- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-29
- Bylos Nr.
- e2A-254-912/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00105-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Dalia Kačinskienė, Tomas Venckus
- Atsakovas
- E. P., V. P.
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovams E. P. ir V. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. P. ir E. K.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi kredito unija (toliau – BKU) „Vilniaus taupomoji kasa“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė:
1.1. Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu atsakovų E. P. ir V. P. 2015 m. gruodžio 30 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria V. P. padovanojo E. P. 0,5800 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 788,35 kv. m gamybos pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini).
1.2. Taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovui V. P. žemės sklypą ir gamybos pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), ir nukreipti atsakovo V. P. skolos ieškovei išieškojimą į šį turtą.
1.3. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė pradiniu ieškiniu taip pat prašė pripažinti iš dalies negaliojančia atsakovų 2015 m. balandžio 2 d. sudarytą dovanojimo sutartį, taikyti restituciją natūra – grąžinti atsakovui V. P. 1/2 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir nukreipti atsakovo V. P. skolos ieškovei išieškojimą į šį turtą. Ieškovė 2021 m. balandžio 16 d. pareiškimu atsisakė reikalavimų, susijusių su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovė nurodė, kad 2012 m. birželio 7 d. su atsakovu V. P. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią 2012 m. birželio 20 d. paskolino atsakovui V. P. 121 640,41 Eur (420 000 Lt), skirtą iš dalies refinansuoti V. P. ir G. P. įsiskolinimus AB SEB bankui ir finansuoti smulkiam verslui. Paskolos sutartį taip pat pasirašė atsakovo V. P. sutuoktinė G. P. Atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovei paskolą sutartyje nustatyta tvarka iki 2022 m. birželio 20 d., mokėti 7 proc. metines palūkanas ir delspinigius nuo nesumokėtos paskolos sumos už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną. Paskolos grąžinimas užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka pagal 2012 m. birželio 15 d. sutartinės hipotekos lakštą. Ieškovei įkeisto turto vertė buvo 52 423 Eur, ieškinio pateikimo metu – 79 900 Eur.
4. Nuo 2014 metų atsakovas pradėjo vėluoti vykdyti įsipareigojimus ieškovei. Ieškovė 2015 m. sausio 28 d. raštu ragino atsakovą įvykdyti pradelstus įsipareigojimus. Atsakovas V. P. 2015 m. sausio 28 d. raštu pranešė, kad dėl finansinių sunkumų negali vykdyti įsipareigojimų. Ieškovė 2015 m. kovo 12 d. raštu pakartotinai ragino atsakovą įvykdyti pradelstus įsipareigojimus, siūlė taikų skolos grąžinimo būdą. Ieškovė 2015 m. lapkričio 30 d. raštu dar kartą ragino atsakovą įvykdyti pradelstus įsipareigojimus, o jų neįvykdžius, įspėjo, kad paskolos sutartis bus nutraukta. Ieškovė 2018 m. lapkričio 20 d. įspėjimu dėl paskolos sutarties pažeidimo ragino atsakovą vykdyti pradelstus įsipareigojimus, nustatė papildomą terminą jiems įvykdyti. Atsakovui per papildomą terminą neįvykdžius pradelstų įsipareigojimų, ieškovė 2019 m. sausio 4 d. pranešimu vienašališkai nutraukė paskolos sutartį.
5. Atsakovas V. P. 2015 m. gruodžio 30 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui E. P. 0,5800 ha žemės sklypą ir 788,35 kv. m gamybinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).
6. Vilniaus rajono 6-ojo notarų biuro notaras 2019 m. liepos 1 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 178 804,15 Eur skolos (116 308,17 Eur negrąžintos paskolos, 46 462,72 Eur palūkanų ir 16 033,26 Eur delspinigių), 7 proc. metinių palūkanų, 0,2 proc. delspinigių ir 318,24 Eur notaro išlaidų išieškojimo iš V. P. ir G. P. Ieškovė 2019 m. liepos 9 d. pateikė antstoliui vykdomąjį įrašą vykdyti. Atsakovo V. P. įsiskolinimas ieškovei pagal vykdomąjį įrašą ieškinio pateikimo dieną – 228 026,71 Eur.
7. Atsakovas V. P. nuo paskolos sutarties sudarymo dienos – 2012 m. birželio 7 d. yra ieškovės skolininkas. Jis skolingas ieškovei – 228 026,71 Eur. Ginčijamo sandorio sudarymo metu (2015 m. gruodžio 30 d.) atsakovas buvo skolingas ieškovei – 159 358,61 Eur. Ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą V. P. vykdytina ir galiojanti, ji nebuvo ir nėra ginčijama, ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo ir šiuo metu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Visas atsakovo V. P. vardu registruotas nekilnojamasis turtas areštuotas ir įkeistas. Taigi, atsakovas neturi nesuvaržyto turto. Atsakovas V. P. suvokia savo sunkią finansinę būklę (faktinį nemokumą) ir negalėjimą atsiskaityti su ieškove.
8. Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės teises ir sumažino ieškovės galimybes susigrąžinti skolą iš atsakovo. Ginčijamu sandoriu atsakovo V. P. mokumas pablogintas 173 973 Eur apimtimi (padovanoto turto vidutinė rinkos vertė). Nesudarius ginčijamo sandorio, ieškovė galėtų savo reikalavimą nukreipti į ginčijamu sandoriu perleistą turtą. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovės reikalavimas buvo neužtikrintas įkeistu turtu mažiausiai 106 935,61 Eur apimtimi. 2020 m. vasario 18 d. duomenimis, ieškovei įkeisto turto rinkos vertė – 89 000 Eur. Taigi, ginčijamo sandorio sudarymo metu įkeisto turto vertė nebuvo pakankama atsakovo V. P. įsipareigojimams pagal paskolos sutartį įvykdyti. Ieškovės teigimu, atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Be to, sudarydami ginčo sandorį atsakovai buvo nesąžiningi. Apie tai, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės teises, ji sužinojo tik pateikusi antstoliui vykdyti 2019 m. liepos 1 d. vykdomąjį įrašą. 2020 metų pradžioje vykdymo veiksmų atlikimo metu ieškovė sužinojo, kad jai įkeisto turto rinkos vertė daug mažesnė negu pagal paskolos sutartį išieškotina įsiskolinimų suma. Iki tol ieškovė nežinojo, kad įkeisto turto vertė pasikeitė. Gavusi nurodytą informaciją, ieškovė nedelsdama kreipėsi į teismą, todėl ieškovė nepraleido vienerių metų senaties termino ieškiniui pateikti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Kauno apygardos teismas 2021 m. gegužės 31 d. sprendimu: 1) nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų pripažinti iš dalies negaliojančia atsakovų 2015 m. balandžio 2 d. sudarytą dovanojimo sutartį, taikyti restituciją ir nukreipti atsakovo skolos ieškovei išieškojimą į turtą, esantį (duomenys neskelbtini); 2) kitą ieškinio dalį atmetė; 3) priteisė atsakovui E. P. iš ieškovės 1 300 Eur bylinėjimosi išlaidų; 4) priteisė trečiajam asmeniui E. K. iš ieškovės bankroto administravimo išlaidų 2 607 Eur išlaidų už advokato pagalbą.
10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė turi neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą V. P. pagal 2012 m. birželio 7 d. paskolos sutartį. Vis dėlto, teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė ir byloje nenustatytos visos actio Pauliana institutui taikyti būtinos sąlygos.
Šalies argumentai
11. Teismas nurodė, kad 2016 metais atsakovas kreipėsi į teismą dėl paskolos sutarties modifikavimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Bylinėjimosi procesas nutrauktas, ieškovei su atsakovu susitarus dėl paskolos sutarties modifikavimo ir skolos mokėjimo termino atidėjimo (civilinė byla Nr. 2-3655-781/2016). Nuo hipotekos sandorio įregistravimo iki 2016 metų sprendimo modifikuoti paskolos sutartį buvo praėję daugiau kaip ketverius metai. Ieškovė žinojo apie sunkią atsakovo finansinę būklę, nes atsakovas apie tai informavo ieškovės bankroto administratorių 2015 m. sausio 28 d. pranešimu. Vis tik ieškovė, 2016 metais sudarydama susitarimą, nepareikalavo pakartotinai įvertinti įkeisto turto, taip pat nepareikalavo papildomų užtikrinimo priemonių. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, ieškovė 2016 m. rugpjūčio mėn. teikė užklausas dėl atsakovo V. P. turimo turto. Taigi, ieškovė 2016 metais žinojo apie ginčo sandorį, bet nereiškė reikalavimo dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Teismas nusprendė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog ginčo sandoris neturėjo jokios įtakos ieškovės sprendimui modifikuoti paskolos prievolinius įsipareigojimus, 2016 metais ieškovę tenkino atsakovo finansinė būklė.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui pateikti ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas, skaičiuojant nuo ginčo sandorio sudarymo dienos iki ieškovės 2020 m. vasario 25 d. kreipimosi į teismą dienos, praleistas daugiau negu ketverius metus, skaičiuojant nuo prievolės modifikavimo – 2016 metais – daugiau negu trejus metus, skaičiuojant nuo paskolos sutarties 2019 m. sausio 4 d. nutraukimo dienos – daugiau negu vienerius metus.
13. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos termino praleidimo priežastys nepateisinamos ir nėra svarbios: didelis kiekis inicijuotų teismo procesų; bankroto administratoriaus prioriteto tvarka atlikti teisiniai veiksmai kitiems skolininkams; atsakovų turtinės būklės ir pateiktų užtikrinimo priemonių patikra būtų pareikalavusi neracionalaus ir pernelyg didelio laiko sąnaudų bei bankroto administravimo išlaidų; bankroto bylos nagrinėjimo metu kelis kartus keitėsi administratoriai, kurie bankroto procese turėjo pareigą atlikti daug įvairiausių skubių veiksmų; nutraukus paskolos sutartį ir gavus vykdomąjį įrašą vykdymo veiksmai negalėjo būti operatyviai vykdomi dėl atsakovų veiksmų, nes V. P. bei jo sutuoktinė G. P. kelis kartus inicijavo bankroto bylos iškėlimo procedūras.
14. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo teisių pažeidimo faktą ir sužinojimo momentą grindžia aplinkybėmis, kurios jai tapo žinomos (gautos išvados dėl įkeisto turto vertės) jau po kreipimosi į teismą dienos (2020 m. kovo 13 d. antstolio patvarkymas dėl turto vertės; 2020 m. kovo 13 d. nekilnojamojo turto ekspertizės aktas; 2020 m. kovo 13 d. konsultacijos dėl rinkos kainos). Ieškovės atstovas 2019 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu pripažino, kad 2016 metais skolininko V. P. turtinė būklė kreditorei buvo žinoma ir ji priėmė sprendimą modifikuoti paskolos sutartį – nustatyti papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Ieškovė nuo 2014 metų pakartotinai nevertino atsakovo V. P. prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisto turto, nepareikalavo skolininko šį turtą įvertinti, neprašė skolininko pateikti papildomų prievoles įvykdymo užtikrinimo priemonių. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai, kad šių veiksmų ji neatliko, nes bankroto administratoriui bet kokias išlaidas būtina derinti su bankrutuojančios unijos kreditoriais, unija turi daug skolininkų, todėl yra daug darbo, procedūros sudėtingos ir brangios, sudėtinga sukontroliuoti visus skolininkus, todėl galbūt buvo nepastebėtas ginčo sandoris – nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.
15. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, kaip profesionalus, finansines paslaugas teikiantis subjektas, prieš skolindama pinigus atsakovui ir jo sutuoktinei, turėjo pareigą įvertinti būsimų skolininkų turtinę būklę, galinčias kilti finansines rizikas bei kredito gavėjų galimybę vykdyti prisiimtus prievolinius įsipareigojimus. Paskolos sutarties sudarymo metu ieškovė turėjo pareikalauti pateikti užtikrinimo priemones, kurių pakaktų patenkinti ieškovės reikalavimus išieškant iš įkeisto turto. Atsakovo prievolėms pagal paskolos sutartį užtikrinti įkeistas turtas neperleistas ir papildomai nesuvaržytas. Dėl to ieškovė gali nukreipti į jį savo reikalavimus. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad galbūt paskolos suteikimo metu turtas buvo neteisingai įvertintas, bet nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Be to, po bankroto bylos iškėlimo ieškovė galėjo naudotis visomis teisinėmis priemonėmis laiku kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo, jeigu manė, kad ginčo sandoriai pažeidė jos teises. Teismas pažymėjo, kad ieškovę atstovauja bankroto administratorius. Jo profesiniam pasirengimui, kvalifikacijai ir kompetencijai pagal įstatymą keliami reikalavimai bei taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, vykdant pavestas pareigas. Be to, ieškovę atstovauja profesionalūs teisininkai. Ieškovei manant, kad turto vertė nustatyta neteisingai, ji bet kada galėjo imtis priemonių turtui įvertinti iš naujo, paskolos išdavimo dieną ar vėliau nustatyti naują vertę, reikalauti papildomai užtikrinti prievolę, bet to nepadarė.
16. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad V. P. neprivalėjo gauti ieškovės leidimo ar sutikimo sudaryti ginčo sandorį, nes atsakovui E. P. perleistas turtas neįkeistas ir neareštuotas. Be to, 2015 m. gruodžio 30 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovo skola ieškovei buvo 53 392,33 Eur. Taigi, ginčijamo sandorio sudarymo metu hipoteka įkeisto turto pakako V. P. skolai padengti. Dėl to teismas padarė išvadą, kad 2015 m. gruodžio 30 d. sudaryta dovanojimo sutartimi nepažeisti ieškovės interesai.
17. Teismas pažymėjo, kad ieškovė vykdomąjį įrašą gavo tik 2019 m. liepos 1 d. Be to, byloje nėra įrodymų, kad dėl ginčijamo sandorio padidėjo atsakovo V. P. nemokumas. Teismas padarė išvadą, kad asmeniui, kuris gauna paskolą įkeitęs turtą, negali būti ribojama teisė sudaryti kitus sandorius, jeigu jie nepažeidžia kreditoriaus teisių ir interesų.
18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai įrodė, jog privalėjo sudaryti ginčo sandorį. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai ir trečiojo asmens paaiškinimai patvirtina, jog V. P. ir G. P. 2005 m. lapkričio 8 d. įsigijo ginčo sklypą. Apie 2011 metais jų sūnus E. P. nusprendė ginčo sklype vykdyti komercinį projektą, susijusį su nepavojingų atliekų perdirbimu. Dėl to nuspręsta pakeisti ginčo sklypo paskirtį iš žemės ūkio į komercinę. E. P. sudarė žemės ūkio paskirties keitimo projekto sutartį, detaliojo plano ir žemės sklypo parengimo atliekų perdirbimo komercinei veiklai plėtoti sutartį, taip pat organizavo žemės paskirties keitimo ir visus susijusius darbus bei sumokėjo 5 756 Eur už atliktas paslaugas. Žemės sklypo paskirties pakeitimo procesas, suderinus su visomis institucijomis, baigtas 2015 metais. Apie 2012–2013 metus E. P., siekdamas vykdyti ginčo sklype komercinį projektą, nusprendė pasinaudoti Europos Sąjungos parama pagal priemonę „Intelektas LT+“. Dėl to E. P. 2013 m. gegužės 27 d. su UAB „Eurointegracijos projektai“ sudarė konsultacijų sutartį ir sumokėjo 5 256 Eur už paslaugas. Komerciniam projektui ginčo sklype vykdyti atsakovai ir trečiasis asmuo 2012 m. liepos 18 d. iš E. ir G. K. pasiskolino 24 617,70 Eur su 5 proc. metinėmis palūkanomis. E. P. už paskolos grąžinimą laidavo savo asmeniu turtu. Šie pinigai perduoti laiduotojui E. P.. Kitas atsakovas V. P. su Nacionaline mokėjimo agentūra (toliau – NMA) 2013 m. lapkričio 15 d. pasirašė paramos sutartį, kuria įsipareigojo ginčo sklype vykdyti atliekų perdirbimo veiklą. Nors nurodytos sutarties projektą (idėją, verslo planą, patentus, technologijas ir t. t.) savo jėgomis ir lėšomis įgyvendino, organizavo E. P., ji sudaryta su V. P., nes jam nuosavybės teise priklausė ginčo sklypas. Be to, jo žemės ūkio valdos ar ūkio bendrojo standartinio gamybinio pelno ir ekonominio dydžio, išreiškiamo ekonominio dydžio vienetais (EDV), balai buvo didesni negu sūnaus. E. P. investavo į sklypą daugiau negu 200 000 Eur lėšų. Pablogėjus sveikatai, V. P. 2015 m. balandžio 2 d. padovanojo sklypą sūnui E. P. 2015 metais kreiptasi į NMA dėl įsipareigojimų perleidimo E. P., bet NMA neperleido įsipareigojimų pagal paramos sutartį. E. P. ir MB „Ekogarantas“ 2015 m. balandžio 3 d. sudarė sutartį, kuria paslaugų teikėjas įsipareigojo pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai informaciją atrankai dėl atsakovo planuojamos vykdyti atliekų tvarkymo aplinkos poveikio vertinimo. E. P. 30 000 Eur lėšomis sklype įrengta 2 200 kv. m kiemo danga, išklota 400 kv. m betoninių trinkelių danga, įrengtas nuotekų valymo įrenginys. NMA neperleidus E. P. įsipareigojimų pagal paramos sutartį, E. P., siekdamas išsaugoti ir vykdyti komercinės paskirties projektą pagal NMA nustatytas taisykles, 2015 m. rugpjūčio 31 d. padovanojo savo tėvui V. P. 2015 m. balandžio 2 d. sandoriu jam padovanotą žemės sklypą ir jame pastatytą apie 230 000 Eur vertės statinį. V. P. sveikatos būklei nepagerėjus, sūnaus E. P. žemės ūkio valdos ar ūkio bendrojo standartinio gamybinio pelno ir ekonominio dydžio, išreiškiamo ekonominio dydžio vienetais (EDV), lygiui pakilus iki NMA reikalavimus atitinkančiojo, iš Lietuvos žemės ūkio ministerijos gavus patvirtinimą dėl galimybės sūnui perimti įsipareigojimus pagal ES paramos sutartį, V. P. 2015 m. gruodžio 30 d. padovanojo ginčo sklypą savo sūnui E. P. Ieškovė pirmiau nurodytų aplinkybių neginčijo. Teismo vertinimu, nurodytomis aplinkybėmis paneigti ieškovės teiginiai, kad atsakovai nesąžiningi ir sandorį sudarė tik tam, kad išvengtų skolos ieškovei.
19. Teismas pažymėjo, kad kreditorius gali pateikti ieškinį actio Pauliana pagrindu tik tokia apimtimi, kokia būtina jo teisių pažeidimui pašalinti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir skaičiavimų, kokio dydžio liks nepatenkintas ieškovės reikalavimas, pasibaigus išieškojimui iš hipoteka įkeisto turto. Esant pradėtai, bet nebaigtai išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai, negalima iš anksto spręsti, kad kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas iš įkeisto turto.
20. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad E. K. yra atsakovų kreditorė. Jai įkeistas ginčijamu sandoriu perleistas turtas. E. K. ir jos sutuoktinis G. K. (šiuo metu yra miręs) su V. P., G. P. ir E. P. 2014 m. gegužės 11 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią E. K. paskolino atsakovams ir G. P. 17 377,20 Eur (60 000 Lt). E. P. pasirašė laidavimo sutartį. Atsakovai ir trečiasis asmuo su E. K. bei jos sutuoktiniu G. K. 2012 m. liepos 18 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią E. K. paskolino atsakovams ir G. P. 24 617,70 Eur. Kauno apylinkės teismas 2020 m. balandžio 1 ir 6 d. nutartimis patvirtino taikos sutartis dėl skolų pagal pirmiau nurodytas paskolos sutartis priteisimo (civilinės bylos Nr. e2SP-10347-429/2020 ir Nr. e2SP-10343-1043/2020). Be to, E. K., V. P. ir G. P. 2012 m. vasario 10 d. sudarė notarinę paskolos sutartį dėl 8 688,60 Eur paskolos, kurios įvykdymui užtikrinti kreditorės naudai įkeistas 0,5800 ha ginčo sklypas. V. P. ir G. P. negrąžino paskolos, todėl 2020 m. gegužės 15 d. išduotas notaro vykdomasis įrašas dėl 8 688,60 Eur skolos ir 60,44 Eur vykdymo išlaidų išieškojimo. Kreditorė E. K. priėmė sutuoktinio G. K. palikimą, jam priklausančias reikalavimo teises pagal paskolos sutartis. Teismas padarė išvadą, kad sklype esantis ginčo pastatas, į kurį ieškovė ketina nukreipti išieškojimą, taip pat laikytinas hipoteka įkeistu trečiajam asmeniui, kaip pagrindinio daikto – sklypo – antraeilis daiktas (priklausinys). Teismas nurodė, kad E. K. tiek kaip hipotekos kreditorė, tiek kaip kreditorė bendrąja tvarka turi galiojančią reikalavimo teisę dėl didelių lėšų išieškojimo. Teismo vertinimu, išieškojimas negali būti nukreiptas į hipoteka apsunkintą turtą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
21. Apeliaciniame skunde ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos ieškinys, tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
21.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes ir netinkamai įvertino įrodymus. Apeliantė įrodė, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį atitinka visas actio Pauliana instituto sąlygas: apeliantė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą; ginčijamas sandoris pažeidė apeliantės teises; atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinojo, kad ginčijamas sandoris pažeis apeliantės teises.
21.2. Apeliantė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino. Apeliantė tik 2020 m. sausio mėn. pabaigoje–vasario mėn. pradžioje, kai antstolis pradėjo išieškojimą iš atsakovo įkeisto turto, sužinojo kad buvo sudarytas ginčijamas sandoris ir jis pažeidžia apeliantės interesus. Antstolis informavo apeliantę, kad išieškotina skola yra daug didesnė negu įkeisto turto vertė. Iki tol apeliantė nežinojo, kad įkeisto turto vertė yra daug mažesnė negu nurodyta atsakovo pateiktame turto vertinime (179 274,79 Eur). Gavusi šią informaciją, apeliantė nustatė, kad atsakovas sudarė apeliantės interesus pažeidžiantį ginčijamą sandorį, todėl nedelsdama kreipėsi į teismą. Netrukus po ieškinio pateikimo apeliantė gavo dokumentus, patvirtinančius, kad įkeisto turto vertė – 89 000 Eur, t. y. dvigubai mažesnė negu nurodyta atsakovo pateiktame turto vertinime. Teismas neįvertino nurodytų aplinkybių.
21.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė apie ginčijamą sandorį sužinojo 2016 m. rugpjūčio mėn., kai kreipėsi į VĮ Registrų centrą. Iš VĮ Registrų centro rašto matyti, kad apeliantė 2016 m. rugpjūčio 3 d. atliko paiešką Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) dėl įkeisto turto, kurio registro Nr. (duomenys neskelbtini), bet ne dėl ginčo turto. Pirmiau nurodytame rašte nėra jokių įrašų, kad apeliantė NTR būtų peržiūrėjusi duomenis apie ginčijamu sandoriu perleistą turtą. Be to, 2016 m. rugpjūčio 3 d. tikrinant informaciją NTR apie atsakovui V. P. tuo metu priklausiusį turtą, duomenys apie ginčo turtą negalėjo būti pateikti, nes turtas priklausė kitam atsakovui E. P.. Apeliantė neturėjo duomenų, kad atsakovai sudarė ginčijamą sandorį.
21.4. Atsakovui V. P. 2016 metais atsisakius ieškinio, paskolos sutartis nemodifikuota. Atsakovas tvirtino, kad įvykdys įsipareigojimus pagal paskolos sutartį. Atsižvelgusi į tai, kad įkeistas turtas yra atsakovo ir jo sutuoktinės gyvenamoji vieta, apeliantė gera valia suteikė galimybę „pasivyti“ pagal paskolos sutartį pradelstus mokėjimus, nekeičiant jų terminų, sumų, palūkanų, netesybų skaičiavimo ar kt. Atsakovas vis tiek neįvykdė įsipareigojimų. 2016 metais apeliantė nežinojo apie ginčijamą sandorį. Net jeigu apeliantė būtų žinojusi, kad sudarytas ginčijamas sandoris, tai neturėtų reikšmės. Sudarydamas paskolos sutartį, atsakovas pateikė apeliantei turto vertinimą. Praėjus keleriems metams, nekilnojamojo turto rinkoje neįvykus reikšmingų pokyčių, dėl kurių galėtų mažėti nekilnojamojo turto kainos, nebuvo jokio pagrindo reikalauti pateikti naują turto vertinimą.
21.5. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą, šis turėjo būti atnaujintas. Apeliantė yra bankrutavusi kredito unija, bankroto byla iškelta 2014 m. balandžio 7 d. Jos valdymą perėmė bankroto administratorius, kurio tikslas – operatyviai parduoti bankrutuojančio juridinio asmens turtą ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Jis nevykdo įprastinės komercinės veiklos. Atsakovai neinformavo apeliantės apie ginčijamą sandorį, neprašė leidimo. Dėl to norėdamas nustatyti, kad sudarytas ginčijamas sandoris, bankroto administratorius turėjo nuolat tikrinti, ar skolininkas nepažeidžia kreditoriaus interesų. Net ir įprastai vykdant komercinę veiklą būtų neracionalu tikrinti visus skolininkus. Nuolat tikrinant skolininkus, bet neturint jokių duomenų apie nesąžiningus veiksmus, galėtų būti pažeisti asmens duomenų apsaugos reikalavimai. Kita vertus, net jeigu apeliantės bankroto administratorius būtų patikrinęs atsakovą ir nustatęs, kad sudarytas ginčijamas sandoris, jis nebūtų turėjęs jokių prielaidų ginčyti sandorį, nes aplinkybę, kad sandoris pažeidžia jos interesus, sužinojo tik tuomet, kai pradėtas išieškojimas iš įkeisto turto.
21.6. Apeliantei iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui kilo pareiga patikrinti apeliantės per ne mažesnį negu 36 mėnesių laikotarpį sudarytus sandorius. Nustatyta daug atvejų, dėl kurių inicijuoti ikiteisminiai tyrimai, pareikšti įvairūs ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, žalos priteisimo ir t. t. Buvo neįmanoma vienu metu atlikti visų veiksmų tam, kad būtų ginami apeliantės interesai. Ji pagal savo vykdomos veiklos pobūdį ir didelį kiekį sudarytų sutarčių yra išskirtinis subjektas. Tokio pobūdžio nesąžiningi veiksmai, kuriuos atliko atsakovai, praktikoje nedažni, todėl apeliantės prioritetų nukreipimas į skolininkus būtų neracionalus, būtų patirta daug išlaidų. Bankroto bylos apeliantei iškėlimas ir viešasis interesas yra pagrindas pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu.
21.7. Teismo motyvai, kad, sudarant ginčijamą sandorį, atsakovo skola pagal paskolos sutartį buvo 53 392,33 Eur, nepagrįsti, nes tai buvo tik pradelsti įsipareigojimai. Ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovo neįvykdyti įsipareigojimai pagal paskolos sutartį buvo 159 358,61 Eur. Turi būti atsižvelgiama į visus prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus. Dėl to nepagrįsti teismo argumentai, kad įkeisto turto vertės ginčijamo sandorio sudarymo metu pakako atsakovo įsipareigojimams įvykdyti ir sandoris nepažeidė apeliantės interesų.
21.8. Įkeistas turtas neparduotas, nes vis dar neišnagrinėtas V. P. ir G. P. pareiškimas dėl bankroto bylos jiems iškėlimo. Dėl to antstolis negali parduoti įkeisto turto priverstine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu nėra reikalavimo išieškoti skolą (nėra aktualus klausimas dėl konkrečios skolos priteisimo ar jos dydžio), visas actio Pauliana ieškiniui taikyti būtinas sąlygas ir su tuo susijusias aplinkybes galima nustatyti nesprendžiant klausimo dėl kreditoriaus reikalavimo teisės skolininkui (skolos) dydžio. Ieškovė neprašo iš V. P. priteisti skolos, bet reikalauja pripažinti negaliojančiu sandorį. Dėl to nėra kliūčių nustatyti visas actio Pauliana taikyti reikšmingas aplinkybes. Net jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės būtų laikomos pagrįstomis, tai būtų tik pagrindas bylai stabdyti iki bus baigtas išieškojimas iš įkeisto turto, bet ne pagrindas atmesti ieškinį.
21.9. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra įrodymų, jog dėl ginčijamo sandorio padidėjo V. P. nemokumas. Kreditoriaus teisių pažeidimu laikytinas ir toks atvejis, kai nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus, bet gerokai sumažino savo turtą, jo vertę, sudarė tikrą grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti. Atsakovams sudarant ginčijamą sandorį, įkeisto turto vertė buvo 81 000 Eur. Taigi, ji buvo nepakankama V. P. įsipareigojimams pagal paskolos sutartį įvykdyti. Atsakovams sudarius ginčijamą sandorį, V. P. nebeturi nesuvaržyto turto, į kurį apeliantė turėtų galimybę nukreipti išieškojimą.
21.10. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad nepaneigtos aplinkybės, jog buvo būtina sudaryti sandorį, nes atsakovai norėjo plėsti veiklą. Apeliantė neturėjo pareigos paneigti nurodytų aplinkybių. Atsakovas V. P. sudarė paramos sutartį, pagal kurią skirta parama pastatui statyti. Paramos sutartyje nėra nustatyta, kad darbus, susijusius su nepavojingų atliekų šalinimu, turi atlikti paramos gavėjas. Darbams atlikti gali būti pasitelkiami kiti asmenys. Dėl to nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad ginčijamas sandoris sudarytas dėl priežasčių, susijusių su atsakovo V. P. sveikata. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad V. P. turėjo pareigą savo įsipareigojimus pagal paramos sutartį perleisti sūnui E. P.. Įsipareigojimai, kylantys iš paramos sutarties, perleisti ir ginčijamas sandoris sudarytas išimtinai atsakovų iniciatyva ir pasirinkimu. Atsakovai 2021 m. kovo 8 d. teismo posėdyje nurodė, kad E. P. kreditoriai reikalavo, jog pastatas ir sklypas būtų perduoti E. P. nuosavybėn. Taigi, atsakovai siekė suteikti prioritetą kitiems kreditoriams.
21.11. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovų sąžiningumo. Sudarydami ginčijamą sandorį atsakovai buvo nesąžiningi. Atsakovai yra tėvas ir sūnus. Atsižvelgiant į tai, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1 punktą. Atsakovas V. P. turėdamas pradelstų skolų apeliantei, padovanojo didelės vertės turtą. Dėl to faktiškai sukeltas jo nemokumas. Sūnus 2021 m. kovo 8 d. teismo posėdyje nurodė, kad žinojo apie tėvo neįvykdytus įsipareigojimus apeliantei, jog tėvas neturės finansinių galimybių juos įvykdyti. Be to, atsakovai ginčijamą sandorį sudarė netrukus po to, kai apeliantė 2015 m. lapkričio 30 d. pateikė atsakovui V. P. įspėjimą dėl paskolos sutarties nutraukimo. V. P. žinojo ir suprato, kad įkeisto turto vertė daug mažesnė negu nurodyta turto vertinimo akte. V. P., kreipdamasis į apeliantę dėl paskolos suteikimo, nesąžiningai nurodė didesnę įkeisto turto vertę. Atsakovas žinojo, kad įkeisto turto nepakanka visiems įsipareigojimams pagal paskolos sutartį įvykdyti ir apeliantė nukreips ieškojimą į kitą V. P. nekilnojamąjį turtą. Dėl to atsakovas sąmoningai ir nesąžiningai šį turtą padovanojo sūnui. Atsakovų nesąžiningumą, be kita ko, patvirtina aplinkybės, dėl kurių apeliantė buvo priversta tikslinti ieškinį ir nebereikšti reikalavimų, susijusių su 1/2 dalimi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Nors Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų nagrinėtoje civilinėje byloje atsakovams pareikšti reikalavimai, susiję su 1/4 dalies šio žemės sklypo grąžinimu, atsakovai grąžino nuosavybės teisę į visą 1/2 dalį minėto žemės sklypo (bet ne į 1/4 dalį) (civilinė byla Nr. e2‑215‑939/2021).
21.12. Hipotekos registre trečiojo asmens naudai įregistruota tik ginčo sklypo hipoteka, bet neįregistruota pastato hipoteka. Trečiasis asmuo E. K. nereiškė savarankiško reikalavimo dėl pastato pripažinimo įkeistu jos naudai. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė dėl nagrinėjamoje byloje nepareikštų reikalavimų, nurodydamas, kad ginčo pastatas laikytinas hipoteka įkeistu trečiajam asmeniui E. K. kaip pagrindinio daikto (žemės sklypo) antraeilis daiktas (priklausinys). Be to, trečiojo asmens reikalavimas užtikrintas hipoteka tik dėl 8 688,60 Eur. Ginčijamą sandorį pripažinus negaliojančiu, sklypo hipoteka nebus panaikinta.
Atsiliepimas
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai E. P. ir V. P. prašo skundo netenkinti ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
22.1. Apeliantė neįrodė, kad ieškinio reikalavimas atitinka visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškinį.
22.2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą. Nuo 2013 m. gegužės 6 d. prasidėjo nesklandumai, susiję su paskolos grąžinimu. Atsakovas V. P. 2013 m. gegužės 6 d. pateikė apeliantei prašymą atidėti kredito mokėjimą. Apeliantė prašymą patenkino, nesiėmė aktyvių veiksmų sutarčiai sutraukti ir skolai išsiieškoti. Apeliantė po bankroto bylos iškėlimo 2014 m. liepos 23 d. pateikė atsakovui įspėjimą dėl paskolos sutarties nevykdymo, nurodydama, kad bendra atsakovo mokėtina suma – 77 648,09 Lt. Atsakovas V. P. 2014 m. rugpjūčio 31 d. pateikė prašymą pakeisti paskolos sutarties sąlygas, bet apeliantė į jį nereagavo. Apeliantė 2015 m. sausio 8 d. išsiuntė atsakovui pretenziją dėl nuo 2014 metų vėluojančių įsipareigojimų. Atsakovas V. P. 2015 m. sausio 28 d. rašte apeliantei nurodė, kad dėl finansinių sunkumų negali vykdyti įsipareigojimų. Apeliantė 2015 m. kovo 12 d. raštu pakartotinai ragino atsakovą atsiskaityti. Apeliantė 2015 m. lapkričio 30 d. išsiuntė atsakovui pretenziją, kuria pakartotinai ragino įvykdyti pradelstus įsipareigojimus. Apeliantė 2018 m. lapkričio 20 d. dar kartą paragino atsakovą vykdyti pradelstus įsipareigojimus. Apeliantė 2019 m. sausio 4 d. pranešimu nutraukė paskolos sutartį. Dėl to apie apeliantės teisių pažeidimą ir sudarytus sandorius bankroto administratorė galėjo ir turėjo žinoti 2014 metais.
Šalies argumentai
22.3. Apeliantė neigia savo pareigą ir galimybes nustatyti pirmiau nurodytus duomenis laiku, prisidengdama bankroto proceso specifika. Teismų praktikoje konstatuota, jog bankroto administratoriui, kaip savo srities profesionalui, nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji principai. Dėl to, atstovaudamas kreditorių interesams, jis turi veikti rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai. Kita vertus, bankroto procese galioja dispozityvumo principas, kuriuo vadovaudamasis pats bankroto administratorius gali apsispręsti, ginti savo pažeistas teises ar ne, pasirinkti jų gynimo būdą. V. P. skola ir skolininko pranešimas buvo pagrindas apeliantei suprasti, jog paskola nebus grąžinta. Šis momentas laikytinas apeliantės sužinojimo apie skolą momentu. Be to, V. P. 2016 metų pradžioje kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl paskolos sutarties modifikavimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Vėliau atsakovas atsisakė ieškinio, nes susitarė su bankroto administratoriaus advokatais, kad per du metus padengs skolą. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad V. P. nuosavybės teise priklausančiu turtu, jo verte, nurodyta VĮ Registrų centre, apeliantės advokatai domėjosi tiek 2016 metais, tiek 2017 metais. Apeliantė turėjo galimybę žinoti skolininko turtinę būklę ir ją vertinti, suvokti apie galbūt pažeistas jos teises. Apeliantė paskolos sutartį nutraukė 2019 m. sausio 4 d. pranešimu. Vėliausiai nurodytą dieną apeliantei turėjo būti aišku, kad V. P. ir jo sutuoktinė tapo apeliantės skolininkais. Bankroto administratorė, kaip profesionalus rinkos dalyvis, nuo 2015 m. sausio 28 d. turėjo galimybes ir pareigą domėtis skolininkų turtine būkle bei sužinoti apie ginčytinus sandorius. Apeliantė turėjo galimybes ir pareigą per vienerius metus nuo sužinojimo apie skolą ir skolininkų atsisakymą vykdyti prievolę ne tik domėtis skolininkų turtine būkle ir sužinoti apie sudarytus sandorius, kurie galbūt pažeidžia jos interesus, bet taip pat ir per vienerius pareikšti ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Iškovė iki 2016 m. sausio 28 d., vėliausiai iki 2019 m. sausio 4 d. turėjo pateikti teismui ieškinį. Apeliantė to nepadarė dėl savo aplaidumo ir praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.
22.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Bankroto administratorė veikė aplaidžiai, teises įgyvendino nerūpestingai. Tokie jos veiksmai turi būti įvertinti remiantis protingo, atidaus ir rūpestingo profesionalo, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, standartu. Esant pakankamai dideliems skolininko įsipareigojimams, apeliantei turėjo būti itin atidi ir rūpestinga, vos tik sužinojusi, kad skolininkai nesugebės vykdyti įsipareigojimų, stengtis, kad surinktų visą informaciją, reikalingą teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Apeliantė turėjo tikrinti reikalavimams užtikrinti įkeisto turto vertę ir, surinkusi visą informaciją, išsamiai ją įvertinti bei spręsti dėl teisių gynimo galimybių.
Žemesnės instancijos teismas
22.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantės turima reikalavimo teisė į V. P. negali būti laikoma aiškiai apibrėžta. Be to, negalima teigti, kad neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į V. P. atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo. Dėl to nesutiktina su tuo, kad apeliantė turi galiojančią, neabejotiną turtinę teisę. Apeliantė savo teisėms ginti pasirinko kelias kreditoriaus teisių gynimo priemones: nutraukė kreditavimo sutartį ir kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto skolininkų turto; nepasibaigus priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procesui, pareiškė actio Pauliana. Taigi, reikalavimo teisė V. P. apibrėžiama neaiškiu dydžiu. Neaišku, kokia suma bus išieškota vykdymo procese iš įkeisto turto. Reikalavimo teisė V. P. atsiras tik po išieškojimo proceso pabaigos, kai paaiškės, užteko atsakovo įkeisto ir kito turimo turto prievolėms apeliantei įvykdyti ar ne.
22.6. Pakankamų actio Pauliana sąlygų visetas turi būti nustatomas ginčijamo sandorio sudarymo momentu ir negali būti perkeltas į išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pabaigą. Ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo actio Pauliana sąlygų viseto. 2015 m. gruodžio 30 d. dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovo pradelsta skola buvo 53 392,33 Eur. Administratorius 2014 m. liepos 23 d. įspėjime nurodė, kad bendra mokėtina suma – 77 648,09 Lt. Nurodytiems įsiskolinimams padengti pakako įkeisto turto. Apeliantė nenutraukė sutarčių po to dar keturis metus. Po tiek metų pasikeitusi turto vertė negali būti laikoma pagrindu taikyti actio Pauliana.
22.7. Apeliantė turėjo pareigą įrodyti, kad jos teisės ir interesai pažeisti 2015 m. gruodžio 30 d., bet to neįrodė. Ji teigia, kad dabar nepakanka atsakovo įkeisto turto 228 026,71 Eur skolai padengti, nes įkeisto turto vertė – 79 900 Eur. Reikalavimu nepagrįsta laikyti visą įsipareigojimų sumą, kuri ginčijamų sandorių sudarymo metu nebuvo pradelsta. Ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo nutraukta paskolos sutartis ir skolininkai neturėjo pareigos grąžinti kreditorei visą kredito sumą. Be to, apeliantė turėjo galimybes ir pareigą pareikalauti tinkamo prievolių užtikrinimo, kuris apimtų visą paskolos sumą. To nepadariusi, apeliantė prisiėmė riziką patirti tam tikrus nuostolius. Be to, apeliantės pateikti duomenys iš VĮ Registrų centro apie vidutinę turto rinkos vertę nepatvirtina įkeisto turto vertės ginčo sandorio sudarymo metu.
Šalies argumentai
22.8. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas neįrodė, jog jis privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovai privalėjo sudaryti sandorį dėl faktinių aplinkybių, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitinka protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio standartą.
22.9. Nepaisant to, kad atsakovas ginčijamą sandorį sudarė su savo sūnumi, sandorio sudarymo metu jie buvo sąžiningi. Sandorio sudarymo metu atsakovo įsipareigojimai apeliantei buvo 53 392,33 Eur ir įsiskolinimams padengti pakako įkeisto turto. Sandoris sudarytas siekiant būsimos komercinės naudos, grąžinti į šį turtą investuotas labai dideles lėšas, bet ne išvengti prievolių vykdymo apeliantei. Nurodytos aplinkybės paneigė atsakovų nesąžiningumo prezumpciją.
Atsiliepimas
23. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo E. K. prašo palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
23.1. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas, teisėtas, priimtas tinkamai išaiškinus bei pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrus byloje surinktus įrodymus. Teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvienos actio Pauliana instituto sąlygos, tinkamai taikė ir aiškino įstatymą, atsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą ir neįrodė visų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.
23.2. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą. Nustatant ieškinio senaties skaičiavimo pradžios momentą, svarbu ne tik tai, kada kreditorius faktiškai sužinojo apie sudarytą ginčijimą sandorį ir juo galbūt pažeistas teises, bet taip pat tai, kada kreditorius turėjo apie tai sužinoti. Trečiasis asmuo nesutinka, kad apeliantė apie dovanojimo sutartį sužinojo tik 2020 m. pradžioje. Apeliantė apie sudėtingą atsakovo V. P. turtinę būklę žinojo 2015 metais, kai atsakovas raštu kreipėsi į bankroto administratorių. Apeliantė turėjo pareigą atidžiau vertinti savo skolininko mokumą. Be to, 2016 metų pradžioje apeliantė ne tik galėjo, bet ir turėjo sužinoti apie ginčijamą dovanojimo sutartį, nes atsakovas V. P. pateikė teismui ieškinį, vėliau jo atsisakė su sąlyga, kad skolos mokėjimas bus išdėstytas. Akivaizdu, kad atsakovui V. P. bylos nagrinėjimo teisme metu visiškai atskleidus savo turtinę padėtį, apeliantė turėjo pareigą įvertinti aplinkybes dėl turto vertės rinkoje pokyčio. Apeliantė, susipažinusi su atsakovo turine būkle, nutarė, kad ginčo sandoris nepablogina atsakovo finansinio pajėgumo grąžinti skolą, nepažeidžia apeliantės interesų.
Šalies argumentai
23.3. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ji 2016 metais NTR patikrino tik įkeistą turtą. Apeliantės įprasta komercinė praktika yra rinkti duomenis apie skolininką, jo turtinę būklę ir finansinį pajėgumą. Prieš sudarydama paskolos sutartį, apeliantė tikrino atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą, todėl turėjo žinoti, kad paskolos sutarties sudarymo metu atsakovui nuosavybės teise priklausė ginčo turtas. Apeliantei 2016 metais pakartotinai patikrinus atsakovo turimą nekilnojamąjį turtą, ginčo turto atsakovo turimo turto sąraše nebuvo. Taigi, apeliantė žinojo, kad ginčo turtas perleistas kitų asmenų nuosavybėn, bet nieko nedarė.
23.4. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad 2016 metais nebuvo modifikuota paskolos sutartis. Apeliantės atstovas 2020 m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad 2016 metais bylinėjimosi teisme metu skolininko V. P. turtinė būklė apeliantei buvo žinoma, ji su situacija susipažino ir priėmė sprendimą modifikuoti paskolos sutartį – nustatyti papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti. Be to, apeliantė 2019 m. sausio 4 d. nutraukė paskolos sutartį, todėl nuo šios dienos tikrai suprato apie savo teisių pažeidimą. Vis dėlto apeliantė ieškinį pareiškė tik 2020 m. vasario 25 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą.
23.5. Teismas neturėjo pareigos atnaujinti ieškinio senaties terminą ex officio, nes apeliantė yra bankrutuojantis juridinis asmuo. Bankroto administratorius turėjo teisinį pagrindą bei pareigą ne tik peržiūrėti apeliantės sudarytus sandorius, bet taip pat įvertinti galimybes išsiieškoti skolas iš skolininkų.
23.6. Sudarant dovanojimo sutartį, apeliantės teisės nebuvo pažeistos. Apeliantei įkeistas turtas neperleistas, neapsunkintas, neareštuotas. Įkeisto turto vertės pokytis paskolos grąžinimo laikotarpiu nereiškia kreditorės teisių pažeidimo. Ginčo dovanojimo sutartimi atsakovui E. P. perleistas turtas neįkeistas apeliantei, viešajame registre neįrašyta žyma dėl draudimo perleisti šį turtą, turtas neareštuotas.
23.7. Apeliantė reikalauja taikyti restituciją ir nukreipti išieškojimą į turtą, kurio vertė daug didesnė negu apeliantės kreditorinis reikalavimas. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant pradėtai, bet nebaigtai išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai, negalima iš anksto spręsti, kad kreditoriaus reikalavimas nebus patenkintas iš įkeisto turto realizavimo. Jeigu, atsižvelgiant į įkeisto turto vertės ir neįvykdytos skolininko prievolės pagal paskolos sutartį dydžio santykį, įkeisto turto aiškiai nepakaktų skolininko prievolei padengti, tai net ir tokiu atveju pirmiausia būtina užbaigti pradėtą išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tam, kad išaiškėtų, kuri skolos dalis liktų nepadengta ir kurią kitą skolininko turto dalį kreditorius galėtų reikalauti priteisti, proporcingai likusiam nepadengtam kreditoriaus reikalavimui. Pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį pareiškus actio Pauliana ieškinį, sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti.
Atsiliepimas
23.8. Trečiojo asmens reikalavimo teisės į atsakovus apimtis – 76 960,47 Eur. E. K. nesutinka, kad apeliantės reikalavimas būtų nukreipiamas į ginčo sandoriu perleistą E. K. įkeistą turtą. Nors E. K. įkeistas tik sklypas, jame esantis pastatas negali būti perleidžiamas be daiktinių teisių į sklypą. Teismas sutiko su trečiojo asmens pozicija, kad patenkinus ieškinį esant galiojančiai E. K. reikalavimo teisei dėl skolos iš E. P. išieškojimo, būtų pažeistos E. K., kaip atsakovo E. P. kreditorės, teisės gauti reikalavimo patenkinimą. Teismas nenustatė proceso dalyviams jokių papildomų teisių ar pareigų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pareiškus reikalavimą actio Pauliana ieškinio pagrindu
24. Actio Pauliana ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
25. Taigi, šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Šiame kontekste pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016 32 punktas). Ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, bet atsižvelgiant į aplinkybių visetą – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis.
26. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad dovanojimo sutartis sudaryta 2015 m. gruodžio 30 d., o apeliantė ieškinį pareiškė 2020 m. vasario 25 d. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė praleido vienerių metų senaties terminą ieškiniui pateikti, nes ji 2016 metais žinojo apie tai, kad sudarytas ginčo sandoris, bet nereiškė reikalavimo dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminas, skaičiuojant nuo ginčo sandorio sudarymo dienos iki apeliantės kreipimosi į teismą dienos, praleistas daugiau negu ketverius metus, nuo prievolės modifikavimo 2016 metais – daugiau negu trejus metus, nuo paskolos sutarties nutraukimo dienos (2019 m. sausio 4 d.) – daugiau negu 1 metus. Apeliantė nesutikdama su pirmiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teigia, kad tik 2020 m. sausio mėn. pabaigoje–vasario mėn. pradžioje, kai pradėtas išieškojimas iš atsakovo V. P. įkeisto turto, ji sužinojo, jog buvo sudarytas jos interesus pažeidžiantis sandoris.
27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantė praleido ieškinio senaties terminą.
28. Byloje nustatyta, kad atsakovas V. P. kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir prašė pateikti informaciją, kas nuo 2012 m. birželio 10 d. iki 2019 m. gegužės 13 d. domėjosi atsakovui priklausančiu ir apeliantei įkeistu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir nagrinėjamoje byloje ginčijama dovanojimo sutartimi perleistu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš VĮ Registrų centro 2020 m. birželio 2 d. rašto ir vartotojo veiksmų protokolo nustatyta, kad, priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, aptariami duomenys nepagrindžia, jog apeliantė 2016 m. rugpjūčio mėn. domėjosi atsakovo V. P. turtine būkle. Iš nurodytų VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad apeliantė 2016 m. rugpjūčio 3 d. atliko vieną paiešką NTR ir tik dėl jai įkeisto turto (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), bet ne dėl ginčo sandoriu perleisto turto ar kito atsakovo V. P. turto. Priešingai negu nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, iš vartotojo veiksmų protokolo nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 9 d. nebuvo teikiamos jokios užklausos dėl atsakovo V. P. kito turto. Dėl to apeliantė iš NTR duomenų, kuriuos ji gavo 2016 m. rugpjūčio mėn., negalėjo žinoti apie byloje ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo faktą.
29. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad apeliantė turėjo susirūpinti savo teisių gynimu nuo tada, kai atsakovas V. P. ėmė tinkamai ir laiku nemokėti įmokų pagal paskolos sutartį, taip pat 2016 metais, kai leido jam mokėti skolą dalimis, galėjo pareikalauti pakartotinai įvertinti įkeistą turtą, vis dėlto pirmiau nurodytos aplinkybės nėra pakankamos daryti išvadą, kad apeliantė 2016 metais ar nedelsdama po paskolos sutarties nutraukimo turėjo pareigą domėtis atsakovo turto sudėtimi ir įkeisto turto vertės pokyčiais, patikrinti atsakovo sudarytus sandorius ir sužinoti apie ginčijamą dovanojimo sutartį, kuria skolininkas (atsakovas V. P.) sūnui padovanojo ne apeliantei įkeistą, bet kitą turtą. Be to, pažymėtina, kad tik paties dovanojimo sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybę sužinoti yra nepakankamas, jog būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamojoje byloje svarbu nustatyti, kada apeliantė sužinojo arba turėjo sužinoti, kad sudarytas dovanojimo sandoris pažeidžia jos teises.
30. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nagrinėjamojoje byloje sietina su momentu, kai apeliantė kreipėsi į antstolį ir šis 2019 m. liepos 10 d. patvarkymu priėmė vykdyti apeliantės pateiktą 2019 m. liepos 1 d. vykdomąjį įrašą dėl 178 804,15 Eur skolos, 7 proc. metinių sutartinių palūkanų, 0,2 proc. delspinigių ir 318,24 Eur notaro išlaidų išieškojimo iš atsakovo V. P. ir G. P. bei paaiškėjo, jog išieškotina suma yra daug didesnė negu apeliantei įkeisto turto vertė.
31. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad antstolis 2019 m. gruodžio 3 d. patvarkymu skyrė ekspertizę įkeisto turto rinkos vertei nustatyti ir pavedė ją atlikti UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“. Antstolis 2020 m. sausio 31 d. patvarkymu patikslino 2019 m. gruodžio 3 d. patvarkymą. Iš ekspertizės akto turinio ir antstolio 2020 m. kovo 13 d. patvarkymo nustatyta, kad UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ 2020 m. vasario 18 d. apžiūrėjo įkeistą atsakovo V. P. turtą ir tą pačią dieną nustatė įkeisto turto rinkos vertę – 89 000 Eur, o ekspertizės aktą surašė 2020 m. kovo 13 d. ir tą pačią dieną pateikė jį antstoliui. Apeliantė nurodė, kad aplinkybę, jog ginčijamas sandoris pažeidžia jos interesus, ji sužinojo tik 2020 m. sausio mėn. pabaigoje–vasario mėn. pradžioje, kai antstolis po pokalbio su turto vertintoju informavo apeliantę, kad pagal vykdomąjį įrašą išieškotina skola yra daug didesnė negu įkeisto turto vertė. Iki tol apeliantė nežinojo, kad įkeisto turto vertė yra daug mažesnė negu nurodyta atsakovo pateiktame turto vertinime (179 274,79 Eur). Iš byloje esančių NTR išrašų nustatyta, kad 2020 m. vasario 18 d. apeliantė teikė užklausas VĮ Registrų centrui dėl viso atsakovui V. P. priklausiusio ir priklausančio turto.
32. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodyta, darytina išvada, kad 2020 m. vasario 18 d. apeliantė sužinojo apie ginčijamą dovanojimo sandorį ir tai, kad jis, apeliantės nuomone, pažeidžia jos teises, nes UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ 2020 m. vasario 18 d. nustatė beveik dvigubai mažesnę apeliantei įkeisto atsakovo turto rinkos vertę (89 000 Eur), negu ji buvo nustatyta paskolos suteikimo metu atsakovo apeliantei pateiktame turto vertinime (179 274,79 Eur), o pagal vykdomąjį įrašą išieškotina suma dar didesnė, t. y. lygi 241 718,54 Eur (antstolio 2019 m. gruodžio 3 d. patvarkymas). Minėta, kad apeliantė ieškinį actio Pauliana pagrindu teismui pateikė 2020 m. vasario 25 d. Atsižvelgiant į aptartas bylos aplinkybes, konstatuotina, kad apeliantė nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų
33. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).
34. Kasacinio teismo praktikoje aiškinant CK 6.66 straipsnio nuostatas pažymima, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-611/2021 16 punktas).
35. Taigi, pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui. Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.
36. Nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė neįrodė ir byloje nenustatytos visos actio Pauliana institutui taikyti būtinos sąlygos, be to, apeliantė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jo atnaujinti, todėl atmetė ieškinį. Apeliantė teigia, kad ji įrodė, jog reikalavimas pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį atitinka visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas.
Dėl neabejotinos ir galiojančios apeliantės reikalavimo teisės
37. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Actio Pauliana institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba yra įvykdęs ją netinkamai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali naudoti actio Pauliana, kaip teisių gynimo būdą, per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 60 punktas).
38. Pirmosios instancijos teismas ginčijame sprendime nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog apeliantė turi neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą V. P. pagal 2012 m. birželio 7 d. paskolos sutartį ir plačiau nepasisakė dėl pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos (sprendimo 5.28 papunktis). Taigi, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad byloje nustatyta pirmoji actio Pauliana sąlyga.
39. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė su atsakovu V. P. 2012 m. birželio 7 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią suteikė atsakovui 121 640,41 Eur (420 000 Lt) paskolą. Ginčijamas sandoris sudarytas vėliau, t. y. 2015 m. gruodžio 30 d. Jį sudarant paskolos sutartis galiojo ir atsakovas V. P. pagal paskolos sutartį buvo skolingas apeliantei 159 358,61 Eur. Taigi, ginčijamas sandoris sudarytas esant neabejotinai ir galiojančiai apeliantės reikalavimo teisei į atsakovą V. P.
40. Atsakovų atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės, kad ginčo sandorio sudarymo metu 2012 m. birželio 7 d. paskolos sutarties įvykdymo terminas nebuvo suėjęs, ji nebuvo nutraukta ir atsakovo V. P. pagal paskolos sutartį pradelsta skola buvo 53 392,33 Eur, neturi reikšmės, sprendžiant dėl apeliantės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, kaip actio Pauliana sąlygos, buvimo. Priešingai negu teigiama atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą, sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į faktą, kad suėjo terminuotos prievolės terminas. Galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-469/2019). Be to, priešingai negu teigia atsakovai, nebaigtas išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto taip pat nepaneigia galiojančios apeliantės reikalavimo teisės kaip savarankiškos actio Pauliana sąlygos, kylančios iš neįvykdytos paskolos sutarties.
41. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes ir kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad nagrinėjamojoje byloje nustatyta pirmoji actio Pauliana sąlyga – apeliantė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą V. P.
Dėl apeliantės teisių pažeidimo
42. Kreditorius, turėdamas neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, turi įrodyti taip pat ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
43. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 66 punktas).
44. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovams 2015 m. gruodžio 30 d. sudarius dovanojimo sutartį nepažeisti apeliantės interesai, nes ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantei įkeisto ir atsakovui V. P. nuosavybės teise priklausančio turto vertės pakako atsakovo pradelstiems įsipareigojimams pagal paskolos sutartį įvykdyti. Apeliantė nesutinka su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad vertinant, ar ginčo sandoriu pažeisti apeliantės interesai, turi būti atsižvelgta į visus atsakovo pagal paskolos sutartį prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus, bet ne tik į ginčijamo sandorio sudarymo metu pradelstą skolą. Apeliantės teigimu, ginčijamo sandorio sudarymo metu jai įkeisto turto vertės nepakako visiems atsakovo įsipareigojimams pagal paskolos sutartį įvykdyti. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliantės argumentais.
45. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad pagal 2012 m. birželio 7 d. paskolos sutartį (toliau – ir paskolos sutartis) atsakovas V. P. įsipareigojo grąžinti apeliantei 121 640,41 Eur (420 000 Lt) paskolą ir sumokėti palūkanas, įmokas mokant dalimis pagal šalių sutartą grafiką iki 2022 m. birželio 20 d. (paskolos sutarties specialiosios sąlygos, bendrųjų sąlygų 6.5–6.6 punktai, paskolos sutarties priedas Nr. 1). Taigi, apeliantės reikalavimo teisė kildinama iš tęstinių paskolos teisinių santykių.
46. Byloje taip pat nustatyta, kad apeliantė 2019 m. sausio 4 d. pranešimu vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. Dėl to ginčo sandorio sudarymo dieną (2015 m. gruodžio 30 d.) paskolos sutartis nebuvo nutraukta. Apeliantė 2015 m. lapkričio 30 d. atsakovui V. P. siųstame rašte nurodė, kad 2015 m. lapkričio 30 d. atsakovo V. P. pradelsti įsipareigojimai pagal paskolos sutartį – 53 392,33 Eur. Iš apeliantės kartu su ieškiniu pateikto skolos apskaičiavimo nustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 30 d., atsakovo V. P. įsipareigojimai pagal paskolos sutartį buvo 159 358,61 Eur, pradelsti įsipareigojimai – 68 418,87 Eur (25 368,43 Eur paskolos + 20 588,14 Eur palūkanų + 22 462,30 Eur delspinigių = 68 418,87 Eur).
47. Pažymėtina, kad tik apeliantės reikalavimo teisės pagal paskolos sutartį turėjimas nėra pagrindas prieiti prie išvados, kad ginčo dovanojimo sutartimi pažeistos apeliantės teisės. CK 6.33 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prievolė su atidedamuoju terminu nevykdytina tol, kol nesuėjo tam tikras terminas ar nebuvo tam tikros aplinkybės. Negalima reikalauti skolininko įvykdyti prievolę tol, kol nesuėjo prievolės įvykdymo terminas. CK 6.35 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad skolininkas praranda su terminu susijusias lengvatas, kai jis tampa nemokus, bankrutuoja arba be kreditoriaus sutikimo sumažina ar sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą, taip pat kai skolininkas neįvykdo sąlygų, su kuriomis siejamas lengvatų suteikimas.
48. Taigi, apeliantė, grįsdama savo teisių pažeidimą, kaip actio Pauliana taikymo sąlygą, nagrinėjamojoje byloje turėjo pareigą įrodyti, kad ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu atsakovo V. P. apeliantei įkeisto ir skirto paskolos sutarčiai užtikrinti turto vertė buvo labai sumažėjusi arba buvo akivaizdu, jog ji labai kris, jog atsakovas V. P. nevykdė paskolos sutarties ir buvo aiški jos nutraukimo bei visos paskolos sumos išieškojimo grėsmė, t. y. kad buvo reali ir numatoma galimybė atsakovui V. P. prarasti visos prievolės pagal paskolos sutartį vykdymo termino suteikiamą apsaugą arba kad dovanojimo sandorio sudarymo metu skola pagal paskolos sutartį buvo tokio dydžio, jog įkeistas turtas jos nepadengtų, taip pat tai, jog turtą padovanojęs atsakovas V. P. šias aplinkybes žinojo ir elgėsi nesąžiningai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Apeliantė neįrodė pirmiau nurodytų aplinkybių.
49. Minėta, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną, t. y. 2015 m. gruodžio 30 d., paskolos sutartis nebuvo nutraukta, todėl atsakovas V. P. neturėjo pareigos įvykdyti visus pagal paskolos sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Byloje nustatyta, kad apeliantė 2016 metais leido atsakovui skolą pagal paskolos sutartį mokėti dalimis, o paskolos sutartį nutraukė tik 2019 m. sausio 4 d., t. y. praėjus trejiems metams po dovanojimo sandorio sudarymo. Akivaizdu, kad sudarant aptariamą dovanojimo sutartį nebuvo aiški (akivaizdi) grėsmė, jog paskolos sutartis bus nutraukta ir prasidės visos paskolintos, bet negrąžintos sumos ir kitų su paskola susijusių sumų išieškojimas. Apeliantė neįrodė, kad atsakovas V. P. ginčijamo sandorio sudarymo metu prarado prievolės pagal paskolos sutartį vykdymo termino suteikiamą apsaugą. Dėl to apeliantės argumentai, kad nagrinėjamojoje byloje sprendžiant, ar ginčo sandoris pažeidė apeliantės teises, turėjo būti vertinama visa pagal paskolos sutartį atsakovo neįvykdytų įsipareigojimų suma – 159 358,61 Eur, atmestini kaip nepagrįsti.
50. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovo V. P. prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymas užtikrintas atsakovui V. P. nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto – žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu. 2012 m. birželio 15 d. sutartinės hipotekos lakšte nurodyta, kad bendra įkeičiamų daiktų vertė pagal UAB „Rezultatas“ vertinimą – 619 000 Lt (179 274,79 Eur). Minėta, kad ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu atsakovo V. P. pradelsti įsipareigojimai pagal paskolos sutartį buvo 68 418,87 Eur. Apeliantės teigimu, dovanojimo sandorio sudarymo dieną apeliantei įkeisto turto vertė buvo mažesnė negu nurodytoji sutartinės hipotekos lakšte. Iš apeliantės pateiktos UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ konsultacijos nustatyta, kad tikėtina ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu apeliantei įkeisto turto rinkos vertė buvo 81 000 Eur. Taigi, apeliantei įkeisto turto vertė buvo didesnė negu ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu buvę atsakovo V. P. pradelsti įsipareigojimai – 68 418,87 Eur. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad sudarius ginčijamą sandorį kilo grėsmė, jog apeliantės reikalavimai nebus patenkinti. Priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovo V. P. pradelstiems įsipareigojimams pagal paskolos sutartį užtikrinti pakako apeliantei hipoteka įkeisto turto.
51. Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, jog ginčijamas dovanojimo sandoris pažeidė jos teises.
Dėl neprivalomumo sudaryti ginčijamą sandorį
52. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad viena iš būtinųjų sąlygų ginčyti sandorį CK 6.66 straipsnio pagrindu yra sandorio sudarymo neprivalomumas, t. y. kad skolininkas neprivalėjo sudaryti sandorio, bet jį sudarė pažeisdamas kreditoriaus teises. Ši sąlyga suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-69-313/2021 29 punktas).
53. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovai įrodė, jog privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Nagrinėjamojoje byloje nebuvo nei pareigos, nei būtinybės, nei susiklosčiusių faktinių aplinkybių tam, kad dovanojimo sutartimi atsakovui V. P. nuosavybės teise priklausantis turtas neatlygintinai būtų perleistas sūnui. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad darbus, susijusius su atliekų šalinimu, turi atlikti tik paramos gavėjas ir negali būti pasitelkti kiti asmenys. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad atsakovas V. P. privalėjo įsipareigojimus pagal paramos sutartį perleisti E. P. Atsakovų argumentais dėl E. P. investicijų į ginčo sklypą, paramos sutarties su NMA sudarymo, sklype vykdytos atliekų perdirbimo veiklos ir pablogėjusios atsakovo V. P. sveikatos nepaneigta išvada dėl ginčijamo dovanojimo sandorio neprivalomumo. Atsakovų nurodytos priežastys actio Pauliana instituto taikymo kontekste negali būti vertinamos kaip būtinos ir privalomos ginčijamam dovanojimo sandoriui sudaryti, nes neatitinka pirmiau aptartų privalomumo sandoriui sudaryti kriterijų.
Dėl sandorio šalių sąžiningumo, kaip actio Pauliana sąlygos, reikšmės nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui spręsti
54. Apeliantės teigimu, sudarydami ginčijamą sandorį atsakovai buvo nesąžiningi, o pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nepasisakė dėl šių aplinkybių.
55. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį būtinoji sąlyga sandoriui nuginčyti actio Pauliana pagrindu – tai sandorį sudariusio skolininko nesąžiningumas. Turi būti įrodyta, kad skolininkas žinojo ar turėjo žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. CK 6.66 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo.
56. Civilinėje teisėje sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas. Vis dėlto, CK 6.67 straipsnyje nustatytos sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. aplinkybės, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas. Esant bent vienam šių atvejų, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Sutiktina su apeliante, kad tokiu atveju įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka sandorį sudariusioms šalims.
57. Nors CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamas sandoris sudaromas su savo vaikais, o nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas V. P. dovanojimo sutartimi nekilnojamąjį turtą perleido sūnui, vis dėlto, priešingai negu teigia apeliantė, tik šių aplinkybių nepakanka tam, jog būtų konstatuotas atsakovų nesąžiningumas, kaip actio Pauliana sąlyga. Svarbu tai, kad sandorio šalių nesąžiningumas siejamas su jų žinojimu ar turėjimu žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises. Nagrinėjamojoje byloje nenustačius fakto, kad ginčijama dovanojimo sutartimi pažeistos apeliantės teisės, nėra pagrindo spręsti, jog apie tai dovanojimo sutarties šalys galėjo žinoti. Taigi, nėra sandorio šalies (šalių) žinojimo objekto (kreditoriaus teisių pažeidimo), nors šis žinojimas yra sąžiningumo vertinimo pagrindas, todėl atsakovų sąžiningumas ar nesąžiningumas neturėjo būti vertinimas. Atsižvelgusi į nurodytą aplinkybę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nepasisakė dėl atsakovų sąžiningumo (nesąžiningumo).
58. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
59. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas, neteisingai nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, netinkamai taikė šį civilinės teisės institutą reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė praleido ieškinio senaties terminą, taip pat nepagrįstai nusprendė, jog atsakovai įrodė, kad privalėjo sudaryti ginčo dovanojimo sandorį, vis dėlto atmesdamas ieškinį iš esmės teisingai išsprendė ginčą.
60. Nagrinėjamojoje byloje nenustačius actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visumos, nėra pagrindo pripažinti ginčijamą dovanojimo sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl skundas atmetamas ir apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
61. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
62. Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, jame atliktas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nekeičiamas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
63. Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.