- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-27
- Bylos Nr.
- 1A-160-768/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-28797-2017-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Jolanta Raščiuvienė, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- Z. R.
- Advokatai
- Arvydas Penelis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Raščiuvienės ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. R. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, pagal BK 259 straipsnio 1 dalį areštu 60 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo 9 (devyniems) mėnesiams ir 10 (dešimčiai) dienų bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta su Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. baudžiamuoju įsakymu skirta arešto 30 (trisdešimčiai) parų bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnės bausmės dalį, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 10 (dešimčiai) mėnesių. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. birželio 12 d. (2 paros), perdavimo iš Vokietijos Federacinės Respublikos diena - 2019 m. sausio 31 d. bei laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2019 m. vasario 1 d. iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos, taip pat bausmė, atlikta pagal Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 29 d. baudžiamąjį įsakymą. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo skundžiamo nuosprendžio paskelbimo dienos, bausmę skirta atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Z. R. nuteistas už tai, kad nuo 2017 m. birželio 10 d. 19.00 val. iki 2017 m. birželio 11 d. 02.10 val., veikdamas bendrai su E. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis, iš namo kiemo, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė D. M. (D. M.) priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 158 Eur vertės, tuo nukentėjusiajam D. M. padarydamas 1 158 Eur turtinę žalą;
1.1. Be to, Z. R. nuteistas ir už tai, kad neteisėtai su savimi laikė šešias tabletes, kuriose buvo 0,015 g psichotropinės medžiagos „Lorazepamo“, kurias 2017 m. birželio 11 d. 02.15 val., adresu (duomenys neskelbtini), asmens apžiūros metu surado ir paėmė policijos pareigūnai.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu Z. R. prašo, kaip galima suprasti iš jo skundo turinio, arba panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti dėl abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
2.1. Nurodo, kad automobilio negrobė, o apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien nukentėjusiojo samprotavimais bei prielaidomis. Tvirtina, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus bei neadekvatus, pats davė automobilio raktelius E. K., su kuriuo jie ir išvažiavo. Jis jokio ketinimo grobti nukentėjusiojo automobilio neturėjo, buvo blaivus. Mano, kad nukentėjusysis davė tokius parodymus tik todėl, kad išsiblaivęs suprato, kad už tai, jog davė neblaiviam draugui važiuoti savo automobiliu, gali grėsti atsakomybė. Abejoja nukentėjusiojo parodymų, duotų įvykio dieną, patikimu, kadangi jis tuo metu buvo neblaivus.
2.2. Prisipažįsta, jog yra priklausomas nuo psichotropinių medžiagų, dėl ko buvo gydytas ir užsienio valstybėje. Neneigia, kad gydytojo recepto vartoti medikamentų, kurių sudėtyje yra „Lorazepamo“ neturi, tačiau mano, jog yra savaime suprantama, kad šis vaistas naudojamas jo gydymo tikslams. Prisipažįsta dėl nusikaltimo, tačiau abejoja liudytojo A. G. parodymais, jog jis galėjo suklysti skaičiuodamas tabletes, t. y., kad iš viso jų buvo 6, bet ne 5. Kelia klausimą dėl medžiagų tabletėse tikrumo.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė - atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir vertinimas
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu nukentėjusiojo parodymų vertinimu dėl jo kaltės įvykdžius automobilio vagystę, taip pat kelia klausimą dėl pas jį rastų tablečių skaičiaus, tabletėse rastų medžiagų tikrumo, tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais ir iš naujo juos dar kartą įvertinusi, sutinka ne su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, bet su skundžiamame nuosprendyje nurodytais teismo motyvais bei padarytomis išvadomis. Apygardos teismo įsitikinimu, apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinęs apeliantą kaltu, įvykdžius nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir BK 259 straipsnio 1 dalyje. Tenkinti apelianto prašymą ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas pagrindo taip pat nėra. Apygardos teismas, pritardamas skundžiamame nuosprendyje nurodytiems pakankamai išsamiems motyvams, jų nekartoja ir atsako tik į esminius apelianto skundo argumentus.
6. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, šio teismo išvadas dėl apelianto kaltumo patvirtina ne tik nukentėjusiojo D. M., kaip mano apeliantas, tačiau ir liudytojų P. M. (P. M.) ir S. K. (S. K.) parodymai, taip pat kiti rašytiniai įrodymai (automobilio vagystė); taip pat paties apelianto parodymai, liudytojo A. G. parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolas, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro raštas bei kt. (neteisėtas disponavimas psichotropinėmis medžiagomis). Abejoti skundžiamo nuosprendžio teisėtumu nėra pagrindo.
7. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje
7.1. Apeliaciniame skunde ginčijama apelianto kaltė, išskiriant iš esmės šiuo aspektu vienintelį skundo argumentą, jog teismas nukentėjusiojo D. M. parodymus nepagrįstai vertino kaip patikimus, kadangi, apelianto nuomone, jie yra grįsti prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka.
7.2. Nukentėjusysis D. M. iš esmės viso proceso metu vienodai parodė, kad įsigijęs automobilį (duomenys neskelbtini) niekam naudotis juo neleisdavo, todėl įvykio vakarą, nors ir buvo vartojęs alkoholio, taip pat nedavė leidimo nei iš matymo pažįstamam apeliantui, nei kam kitam naudotis savo automobiliu, raktų nuo automobilio taip pat nedavė, juolab, kad niekas net neprašė paskolinti automobilio. Apie tai, kad automobilis buvo paimtas be nukentėjusiojo žinios ir juo važinėjosi apeliantas bei kiti asmenys sužinojo iš policijos pareigūnų.
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Apygardos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tokie nukentėjusiojo parodymai nekelia abejonių savo patikimumu, jais netikėti nėra pagrindo, kadangi nėra nustatytas nukentėjusiojo siekis apkalbėti apeliantą ar jam pakenkti, tuo labiau, jog nukentėjusysis teismo posėdžio metu parodė, jog apeliantui pretenzijų neturi. Nepagrįsti apelianto skundo argumentai, jog nukentėjusysis sąmoningai teigė, jog nedavė raktelių, nes kaip jau akcentuota skundžiamame nuosprendyje, administracinė atsakomybė asmeniui nekyla davus leidimą naudotis automobiliu. Apeliantas abejoja ir nukentėjusiojo gebėjimu tiksliai prisiminti įvykio aplinkybes dėl jo neblaivumo, tačiau toks skundo argumentas vertintinas tik kaip siekis bet kokiu atveju išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi vien tai, jog nukentėjusysis buvo vartojęs alkoholio visai nereiškia, jog jis negalėjo prisiminti esminių įvykio aplinkybių tiek įvykio vakarą, tiek apklausos metu kitą rytą. Kita vertus, kaip minėta, jo pozicija viso proceso metu buvo kategoriška – leidimo naudotis savo automobiliu jis niekam nedavė, automobilio raktelių, kaip ir dokumentų, taip pat niekam neperdavė.
7.4. Dar daugiau, aplinkybę, kad nukentėjusysis saugodavo savo naujai įsigytą automobilį ir kitiems asmenims juo naudotis neleisdavo, patvirtino ir liudytojai S. K. bei P. M. parodydami, kad nors praeityje nukentėjusysis paskolindavo jiems ankstesnį savo automobilį, tačiau naujojo (duomenys neskelbtini) naudotis nei jiems, nei kitiems nebeduodavo. Tokiu būdu, remiantis esminėse aplinkybėse nuosekliais, išsamiais bei sutampančiais nukentėjusiojo D. M., liudytojų S. K. ir P. M. parodymais, pirmosios instancijos teismas, kaip jau konstatuota, pagrįstai padarė išvadą, jog nukentėjusiojo parodymais abejoti nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
7.5. Apygardos teismo vertinimu, teismo išvada, jog automobilis buvo užvaldytas be nukentėjusiojo žinios ir sutikimo, yra pagrįsta byloje ištirtų ir išanalizuotų, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų, duomenų visuma. Vien tai, kad nukentėjęs ir nuteistieji buvo iš matymo pažįstami, kartu leido laiką, nesuteikė teisės, nukentėjusiajam užmigus, savavališkai pasisavinti jo automobilio raktelių, kuriuos, anot nukentėjusiojo, jis paprastai laikė pakankamai gerai matomoje vietoje – ant spintelės. Tuo labiau, jog byloje nėra jokių duomenų, jog įvykio vakarą nukentėjusysis būtų kalbėjęs ar kokiu tai būdu išreiškęs sutikimą naudotis jo automobiliu. Be to, nukentėjusiajam užmigus, apeliantas su kitu asmeniu liko svetimame bute vieni, todėl turėjo galimybę atitinkamai pasielgti.
7.6. Atsižvelgus į tai, kas aptarta, abejoti nukentėjusiojo parodymais bei apelianto kalte, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo.
8. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje
8.1. Apeliaciniame skunde neginčijama apelianto kaltė neteisėtai laikius tabletes, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos „Lorazepamo“, tačiau keliamas klausimas dėl tablečių skaičiaus, rastos psichotropinės medžiagos tikrumo, ir, kaip galima suprasti, dėl to kylančios baudžiamosios atsakomybės.
8.2. Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad apeliantas neteisėtai laikė 6 tabletes, kurių sudėtyje yra 0,015 g. psichotropinės medžiagos „Lorazepamo“. Pirmosios instancijos teismas šią faktinę bylos aplinkybę nustatė įvertinęs policijos pareigūno A. G. (A. G.) tarnybinio pranešimo duomenis, 2017 m. birželio 12 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolą (pateiktas objektas pakete Nr. (duomenys neskelbtini)), 2017 m. birželio 11 d. asmens apžiūros ir daiktų patikrinimo protokolą, liudytojo policijos pareigūno A. G. parodymus, specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. balandžio 9 d. daiktų apžiūros protokolą, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro pateiktus duomenimis.
8.3. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikslino kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę, konstatuodamas, kad apeliantas neteisėtai su savimi laikė 6 tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos „Lorazepamo“, kadangi liudytojas policijos pareigūnas A. G. teismo posėdžio metu ne tik patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis, tačiau ir parodė, kad skaičiuodamas tabletes neatvėrus pakelio, kuriame jos buvo sudėtos, galėjo ir suklysti. Be to, liudytojas policijos pareigūnas V. V. patvirtino, kad į specialų policijos paketą Nr. (duomenys neskelbtini) įpakavo neišardytą paketėlį, kuriame tabletės buvo suspaustos, dėl ko, buvo galima apsirikti dėl jų skaičiaus. Apygardos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, abejoti tuo, jog liudytojas policijos pareigūnas, iš tiesų galėjo suklysti dėl tablečių skaičiaus, skaičiuodamas jas neatidarius paketėlio, nėra pagrindo, juolab, jog liudytojas V. V. nepaneigė, jog jos buvo aiškiai atskiriamos viena nuo kitos. Priešingai, jis parodė, kad tabletės buvo susispaudusios, todėl policijos pareigūnas iš tiesų galėjo sąžiningai klysi dėl jų skaičiaus. Kita vertus, liudytojas policijos pareigūnas, skaičiuodamas tabletes, apsiriko tik dėl 1 tabletės, kas iš esmės patvirtina aplinkybę, jog tabletės iš tiesų galėjo būti sulipusios, susispaudusios viena su kita ar pakankamai sunkiai įžiūrimos.
8.4. Svarbu ir tai, kad aplinkybę, jog apeliantas su savimi laikė ne 5, bet 6 tabletes patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyta, kad tyrimui objektai pateikti užklijuotame plastikiniame policijos pakete Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo užlydytu galu, dviejų fragmentų, kai viename iš jų buvo 5, kitame – 1 rožinės spalvos suploto ovalo formos identiškos tabletės. Reiškia, specialisto išvada patvirtina aplinkybę, jog tablečių paketėlis, kurį policija perdavė Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui, policijos pareigūnų atplėštas nebuvo. Taip pat reiškia, ši specialisto išvada patvirtina skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, jog apeliantas su savimi laikė būtent 6 tabletes, kadangi pradėjus pateiktų tablečių tyrimą, nustatyta, kad perduotame pakete buvo ne 5, bet 6 tabletės. Galiausia, 2019 m. balandžio 9 d. daiktų apžiūros protokolas vienareikšmiškai patvirtina, jog atliekant minėtą objektų tyrimą, tyrimui buvo sunaudota 1 tabletė, ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriui buvo perduota saugoti po tyrimo likusios tabletės - dvi netaisyklingos formos plastikinės tablečių pakuočių dalys, kur vienoje dalyje buvo įpakuotos 4 tabletės, antroje dalyje - 1 tabletė, viso – 5 tabletės. Taigi, atsižvelgus į aptartą, apeliacinės instancijos teismas neabejoja pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas laikė būtent 6 tabletes, kurių sudėtyje buvo psichotropinės medžiagos „Lorazepamo“.
8.5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nei specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), nei ja atlikusių specialistų kompetencija, jų taikytomis tyrimo metodikomis ar pateiktų išvadų teisingumu, kadangi specialistai turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą, narkotinių ir psichotropinių medžiagų tyrimo specialisto kvalifikacijas, objektų tyrimo ilgametę darbo patirtį. Kita vertus, specialistai yra įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės kilimo pagal BK 235 straipsnį už melagingos išvados pateikimą. Šiuo atveju vien tai, kad apeliantas abejoja tablečių sudėtyje rastos psichotropinės medžiagos „Lorazepamo“ tikrumu, specialisto išvados savaime nepaneigia ir neteisingos nedaro. Akivaizdu, jog tai yra tik apelianto nieko nepagrįsti samprotavimai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi specialisto išvadoje pateikta išvada, jog pas apeliantą rastų tablečių sudėtyje yra 0,015 g. psichotropinės medžiagos „Lorazepamo“.
9.1. BK 75 straipsnio 1 dalis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 05 d.) numatė, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Minėtas straipsnis numato būtiną sąlygą BK 75 straipsnio 1 dalies taikymui, tai – išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
9.2. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už 2 tyčinius nusikaltimus, kurie pagal įstatymą priskiriami nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis; BK 259 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), jam paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 9 mėnesiams 10 dienų. Ši bausmė subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu ir paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 10 mėnesių, kuri neviršija 6 metų reikalavimo, įtvirtinto BK 75 straipsnio 1 dalyje. Vadinasi, formalius įstatymo reikalavimus nagrinėjama situacija atitinka, tačiau, sprendimas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą turi būti priimtas teismui taip pat įvertinus ar bus pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo atlikimo.
9.3. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Taikant BK 75 straipsnį, šių duomenų visuma turi sudaryti prielaidas daryti išvadą, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo.
9.4. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmę, įvertino byloje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmei skirti, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų kiekį ir pobūdį, padarinius ir jos stadiją, kaltės formą, duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę, į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistas 11 kartą, jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai nėra stiprūs, į jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje), į tai, kad nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, t. y. būdamas recidyvistas, kas turėjo skundžiamu nuosprendžiu būti pripažinta jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe, tačiau šiuo aspektu tai nuosprendžio esmės bei bausmės dydžio nekeičia ir skundžiamame nuosprendyje nurodė pakankamus motyvus dėl apeliantui skirtinos galutinės bausmės rūšies bei jos dydžio. Įvertinusi išdėstytus motyvus teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo apeliantui parinkta bausmės rūšimi ir (ar) jos dydžiu, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, apeliantui paskirdamas galutinę bausmę, parinkdamas jos rūšį bei nustatydamas jos dydį, BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepažeidė.
9.5. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgusi į tai, kas aptarta, nėra pagrindo išvadai, kad duomenų visuma sudaro prielaidas daryti išvadą, kad apelianto resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo, todėl sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantui nėra jokio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
9.6. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo Z. R. (Z. R.) apeliacinį skundą.