Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.29.1.; 2.4.6.4.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.3.; 2.1.2.3.; 2.4.7.

2014 m. sausio 30 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. J., R. J. ir E. G. apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

K. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL dydžių – 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda.

R. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteista 40 MGL dydžių – 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda.

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 40 MGL dydžių – 5200 Lt (penkių tūkstančių dviejų šimtų litų) bauda;

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 38 MGL dydžių – 4940 Lt (keturių tūkstančių devynių šimtų litų keturiasdešimties litų) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė bausmė 45 MGL dydžių – 5850 Lt (penkių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimties litų) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G. buvo nuteistas už tai, kad suklastojo tikrus dokumentus ir juos siuntė, o būtent: 2011-12-01, tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, (duomenys neskelbtini), dirbdamas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau UAB) ,,S.“ sandėlininku, suklastojo 2011-12-01 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. grafoje ,,akcizų apm. kiekis, ltr“, parašė neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 litrų, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 litrų, bei grafoje „aprašymas“ parašė neteisingą kuro rūšį, parduodamą J. V., joje įrašydamas, kad parduodamas dyzelinis krosnių kuras, nors realiai J. V. buvo pristatytas dyzelinis kuras ir suklastojo akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. grafoje ,,kiekis, vnt.“ parašė neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 litrų, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 litrų bei grafoje „prekių apibūdinimas“ parašė neteisingą kuro rūšį, parduodamą J. V., joje įrašydamas, kad parduodamas dyzelinis krosnių kuras, nors realiai J. V. buvo pristatytas dyzelinis kuras bei žinomai suklastotus dokumentus elektroniniu būdu siuntė R. J..

Be to, jis buvo nuteistas už tai, kad suklastojo tikrą dokumentą, o būtent: 2011-12-02, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), dirbdamas UAB ,,S.“ sandėlininku, suklastojo 2011-12-01 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), neteisingai nurodydamas surašymo datą ir išrašydamas tokiu pačiu numeriu ,,serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)“, kaip 2011-12-01 išrašyta PVM sąskaita faktūra ,,serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)“, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. grafoje ,,akcizų apm. kiekis, ltr“ parašė neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 litrų, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 litrų, ir suklastojo 2011-12-01 akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), neteisingai nurodydamas surašymo datą, kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. grafoje ,,kiekis, vnt.“ parašė neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., joje įrašydamas 3000 litrų, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 litrų ir panaudojo žinomai suklastotus dokumentus, t. y. žinodamas, kad šiuose dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. neteisingai nurodyta dokumentų surašymo data bei kuro kiekis, parduodamas J. V., 2011-12-02 (duomenys neskelbtini) perdavė K. J..

R. J. buvo nuteista už tai, kad suklastojo dokumentus, o būtent: 2011-12-01, tiksli valanda ikiteisminio tyrimo nenustatyta, (duomenys neskelbtini) suklastojo tikrus dokumentus, t. y. atsispausdino el. paštu atsiųstą UAB „S.“ akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prie žodžių ,,sandėlininkas E. G.“ suklastojo E. G. parašą, pasirašydama už jį ir atsispausdino el. paštu atsiųstą UAB „S.“ PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. prie žodžių ,,sandėlininkas E. G.“ suklastojo E. G. parašą, pasirašydama už jį ir panaudojo žinomai suklastotus dokumentus, t. y. žinodama, kad šiuose dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. suklastotas E. G. parašas, 2011-12-01 apie 11 val. (duomenys neskelbtini) šiuos dokumentus perdavė J. M..

K. J. buvo nuteistas už tai, kad kurstė suklastoti dokumentus ir juos panaudojo, o būtent: 2011-12-02 prašydamas UAB ,,S.“ sandėlininko E. G., kad jis suklastotų tikrus dokumentus, t. y. ir 2011-12-01 PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įrašytų tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. grafoje ,,akcizų apm. kiekis, ltr“ parašytų neteisingą kuro kiekį, parduodamą J. V., ir įrašytų 3000 litrų, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 litrų ir 2011-12-01 akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame įrašytų tikrovės neatitinkančius duomenis, t.y. grafoje ,,kiekis, vnt.“ parašytų neteisingą J. V. parduodamą kuro kiekį ir įrašytų 3000 litrų, nors realiai J. V. buvo pristatyta 2000 litrų, ir panaudojo žinomai suklastotus dokumentus, t. y. žinodamas, kad šiuose dokumentuose įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. neteisingai nurodytas kuro kiekis, suklastotus dokumentus 2011-12-02 (duomenys neskelbtini) perdavė J. V..

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį

Skunde nurodo, kad jis nusikaltimo nepadarė ir savo kaltę neigia, kadangi jis, kaip teigiama skunde, UAB „S.“ sandėlininko nekurstė suklastoti dokumentus ir suklastotų dokumentų nepanaudojo, todėl jis nuteistas neteisėtai. Taip pat nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, pažeidė materialines ir procesines teisės normas ir šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėtam nuosprendžiui priimti, o nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykio aplinkybių, o tai taip pat turėjo įtakos priimant neteisingą ir neteisėtą nuosprendį. Mano, kad teismas buvo šališkas nagrinėjant bylą ir neteisingai įvertino faktines aplinkybes, tiksliau, teismas visiškai nevertino liudytojų, kitų kaltinamųjų parodymų, formaliai nuosprendį surašė pagal prokurorės sukurtą visiškai nelogišką ir nesuprantamą kaltinimą apie dokumento klastojimą. Teigia, kad faktiškai jis yra nuteistas už tai, kad 2011-12-02 kreipėsi į UAB „S.“ sandėlininką ir pranešė jam, kad 2011-12-01 jis išrašydamas sąskaitą faktūrą padarė klaidą. Tačiau, pasak apelianto, iki jo kreipimosi į sandėlininką E. G., jis šią klaidą buvo pastebėjęs ir pats, savo iniciatyva taisė klaidą įrašydamas tikslius duomenis. Nurodo, jog aplinkybę, kad sandėlininko jis nekurstė suklastoti dokumentą, byloje neginčijamai įrodyta liudytojų, kaltinamojo E. G. parodymais. Grįsdamas savo skundo reikalavimą nurodo, kad kaltinamasis E. G. parodė, kad jis iš biuro gauna užsakymus kurui, iš vakaro paruošia sąskaitas faktūras. Buvo gautas užsakymas J. V. 3 tonoms krosninio kuro ir buvo paruošta sąskaita faktūra. Kitą rytą, apie 7 val., jis jam paskambino ir pasakė, kad J. V. reikalingas dyzelinas. Kitą dieną jam skambino ir klausė, ar galima pakeisti sąskaitas faktūras ir nurodyti, kad parduotos dvi ir viena tona kuro. Jis atsakęs, kad tai padaryti neįmanoma. Liudytojas J. V. parodė, kad jis turėjo leidimą įsigyti tris tonas krosninio kuro. Kai jam atvežė kurą jis pastebėjo, kad sąskaitoje įrašyta maža mokėtina suma, nei jis tikėjosi, ir įrašyta, kad atvežė krosninį kurą, o ne dyzeliną, nors paskutiniuoju metu vietoj krosninio kuro jis K. J. prašė atvežti dyzelino. Ėjo pas K. J. išsiaiškinti, jo nerado. Kitą dieną K. J. jam paaiškino, kad įvyko klaida, ir jam padavė naują sąskaitą, kurioje buvo teisingai nurodyta kuro rūšis. Sumokėjo pagal sąskaitą už kurą pavedimu, už visas tris tonas, o K. J. jam už vieną toną atidavė pinigus asmeniškai. Liudytojas K. K. parodė, kad jis UAB „S.“ dirba didmeninės prekybos direktoriumi. K. J. turi marketingo sutartį su UAB „S.“ ir jai ieško klientų. K. J. pateikė užsakymą nuvežti J. V. 3000 litrus krosninio kuro. Kitą rytą K. J. paskambino sandėlininkui E. G. ir pasakė, kad klientas pakeitė savo norą ir pageidauja įsigyti dyzelinio kuro. Vėliau paaiškėjo, kad pagal dokumentą J. V. buvo išvežtas krosninis kuras, o realiai atvežtas dyzelino kuras. Klaida buvo pastebėta ir ta pati sąskaita buvo pataisyta. Būtent buvo teisingai nurodyta pristatyto kuro rūšis ir kiekis. J. V. yra visiškai atsiskaitęs už pirktą dyzelinį kurą. Apibendrindamas tai, kas paminėta, mano, kad šių asmenų parodymus vertinti kritiškai nėra pagrindo, nors teismas, pasak apelianto, jų parodymų visiškai neaptarė ir nevertino. Dėl to teigia, kad teismas nesilaikė reikalavimų, numatytų baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnyje, BPK 305 straipsnyje, tinkamai įvertinti įvykio aplinkybes, esamus įrodymus vertinti pagrįstu, nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu. Be to, nurodo ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas neatsižvelgiant į faktines įvykio aplinkybes, neteisingai konstatuojant, kad jo veiksmuose yra BK 300 straipsnio l dalies požymių, nes byloje surinkti įrodymai, liudytojų parodymai, patvirtina jo parodymus, kad jis neturėjo tyčios kurstyti klastoti ar panaudoti klastotą dokumentą, jokios žalos niekam, nei valstybei, nei privačiam asmeniui nepadarė. Mano, kad negalima jo telefoninio pranešimo, padaryto 2011-12-02 UAB „S.“ apie neteisingai sąskaitoje faktūroje nurodytą kuro rūšį ir prašymą ištaisyti klaidą 2011-12-01 sąskaitoje, teisingai nurodant kuro rūšį ir kuro kiekį, vertinti kaip kurstymą padaryti dokumento klastojimą, tai yra padaryti nusikaltimą, kadangi jo veiksmai neatitinka BK 24 straipsnio 5 dalyje nurodytų kurstytojo padaryti nusikaltimą sąvokos požymių. Todėl nurodo, kad jis negali atsakyti už techninę UAB „S.“ padarytą klaidą 2011-12-01 išrašant sąskaitą faktūrą, tuo labiau, kad jis kaltinamas už vėlesnį 2011-12-02 telefoninį prašymą ištaisyti klaidą sąskaitoje faktūroje ir įrašyti teisingą kuro rūšį ir kiekį. Teigia, kad dokumentuose buvo teisingai nurodytas 3000 l kuro kiekis, išduotas UAB „S.“ ir pristatytas į (duomenys neskelbtini). J. V. sau susipylė tik 2000 l, kitus 1000 l paėmė kitas (duomenys neskelbtini) miesto pirkėjas A.. Nuteistojo įsitikinimu, dalį kuro perleisti kitam asmeniui įstatymas nedraudžia, dėl to nei jis, nei kuro dalį įsigijęs A. negali būti ir nėra kaltinami teisės normų pažeidimu, o dėl padarytos klaidos išrašant sąskaitas UAB „S.“ darbuotoja B. nubausta administracine tvarka (byloje yra duomenys apie jos nubaudimą 50 Lt bauda). Taigi teigia, kad klaidos ištaisymas ir teisingas duomenų įrašymas dokumente nėra nusikaltimas ir dokumentų klastojimas.

Nuteistoji R. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodo, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, buvo šališkas ir neteisingai įvertino faktines aplinkybes. Be to, nurodo ir tai, kad teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis, o ne įrodymais. Apeliantei neaišku, kokiais įrodymais teismas daro išvadą, kad būtent ji pasirašė už E. G., o ne kuris nors kitas asmuo (J. M., pas kurį buvo dokumentai, J. V., pas kurį taip pat buvo dokumentai, tyrėjai, pas kuriuos taip pat buvo dokumentai, ar dar kitas asmuo, šito ji nežino). Teigia, kad teisme ji paaiškino, jog E. G. parašo klastoti net nebuvo jokio reikalo, nes visi žino, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d., pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, PVM sąskaitų faktūrų neprivaloma pasirašyti. Taigi nurodo, kad ji iš UAB „S.“ elektroniniu paštu gautą PVM sąskaitą faktūrą ir kitus dokumentus, į kuriuos ji nesigilino, jų neskaitė, nes tai jai buvo visiškai neaktualu, jų nepakeitusi ir nesuklastojusi perdavė UAB „S.“ vairuotojui. Nurodo, kad ji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta kaip liudytoja. Šios apklausos metu ji parodė, kad nepasirašinėjo už E. G. (158 b. l.), vėliau, pasak nuteistosios, policijoje jai buvo pateiktas kaltinimas, tyrėja darė psichologinį spaudimą, kad sutiktų su kaltinimu, buvo žadama viską užbaigti supaprastinta tvarka, sakoma, kad nereikės teismo proceso. Ji niekada nebuvo susidūrusi su teisėtvarkos institucijų darbu, neturėjo gynėjo, nežinojo savo teisių, visada tikėjo ir pasitikėjo darbuotojų darbu, o šioje situacijoje buvo suklaidinta ir apgauta, todėl sutiko su kaltinimu. Teigia, kad teismas nevertino jos pirminių liudytojos parodymų, kuriuose ji parodė, kad nepasirašė už E. G., taip pat nevertino specialisto išvados, kuri nepatvirtino, kad ji pasirašė E. G. parašais. Dėl to nurodo, kad nuosprendis surašytas pagal prokurorės sukurtą, visiškai nelogišką ir niekuo nepagrįstą kaltinimą apie tariamą dokumento klastojimą. Be to, nurodo ir tai, kad faktiškai ji nuteista už tai, kad 2011-12-01 atspausdino PDF formatu atsiųstus UAB „S.“ dokumentus ir padavė juos UAB „S.“ vairuotojui J. M.. Taigi teigia, kad tokie jos veiksmai negali būti vertinami kaip nusikaltimas. Be kita ko, nurodo ir tai, kad teismas nesilaikė reikalavimų, numatytų BPK 20 straipsnyje, tinkamai įvertinti įvykio aplinkybes, esamus įrodymus vertinti pagrįstu, nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, šiuos įrodymus nurodyti nuosprendyje (BPK 305 str.). Apeliantės įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, kad ji būtų klastojusi ar panaudojusi suklastotą dokumentą, todėl jos veiksmuose nėra BK 300 straipsnio požymių, nėra tyčinių veiksmų suklastoti ar panaudoti suklastotus dokumentus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. G. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį, ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skunde nurodo, kad teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikties bylos aplinkybėms, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir nepagrįstos bausmės paskyrimo. Teigia, kad faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog E. G. 2011 m. gruodžio 1 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), ir akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose įrašė neteisingą kuro rūšį, parduodamą J. V., po to pakeitė PVM sąskaitoje faktūroje, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), ir akcizų apskaičiavimo dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) parduodamą J. V. kuro rūšį. Taigi nurodo, kad apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis E. G. į 2011 m. gruodžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir akcizų apskaičiavimo dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), įrašė neteisingą kuro rūšį, parduodamą J. V.. Dėl to teigia, kad formaliai šiuo nuteistojo veiksmu surašyti 2011 m. gruodžio 1 d. dokumentai atitinka suklastoto dokumento požymius BK 300 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau pažymi tai, kad ne bet kokie neatitinkantys tikrovės duomenys gali būti vertinami kaip pavojinga veika, numatyta BK 300 straipsnyje. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus, kad ne bet kokie duomenų iškraipymai daro veiką pavojingą ir nusikalstamą. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, o baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, t. y. veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, Nr. 2K-161/2012). Be to, pažymi ir tai, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, jog jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinės nutartys Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-559/2011, 2K-205/2012, 2K-316/2013). Šiuo atveju, nuteistojo teigimu, byloje esantys duomenys tvirtina, kad UAB „S.“ naftos produktų sandėlyje ((duomenys neskelbtini)), buvo gautas užsakymas dyzelinių degalų, skirtų šildymui pakrovai klientui J. V., dėl to buvo išrašyta PVM sąskaita ir akcizų apskaičiavimo dokumentas. Antra, pakeitus pateiktą užsakymą, iš karto nebuvo perrašyti dokumentai, o pastebėjus klaidą jie buvo perrašyti po to, kaip reikalauja Akcizų įstatymo 8 straipsnio nuostatos ir akcizų apskaičiavimo dokumentų išrašymo ir unikalaus akcizų apskaičiavimo dokumento numerio suteikimo taisyklės, patvirtintos VMI prie FM viršininko 2003 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. VA-67 (žin., 2003 Nr. 27-1111), kuriose yra sakoma, kad išrašius akcizų apskaičiavimo dokumentą įmonės sistemoje, minėtas dokumentas kitą dieną turi būti importuotas iš įmonės sistemos į VMI sistemą, kas buvo padaryta ir teisingi duomenys apie mokėtiną akcizą buvo perduoti, tačiau, pasak apelianto, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme į tai nebuvo atkreiptas dėmesys. Nuteistajam akivaizdu, jog netinkamas dokumentų surašymas buvo atliktas dėl ko ir buvo nubausta UAB „S.“ buhalterė, tačiau jo tyčia klastoti dokumentus, siekiant vienokių ar kitokių juridinių pasekmių ar kieno nors interesų pažeidimo, nenustatyta, nes duomenys apie parduotą kurą ir mokėtiną akcizą perduoti teisingi kaip to reikalauja įstatymas ir įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Pažymi, kad akcizas yra apmokamas iš prekių įgijėjo sumokėtų pinigų, todėl nei E. G., nei UAB „S.“ neturėjo jokio tikslo klastoti minėtus dokumentus, nes jų suklastojimo atveju ne tik UAB „S.“ patirtų daugiau nei 500 litų nuostolių (tai matyti analizuojant sąskaitas atėmus mokėtiną akcizą), tačiau ir UAB „S.“ sandėlyje trūktų vienos iš kuro rūšies. Dėl šių aplinkybių konstatuoja, kad dėl E. G. inkriminuotų veiksmų iš esmės nebuvo pažeisti teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai, o tai yra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo tiesioginis objektas. Be kita ko, nuteistojo veiksmuose nebuvo nustatytas būtinojo šio nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios, nuteistasis aptartus veiksmus atliko neturėdami tyčios teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę. Esant tokioms aplinkybėms, daro išvadą, kad E. G. kaltė iš esmės pagrįsta ne įrodymais, bet prielaidomis. Dėl pareigos motyvuoti nuosprendį nevykdymo nurodo, kad teismas nuosprendyje jo atžvilgiu nemotyvavo savo išvadų, kai kurias iš jų grindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais, o toks motyvavimas yra nominalus, ir taip teismas nesilaikė BPK 303-307 straipsnių reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos nutartis Nr. 2K-7-544/2005). Taip pat nurodo, kad nuosprendyje nėra motyvų ir teisinių išvadų dėl esminių bylos aplinkybių, teismas nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas, jog E. G. tyčia, klastodamas dokumentus, žinojo, jog J. V. ruošiasi įgyti 2, o ne 3 tonas dyzelino, be to, neargumentuotas E. G. galimo klastojimo laikas, neaptarta, ar 2011 m. gruodžio 1 d. rašomi duomenys buvo teisingi, teismas nepasisako dėl tikro dokumento buvimo ir nevertina, ar buvo sandoris tarp UAB „S.“ ir J. V., ir koks dokumentas pagrindžia buvusį sandorį. Taip pat nurodo, kad teismas savo išvadas grindė užfiksuotais pokalbiais taikant operatyvinę veiklą, o būtent vienu pokalbiu, vykusiu 2011 m. gruodžio 2 d., pas J. V. rastu kuro kiekiu, išimtomis sąskaitomis faktūromis ir akcizų apskaičiavimo dokumentais, dėl to mano, kad teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik prielaidomis ir nemotyvavo savo išvadų. Teigia, kad teismas neanalizavo, netyrė ir motyvuose nepasisakė dėl liudytojų J. V., S. A., J. M. parodymų, neaptarė byloje pateikto užsakymų lapo, J. V. atsiskaitymo už įgytą kurą, duomenų iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Dėl J. V. parodymų nurodo, kad liudytojas patvirtino, jog jis užsakė pas K. J. 3 tonas kuro, kuras buvo atvežtas iš UAB „S.“, dvi tonas išsipylė į talpas, o vieną toną K. J. prašymu perdavė kitam asmeniui. Dėl J. M. parodymų nurodo, kad pastarasis teigė, jog jis 2011 m. gruodžio 1 d., išgabeno iš UAB „S.“ sandėlio tris tonas kuro, 2 tonas išpilstė pas J. V., o vieną toną K. J. prašymu nuvežė kitam asmeniui. Dėl S. A. parodymų nurodo, kad liudytojas patvirtino, jog 2011 m. gruodžio 1 d. įsigijo 1 toną dyzelino. Taigi teigia, kad liudytojų parodymai, kiti byloje esantys dokumentai patvirtina, jog sąskaitose faktūrose ir akcizų apskaičiavimo dokumentuose yra įrašyta tikra data, o būtent 2011 m. gruodžio 1 d., ir tikras kiekis, t. y. 3 tonos, kurios K. J. užsakymu buvo išgabentos iš UAB „S.“ sandėlio. Taip pa nurodo, kad E. G. niekada nebendravo su J. V., todėl sąskaitą išrašė vadybininko nurodytam asmeniui ir kiekiui, ir šios aplinkybės yra nustatytos bei tikros. Be to, nurodo ir tai, kad teismas, pripažindamas įrodymu pokalbius taikant operatyvinę veiklą, turėjo aptarti ir aplinkybes, susijusias su K. J. užsakymu. O būtent, 2011 m. lapkričio 23 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi (2 t., 132–133 b. l.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsniu, sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas: K. J. mobiliojo ryšio telefono abonento (duomenys neskelbtini), ir S. Š. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slapta kontrolė ir įrašų darymas nuo 2011-11-24 iki 2012-02-24. Pokalbių slapta kontrolė ir fiksavimas sankcionuotas atliekant operatyvinį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. kuru iš Rusijos Federacijos, dėl galbūt vykdomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199 straipsnyje. Nurodo, jog iš K. J. užfiksuotų pokalbių matyti, kad J. V. prašė K. J. kuro. Teisme apklaustas UAB „S.“ direktorius patvirtino, jog K. J. skambino ir užsakė 3 (tris) tonas kuro, tai patvirtino ir K. J. teisme, tačiau byloje nėra nė vieno įrašo apie tai, kad būtų buvęs panašaus pobūdžio pokalbis tarp K. J. ir UAB „S.“ darbuotojų dėl kitokio kliento užsakymo. Nuteistasis įsitikinęs, kad pareigūnai nepateikė visų pokalbių, ir tai iškraipo buvusią situaciją, todėl kyla klausimas kaip gali teismas vertinti šį faktą, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, jeigu E. G., būdamas sandėlininku, net nežino, apie ką kalba vadybininkai su klientais ir kokius užsakymus jie perduoda UAB „S.“ „užsakymų stale“ dirbančiam K. K.. Dėl duomenų, surinktų taikant operatyvinės veiklos įstatymo nuostatas, bei jų pripažinimo įrodymais nurodo, kad teismo nuosprendyje nurodoma, jog E. G. kaltė įrodoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsniu, sankcionuota elektroninių ryšių tinklais asmenų perduodamos informacijos turinio kontrole (telefoniniais pokalbiais). Nurodo, , pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką, teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 13 punktas) („Teismų praktika“ Nr. 27). Be to, teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog tais atvejais, kai operatyvinio tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, nagrinėjantis bylą teismas faktinio operatyvinio tyrimo veiksmų atlikimo pagrindo paprastai neturėtų tikrinti (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-313/2010, 2K-343/2010). Taigi teigia, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2011-11-23 Šiaulių apygardos teismo nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsniu, buvo sankcionuotas elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas: K. J. mobiliojo ryšio telefono abonento (duomenys neskelbtini), ir S. Š. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slapta kontrolė ir įrašų darymas nuo 2011-11-24 iki 2012-02-24. Pokalbių slapta kontrolė ir fiksavimas sankcionuotas atliekant operatyvinį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis, t. y. kuru iš Rusijos Federacijos, dėl galbūt vykdomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnyje. Taigi nurodo, jog remiantis šiomis nutartimis teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams atlikti buvo, o faktinio pagrindo nevertino, kadangi minėtos priemonės buvo taikomos Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko nutartimis. Tačiau apeliantui kyla abejonių dėl pagal minėtas teismo nutartis gautos informacijos panaudojimo šioje byloje, leistinumo. Nuteistojo teigimu, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2011-12-01, o būtent tyrėjos A. K. tarnybinis pranešimas (11 b. l.), daiktų ir (ar) dokumentų paėmimo protokolas (12 b. l.), liudytojo J. V. 2011 m. gruodžio 1 d. 14.06–15.11 apklausos protokolas, išrašas iš policijos duomenų bazės apie tyrėjos A. K. tarnybinio pranešimo registraciją 2011 gruodžio 1 d. 14 val. 00 min dėl operatyvinės informacijos realizavimo, tačiau, pasak nuteistojo, ir pradėjus ikiteisminį tyrimą K. J. pokalbių pasiklausymas buvo tęsiamas Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, o ne sankcionuotas kaip ikiteisminio tyrimo veiksmas pagal BPK 154 straipsnį. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2007 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-134 patvirtintų ir 2012 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-9 pakeistų Operatyvinės veiklos įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo Rekomendacijų 9 punkte įtvirtinta, kad „pradėjus ikiteisminį tyrimą, operatyviniai veiksmai, numatyti Operatyvinės veiklos įstatymo 10-13 straipsniuose, negalimi. Ikiteisminio tyrimo metu gali būti atliekami tik tie operatyviniai veiksmai, kuriais neribojamos asmens teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 9 dalyje (pvz., operatyvinės įskaitos duomenų tvarkymas ir naudojimas, operatyvinė apklausa, agentūrinio metodo panaudojimas ir kiti operatyviniai veiksmai, jeigu jais neribojamos asmens teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 9 dalyje) Ikiteisminio tyrimo metu atlikus tokius operatyvinius veiksmus ir gavus informacijos apie nusikalstamą veiką, tokia informacija negali būti panaudota baudžiamajame procese Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Ši informacija gali būti naudojama kitiems ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, procesinėms prievartos priemonėms taikyti, tokiais proceso veiksmais gaunant informacijos, surandant ir paimant daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti“. Remiantis šiomis nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad prokuroras dėl K. J. telefoninių pokalbių pasiklausymo pradėjus ikiteisminį tyrimą BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka į ikiteisminio tyrimo teisėją nesikreipė, be to, atkreipiant dėmesį, jog pradėjus tyrimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nebuvo teisinių galimybių vykdyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės galimų įtariamųjų atžvilgiu, kadangi minėta nusikalstama veika nepatenka į BPK 154 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, nurodo, kad šie duomenys neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Pažymi, jog realizavus operatyvinę informaciją pagal anksčiau minėtų rekomendacijų 6 punktą, operatyvinio tyrimo metu nustačius nusikalstamos veikos požymius, turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas BPK 166 straipsnyje nustatyta tvarka, o operatyvinis tyrimas dėl tos nusikalstamos veikos nutraukiamas. Akivaizdu, jog pareigūnai nenutraukė operatyvinio tyrimo realizavę informaciją dėl galbūt klastojamų dokumentų, ją tęsė ir fiksavo K. J. telefoninius pokalbius, todėl telefoniniai pokalbių garso įrašai esantys po 2011 m. gruodžio 1 d. 14 val. pateikti pažeidžiant leistinumo principą (BPK 20 str.). Dėl galimumo panaudoti operatyvinius duomenis šioje byloje nurodo, kad pagal BPK 4 straipsnio nuostatas baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksą ir reikšmingi bylai duomenys renkami BPK nustatyta tvarka. Ikiteisminis tyrimas dėl veikos, už kurią skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas, pradėtas 2011 m. gruodžio 1 d. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, o vėliau specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolu išslaptinti ir prie ikiteisminio tyrimo pridėti, vadovaujantis BPK 154 straipsnio nuostatomis, K. J. pokalbių telefonu įrašai. Pažymi, kad pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (toliau OVĮ) (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą, arba apie apysunkius nusikaltimus, nurodytus BK 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 150 straipsnio 1 dalyje, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214-215 straipsniuose, 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 240 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (9 straipsnio 1 punktas). Taigi teigia, kad Operatyvinės veiklos įstatyme, galiojusiame operatyvių veiksmų sankcionavimo šioje baudžiamojoje byloje metu, nurodyti operatyvinio tyrimo atlikimo atvejai yra alternatyvūs, t. y. toks tyrimas atliekamas tada, kai turima informacijos arba 1) apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą, arba 2) apie rengiamą, daromą ar padarytą sunkų nusikaltimą, arba 3) apie rengiamus, daromus ar padarytus apysunkius nusikaltimus, išvardytus Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 punkte, arba 4) apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį. Dėl to nurodo, kad E. G. inkriminuota veika, už kurią jis yra nuteistas, nėra nurodyta asmenų pokalbių pasiklausymą reglamentuojančio tiek pagal OVĮ 9 straipsnio 1 punktą, tiek pagal BPK 154 straipsnio 1 dalį, kaip tokia, kuri sudaro pagrindą klausytis asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais. Be to, nurodo ir tai, kad operatyvinių veiksmų atlikimo protokole nurodoma, jog informacija renkama sekimo byloje Nr. 67-3-006-11, sąlyginiu pavadinimu „Elitas“, dėl neteisėtos galimos vykdomos nusikalstamos veiklos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestintomis prekėmis dideliais kiekais, turint tikslą jas platinti, tačiau nieko nėra žymima dėl dokumentų klastojimo. Dalis telefoninių pokalbių įrašų, nuteistojo įsitikinimu, buvo padaryti apskritai dar net nepradėjus ikiteisminio tyrimo, o taikant tokią priemonę neišvengiamai skverbiamasi į Konstitucijos lygmeniu garantuojamą žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybę. Todėl nustačius, kad pokalbių įrašai gauti pažeidžiant BPK 154 straipsnio nuostatas, taikant šią priemonę surinkta informacija paprastai nelaikytina įrodymu (2K-120/2008). Pažymi ir tai, kad teismas šioje byloje nepagrįstai ir neteisėtai operatyvinius duomenis pripažįsta įrodymais, teigdamas, jog nusikaltimai, dėl kurių buvo renkami duomenys ir kurie atskleisti, yra tapatūs, todėl vadovaudamasis teismų praktika juos ir pripažįsta surinktais teisėtais. Apeliantas neginčija, jog duomenys, gauti taikant OVĮ, gali būti pripažįstami įrodymu, tačiau renkant duomenis pagal OVĮ turi jie būti renkami teisėtai, o būtent pagal OVĮ 9 straipsnio 1 punktą turi būti leidžiam klausytis asmenų pokalbių juos fiksuoti pagal tiriamą veiką.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu, nurodo, kad teismas nuosprendyje neanalizavo visų minimo nusikaltimo požymių, neaptarė šio nusikaltimo sudėties buvimo jo veiksmuose, neteisingai vertino operatyvinius duomenis, nepagrįstai juos pripažino įrodymais, nepasisakė dėl minimo nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – tyčios buvimo jo veiksmuose, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis E. G. ir nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų K. J., R. J. ir E. G. apeliaciniai skundai tenkintini, Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.)

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų K. J., R. J. ir E. G. apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendis dėl apeliantų pripažinimo kaltais ir jų nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas vadovaujantis neleistinais įrodymais, kitų įrodymų nevertinant, todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistieji nepadarė veikų, turinčių jiems inkriminuotų nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, ar teisiamajame posėdyje ištirti duomenys laikytini įrodymais, teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, sprendžia nuosprendžio priėmimo metu. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas.

Iš esmės kaltinimai šioje byloje nuteistiems asmenims grindžiami operatyvinių veiksmų metu gautais duomenimis, t. y. įrašytais telefoniniais pokalbiais tarp K. J., R. J. ir kitų asmenų (1 t., 134–142 b. l.). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais, nes nėra gauti įstatymo nustatyta tvarka (BPK 20 str. 2 d., 4 d.).

Iš baudžiamojoje byloje esančios išslaptintos 2011 m. lapkričio 23 d. Šiaulių apygardos teismo nutarties Nr. 758 KF matyti, kad teismas, vadovaudamasis Operatyvinės veiklos įstatymo 10 straipsnio nuostatomis, siekdamas išsiaiškinti K. J., S. Š., S. B. ir jo bendrininkų galimai daromas nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis – kuru iš Rusijos Federacijos, turint tikslą jį platinti, t. y. dėl galimai vykdomos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnyje, sankcionavo elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolę ir fiksavimą: K. J. mobiliojo ryšio telefono abonento (duomenys neskelbtini), ir S. Š. naudojamo mobiliojo ryšio telefono abonento (duomenys neskelbtini) telefoninių pokalbių ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos slaptą kontrolę ir įrašų darymą nuo 2011-11-24 iki 2012-02-24 (2 t., 132–133 b. l.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėmis nutartimis yra suformulavęs nuoseklią praktiką dėl duomenų, gautų Operatyvinės veiklos įstatymo nustatyta tvarka, patikrinimo teismo proceso metu, dėl šių duomenų leistinumo. LAT yra nurodęs, jog nusikalstamos veikos ir ją padariusių asmenų išaiškinimas susideda iš dviejų stadijų: operatyvinės veiklos ir ikiteisminio tyrimo (plenarinės sesijos 2007-10-18 nutartis Nr. 2K-P-412/2007). BPK 4 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal BPK. Tai reiškia, kad reikšmingi bylai duomenys turi būti renkami BPK nustatyta tvarka. Tik atskirais atvejais įrodymais gali būti pripažinti duomenys, gauti ne BPK, o kitų įstatymų numatyta tvarka. Kai baudžiamojoje byloje remiamasi informacija, gauta ne pagal BPK, tokios informacijos įrodomoji vertė kelia daugiau abejonių. Taip yra todėl, kad informaciją pagal kitus įstatymus surenka asmenys, kurie neveikia kaip baudžiamojo proceso subjektai, informacija renkama neveikiant BPK numatytoms proceso dalyvių garantijoms, baudžiamojo proceso principams. Jeigu vis dėlto baudžiamojoje byloje būtina remtis informacija, surinkta ne pagal BPK, tos informacijos patikimumas turi būti tikrinamas, išsiaiškinant, ar tiksliai buvo laikytasi tų įstatymų, pagal kuriuos informacija buvo gauta. Yra ypač svarbu atidžiai tikrinti duomenis, surinktus operatyvinio tyrimo metu, nes šis tyrimas apima veiksmus, smarkiai varžančius pagrindines žmogaus teises ir įsiskverbiančius į privatų asmens gyvenimą. Visų duomenų patikimumas turi būti patvirtintas BPK nustatyta tvarka gautais duomenimis. BPK nuostatos užkerta galimybę apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik ar daugiausia duomenimis, surinktais ne pagal BPK (kasacinės nutartys Nr. 2K–332/2006, Nr. 2K-7-141/2008 ir kt.).

Be to, LAT suformavo nuostatą, kad teismas privalo patikrinti ir faktinį, ir teisinį operatyvinio tyrimo pagrindą (kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2004, Nr. 2K-633/2007, Nr. 2K-120-2008) ir bylose, kuriose kaltinimas grindžiamas operatyvinės veiklos metu gautais duomenimis, teismas privalo patikrinti 3 pagrindinius aspektus: ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti; ar operatyvinio tyrimo veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; ar duomenis, gautus atliekant operatyvinį tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK numatytais veiksmais (kasacinės nutartys Nr. 2K-124/2004, Nr. 2K-633/2007, 2K-120/2008, Nr. 2K-P-2/2009).

Teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra apygardos teismo pirmininko ar baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko motyvuota nutartis ar prokuroro motyvuotas teikimas, arba jų išrašas, kuriame nebūtų valstybės paslaptį sudarančių duomenų. Kiekvienoje byloje turi būti išslaptinta nutartis, kuri leistų teismui bei proceso dalyviams įsitikinti, koks operatyvinis veiksmas buvo sankcionuotas, kokia apimtimi, kokie veiksmai buvo leisti atlikti, koks šio leidimo faktinis pagrindas. Šioje byloje teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti yra, tai jau minėta Šiaulių apygardos teismo pirmininko 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis Nr. 758 KF. Faktiniai operatyvinio tyrimo veiksmų pagrindai išvardyti OVĮ 9 straipsnyje. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (Nr. XI-1374, 2011-05-12, Žin., 2011, Nr. 65-3047 (2011-05-28) operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 131 straipsnyje, 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 1891 straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose, 225 straipsnio 1 dalyje, 226 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 227 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 1 dalyje, 2281 straipsnyje, 240 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (9 straipsnio 1 punktas). Tačiau šiuo atveju bylos duomenys tvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2011 m. gruodžio 2 d. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį (1 t., 1 b. l.), už tai apeliantai ir buvo nuteisti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, nors ši veika nepatenka į OVĮ 9 straipsnio 1 punkte nurodytų nuskalstamų veikų sąrašą. Iš to, kas paminėta, išplaukia, kad apeliantams inkriminuota nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, negalėjo būti pagrindu operatyviniams veiksmams atlikti, nes operatyvinis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas visai kitos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² straipsnyje, pagrindu. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas buvo vykdomas pažeidžiant OVĮ nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo faktinio pagrindo operatyvinio tyrimo veiksmams atlikti.

Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu operatyvinis tyrimas atliekamas dėl vienų veikų, o paaiškėja kitų nusikalstamų veikų požymiai, tai gauti duomenys gali būti panaudoti tik jei naujai paaiškėjusios veikos yra panašaus pobūdžio ir pavojingumo kaip ir veikos, dėl kurių buvo pradėtas operatyvinis tyrimas ir sankcionuoti operatyviniai veiksmai. Šioje byloje, atsižvelgus į tai, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas dėl neteisėtos galimai vykdomos nusikalstamos veiklos, susijusios su neteisėtu disponavimu akcizais apmokestinamomis prekėmis – kuru iš Rusijos Federacijos, turint tikslą jį platinti, t. y. sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 199² straipsnyje, o apeliantai nuteisti dėl dokumentų klastojimo, t. y. dėl nesunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamos nusikalstamos veikos, nenustačius jokio jų neteisėtumo disponuojant akcizais apmokestintomis prekėmis, tuo labiau, kuru iš Rusijos Federacijos, kolegija daro išvadą, kad operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys šioje byloje naudoti neteisėtai.

Be to, BPK nuostatos užkerta galimybę apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik ar daugiausia duomenimis, surinktais ne pagal BPK (kasacinės nutartys Nr. 2K–332/2006, Nr. 2K-7-141/2008 ir kt.).

Taip pat, pastebėtina ir tai, kad BPK 4 straipsnyje nustatyta, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal BPK, taigi pradėjus ikiteisminį tyrimą duomenys pradėtoje baudžiamojoje byloje renkami bei fiksuojami BPK nustatyta tvarka. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos duomenų, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2011-12-02 (1 t. 1 b. l.), nors iš tarnybinio pranešimo matyti, kad pirmieji galimos nusikalstamos veikos požymiai paaiškėjo 2011-12-01 (1 t., 11 b. l.), ką patvirtina ir 2011-12-01 daiktų ir (ar) dokumentų paėmimo protokolas, kuris, beje, priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 256, 364, 268, 269 straipsnių nuostatomis, ir kurio pagrindu iš J. V. buvo paimti dokumentai bei kriminalistinių tyrimo biuro spaudu užantspauduotos dvi plastikinės talpos (1 t., 12 b. l.). Be to, J. V. baudžiamojoje byloje Nr. 67-1-00485-11 kaip liudytojas apklaustas taip pat 2011-12-01 (1 t., 151–152 b. l.), nors, kaip minėta, ikiteisminis buvo pradėtas tik kitą dieną, tačiau akivaizdu, kad ši aplinkybė nesutrukdė tyrėjai dar 2011-12-01 žinoti kitą dieną tik turėjusio prasidėti ikiteisminio tyrimo bylos numerį, ką ji nurodė liudytojo J. V. 2011-12-01 apklausos protokole. Taigi visi šie duomenys tvirtina, kad vis dar operatyvinio tyrimo metu ir net nepradėjus ikiteisminio tyrimo, duomenys dar nepradėtoje baudžiamojoje byloje buvo renkami bei fiksuojami tiek BPK, tiek ATPK nustatyta tvarka, nors baudžiamojo proceso įstatymas tai imperatyviai draudžia. Visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad visi šie aptarti veiksmai buvo atliekami neturint tam teisėto pagrindo, todėl ir šių duomenų pagrindu gauti duomenys negali būti laikomi teisėtais.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad byloje esantis 2012 m. spalio 31 d. operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas, kuris surašytas vadovaujantis OVĮ 17 straipsnio 1 dalimi, surašytas pažeidžiant OVĮ 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kur nustatyta, kad tuo atveju, kai operatyvinių priemonių panaudojimo metu gauta informacija panaudojama baudžiamajame procese, turi būti surašomas protokolas dėl operatyvinių veiksmų atlikimo, o jo turinys turi atitikti BPK 179 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus, t. y. protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus, protokole nurodomi duomenys, susiję su tyrimo veiksmo atlikimu (vieta, asmenys, rezultatai ir kt.), bei techninių priemonių naudojimo sąlygos ir tvarka. Šiuo atveju, pažeidžiant OVĮ 17 straipsnio 2 dalį, BPK 179 straipsnio 2 dalį, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas surašytas praėjus beveik 11 mėnesių nuo operatyvinių veiksmų atlikimo (1 t., 131–133 b. l.).

Dėl visų šių nurodytų aplinkybių konstatuotina, kad informacija garso įrašų pavidalu bei kiti anksčiau aprašyti duomenys šioje baudžiamojoje byloje surinkti nesilaikant nei BPK, nei Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų. Taip padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas atitinkamus duomenis nepagrįstai pripažino įrodymais ir taip, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 2 dalies, 4 dalies nuostatas, neteisėtai jais grindė apeliantų kaltę. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje taikant OVĮ numatytas priemones bei atliekant kitus anksčiau aprašytus neteisėtus veiksmus gauti duomenys negali būti pripažinti įrodymais, ir grindžiant kaltinimus apeliantams jais šioje byloje nesiremiama.

Eliminavus garso įrašų ir kitų anksčiau aprašytų duomenų įrodomąją reikšmę, o nuteistiesiems savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų neigiant (2 t., 237–243), bei esant liudytojų – J. V. parodymams, kai jis nurodė, kad pradžioje prašė krosninio kuro, o paskui dyzelino, kad jam surašant sąskaitą buvo suklysta, jog pirko tris tonas, o vieną toną perleido J., kad jis apmokėjo už tris tonas dyzelino, kad J. jam jokių dokumentų neperdavė (2 t., 229–232 b. l.); liudytojo S. A. parodymams, kai jis apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino, kad pirko iš J. savo reikmėm 1000 litrų dyzelinio kuro (2 t., 232 b. l.); liudytojo J. M. parodymams, kai jis nurodė, kad dokumentus pasiėmė nuo stalo, kad V. vežė dyzelinį kurą, o po to dar kažkam vežė kurą (2 t., 232–234 b. l.); liudytojo K. K. parodymams, kai jis nurodė, kad V. už kurą „S.“ yra atsiskaitęs, akcizas sumokėtas, jog per skubėjimą išvažiavo tas kuras, kurio norėjo klientas, o sąskaitoje pasiliko ankstesnis užsakymas (2 t., 234–235 b. l.); kitiems rašytiniems įrodymams – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ministerijos raštui, kad akcizas už J. V. parduotą kurą (tris tonas dyzelino) buvo sumokėtas (2 t., 126 b. l.); specialisto apklausos protokolui, kai specialistas patvirtino, kad nustatyti, ar akcizų apskaičiavimo dokumente Nr. (duomenys neskelbtini) E. G. vardu pasirašė R. J., ar kitas asmuo, nėra galimybių (2 t., 150 b. l.); kitų objektyvių duomenų, paneigiančių nuteistųjų versiją dėl klaidos išduodant dokumentus – sąskaitą faktūrą ir akcizų apskaičiavimo dokumentus, nėra.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dar 2012 m. gegužės 10 d., UAB „S.“ apskaitininkei I. B. buvo surašytas administracinis teisės pažeidimo protokolas už tai, kad ji nepatikrino ir neįformino, kaip sugadintos E. G. surašytų dviejų vienodų PVM sąskaitų faktūrų, tik su skirtingu parduodamos prekės pavadinimu – 2011-12-01 UAB „S.“ sandėlininko E. G. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), apie dyzelinio krosnių kuro pardavimą J. V. už 8749.64 Lt, 2011-12-01 E. G. išrašytos PVM sąskaitos faktūros, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), apie dyzelino pardavimą J. V. už 12249.50 Lt, už tai I. B. ir buvo nubausta pagal ATPK 173¹ straipsnio 1 dalį (1 t., 173–175 b. l.).

Esant tokioms aplinkybėms, t. y. nuteistųjų K. J., R. J. ir E. G. veikose nenustačius subjektyvinės pusės požymio – tyčios suklastoti dokumentus, nebelieka ir jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.).

Taip pat nagrinėjamoje byloje pastebėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. G. (1 t., 155 b. l.), būdamas įspėtas už melagingų parodymų davimą, buvo apklausiamas kaip liudytojas, nors egzistavo BPK 80 straipsnio 1 punkte numatytas pagrindas, draudžiantis jį apklausti kaip liudytoją, todėl darytina išvada, kad E. G. apklausos metu buvo kilusi vertimo duoti parodymus prieš save situacija, todėl remtis šiais ikiteisminio tyrimo metu duotais E. G. parodymais negalima.

Be to, pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti tiek K. J. (2 t., 5 b. l.), tiek R. J. parodymai, vėliau pastariesiems paneigus šiuos savo parodymus ir nesant kitų objektyvių duomenų pagrindžiančių jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, jų kaltės neįrodo.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas formuluotes, kai apylinkės teismas, nurodydamas galimas dokumentų atsiradimo priežastis (2 t., 277 b. l.), praplėtė nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų apimtis. Toks pirmosios instancijos teismo pasisakymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra perteklinis ir peržengiantis bylos nagrinėjimo ribas, nes nuteistiesiems buvo inkriminuotas tik dokumentų klastojimas ir jų panaudojimas, o ne siekimas išvengti turtinės prievolės, t. y. sukčiavimas.

Taip pat apylinkės teismas, nors ir pripažino apeliantus kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau nuosprendyje nurodė ir jam kilusias abejones – „ikiteisminio tyrimo metu nebuvo išsiaiškinta, dėl kokios priežasties E. G., dokumentus dėl kuro pardavimo pateikęs vairuotojui J. M., juos dar siuntė elektroniniu paštu J., dėl kokios priežasties R. J. turėjo atspausdinti dokumentus ir dar kartą pateikti vairuotojui J. M.“ (2 t., 277 b. l.), tačiau jų pats visiškai nevertino ir nesiėmė jokių priemonių joms patvirtinti arba paneigti. Kai tuo tarpu visas kompleksas įvairių teisės šakų normų draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, no. judgment of 6 December 1988; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgement of 20 March 2001; Natunen v. Finland, no. 21022/04, judgement of 31 March 2009). Atsižvelgiant į tai kas paminėta bei į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų paneigiančių nuteistųjų versiją dėl klaidos išduodant dokumentus – sąskaitą faktūrą ir akcizų apskaičiavimo dokumentus, ir tokiu būdu nuteistųjų K. J., R. J. ir E. G. veikose nenustačius subjektyvinės pusės požymio – tyčios suklastoti dokumentus, nuteistieji K. J., R. J. ir E. G., dėl jiems pareikštų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintini, nes nepadarė veikų, turinčių šių nusikalstamų veikų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują:

K. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

R. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

E. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) išteisinti, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tiri ir nagrinėti: dvi talpas su dyzeliniu kuru, paimtas 2011-12-01 iš J. V., saugomas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate, grąžinti J. V..