- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-06-21
- Bylos Nr.
- e2A-1211-656/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-23807-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Ignotas
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.4.2.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.2Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas bylą pagal suinteresuotų asmenų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus ir Valstybės įmonės Turto banko prisidėjimus prie apeliacinių skundų dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į 41/100 pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau ir Gyvenamasis namas). Pareiškėjas nurodė, kad jam priklauso 59/100 dalys nurodyto pastato, įsigyto 2001 m. birželio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau jam faktiškai perduotas visas pastatas. Likusi 41/100 pastato dalis nebuvo ir nėra įregistruota jokio kito asmens vardu ir nepriklausė nei valstybei, nei savivaldybei. Pareiškėjas ėmė valdyti ir naudoti ne tik įsigytą dalį, bet ir likusią 41/100 pastato dalį – valdė ją ir naudojo kaip savo ir tai daro iki šiol. Dėl 41/100 pastato dalies nepriežiūros buvo daroma didelė žala likusiai pastato daliai, priklausančiai pareiškėjui, todėl pareiškėjas 2001 m. rugpjūčio 13 d. gavo leidimą atlikti rekonstrukciją, įrengiant pastato antrąjį aukštą. Visas pastatas buvo suremontuotas ir rekonstruotas iki 2001 m. rugpjūčio 13 d. leidime nurodyto termino, pastato plotas padidėjo daugiau negu dvigubai. Pastato rekonstrukcijai ir remontui neprieštaravo nė viena valstybės ar savivaldybės institucija.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau Savivaldybė) prašė pareiškimą atmesti, nes nėra visų būtinųjų sąlygų, siekiant įgyti turtą įgyjamąja senatimi. Nurodė, jog aptariamas pastatas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamo turto skyriaus 2019 m. spalio 14 d. sprendimu įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų, sąrašą (toliau vadinamas Sąrašu), o pats pastatas yra atskiru sklypu nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių 41/100 pastato dalies teisėtą sukūrimą, todėl būtina vertinti ar statinys pastatytas teisėtai, statinio pastatymo tikslus ir aplinkybes. Be to, nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių 41/100 pastato dalies priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą.
3. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas (toliau Turto bankas) prašė pareiškimą atmesti ir nurodė, kad pareiškėjui nepriklausanti pastato dalis galėjo būti perleista kitiems asmenims tik valstybės institucijoms priėmus dėl to atitinkamus sprendimus. Pareiškėjui parduotos pastato dalies savininkas neturėjo teisinio pagrindo perduoti visų pastato patalpų. Byloje nėra duomenų, kad visas pastatas buvo privatizuotas, todėl kita pastato dalis galbūt buvo priskirta visuomeniniam ar valstybiniam butų fondui, kurį valdė Vykdomojo komiteto organai ir ji liko valstybės nuosavybė.
4. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau Statybos inspekcija) prašė pareiškimą atmesti, nes pateikti statybų dokumentai fragmentiški, todėl neaišku, kodėl pareiškėjas atliko ir jam nepriklausančių patalpų rekonstrukciją ar bent kapitalinį remontą. Inspekcija nenustatė neteisėtų ar savavališkų statybų pastate.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, kad neprieštaraus, kad būtų nustatytas faktas, kad pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į statinį.
II. Teismo sprendimo esmė
6. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pareiškimą tenkinti, nustatyti, kad pareiškėjas A. Ž. įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teises į 41/100 dalį nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Teismas priteisė pareiškėjui lygiomis dalimis iš suinteresuotų asmenų Savivaldybės, Turto banko ir Statybos inspekcijos 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 691,67 Eur iš kiekvieno nurodyto suinteresuoto asmens.
7. Teismas nustatė, kad 59/100 dalys pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. birželio 6 d. priklauso pareiškėjui nuosavybės teisėmis. Šios pareiškėjo nuosavybės teisės įgytos 2001 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. AG-2044. Nekilnojamojo turto registre neįregistruota nuosavybės teisių į 41/100 dalį šio namo. Statybos inspekcijos 2001 m. rugpjūčio 13 d. leidimu Nr. R01-462101/1-884 pareiškėjui išduotas leidimas rekonstruoti patalpas ir įrengti pastogę Gyvenamajame name. Pareiškėjo pateiktos nuotraukos patvirtina, kad pastatas rekonstruotas.
8. Teismo vertinimu nėra duomenų, kad nuosavybės teisę į 41/100 dalį pastato pareiškėjas būtų įgijęs vienu iš įstatyme įtvirtintų nuosavybės teisės įgijimo būdų. Pareiškėjas nėra įregistruotas kaip šios pastato dalies savininkas. Turto bankas nurodė, kad patalpos galėtų priklausyti Savivaldybei, tačiau suinteresuotas asmuo Savivaldybė nurodė, kad turtas yra bešeimininkis. Iš pareiškimo bei pateiktų suinteresuotų asmenų atsiliepimų į pareiškimą nenustatyta, kad 41/100 dalis pastato nuosavybės teise priklausytų valstybei ar savivaldybei, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad viešajame registre būtų įregistruota kitų asmenų daiktinių teisių į šį nekilnojamąjį turtą.
9. Nėra duomenų, jog Gyvenamajame name būtų užfiksuota neteisėtų ar savavališkų statybų, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo atliktų statybos darbų vertinti kaip neteisėtų ar savavališkų. Suinteresuoti asmenys neneigė pareiškėjo argumentų ir nurodomų aplinkybių, kad jam formaliai nepriklausančią 41/100 dalį pastato pareiškėjas suremontavo-prižiūrėjo, be kita ko, siekdamas išvengti žalos savo pastato daliai (kad statybų-remonto darbai turėjo būti atliekami kompleksiškai visame pastate, o ne vien tik pareiškėjui formaliai priklausančioje namo dalyje). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo-prielaidų konstatuoti, kad aptariamus statybų-remonto darbus, konkrečiai, pareiškėjui formaliai nepriklausančios 41/100 dalies pastato statybų-remonto darbus pareiškėjas būtų atlikęs nesąžiningai ar juolab piktnaudžiaudamas teise. Darbus pareiškėjas atliko sąžiningai rūpindamasis viso pastato išsaugojimu-priežiūra.
10. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis; 4.26 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas nuo 2001 m. birželio 6 d. visą pastatą valdė sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, t. y. pastatą tvarkė-prižiūrėjo, rekonstravo bei padidino savo lėšomis, be to, tai darė siekdamas sumažinti žalą, kurią 41/100 pastato dalis galėjo sukelti pareiškėjui priklausančioms 59/100 dalims pastato. Per įstatymo nustatytą terminą dėl aptariamos pastato dalies nesikreipė jokie suinteresuoti asmenys, todėl pareiškėjas turėjo pakankamą pagrindą būti įsitikinęs, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą pastato dalį.
11. Aptariama pastato dalis nuosavybės teisėmis nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei – Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. spalio 14 d. sprendimu aptariamą pastato dalį įtraukė į statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių neteisėtas ar savavališkas aptariamos pastato dalies statybas, todėl nėra pagrindo teigti, kad pastato dalis sukurta (pastatyta, suremontuota ar rekonstruota) neteisėtai.
12. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas aptariamą pastato dalį įgijo sąžiningai, t. y. ėmėsi ją valdyti-prižiūrėti kaip savo siekdamas išsaugoti, visų pirma, sau priklausančias 59/100 dalis pastato, kurių išsaugojimui buvo būtina remontuoti ir visą pastatą. Šią pastato dalį pareiškėjas valdė kaip savo atvirai, nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų. Taigi nustatytis visos Civilinio kodekso 4.68 straipsnyje įtvirtintos sąlygas nuosavybės teisių įgijimui pagal įgyjamąją senatį.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 75 Eur žyminio mokesčio ir 2000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Suinteresuoti asmenys Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos išreiškė savo aiškų nesutikimą su pareiškimu – prašė pareiškimą atmesti. Ir tik suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos išreiškė neutralią procesinę poziciją – nurodė, kad neprieštaraus pareiškimo patenkinimui (nenurodė, kad prieštarauja pareiškimui). Teismas nusprendė, kad suinteresuotų asmenų Turto banko, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos suinteresuotumas bylos baigtimi ir jų interesai buvo priešingi pareiškėjo suinteresuotumui bylos baigtimi ir jo interesams, todėl iš nurodytų trijų suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis priteisė 2075 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 691,67 Eur iš kiekvieno (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 443 straipsnio 6 dalis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentai
Inspekcijos apeliacinio skundo argumentai
14. Statybos inspekcija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-02-15 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A.Ž. pareiškimą atmesti.
15. Statybos inspekcija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktus ir be pagrindo konstatavo, kad pareiškėjas 41/100 ginčo pastato valdė pagal visas įgyjamosios senaties sąlygas, numatytas CK 4.68–4.71 straipsniuose, ypač, kiek tai susiję su teisėtu valdymo pagrindu, sąžiningu valdymu, draudimu įgyti nuosavybėn valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančius daiktus.
16. Pareiškėjas valdymo teisės atsiradimo pagrindus sieja su 59/100 pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) įsigijimu pagal 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą su A. V.. Teigia, kad nors buvo perkama namo 51/100 dalis, bet realiai jam buvo perduotos teisės visą pastatą, jis buvo įsitikinęs, kad turi teisę jį valdyti taip, kaip jį valdė įsigytą gyvenamojo namo dalį. Pirmos instancijos teismas, skundžiamame sprendime pritarė šiai išvadai, nors iš bylos aplinkybių matyti, kad 2001-06-06 pirkimo - pardavimo sutarties, sudarytos su A.V., pagrindu, pareiškėjui buvo parduota tik dalis pastato, bet nebuvo perduotas visas pastatas - t.y. ir likusios 41/100 pastato dalys, nes pardavėjas negalėjo perleisti pareiškėjui nuosavybės, nes pats jos nebuvo įgijęs. Byloje nustatyta, kad A.V. 51/100 gyvenamojo namo dalį pirko iš M. G. 1997 m. birželio 9 d. pirkimo pardavimo sutartimi, kuri gyvenamojo mano dalį privatizavo, t. y. pirko iš savivaldybės pagal 1993 m. kovo 30 d. sutartį ir jos pakeitimą, padarytą 1997 m. birželio 6 d.. Iš pateiktos 1997-06-09 pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad tik 59/100 gyvenamojo namo priklausė privačia nuosavybe ir galėjo būti civilinės apyvartos objektu, o duomenų apie tai, kad 41/100 gyvenamojo namo dalis būtų privatizuota byloje nėra, todėl darytina pagrįsta išvada, kad 41/100 dalys nebuvo M.G. nuosavybe. Pareiškėjas valdymo teisės teisėtumą kildindamas iš sandorių, kuriuose nebuvo įrašyta 41/100 pastato dalis, turėjo pareigą įrodyti, kad teisė valdyti 41/100 pastato yra teisėta, t. y. atsiradusi tuo pačiu pagrindu kaip ir nuosavybė į 59/100 gyvenamojo namo dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodė. pareiškėjas, nepasidomėjęs, kokiu pagrindu A.V. buvo įgijęs valdymo teisę, pats negali būti laikomas sąžiningu valdytoju. Pareiškėjo įsitikinimas apie tai, jog niekas kitas neturi daugiau teisių į ginčo nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrįstas sąžiningu, objektyviu nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis yra sąžiningas valdytojas.
17. Įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise negali būti įgyjami daiktai, kurie priklauso valstybei arba savivaldybei, arba yra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu Be to, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą.
18. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad nekilnojamasis daiktas – 49/100 pastato dalis, kokiu nors laikotarpiu ir kokiu nors teisėtu pagrindu būtų buvęs privačios (ne valstybės ar savivaldybės) nuosavybės objektu. Pareiškėjas nesukūrė daikto statybos būdu ir nenurodė, kas ir kada jį pastatė bei kodėl nebuvo įgytos privačios ar valstybinės (savivaldybės) nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą. Byloje surinkti duomenys apie įvykusius sandorius leidžia spręsti priešingai, t. y. kad gyvenamasis pastatas buvo valstybės nuosavybės ir galėjo būti privatizuojamas. Tiek ir visas gyvenamasis namas, tiek gyvenamojo namo dalis. Galėjo būti privatizuojami, tačiau buvo privatizuota tik dalis ginčo pastato 51/100, kuri pareiškėjo ir buvo teisėtai įsigyta, tačiau dėl 49/100 ginčo pastato privatizavimo nėra jokių duomenų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodytas daikto valdymas negali būti nuosavybės įgijimo pagrindu dėl imperatyvo, draudžiančio užvaldyti valstybės / savivaldybės turtą.
19. Pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, kurių pagrindu pareiškėjas sujungė pareiškėjui nuosavybės teise priklausančias ginčo statinio dalis su ginčo statinio jam nuosavybės teise nepriklausančia dalimi (patalpomis) ir tokiu būdu padidino jo naudojamų ir jam priklausančių ginčo pastato patalpų plotą. Pareiškėjas privalėjo pirmiausiai įgyti nuosavybės teises į jam nepriklausančią ginčo pastato dalį, ir tik tuomet sujungti ginčo namo dalis, o ne atlikti statybos darbus. Inspekcijos vertinimu, nors pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad įgijo nuosavybės teisę į 41/100 dalis ginčo pastato įgyjamąja senatimi, pažymėtina, kad atsižvelgiant į pakitusius ginčo pastato parametrus, perstatytas, sujungtas ginčo statinio patalpas, neaišku kokio ploto ir kuri namo dalis sudaro 41/100 dalis ginčo pastato.
20. Statybos inspekcija, kaip dalyvaujantis byloje asmuo, neturėjo jokio subjektyvaus suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl iš jos teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas.
Savivaldybės apeliacinio skundo argumentai
21. Savivaldybė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A.Ž. pareiškimą atmesti.
22. Nurodė, kad pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Šioje byloje nėra duomenų, kad ginčo pastato 49/100 dalis kada nors yra buvusi privačios nuosavybės objektu. Iš į bylą pateiktų jau aptartų ginčo pastato 59/100 dalies pirkimo - pardavimo sutarčių (2001 m. birželio 6 d., 1997 m. birželio 9 d.) darytina išvada, kad gyvenamasis pastatas (duomenys neskelbtini), buvo valstybės nuosavybė ir galėjo būti privatizuojamas, tačiau dėl 49/100 ginčo pastato dalies privatizavimo nėra jokių duomenų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise.
23. Nesant Savivaldybės suinteresuotumo bylos baigtimi, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo iš Savivaldybės pareiškėjo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos perdidelės ir neatitinka bylos sudėtingumo.
24. Turto bankas prisidėjo prie Statybos inspekcijos ir Savivaldybės apeliacinių skundų.
Pareiškėjo atsiliepimų argumentai
25. Pareiškėjas A. Ž. atsiliepimuose prašė atmesti Statybos inspekcijos bei Savivaldybės apeliacinius skundus ir nurodė, kad ginčo nekilnojamojo daikto dalis nėra savivaldybės nuosavybė, šią aplinkybę patvirtino pati Savivaldybė tiek pateiktu vieninteliu įrodymu, tiek atsiliepimo į pareiškimą argumentais. Taigi ginčo dėl to, kad ginčo daikto dalis nepriklauso savivaldybei - nėra. Nei vienas suinteresuotas asmuo teismui taip pat nepateikė nei vieno įrodymo, taip pat nenurodė jokių reikšmingų faktinių aplinkybių, iš kurių būtų aišku, kad ginčo turto dalis priklauso valstybei, kad ji buvo sukurta, kaip valstybės nuosavybė valstybės lėšomis. Be to, Statybos inspekcija nėra nustačiusi jokių savavališkos statybos ar kitų neteisėtų veiksmų fakto.
26. Apeliantų argumentai dėl pareiškėjo nesąžiningumo yra bendro pobūdžio, nenurodant iš esmės jokių reikšmingų aplinkybių, kodėl pareiškėjas laikytinas nesąžiningu įgijėju. Tuo labiau, kad nei vienas suinteresuotas asmuo, net ir kilus ginčui dėl ginčo turto, nepateikė jokiu duomenų, dokumentu, konkrečiu įrodymu. kad pareiškėjas, pradėdamas naudoti ir valdyti ginčo pastato dalį galėjo žinoti. kad kiti asmenys turi daugiau teisiu už ji ar kad ta dalis gali priklausyti savivaldybei ar valstybei.
27. Inspekcija nurodė, kad pareiškėjas nesukūrė daikto statybos būdu ir nenurodė, kas ir kada jį pastatė bei kodėl nebuvo įgytos privačios ar valstybinės (savivaldybės) nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą. Konkretaus daikto teisėtas sukūrimas yra kitas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Jeigu pareiškėjas būtų teisėtai pastatęs, sukūręs ginčo pastato dalį, jis būtų įgijęs nuosavybes teises į šią dalį, kaip pastato dalies statytojas. Todėl šioje byloje neturi reikšmės tai, kad pareiškėjas pastato nepastatė pats. Be to, šiuo savo argumentu apeliantė patvirtina, kad ji neturi duomenų apie tai, kad į ginčo daikto dalį buvo įgytos “valstybinės (savivaldybės) nuosavybės teisės”.
28. Be to, Inspekcijos argumentai, kad A. Ž. byloje nepateikė įrodymų, kurių pagrindu pareiškėjas sujungė pareiškėjui nuosavybės teise priklausančias ginčo statinio dalis su ginčo statinio jam nuosavybės teise nepriklausančia dalimi (patalpomis) ir tokiu būdu padidino jo naudojamų ir jam priklausančių ginčo pastato patalpų plotą, reikšmingi tik tiek, kiek apeliantė jais pripažįsta, kad pareiškėjas remontavo ginčo pastato dalį, kad valdė ją ir naudojo. O šioje byloje, kaip jau ir buvo nurodyta šiame atsiliepime, nėra sprendžiamas statybų teisėtumo klausimas ir pareiškėjas nesiekia įgyti nuosavybės teisių į daiktą į neteisėta statyba sukurtą daiktą.
29. Teismo priimtas sprendimas atitinka taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų turinį. Pareiškėjas ilgus metus valdo ir naudoja ginčo dalį, ją prižiūri, remontuoja, tam panaudojo nemažai lėšų. Niekas dėl to niekada nėra pareiškęs kokių nors pretenzijų ar reikalavimų, niekas nėra pareiškęs kokių nors teisių į ginčo pastato dalį. Ir tik pareiškėjui pradėjus siekti įgyti nuosavybės teisę į ginčo dalį, savivaldybė ir valstybės institucijos be jokio teisėto pagrindo, nepateikdamos jokių duomenų ir įrodymų, ima prieštarauti tokiam siekiui. Tuo labiau, kad pareiškimo patenkinimu nėra pažeidžiami savivaldybės ar savivaldybės interesai. Net ir laikydama, kad ginčo turtas yra bešeimininkis, įtraukusi šį turtą į Sąrašą, Savivaldybė iki pareiškėjo pareiškimo teisme dienos nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų šiuo turtu pasirūpinti ir jį prižiūrėti.
Šalies argumentai
30. Savivaldybė pripažino, kad ginčo gyvenamojo namo dalis neturi šeimininko ir ji nepriklauso nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, nei valstybei. Nors apeliaciniame skunde trečiasis asmuo nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2019 m. spalio 14 d. įtraukė šį objektą į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamojo turto skyriaus statinių, kurie neturi savininkų (ar kurių savininkai nežinomi), sąrašą ir ši aplinkybė nelaikytina reikšminga bei nepaneigia, kad 41/100 ginčo pastato (duomenys neskelbtini), yra viešosios nuosavybės teisės objektu, bet Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepaaiškino, kodėl tuomet pateikė teismui ši dokumentą, ką juo norėjo įrodyti ir kodėl ginčo pastato dali jis laikė bešeimininkiu. Be to. jis nepaaiškino, kodėl teismas turėjo rašytini įrodymą įvertinti kitaip - pavyzdžiui. kad šis dokumentas patvirtina. kad ginčo pastato dalis yra valstybės nuosavybė.
Atsiliepimas
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018 yra nurodęs, jog, jeigu daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgyjimo įgyjamąja senatimi galimybę. Savivaldybei pateikus rašytinį įrodymą, kad ji laikė ginčo pastato dalį bešeimininkiu, teismas negalėjo padaryti jokios kitos išvados, kaip tik tą, jog ginčo pastato dalis nėra savivaldybės ar valstybės nuosavybė.
32. Ginčo pastatas yra gyvenamasis namas. Be to, šis gyvenamasis namas yra vieno buto pastatas. Taigi jis nėra ir negalėjo būti sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, ir sukurtas kaip valstybės nuosavybės teisės objektas. Šiame pastate visada gyveno žmonės ir jis buvo naudojamas tik gyvenimui.
33. Nei vienas iš suinteresuotų asmenų teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo pastato dalis buvo sukurta, kaip valstybės nuosavybė valstybės lėšomis. Ginčo nekilnojamojo daikto dalis iš esmės yra buto dalis - tai patvirtina ir tai, kad pareiškėjui priklauso 51/100 šio buto. Šioje dalyje, kaip matyti iš teismui pateikto 1997-03-17 patalpų plano visada buvo įrengtas tualetas, skirtas tenkinti viso buto gyventojų poreikius. Taigi pareiškėjas naudojo ir valdė ne kažkokį atskirą daiktą, bet daikto dalį, kuri sudaro vieną bendrą daiktą kartu su pareiškėjui priklausančia daikto dalimi.
34. Nei vienas suinteresuotas asmuo byloje nepateikė nei vieno įrodymo, kad pareiškėjas A. Ž. sąžiningas ginčo pastato dalį įgijo nesąžiningai ir j į valdė nesąžiningai, neteisėtai ir slapta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
35. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
36. Nustatyta, kad pareiškėjas valdymo teisės atsiradimo pagrindus sieja su 59/100 pastato – gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) įsigijimu pagal 2001 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą su A. V.. Pareiškėjui buvo parduota tik dalis pastato, bet nebuvo perduotas visas pastatas - t.y. ir likusios 41/100 pastato dalys. Pardavėjas A.V. negalėjo perleisti pareiškėjui nuosavybės, nes pats jos nebuvo įgijęs. A.V. 51/100 gyvenamojo namo dalį pirko iš M.G. 1997 m. birželio 9 d. pirkimo pardavimo sutartimi, kuri gyvenamojo mano dalį privatizavo, t. y. pirko iš savivaldybės pagal 1993 m. kovo 30 d. sutartį ir jos pakeitimą, padarytą 1997 m. birželio 6 d.. Iš pateiktos 1997-06-09 pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad tik 59/100 gyvenamojo namo priklausė privačia nuosavybe ir galėjo būti civilinės apyvartos objektu, o duomenų apie tai, kad 41/100 gyvenamojo namo dalis būtų privatizuota byloje nėra, todėl darytina pagrįsta išvada, kad 41/100 nebuvo M.G. nuosavybe. Pareiškėjas valdymo teisės teisėtumą kildindamas iš sandorių, kuriuose nebuvo įrašyta 41/100 pastato dalis, turėjo pareigą įrodyti, kad teisė valdyti 41/100 pastato yra teisėta, t. y. atsiradusi tuo pačiu pagrindu kaip ir nuosavybė į 59/100 gyvenamojo namo dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodė.
37. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus Atitinkamai, LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei, užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo.
38. Kasacinio teismo praktika, dėl įgijamosios senaties instituto taikymo pastatams (patalpoms), kurie liko neprivatizuoti, tačiau faktiškai naudojami greta esančių gyvenaųjų patalpų savininkų yra aiški ir keletą metų nesikeičia. Kasacinės instancijos teismas, sisteminiu būdu aiškindamas įgyjamąją senatį reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir LR CK 4.69 straipsnio 3 dalį, yra pažymėjęs, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. LR CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji LR CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad LR CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma - imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis LR CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y., nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai yra valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal LR CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2011; kt.). Be to, įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise negali būti įgyjami daiktai, kurie priklauso valstybei arba savivaldybei, arba yra registruoti kito asmens (ne valdytojo) vardu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad imperatyvus CK 4.69 straipsnio 3 dalies pobūdis yra susijęs su viešojo intereso gynimu. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Be to, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021).
39. Pareiškėjas atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodė teismų praktikos taisyklę, suformuluotą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, jeigu daiktas neįregistruotas valstybės vardu, įrodyti, kad jis šiai priklauso, turi valstybei atstovaujantis ir (ar) jos interesus ginantis asmuo, siekiantis paneigti privačios nuosavybės teisės įgyjimo įgyjamąja senatimi galimybę. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybė neįrodė, kad ginčo turtas priklauso valstybei (savivaldybei).
40. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad minėtoje byloje teisiškai reikšmngos aplinkybės skiriasi, nes byloje konstatuotos aplinkybė, kad ginčo patalpos (sandėliukas) galėjo būti susijęs su pareiškėjų privatizuotu butu kaip priklausinys, todėl nebuvo perdutoas savivaldybei. Kasacinis teismas grąžindamas bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nurodė, kad tik nustačius visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes spręstina, ar ginčo turtas buvo sukurtas kaip valstybės (viešosios) nuosavybės teisės objektas ir toks statusas buvo išsaugotas.
41. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.26 straipsnis). Šioje byloje pareiškėjas teigė, kad valdymo teisę jis perėmė iš gyvenamojo namo dalies pardavėjo A.V.. Tačiau iš aptartų bylos aplinkybių yra aišku, kad tai nėra pirminis valdymo teisės atsiradimo pagrindas, ir kad pareiškėjas įsigydamas gyvenamojo namo dalį galėjo išsiaiškinti pardavėjo tariamai teisėtai turimos valdymo teisės pagrindą. Pareiškėjas, nepasidomėjęs, kokiu pagrindu A.V. buvo įgijęs valdymo teisę, pats negali būti laikomas sąžiningu valdytoju. Pareiškėjo įsitikinimas apie tai, jog niekas kitas neturi daugiau teisių į ginčo nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrįstas sąžiningu, objektyviu nežinojimu. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis yra sąžiningas valdytojas.
42. Pareiškėjas nesukūrė daikto statybos būdu ir nenurodė, kas ir kada jį pastatė bei kodėl nebuvo įgytos privačios ar valstybinės (savivaldybės) nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą. Gyvenamasis pastatas buvo valstybės nuosavybės ir galėjo būti privatizuojamas. Tiek ir visas gyvenamasis namas, tiek gyvenamojo namo dalis. Galėjo būti privatizuojami, tačiau buvo privatizuota tik dalis ginčo pastato 51/100, kuri pareiškėjo ir buvo teisėtai įsigyta.
43. Nors aptariamas pastatas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Nekilnojamo turto skyriaus 2019 m. spalio 14 d. sprendimu įtrauktas į statinių, kurie neturi savininkų, sąrašą, tačiau ši aplinkybė nepaneigia teismų praktikos taisyklės, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad tokie daiktai nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata.
44. Apeliantai pagrįstai nurodė, kad nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas, tačiau sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, reikia įvertinti tai, ar konkretus materialusis objektas apskritai gali būti nuosavybės teisės objektas, ar gali būti privačios nuosavybės objektas, o kai siekiama nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, - ar konkretus daiktas atitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius, ar gali būti teisiškai suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. rugsėjo 22d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009).
45. Pareiškėjas nurodė, kad rekonstravus ginčo pastatą, buvo atlikti kadastriniai matavimai. Šių matavimų bylos buvo pateiktos viešajam registrui ir jų pagrindu buvo panaikinti ankstesni matavimai (pavyzdžiui, 2003-01-22). Tačiau, kaip nurodė Statybos inspekcija, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje, registro Nr. (duomenys neskelbtini), pastabose nurodyta, „2005-02-03 kadastro duomenų bylos duomenimis nustatyti nauji nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo 2A1p kadastro duomenys, kurie neįrašyti į kadastrą. <...>“. Pastebėtina, kad įvertinus byloje pateiktus dokumentus - 2003-01-22 kadastrinių matavimų byla inventorinis Nr. 10097, 2005-02-03 kadastrinių matavimų byla Nr. (duomenys neskelbtini)) ginčo pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bendras plotas yra 124,69 kv. m, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka nėra užbaigęs ginčo pastato rekonstravimo darbų, todėl duomenys apie pasikeitusius ginčo pastato kadastrinius matavimus Nekilnojamojo turto kadastre iki šiol nėra pakeisti.
46. Ginčo pastatas iki pareiškėjo nurodytų rekonstravimo ir remonto darbų atlikimo, remiantis Nekilnojamojo turto registro išrašo registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis buvo 1 aukšto, kurio bendras plotas 50,62 kv.m, gyvenamasis plotas – 12,45 kv. m., 1 kambario gyvenamosios paskirties (vieno buto pastatas). Pagal pareiškėjo byloje pateiktus įrodymus – Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos inventorinis Nr. 10097, adresas (duomenys neskelbtini) duomenis ir 2005-02-03 bylos Nr. 13/10097 duomenis, ginčo pastato bendras plotas, po rekonstrukcijos atlikimo padidėjo iki 124,64 kv. m. Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos inventorinis Nr. 10097, adresas (duomenys neskelbtini), ginčo pastato pirmo aukšto plano matyti, kad pastato pirmas aukštas, sulyginus ginčo statinio pirmo aukšto duomenis, užfiksuotus pareiškėjo pateiktame plane su 2003-01-22 antspaudu „Panaikinta“, buvo perstatytas, t. y. išgriauta dalis laikančiosios sienos, skyrusios patalpas pažymėtas indeksu 11-1 ir 11-2; pašalinta siena skyrusi pareiškėjui nuosavybės teise priklausančias patalpas, pažymėtas indeksu 11-2 ir patalpas, esančias pareiškėjui nuosavybės teise nepriklausančioje ginčo statinio dalyje, kurios pažymėtos indeksu 11-3, tokiu būdu sujungiant abi patalpas į vieną bendrą patalpą, kuriai suteiktas indeksas 11-1, ir kurios bendras plotas – 47.32 kv. m.
47. Statybos inspekcija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, kurių pagrindu pareiškėjas sujungė pareiškėjui nuosavybės teise priklausančias ginčo statinio dalis su ginčo statinio jam nuosavybės teise nepriklausančia dalimi (patalpomis) ir tokiu būdu padidino jo naudojamų ir jam priklausančių ginčo pastato patalpų plotą. Pareiškėjas privalėjo pirmiausiai įgyti nuosavybės teises į jam nepriklausančią ginčo pastato dalį, ir tik tuomet sujungti ginčo namo dalis, o ne atlikti statybos darbus. Statybos inspekcija pagrįstai nurodė, kad atsižvelgiant į pakitusius ginčo pastato parametrus, perstatytas, sujungtas ginčo statinio patalpas, neaišku kokio ploto ir kuri namo dalis sudaro 41/100 dalis ginčo pastato.
48. Teismo sprendime nurodoma, kad ginčo pastato rekonstrukcijai ir remontui neprieštaravo nė viena valstybės ar savivaldybės institucija, taip pat nebuvo nustatyta jokių savavališkos statybos faktų, ši aplinkybė nepatvirtina, kad pareiškėjo atliktų ginčo pastato rekonstravimo darbų teisėtumo, kaip ir ginčo pastato statybos teisėtumo. Taip pat nėra pagrindo sutikti su teismo sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo atlikti statybos darbai jam nuosavybės teise nevaldomoje ginčo pastato 41/100 dalyje patvirtina pareiškėjo rūpestingumą, nes statybos darbai turi būti vykdomi laikantis teisės aktų reikalavimų, o vienas esminių reikalavimų, tai teisėtas statinio valdymas, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos vykdyti statybos darbai jam priklausančio 41/100 pastato dalies gali būti pagrindu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą yra ydingi ir prieštarauja teisės normoms.
49. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškimas patenkintas nepagrįstai, kadangi pareiškime nurodyto turto valdymas neatitinka visų įstatymo nustatytų sąlygų. Pareiškėjui neįrodžius visų CK 4.68–4.71 straipsniuose išvardintų sąlygų buvimo, jo pareiškimas turėtų būti atmestas, todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas pareiškimą atmesti.
50. Pareiškimą atmetus visiškai, pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui iš suinteresuotų asmenų nepriteisiamos. Apeliantų argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų nenagrinėjami.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus patenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškimą atmesti.