- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-05
- Bylos Nr.
- 2A-1086/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-10359-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- A. P.
- Trečiasis asmuo
- V. B. P.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo V. B. P.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo A. P. ieškovo naudai 125 000 Lt skolos; 70 906 Lt palūkanų; 7,75 proc. dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. sausio 1d. ieškovas ir atsakovas sudarė paskolos sutartį dėl 125 000 Lt paskolos suteikimo. Pinigai atsakovui buvo perduoti paskolos sutarties sudarymo metu ir įsipareigojo juos grąžinti iki 2007 m. balandžio 15 d. Paskolos sutartyje papildomai buvo nurodoma, kad skolininkas prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimui įkeis butą, esantį Vismaliukų g. 26-25, Vilniuje, kurio preliminari kaina tuo metu buvo apie 250 000 Lt. Atsakovas kreditoriui taip pat nurodė, kad paskolos sutartį sudaro savo ir jo sutuoktinės V. B. P. bendrai vykdomam verslui. Atsakovo sutuoktinė V. B. P. su paskolos sutartimi ir jos sąlygomis sutiko, pasirašydama paskolos sutartyje. Suėjus skolos grąžinimo terminui, skolininkas A. P. skolos negrąžino ir nuolat klaidino ieškovą, kad ketina skolą grąžinti artimiausiu metu, kadangi turi laikinų piniginių sunkumų. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą ir jo sutuoktinę tiek žodžiu, tiek raštu dėl paskolos grąžinimo, tačiau paskola iki šiol liko negrąžinta, o atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, iš kurių galima būtų spręsti, kad paskolą grąžins apskritai. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl atsakovo kaltės, ieškovas ilgą laiką negalėjo valdyti, naudotis ir disponuoti didele pinigų suma, t.y. atsakovui praleidus prievolės grąžinti 125 000 Lt paskolos terminą nuo 2007 m. balandžio 15 d. ieškovo naudai skaičiuotinos palūkanos už naudojimąsi pinigais. Kadangi atsakovas lėšas skolinimosi verslo poreikiams, todėl skaičiuojant palūkanas turi būti atsižvelgiama į tai, kad atsakovas mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo prasme laikytinas ūkio subjektu. Atsakovas paskolą privalėjo grąžinti 2007 m. I pusmetį, turi būti taikoma prieš šį pusmetį paskelbta paskutinė mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta 7 procentiniais punktas. Lietuvos banko paskelbta paskutinė prieš šį pusmetį vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma yra 3,73 (skelbta 2006-12-29), todėl padidinus ją 7 procentiniais punktais, iš atsakovo turėtų būti priteistos 10,73 proc. dydžio palūkanos.
Atsiliepimas
Atsakovas A. P. prašė ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas neneigia, kad 2007 m. sausio 1 d. pasiskolino iš ieškovo A. K. 125 000 Lt ir pažymėjo, jog šiam momentui yra įvykdęs prievolę grąžinti skolą, todėl turi būti laikytina, kad atsakovo prievolė grąžinti skolą yra pasibaigusi, kadangi tinkamai įvykdyta. Nurodo, kad negrąžinus iki nustatyto termino (2007-04-15) skolos, atsakovas su ieškovu susitarė, jog skolą grąžins dalimis ir abiems priimtinais būdais. Ieškovas 2007 m. pradžioje išvyko į Rusijos Federaciją jų bendru sutarimu paėmęs atsakovo mokėjimo kortelę, kurią išdavė dabartinis Swedbank AB (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)). Per laikotarpį nuo 2007 m. birželio 4 d. (šią dieną ieškovas pirmą kartą pasinaudojo mano mokėjimo kortele) iki 2007 m. gruodžio 12 d., t.y. kuomet ieškovas buvo Rusijos Federacijoje, atsakovo skaičiavimais grąžintos skolos suma sudaro 95 833,96 Lt. Skola buvo grąžinama atsakovui periodiškai papildant mokėjimo kortelės sąskaitą Lietuvos Respublikoje, o ieškovas naudodamasis atsakovo mokėjimo kortele bankomatuose Rusijos Federacijoje išimdavo pinigus iš atsakovo sąskaitos. Prievolė grąžinti skolą taip pat būdavo vykdoma pinigus įmokant į ieškovo sąskaitas, esančias buvusiame Hansa banke (dabar Swedbank AB) bei AB SEB banke. Skolą atsakovas grąžindavo tiek asmeniškai, tiek atsakovo pavedimu jo įmonės darbuotoja I. L. bei kaimynas N. M.. Pagal šiuos mokėjimo dokumentus ieškovui buvo grąžinta dar 21 200 Lt skolos ir iš viso - 117 033,96 Lt. 2011 m. balandžio 15 d. atsakovas padarė paskutinę 8 000 Lt dydžio skolos grąžinimo įmoką. Atsakovas taip pat nurodo, kad reikalavimas dėl 70 906 Lt palūkanų priteisimo taip pat turėtų būti atmestas, kadangi skolinantis nebuvo susitarta dėl palūkanų mokėjimo, ką iš esmės pripažįsta ir pats ieškovas. Be to, nei ieškovas, nei atsakovas nepatenka į ūkio subjektų ratą, kuriems taikomas ieškovo nurodomas LR Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2007 m. sausio 1 d. ieškovas ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 125 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo juos grąžinti iki 2007 m. balandžio 15 d.
Pačioje paskolos sutartyje šalys nėra sutarusios kokiu būdu bus grąžinta paskola. Ieškovas savo ieškinyje ir savo paaiškinimuose taip pat nenurodė kokiu būdu šalys sutarė grąžinti paskolą, tuo tarpu atsakovas teigdamas, kad paskolą grąžino nurodė du būdus, kaip po paskolos sudarymo šalys sutarė dėl paskolos grąžinimo būdo. Vienas iš tokių būdų, kad skolą atsakovas grąžins perduodamas ieškovui, kuris 2007 m. pradžioje išvyko į Rusijos Federaciją, naudotis savo ir savo darbuotojos liudytojos I. L. bankinėmis mokėjimo kortelėmis, į kurias atsakovas savo ruoštu pervedinės skolą dalimis, o ieškovas galės jomis naudotis, kitą dalį - grąžins pinigus pervesdamas į ieškovui priklausančią sąskaitą banke. Atsakovas teikdamas apie po sutarties sudarymo sutartą paskolos grąžinimo būdą į bylą pateikė savo sąskaitos AB „Swedbank“, I. L. sąskaitos tame pačiame banke išrašus, taip pat pažymas iš minėto banko ir AB „SEB bankas“, iš kurių matyti, kad nuo 2007-07-05 iki 2011-01-05 atsakovas asmeniškai iš savo sąskaitos, esančios AB „Swedbank“ pervedė į ieškovo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią tame pačiame banke 37 970,71 Lt, be to į atsakovo tą pačią sąskaitą atsakovo nurodymu 36 727 Lt pervedė byloje apklausti liudytojais I. L. ir N. M. laikotarpiu nuo 2007-06-30 iki 2008-01-26 ir į atsakovo sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „SEB bankas“, I. L. 2008-10-01 ir 2010-06-14 pervedė 7 200 Lt. Taip pat ieškovas naudodamasis atsakovo AB „Swedbank“ mokėjimo kortele iš atsakovo sąskaitos Nr. LT25 7300 0100 9875 per laikotarpį nuo 2007-06-04 iki 2007-12 -12 Kachkanaro mieste Rusijos Federacijoje išgrynino 95 833,96 Lt, o iš I. L. priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ naudodamasis mokėjimo kortele tame pačiame Rusijos mieste išgrynino 56 125,44 Lt ir Maskvos m. – 493,25 Lt. Tokiu būdu viso atsakovui tiesiogiai pervedus į ieškovo sąskaitą bei pastarajam naudojantis dviejų asmenų mokėjimo kortelėmis nuo 2007-06-04 iki 2011-01-05, atsakovas viso grąžino ieškovui 234 350,36 Lt, o ieškovas šiuos mokėjimus priėmė.
Atsiliepimas
Atsakovo nurodytą paskolos grąžinimo būdą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtina ne tik į bylą pateikti jau minėti rašytiniai bylos įrodymai, bet ir liudytojos I. L. parodymai, duoti teismo posėdyje, kuri patvirtino, jog ji viena arba kartu su kitu liudytoju – N. M., paprašyta atsakovo, kelis kartus pervedė atsakovo jai duotus pinigus į ieškovo sąskaitą banke, kurią nurodė atsakovas, o taip pat atsakovo prašymu perdavė ieškovui savo banko mokėjimo kortelę, kuria nesinaudojo. Taip pat parodė, jog jai yra žinoma, kad ieškovas naudojosi ne tik jos kortele, į kurią atsakovas pervedinėjo skolą, bet ieškovas naudojosi ir atsakovo kortele, nuiminėdamas pinigus Kachkanare Rusijoje, nurodė, kad jai tai žinoma iš ieškovo ir atsakovo pokalbių, kurie vykdavo atsakovui priklausančiame ofise (duomenys neskelbtini). Be to, minėta liudytoja, taip pat paaiškino, kad toks skolos grąžinimo būdas buvo pasirinktas todėl, jog ieškovas Rusijoje turėjo verslą ir naudojant nurodytu būdu pinigus, t.y. nuimant nuo mokėjimo kortelių, šių pinigų nereikėdavo deklaruoti kertant Lietuvos ir Rusijos valstybinę sieną. Iš dalies šiuos liudytojos parodymus ir atsakovo nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytojo N. M. parodymai. Dėl pinigų pervedimo į atsakovo ir ieškovo sąskaitą bei apie tai, jog ieškovas lankydavosi ieškovo ofise, liudytojo parodymai atitinka ir kitos liudytojos I. L. parodymus, dėl to šioje dalyje teismas jais vadovavosi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad atsakovui pateikus į bylą nurodytus rašytinius įrodymus bei išklausius liudytojų parodymus, ieškovas ir toliau neigė, jog atsakovas jam gražino skolą. Ieškovas tik nurodė, kad į jo sąskaitą pervesti pinigai yra ne paskola, o visai kiti mokėjimai, tačiau nenurodė kokią konkrečią funkciją jie atliko, o taip pat neįrodinėjo, jog tie mokėjimai yra pagal kitokius esamus ar buvusius šalių santykius ar, kad kitokie santykiai apskritai tarp šalių buvo. Todėl, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo nurodytu būdu ieškovui pervesti pinigai susiję ne su ginčo paskola, o su kitais santykiais. Teismas nurodė, jog atsakovas pateikė teisingą informaciją apie jo bei ieškovo turimas sąskaitas AB „Swedbank“ bei šių sąskaitų numerius, pats ieškovas neneigia, kad tuo laiku jis yra buvęs Kachkanaro mieste, nurodydamas, jog ten turi verslą bei ten buvo ir gydymosi tikslu.
Teismas atmetė ieškovo argumentą, jog aplinkybę, jog atsakovas negrąžino skolos patvirtina 2010 m. lapkričio 22 d. šalių ir trečiojo asmens pasirašytas Susitarimas, kuriuo atsakovas ir trečiasis asmuo ieškovui įkeitė namą, kadangi minėtu susitarimu atsakovas su trečiuoju asmeniu turto ieškovui neįkeitė, tik susitarė, jog be ieškovo sutikimo jokių sandorių su turtu, esančiu (duomenys neskelbtini)neatliks.
Teismas nesivadovavo ieškovo pateiktu faktinių aplinkybių konstatavimo 2013 m. gegužės 09 d. protokolu Nr. 12-13-261 (b.l. 8691, 93-103), kuriame antstolė D. M. ieškovo prašymu iš trijų garso įrašo ir vieno vaizdo bei garso įrašo užrašė į protokolą pokalbių tekstus, nes nėra aišku kokiais tikslais ir būdais yra įrašyti pokalbiai, o be to iš šio protokolo negalima daryti išvados, jog pokalbiai įrašyti būtent tarp ieškovo ir atsakovo.
Atmetus ieškovo reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ir jo reikalavimo dėl netesybų priteisimo. Kadangi teismas konstatavo, kad paskutinę įmoką grąžinant skolą ieškovas yra įmokėjęs 2011 m. sausio 5 d., tokiu būdu ieškovas 2012 m. liepos 26 d. pareikšdamas reikalavimą dėl delspinigių priteisimo praleido 6 mėn. ieškinio terminą reikšti reikalavimą dėl netesybų priteisimo, o ieškovo atstovas prašė taikyti senatį tokiems reikalavimams, todėl ir šis ieškovo reikalavimas netenkintinas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliantas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir bylą parduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Bylą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nesiaiškino, kodėl buvo pervedamos nelyginės pinigų sumos bei nenurodė, kodėl į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą pervestus pinigus vertino kaip skolos grąžinimą.
2. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi pats savo iniciatyva suskaičiavo ir sprendime konstatavo, kad atsakovas ieškovui yra grąžinęs 234 350,36 Lt, nors pačios šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, o teismas pateiktus įrodymus privalo tik vertinti.
3. Be jokio teisinio pagrindo teismas pripažino, kad trečiųjų asmenų padaryti pavedimai į ieškovo sąskaitą yra atsakovo paskolos grąžinimas. Šie asmenys nežinojo, kokią pinigų sumą ieškovas yra paskolinęs atsakovui, kokiomis sąlygomis bei nei vienas nenurodė darydamas pavedimą, kad tai yra paskolos grąžinimas už A. P.. Apeliantas teigia, jog su atsakovu turi verslą Rusijoje ir ten važiuodavo pirkti prekių. Tam tikslui atsakovas ir pervesdavo ieškovui pinigus bei buvo davęs įgaliojimą veikti atsakovo įmonės „Violana“ vardu.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pirmosios instancijos teismas priėmė pateiktą įrodymą, t.y. faktinių aplinkybių protokolą, tačiau jo netyrė tai pažeisdamas CPK 183 straipsnio 3 dalį.
5. Reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, apelianto vertinimu, buvo atmestas nepagrįstai, nes vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 3 dalimi, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė. Tai, kad šalys buvo susitarusios dėl procentų, patvirtina šalių įrašyti pokalbiai, todėl atsakovui pažeidus sutartinę prievolę grąžinti skolą, jis privalo mokėti palūkanas.
6. Į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukta ir E. K., nes atsakovui pradėjus aiškinti, kad jis yra grąžinęs ieškovui 174 531 Lt paskolos ir į šią sumą įeina ir ieškovo buvusiai sutuoktinei grąžintinos paskolos dalis, ši aplinkybė privalėjo būti patikrinta, nes priimtas teismo sprendimas gali sukelti pasekmes ir jos turtinėms teisėms.
Atsakovas A. P. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog įmokant pinigus į sąskaitą paties ieškovo prašymu buvo nurodoma įmokos paskirtis – sąskaitos papildymas, kadangi nurodymas, jog yra grąžinama paskola, galėtų sukelti ieškovui neigiamas mokestines prievoles. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog jis nesinaudojo nei atsakovo, nei I. L. mokėjimo kortelėmis būdamas Kačkanoro mieste, Rusijos Federacijoje. Pats ieškovas pripažino tuo pat metu vykdęs pinigines operacijas naudodamas savo mokėjimo kortelę. Priešinai, negu teigia apeliantas, teismas tinkamai ištyrė pateiktą antstolės D. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, nurodė, kodėl negalima juo remtis, todėl jį vertinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra pagrindo. Priimtas teismo sprendimas neturi ir negali turėti įtakos E. K. teisėms arba pareigoms, todėl nebuvo pagrindo jos traukti į bylą. Atsakovas prieštarauja, kad būtų prijungti prie apeliacinio skundo pridėti įrodymai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs atsakovas, todėl prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas.
Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas iš paskolos teisinių santykių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas su atsakovu 2007 m. sausio 1 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, kurios pagrindu ieškovas paskolino atsakovui 125 000 Lt, o atsakovas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2007 m. balandžio 15 d. Abi šalys pripažįsta paskolos sudarymo ir pinigų perdavimo faktą, tačiau tarp šalių yra kilęs ginčas dėl paskolos sutarties tinkamo įvykdymo.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą argumentuoja tuo, jog teismas nepagrįstai į ieškovo atsiskaitomąją sąskaitą pervedamus pinigus bei iš atsakovo ir I. L. mokėjimo kortelių išgrynintus pinigus vertino kaip paskolos grąžinimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas aplinkybę, jog jis paskolą yra grąžinęs įrodinėja tuo, jog jis pats per laikotarpį nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2013 m. birželio 13 d. pervedė į ieškovo A. K. sąskaitą 37 970,71 Lt, nurodydamas, jog tai yra sąskaitos papildymas (t.1, b.l. 127,128). Skolos grąžinimu atsakovas laiko į ieškovo sąskaitą sumokėtą 36 727 Lt sumą, kurią pervedė byloje apklausti liudytojais I. L. ir N. M. laikotarpiu nuo 2007-06-30 iki 2008-01-26 (t.1, b.l. 125-126) ir į atsakovo sąskaitą I. L. 2008-10-01 ir 2010-06-14 pervestą 7 200 Lt sumą (t.1, b.l.61,124). Taip pat, atsakovo teigimu, ieškovas naudodamasis atsakovo AB „Swedbank“ mokėjimo kortele iš atsakovo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per laikotarpį nuo 2007-06-04 iki 2007-12-12 Kachkanaro mieste Rusijos Federacijoje išgrynino 95 833,96 Lt, o iš I. L. priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ naudodamasis mokėjimo kortele tame pačiame Rusijos mieste išgrynino 56 125,44 Lt ir Maskvos m. – 493,25 Lt. Teisėjų kolegija, nesutikdama su atsakovo nurodytais argumentais, pažymi, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.). Vadovaujantis CK 6.871 straipsnio 1 dalimi fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Nagrinėjamu atveju šalys sudarė paskolos sutartį, kurios suma buvo 125 000 Lt, todėl vadovaujantis aukščiau minėta kasacinio teismo praktika tiek paskolos sutarties sudarymui, tiek įvykdymui yra numatyta rašytinė forma, todėl ir šalims nesilaikant prievolės įvykdymo formos reikalavimų, taip pat kyla CK 6.875 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės, t.y. atsakovas įrodinėdamas paskolos grąžinimo faktą neturi teisės remtis liudytojų parodymais. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais ir padarė išvadą, kad kiti asmenys už atsakovą yra grąžinę ieškovui dalį skolos, papildydami ieškovo sąskaitą savo vardu.
Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių atsakovo ir liudytojos I. L. sąskaitų išrašų matyti, kad AB „Swedbank“ mokėjimo kortele iš atsakovo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)per laikotarpį nuo 2007-06-04 iki 2007-12 -12 Kachkanaro mieste Rusijos Federacijoje buvo išgryninta 95 833,96 Lt, o iš I. L. priklausančios sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank“ tame pačiame Rusijos mieste buvo išgryninta 56 125,44 Lt ir Maskvos m. – 493,25 Lt, tačiau nesant galimybės remtis liudytojų parodymais ir byloje nesant jokių kitų leistinų įrodymų, jog atsakovo ir I. L. kortelės būtų perduotos ieškovui, jog tokiu būdu buvo vykdomas atsiskaitymas su ieškovu pagal paskolos sutartį, pagrindo teigti, jog atsakovas yra grąžinęs aukščiau minėtas sumas, nėra.
Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 183 straipsnio 3dalį, kadangi priėmė ieškovo pateiktą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, tačiau jo netyrė. Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas vertino į bylą pateiktą faktinių aplinkybių protokolą, tačiau juo nesivadovavo, argumentuodamas tuo, jog nėra aišku kokiais tikslais ir būdais yra įrašyti pokalbiai, o be to iš šio protokolo negalima daryti išvados, jog pokalbiai įrašyti būtent tarp ieškovo ir atsakovo. Tačiau iš byloje esančių duomenų, pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolų matyti, jog atsakovas neginčijo fakto, jog užfiksuoti pokalbiai vyko tarp jo ir ieškovo, iš nurodytų pokalbių turinio matyti, kad atsakovas pripažino skolos egzistavimo faktą, todėl teisėjų kolegijos vertimu, nurodytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikytinas tinkamu įrodymu, pagrindžiančiu atsakovo skolos ieškovui egzistavimo faktą.
Apelianto teigimu, net ir atsakovo į ieškovo sąskaitą sumokėti pinigai negali būti vertinami kaip grąžinimas dalies paskolos. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu teigia, jog tarp šalių egzistavo tam tikri verslo santykiai ir nurodyti pinigai, kuriais buvo papildoma ieškovo sąskaita, yra visiškai nesusiję su ieškovo ir atsakovo paskoliniais santykiais, tačiau ieškovui nepateikus jokių įrodymų apie ieškovo ir atsakovo verslo santykių buvimą bei atsakovo pervestų pinigų paskirtį, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas į ieškovo sąskaitą per laikotarpį nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2013 m. birželio 13 d. pervedė 37 970,71 Lt pinigų sumą, kuri pripažintina dalies skolos grąžinimu pagal ieškovo ir atsakovo 2007 m. sausio 1 d. paskolos sutartį (t.1, b.l. 127,128). Kadangi atsakovas ieškovui yra grąžinęs 37 970,71 Lt pinigų sumą, yra pagrindas iš atsakovo ieškovui priteisti negrąžintą paskolos dalį, t.y. 87 029,29 Lt (125 000- 37 970,71 Lt).
Ieškovas vadovaudamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymu prašė priteisti iš atsakovo už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio15 d. iki 2012 m. liepos 25 d. 10,73 proc. dydžio palūkanų, iš viso 70 906 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, jog tarp šalių sudaryta paskolos sutartis nelaikytina komerciniu sandoriu, todėl jam netaikomos nurodyto įstatymo nuostatos ir jo pagrindu negali būti priteistos ieškovo prašomos palūkanos.
Tenkinus ieškovo ieškinį iš dalies ir pripažinus, kad tarp šalių sudarytai sutarčiai netaikomos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatos, yra pagrindas vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo ieškovo naudai priteisti penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (87 029,29 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. liepos 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Ieškovo apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies, teismui patenkinus 44,4 proc. ieškinio reikalavimų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas už ieškinį sumokėjo 4818 Lt žyminio mokesčio (t.1, b.l. 2,32), už apeliacinį skundą 2000 Lt žyminio mokesčio (t.1, b.l. 203, 210), o nuo 2918 Lt žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą buvo atleistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi (t.1, b.l. 205). Proporcingai ieškovo patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo ieškovui priteistina 2037 Lt žyminio mokesčio ((4818Lt+2000Lt)x44,4 proc.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas buvo atleistas nuo 2918 Lt žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina iš atsakovo 1296 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (2918Lt x44,4 proc.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti iš dalies, priimti naują sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
Priteisti iš atsakovo A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 87 029,29 Lt (aštuoniasdešimt septynis tūkstančius dvidešimt devynis Lt 29 ct) skolos, penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (87 029,29 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. liepos 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2037 Lt (du tūkstančius trisdešimt septynis Lt) žyminio mokesčio.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo A. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 1296 Lt (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt šešis Lt) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.