- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-18
- Bylos Nr.
- I-3162-484/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01360-2019-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-2).
Pareiškėjas skunde teigia, kad būdamas Lukiškių TI-K patyrė nepatogumų ir kankinimą dėl kamerose netinkamai įrengtų tualetų. Paaiškino, kad jie nebuvo įrengti kaip atskiros kabinos, kurios apsaugotų nuo pašalinių akių. Tualetas buvo atskirtas permatoma užuolaida, kuri nesuteikė privatumo. Pareiškėjas taip pat reiškia nusiskundimus dėl dušų įrengimo. Nurodo, kad dušai taip pat nebuvo įrengti kaip atskiros kabinos. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K dirba ir moterys, kurios per dušo patalpos duryse įrengtą langelį gali jį stebėti. Tvirtina, kad daug kartų žodžiu pareigūnams reiškė pretenzijas dėl aprašytų laikymo sąlygų, tačiau priemonių privatumo užtikrinimui nebuvo imtasi, aiškinant tai lėšų stoka.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 8-12). Nurodo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (po 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN korpusai Lukiškių skg. 6, Vilnius) periodiškai buvo laikomas nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Atsiliepime pateikia duomenis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją.
Nurodo, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge buvo įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, ir užėmė 0,56 kv. m bendro kameros ploto. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normų HN 76:2010 reikalavimus. Pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (toliau – HN 134:2015) sanitarinio mazgo atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Taip pat paaiškina, kad vadovaujantis HN 134:2015 44 punktu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktu, tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomiems asmenims buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių skg. 6 esančių korpusų dušo patalpose buvo įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis – 1,6 m (įskaitant 0,4 m atstumą tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.
Pabrėžia, kad teisės aktai nenumato kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Mano, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. kovo 15 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje (toliau – LVAT) laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo). Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).
Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015 ir kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Remiantis į bylą pateiktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas vienas arba dar su vienu asmeniu Lukiškių TI-K kamerose Nr. 107, 265, 119 ir 104 buvo laikomas periodiškai nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. kovo 15 d. (iš viso 20 parų; b. l. 9).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje esantis tualetas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina, o jį nuo likusio kameros ploto skirianti užuolaida buvo permatoma, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 papunktyje įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Atsižvelgdamas į šią EŽTT praktiką LVAT analogiškose bylose yra ne kartą nurodęs, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, jog sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
Iš atsakovo atsiliepime ir Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėn. pranešime nurodytų duomenų apie sanitarinių mazgų įrengimą Lukiškių TI-K kamerose, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Toks sanitarinio mazgo įrengimas nelaikytinas tinkamu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, nes jis buvo matomas tiek kameroje esantiems kitiems suimtiesiems (nuteistiesiems), tiek kameros duris atidarantiems ir per stebėjimo akutę nuolatinai nuteistuosius stebintiems pareigūnams. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio mėn. pranešime nurodyta aplinkybė, kad kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nebuvo įrengti kaip atskiros kabinos, buvo įrengtos užuolaidos, nepaneigia pareiškėjo teiginių dėl jo privatumo pažeidimo. Kaip jau minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad jo privatumas nebuvo užtikrintas ir dušo patalpose, kuriose nebuvo atskirų kabinų, besiprausiantį duše per duryse esančią stebėjimo akutę jį galėjo stebėti pareigūnai, tarp kurių yra ir moterų.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla. Sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Šios normos 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos taip pat ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnyje bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 107 punkte.
Iš atsiliepime į skundą pateiktų paaiškinimų ir byloje pateiktų fotonuotraukų (b. l. 14-18, 23-24, 25-26, 31-33) matyti, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose, pritaikytose praustis keliems asmenims vienu metu, tarp prausimosi vietų yra įrengtos pertvaros. Patalpoje, kuri pritaikyta tik vienam asmeniui praustis, jokios pertvaros nėra. Taip pat šiose patalpose yra įrengta vieta nusirengti / apsirengti. Teismo vertinimu, toks dušo patalpų įrengimas, nors ir atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepaneigia pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad jam naudojantis dušu jis gali būti stebimas pareigūnų per duryse įrengtą langelį (akutę). Toks dušo patalpų įrengimas privatumo užtikrinimo prasme nėra tinkamas. Atsakovo atstovo nurodytas argumentas, kad tai yra daroma nuteistųjų (suimtųjų) saugumui užtikrinti atmestinas. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie Lukiškių TI-K kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1825-492/2017). Taigi, iš šiuo aspektu yra konstatuotinas pareiškėjo teisių pažeidimas.
Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu iš viso 20 parų, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad nustatyto pažeidimų (privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu) sunkumą mažino tai, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas (8 paras iš 20), o nuo 2019 m. sausio 31 d iki 2019 m. 2019 m. kovo 7 d. ir nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 13 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, be to, pagal Lukiškių TI-K nustatytą tvarką pareiškėjas į dušą buvo vedamas kartą per savaitę. Pareiškėjas skunde nenurodė ir byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos sutrikimus. Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį a. b. Nr. A-1251-85/2018; 2018-03-28 nutartį a. b. Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 50 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 3 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui A. J. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), priteisti 50 (penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.