Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Marinos Orlovos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. (A. S.) išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos padarymo, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o K. V. civilinis ieškinys dėl 1 100 eurų turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismui perduotoje nagrinėti baudžiamojoje byloje A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2015 m. vasario 8 d., laikotarpiu nuo 13 val. iki 17¹⁵ val., įsibrovė į saugomą požeminę automobilių aikštelę, esančią po namu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš kurios, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, pagrobė K. V. priklausantį motociklą „Kawasaki“, valst. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 2000 eurų, ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Be to, A. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis siekdamas paslėpti minėtą nusikalstamą veiką, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laikotarpiu, nuo 2015 m. vasario 8 d. 13 val. iki 2015 m. kovo 13 d., pašalino pagrobto motociklo gamyklinę lentelę, pakeitė kuro bako ir plastmasinių apdailos detalių spalvą, bei mechaninių ir cheminių reagentų pagalba sunaikino pagrobto motociklo tikrąjį identifikavimo numerį, (duomenys neskelbtini), tokiu būdu neteisėtai sunaikino K. V. priklausančio motociklo “Kawasaki”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo numerį, po ko, šį nusikalstamu būdu gautą svetimą turtą, motociklą, laikė be valstybinio numerio garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., kur 2015 m. kovo 13 d. apie 21³⁰ val., atliktos kratos metu motociklas buvo surastas policijos pareigūnų, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 306¹ straipsnio 1 dalyje. Teisminio nagrinėjimo metu, Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorei paprašius pakeisti kaltinimą, A. S. buvo kaltintas ir išteisintas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį dėl to, kad tiksliai nenustatytu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. nenustatytoje vietoje ir iš nenustatytų asmenų, žinodamas, kad turtas gautas nusikalstamų būdu, be transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, be transporto priemonės registracijos dokumentų, be valstybinių numerių su mechaniškai ir cheminių reagentų pagalba sunaikintu transporto priemonės identifikavimo numeriu, įgijo K. V. priklausantį ir 2015 m. vasario 8 d. nuo 13.00 val. iki 17.15 val. iš saugomos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios po namu, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje pagrobtą 2 000 eurų vertės motociklą „Kawasaki“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini), ir šią neteisėtai įgytą transporto priemonę laikė garaže, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., iki 2015 m. balandžio 13 d. 21.30 val., kai atliktos kratos metu motociklas buvo surastas policijos pareigūnų. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. išteisinamasis nuosprendis grindžiamas teismo pozicija, kad byloje nepaneigta kaltinamojo versija, jog motociklą jis nusipirko iš asmens, kurio nepažįsta, nesuprasdamas, kad motociklas yra gautas nusikalstamu būdu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, A. S. galėjo nepasidomėti identifikaciniu numeriu, kadangi jis nėra laisvai prieinamoje vietoje ir norint jį pamatyti reikia pasukti vairą, nuimti kai kurias detales. Nepaneigta aplinkybė, kad motociklas atvežtas iš užsienio, o jo savininkas neturėjo dokumentų, taip pat – motociklas galėjo būti be identifikacinio numerio. Nuosprendyje teigiama, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog A. S., įsigydamas kaltinime nurodytą motociklą, žinojo, kad jis yra gautas nusikalstamu būdu, t. y. pavogtas iš požeminio garažo. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, taigi A. S. išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl ginčijamų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo

Prokurorės apeliacinis skundas dėl išteisinamojo nuosprendžio panaikinimo yra tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliaciniu skundu, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, nustatė, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, pirmenybę teikė A. S. teisinantiems duomenims, t. y. paties A. S. parodymams, nepagrįstai nevertindamas objektyviai nustatytų turto įgijimo aplinkybių ir įgyto privalomai registruotino turto pirkimo pardavimo specifikos, visiškai ignoruodamas byloje surinktus netiesioginius A. S. kaltės įrodymus, kartu su visais kitais byloje surinktais duomenimis sudarančiais aiškią ir nuoseklią bylai svarbių aplinkybių grandinę, patvirtinančią A. S. kaltę įgijus nusikalstamu būdu gautą turtą. Taigi, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu ir vadovaudamasis įstatymu, o atskirai, nelygindamas vienų su kitais, suteikdamas didesnį prioritetą vieniems įrodymams ir sumenkindamas kitų įrodymų reikšmę, neįvertinęs visų bylos duomenų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir šis pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, nes išteisindamas kaltinamąjį dėl to, jog jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, privalėjo palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, o ne jį atmesti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl A. S. galimybės suprasti, jog pas jį rastas ir jo įgytas motociklas buvo gautas nusikalstamu būdu, t. y. vogtas, todėl šias abejones teismas aiškino kaltinamojo naudai ir A. S. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose dažnai keliama versija dėl tiesioginės tyčios nebuvimo kaltinamojo veiksmuose, t. y. kad kaltinamasis nežinojo ir nesuvokė, jog turtas įgytas nusikalstamu būdu. Visgi, teismų praktikoje apie tai sprendžiama vertinant bylos aplinkybių visumą. Vien tik kaltinamojo parodymai ar net pateikti turto pirkimo pardavimo dokumentai savaime neleidžia spręsti, jog turtas įgytas nežinant apie jo nusikalstamą kilmę. Vertinant tokią kaltinamojo versiją analizuojamas jo parodymų nuoseklumas, vengimas ar padėjimas nustatyti asmenį iš kurio įgytas turtas, tokio turto pobūdis, įgijimo kaina, rinkos vertė ir kt. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-583-139/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. gegužės 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279/2014 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiose bylose įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, užtenka bendro supratimo apie nusikalstamą turto, kurį šis įgyja, gavimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. birželio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362/2013 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su teismo išvada, jog visos byloje kylančios abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, pabrėžia, kad tokia išvada dėl abejonių vertinimo galima tik po to, kai buvo imtasi visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet net ir tada jos išlieka. Teismo vidinis įsitikinimas sprendžiant dėl byloje kylančių abejonių turi būti ne bet koks ir nepaviršutiniškas, jis privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu).Pirmosios instancijos teismui abejones dėl inkriminuojamo kaltinimo pagrįstumo sukėlė ne byloje nustatyti objektyvūs duomenys, o išteisintojo A. S. parodymai, kuriais pateikta versija, jog įgydamas motociklą, jis nežinojo, kad pastarasis yra vogtas. Asmens parodymų tikrumo ir patikimumo vertinimas yra pakankamai sudėtingas uždavinys, kuris paprastai negali būti įvykdomas tik perskaičius užrašytus parodymus, todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat apklausė išteisintąjį A. S., po nukentėjusiojo parodymų uždavė papildomus klausimus išteisintajam bei tokiu būdu, įvertindamas ir byloje esančius pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, tiesiogiai įsitikino, jog išteisintojo parodymai byloje nėra nuoseklūs bei patikimi, jie - prieštaringi ir atskirais aspektais aiškiai paneigti kitais byloje surinktais duomenimis:Išteisintojo versijos kontekste pirmiausia pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu, pirmą kartą apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę, t. y. 2015 m. liepos 30 d., A. S. atsisakė duoti parodymus ir vėlesnėje proceso stadijoje pateiktos versijos neteikė, t. y. nepaaiškino, kad motociklą jis įsigijo nežinodamas, jog jis vogtas (šios apklausos metu jis neišsakė pozicijos dėl pareikšto įtarimo dėl vagystės ir nurodė, jog parodymus duos teisme) (t. 1, b. l. 182-183); Tokios pat pozicijos jis laikėsi papildžius įtarimus ir dėl motociklo numerio pašalinimo ( t. 1, b. l. 192-193);Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, A. S. pateikė versiją apie tai, jog motociklą jis įsigijo nežinodamas apie tai, kad jis vogtas, paaiškino, kad anksčiau parodymų nedavė, nes pareigūnai nepagrįstai jį kaltino vagyste;Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir apeliacinės instancijos teisme A. S. teigė, kad įsigytas motociklas buvo nevažiuojantis, kad jis neužsivedė, patikslino, kad per tą laiką kol motociklas buvo pas jį, jis net nebuvo prie jo priėjęs, nors iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tiek prieš pagrobiant motociklą, tiek jį gražinus motociklas veikė ir nebuvo sugedęs;Viso proceso metu A. S. vengė atskleisti ir padėti nustatyti asmenį, kuris pardavė jam motociklą. Išteisintasis neprisiminė jokių šį asmenį identifikuojančių duomenų, o sutikęs duoti parodymus ir juos duodamas praėjus vos 5-6 mėnesiams nuo motociklo įgijimo, atsakydamas į ikiteisminio tyrimo teisėjo klausimus apie motociklą pardavusį asmenį ir bendravimą su juo, išteisintasis neprisiminė netgi savo naudoto telefono numerio ar turėto automobilio; Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. S. teigė, kad niekada nebuvo nuvažiavęs pas motociklo savininką ir su juo susitikęs, vėliau koregavo savo poziciją nurodydamas, jog nepamena, ar anksčiau buvo sutikęs nukentėjusįjį, teigė, jog apžiūrėjo daug motociklų ir pan. Esant tokiai A. S. gynybos taktikai ir tokiems parodymams, teismas turėjo itin atidžiai vertinti šio asmens pateikiamą versiją ir dėl to kylančias abejones. Jos turėjo būti vertinamos analizuojant visų byloje surinktų duomenų visumą, įvertinant ir netiesioginius išteisintojo kaltės įrodymus, jei jie sudaro nuoseklią ir vieningą bylai svarbių aplinkybių visumą.Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. S. 2015 m. vasario 1 d. buvo atvykęs pas nukentėjusįjį į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur apžiūrėjo jo motociklą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė abejonių nekėlusiais nukentėjusiojo parodymais: „Teismas laikosi pozicijos, kad nukentėjusiojo parodymai, 2015-03-31 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokolas, taip pat kiti byloje surinkti įrodymai, kurie patvirtina nukentėjusiojo parodymuose nurodytas aplinkybes, patvirtina tą aplinkybę, kad A. S. 2015-02-01 buvo atvykęs pas nukentėjusįjį, į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), kur apžiūrėjo jo motociklą.“ Apeliacinės instancijos teismui nukentėjusiojo parodymai taip pat nekelia jokių abejonių. Jo pirminiame pareiškime ir apklausose nuosekliai bei detaliai buvo nurodomos aplinkybės apie asmenį apžiūrėjusį jo motociklą. Be kitų aplinkybių jis nurodė ir tai, kad asmuo apžiūrėjęs motociklą jam sukėlė įtarimą - jis mažai domėjosi motociklu, bet labai norėjo jį pamatyti, kad asmuo atvyko automobiliu VW Passat, kurio numerį nukentėjusysis nurodė labai tiksliai, t. y. (duomenys neskelbtini) Atkreiptinas dėmesys, kad tokias aplinkybes jis nurodė dar tuomet, kai motociklas nebuvo surastas. Byloje neginčijamais objektyviais duomenimis nustatyta, kad šis automobilis 2015 m. vasario 1 d. priklausė G. S. (t. 1, b. l. 109-117), kuri yra išteisintojo motina. Taigi, nukentėjusiojo pirminiais parodymais ir vėlesniais tyrimo veiksmais nustatytos aplinkybės sudaro nuoseklią ir aiškią loginę seką, leidžiančią ne tik nustatyti, kad būtent A. S. buvo atvykęs apžiūrėti nukentėjusiajam priklausantį motociklą, bet ir konstatuoti, kad nukentėjusiojo parodymai byloje yra patikimi.Tokios išvados kontekste apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad nukentėjusysis be kitų parodymų nuosekliai tvirtino, jog išteisintasis 2015 m. vasario 1 d. atvykęs apžiūrėti jam priklausiusio motociklo, klausė ar motocikle yra signalizacija. Išteisintasis apeliacinės instancijos teisme apie tai paaiškino, kad anksčiau niekada neturėjo motociklo su signalizacija, kad net nežino, kokia prasmė motocikle diegti signalizaciją, jog neatsimena ar buvo apžiūrėti nukentėjusiojo motociklo, kad pirkdamas motociklus niekada neklausė ar juose yra signalizacija. Teismas, dėl anksčiau jau nurodytų priežasčių neabejodamas nuosekliais nukentėjusiojo parodymais, tokius išteisintojo paaiškinimus vertina kaip nenuoširdžius ir duotus siekiant išvengti galimų išvadų siejant jį pateiktais kaltinimais ir žinojimu, jog įsigytas motociklas buvo vogtas. Kolegija pastebi, kad aplinkybė apie domėjimąsi motociklo signalizacija, pati savaime jokiu būdu nelemia išvadų dėl išteisintojo kaltės, tačiau yra svarbi vertinant bylai svarbių aplinkybių visumą. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad motociklą pagrobė asmenys, atvykę automobiliu Chrysler Voyager. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad iš įvykio vietos be nukentėjusiajam priklausiusio motociklo būtų pagrobti ir kiti daiktai. Įvykio vietos apžiūros duomenys, motociklo stovėjimo vieta ir jo pagrobimo aplinkybės apgadinant kitą turtą, siekiant pagrobti būtent minėtą motociklą, liudija, kad motociklas pagrobtas ne atsitiktinai, o tikslingai. Išteisintasis tvirtino, kad motociklą įsigijo iš jam gerai nepažįstamo asmens, kuris motociklą atvežė to paties modelio automobiliu – Chrysler Voyager. Iš A. S. parodymų matyti, kad motociklą jis įgijo prieš dvi – tris savaites iki jo suradimo. Kaip jau minėta, pats išteisintasis kategoriškai neigė ką nors daręs su motociklu, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad radus motociklą 2015 m. kovo 13 d., jo identifikacinis numeris buvo „užteptas“ neaiškios kilmės žalia medžiaga (t. 1, b. l. 68,72). Iš bylos medžiagos matyti, kad tos pačios kratos metu, pas A. S. buvo rastas ir ginklas (iš įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio matyti, kad A. S. prisipažino nušlifavęs šio ginklo numerį (t. 3, b. l. 74-79)). Tokie bylos duomenys rodo, kad A. S. suprato registruojamų daiktų su identifikaciniais numeriais žymimo turto valdymo specifiką ir tokių numerių reikšmę. Išteisintasis A. S. tvirtino, kad motociklo ieškojo, nes norėjo įsigyti galingesnį už anksčiau turėtą ir parduotą. Savo motociklą jis pardavė sudarydamas pirkimo pardavimo sutartį bei žinojo, kad motociklas privalo būti registruotas bei turėti valstybinius numerius. Tuo pačiu jis teigė, kad jam nepažįstamas asmuo vardu V. pasiūlė įsigyti motociklą, kuris buvo be dokumentų. Motociklą jis įsigijo už 700 eurų, o jo „normali kaina 2500-3000 eurų“, motociklą galvojo parduoti dalimis. Tokie išteisintojo parodymai, teismui leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad A. S., įsigijęs ne bet kokį, o privalomai registruojamą motociklą, žinodamas, kad motociklas privalo būti registruotas ir turėti atitinkamus registracijos dokumentus, suprasdamas, kad reali jo kaina yra tris - keturis kartus didesnė nei ta, už kurią šis turtas parduodamas, nesudarydamas pirkimo pardavimo sutarties, nors prieš tai savo motociklą pardavė sudarydamas tokią sutartį, nesidomėdamas koks konkrečiai asmuo jį parduoda ir suprasdamas, kad nežino jokių pardavėjo asmens duomenų, neregistruodamas įsigyto motociklo ir neketindamas to daryti, priešingai – ketindamas parduoti jį dalimis, kad nereiktų jo registruoti, puikiai suprato, kad šis turtas įgytas neteisėtu būdu. Byloje nustatyti netiesioginiai įrodymai ir duomenys apie išteisintojo veiksmus apžiūrint įsigytą motociklą, primygtinis prašymas jį parodyti, motociklo apžiūra jo saugojimo vietoje, nesidomėjimas motociklo būkle, ir motociklo neišbandymas važiuojant, bet domėjimasis ar motocikle yra signalizacija, taip pat šio motociklo individualūs požymiai, ir išteisintojo parodymų nenuoširdumas, vengimas atskleisti duomenis apie asmenį, iš kurio jis įgijo motociklą, leidžia teismui daryti tvirtą išvadą, kad išteisintasis įgijo šį motociklą aiškiai suprasdamas apie nusikalstamą turto, kurį šis įgyja, gavimo būdą. Įvertinus išdėstytus duomenis kolegija daro išvadą, jog byloje pasitvirtino, kad: A. S. tiksliai nenustatytu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. nenustatytoje vietoje ir iš nenustatytų asmenų, žinodamas, kad turtas gautas nusikalstamu būdu, be transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, transporto priemonės registracijos dokumentų ir valstybinių numerių, įgijo K. V. priklausantį ir 2015 m. vasario 8 d. nuo 13.00 val. iki 17.15 val. iš saugomos požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, esančios po namu, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagrobtą 2 000 eurų vertės motociklą „Kawasaki“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (VIN) (duomenys neskelbtini), ir šią nusikalstamu būdu įgytą transporto priemonę laikė garaže, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus r., iki 2015 m. balandžio 13 d. 21.30 val., kai atliktos kratos metu motociklas buvo surastas policijos pareigūnų. Šiais veiksmais A. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje. Dėl šio nuosprendžio 18 pastraipoje nurodytų argumentų, teismas negali tvirtai konstatuoti, kad A. S. įgyjant šį motociklą, jis buvo su mechaniškai ir cheminių reagentų pagalba sunaikintu transporto priemonės identifikavimo numeriu. Tokių duomenų byloje nėra. Byloje yra duomenys apie tai, jog radus motociklą jo identifikacinis numeris buvo „užteptas“ neaiškios kilmės žalia medžiaga, tačiau vien tik iš to daryti išvados apie tai, kada jis buvo užteptas ir kas tą padarė, negalima, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalinama.Šioje konkrečioje byloje pakeičiant kaltinimą ir bylą nagrinėjant pagal pakeistą kaltinimą A. S. teisės ir teisė į gynybą nebuvo pažeista. Kaltinimo apimtis lyginant ją su nurodyta kaltinamajame akte pakito, bet pakeistas kaltinimas susiaurėjo, o dalyje dėl žinomai pagrobto motociklo su suklastotu identifikaciniu numeriu laikymo visiškai sutapo. Toks pakeistas kaltinimas A. S. buvo suprantamas, nuo to jo gynybos taktika nekito, taigi galėjo būti nagrinėjamas.

Dėl skirtinos bausmės

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1-2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1-2 dalys).Spręsdamas A. S. skirtinos bausmės klausimą, teismas įvertina tai, kad jis padarė BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytą nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, už kurį įstatymų leidėjas numato baudos arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmę. Byloje nenustatyta A. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. A. S., nors yra pakankamai jauno amžiaus, nedirba, nusikalstamą veiką padarė būdamas praeityje net 8 kartus teistas, taip pat ir už nusikalstamas veikas nuosavybei. Daugeliu atveju jam buvo skirtos realios laisvės atėmimo bausmės, kurios teigiamo poveikio jo asmenybei nepadarė, jis ir toliau darė nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta nusikalstama veika padaryta praėjus mažiau nei metams nuo paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Atsižvelgiant į tai, už padarytą nusikalstamą veiką jam skirtina baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkiui artima 1 (vienerių) laisvės atėmimo bausmė.Šioje byloje nustatyta nusikalstama veika padaryta tiksliai nenustatytu laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. Tai reiškia, kad nusikalstama veika buvo padaryta iki Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio priėmimo ir juo nustatytų nusikalstamų veikų, padarytų ir trukusių iki 2015 m. balandžio 13 d. Asmens teisinė padėtis negali iš esmės skirtis vien dėl to, jog jo padarytos atskiros nusikalstamos veikos buvo nagrinėjamos skirtingose bylose. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prokurorė apeliaciniu skundu visiškai pagrįstai prašo paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Visgi apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, labai skiriasi pagal jų pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (šioje byloje padarytas nesunkus nusikaltimas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas už sunkesnius nusikaltimus: du apysunkius ir vieną sunkų nusikaltimą), todėl vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmės turi būti subendrinama su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme apėmimo būdu. Be to, pagal BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas, tokiu atveju į bausmės laiką įskaitoma, visiškai ar iš dalies atlikta bausmė pagal ankstesnį nuosprendį. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė šiuo metu yra atlikta, todėl šiuo nuosprendžiu paskirta ir subendrinta bausmė taip pat laikytina atlikta.Šioje byloje buvo pareikštas nukentėjusiojo civilinis ieškinys, kuris Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu atmestas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas A. S. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisino nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą teismas privalo ne atmesti, o palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Toks teismo sprendimas, savaime reikštų esminį baudžiamojo proceso teisės pažeidimą, net jei išteisinamasis nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Visgi, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose ir negali pabloginti išteisintojo padėties labiau nei to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad teismo nuosprendis civilinio ieškinio dalyje neskundžiamas, o prokuroras prašydamas priimti apkaltinamąjį nuosprendį civilinio ieškinio peržiūrėti neprašo, teismas net ir panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį bei priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį, negali pabloginti A. S. teisinės padėties labiau nei prašoma apeliaciniu skundu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Marinos Orlovos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio dalį, kuria A. S. (A. S.) išteisintas dėl BK 189 straipsnio 1 dalyje panaikinti ir šioje dalyje priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį.

A. S. (A. S.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirtą bausmę bausmių apėmimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu paskirta 1 (vienerių) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Į atliktos bausmės laiką įskaityti pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį visiškai atliktą bausmę ir laikyti, kad šiuo nuosprendžiu paskirta ir subendrinta laisvės atėmimo bausmė atlikta.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.