolegijai neleidžia apeliantės nurodomų faktų vertinti kitaip, negu jie buvo įvertinti anksčiau išnagrinėtoje byloje. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo perkelta įmonės veikla ir dėl to akcininkas veikė nesąžiningai apeliantės kreditorių atžvilgiu, o apeliantės vadovas buvo nesąžiningas, veikė neprotingai ir buvo nelojalus apeliantei.
Dėl bylos procesinės baigties
57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, net ir netinkamai aiškindama Konkurencijos įstatymo normas, priėmė iš esmės pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neleidžia apeliacinės instancijos teismui vien formaliais pagrindais panaikinti skundžiamą teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis), todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.