Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bankrutuojančios UAB „Personame“ bankroto administratoriaus A. A. skundą dėl 2016 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 straipsnyje nustatytos bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės bankroto byloje. Viena jų, įtvirtinta šio straipsnio 2 dalies 1 punkte, apibrėžia, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo interesus. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriui galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. ĮBĮ normos kreditorių susirinkimui paveda spręsti esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, nes bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to bankroto procedūras vykdo ne pavieniai kreditoriai, o jų visuma (kreditorių susirinkimas ar kreditorių komitetas, jeigu toks yra sudaromas). Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus, kaip administratoriaus veiklos kontrolė; bankrutuojančios įmonės ūkinė komercinė veikla; įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas; kiti įstatymo jam priskirti klausimai (ĮBĮ 23 straipsnis). Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (žr.pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).

ĮBĮ 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus, panaikina kreditorių susirinkimo nutarimus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2012).

Pareiškėjo skundžiamu BUAB „Personame“ 2016 m. liepos 8 d. kreditorių susirinkimo metu nutarta patvirtinti bendrą administravimo išlaidų sąmatą nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės pabaigos 8 000 Eur + PVM (tame tarpe atlyginimas administratoriui 6 000 Eur + PVM, administravimo išlaidos 2 000 Eur + PVM).

Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byloje nagrinėjami klausimai iš esmės paliečia ir viešąjį interesą, spręsdamas kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo klausimą, teismas turi patikrinti nutarimo teisėtumą ne tik pateiktame skunde nurodytais aspektais, bet ir tai, ar nutarimas yra priimtas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ( ĮBĮ 24 straipsnis).

Pareiškėjo ginčijami nutarimai priimti „už“ balsavus 70, 95 proc. Nagrinėjamu atveju, procedūrinių nutarimų priėmimų pažeidimų nenustatyta.

Dėl administravimo išlaidų pagrįstumo.

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje, reglamentuojančioje administravimo išlaidų sudėtį, nustatyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su įmonės ūkine komercine veikla. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos (pvz., patalpų nuomos, pašto, teisinių paslaugų, šildymo ir pan.) yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taigi, įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1322-330/2016).

Bankroto administratorius turi įrodyti ne tik administravimo išlaidų pagrįstumą, bet ir jų būtinumą.

BUAB „Personame“ bankroto administratorius A. A. nesutinka su patvirtintomis administravimo išlaidomis apeliuodamas į tai, kad nustatytos bankroto administravimo išlaidos neatitinka ĮBĮ nuostatų bei rekomendacijų, patvirtintų Vyriausybės nutarimu.

Administratoriaus atlyginimo nustatymas pagal savo prigimtį yra išimtinei kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas klausimas. Tokią kreditorių susirinkimo teisę lemia bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko kreditorių teises ir interesus, t. y. siekiama patenkinti visų kreditorių interesus, kartu - užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus. Administravimo išlaidos apmokamos iš tų pačių bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės lėšų, iš kurių yra tenkinami ir kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis), todėl pinigų sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms padengti, tame tarpe administratoriaus atlyginimui sumokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų reikalavimo patenkinimo galimybėmis - kuo daugiau lėšų bus skirta įmonės administravimui, tuo mažiau jų liks kreditorių reikalavimams tenkinti (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 2-1216/2012).

Pažymėtina, kad daugiausiai balsų turintis kreditorius, kurio sprendimu ir priimtas nutarimas dėl administravimo išlaidų patvirtinimo administravimo išlaidas išskyrė į atlyginimą administratoriui, kuris sudaro 6 000 Eur + PVM ir administravimo išlaidas, kurios sudaro 2 000 Eur + PVM, t. y. viso patvirtino 8 000 Eur + PVM bendrą administravimo išlaidų sumą (su administratoriaus atlyginimu).

Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalį administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius.

Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, nesutikdamas su kreditorių susirinkime patvirtintomis bankroto administravimo išlaidomis, deklaratyviai pateikia rekomendacijose nurodytą formulę, tačiau nepateikia nei tikslių duomenų pagal kuriuos turėtų būti taikoma minėta formulė, nei juo labiau skaičiavimų pagal tikslius būtent šios įmonės kriterijus. Pagal bankroto administratoriaus pateiktą veiklos ataskaitą matyti, kad ilgalaikio turto įmonė neturi, įmonė turi vieną skolininką UAB „Cleanex“, darbuotojų šiuo metu įmonė neturi, po bankroto bylos iškėlimo gauta pajamų 883, 74 Eur, įmonė patyrė – 52, 89 Eur sumą išlaidų. Pagal nurodytas aplinkybes matyti, kad įmonė patyrė labai nedaug išlaidų. Be kita ko, bankroto administratorius visiškai nenurodo kam bus skiriamos bankroto administravimo išlaidos ir kokios konkrečios sumos, kokiems bankroto proceso veiksmams bus reikalingos.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis apie bankrutuojančios įmonės finansinę padėtį, esamo turto ir turimų įsipareigojimų santykį, administratoriaus funkcijų mastą, turėtų išlaidų dydį, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei Lietuvos Respublikos vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“, patvirtintomis taisyklėmis, sprendžia, jog BUAB „Personame“ kreditorių susirinkimo, vykusio 2016 m. liepos 8 d. patvirtinta bendra administravimo išlaidų suma nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės pabaigos – 8 000 Eur + PVM (tame tarpe atlyginimas administratoriui 6 000 Eur + PVM, administravimo išlaidos 2 000 Eur + PVM) yra pagrįsta, todėl nėra pagrindo tenkinti BUAB „Personame“ bankroto administratoriaus A. A. skundą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

nutaria:

pareiškėjo BUAB „Personame“ bankroto administratoriaus A. A. skundą atmesti.

Įpareigoti bankroto administratorių per 3 dienas nuo nutarties kopijos gavimo dienos informuoti apie minėtą teismo nutartį BUAB „Personame“ kreditorius pateikiant tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.