- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-06
- Bylos Nr.
- 1A-218-576/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32912-2023-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Mačionytė, Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Nuteistasis
- E. N.
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo E. N. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta bausmė – 60 MGL (3 000 Eur) (trijų tūkstančių eurų) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise - teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, E. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas.
E. N. paskirtos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymas, paliktos galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinos.
Vairuotojo pažymėjimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta perduoti VĮ „Regitra“.
Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į E. N. automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo įvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. E. N. nuteista už tai, kad 2023 m. rugpjūčio 28 d., apie 19.49 val., (duomenys neskelbtini), netoli pastato, pažymėto Nr. 9, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 1,98 promilių etilo alkoholio koncentracija. Šiais savo veiksmais E. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistoji E. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 31 d. nuosprendį ir ją išteisinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
2.1. E. N. su sutuoktiniu R. N. sieja konfliktiški smurtiniai santykiai, tačiau ji buvo nuteista pagal sutuoktinio parodymus, kurie nebuvo patvirtinti. Pirmosios instancijos teismas ignoravo gynybos pateiktus įrodymus, kad apie tariamą nuteistosios vairavimą liudytojas R. N. pranešė užvaldytas pavydo dėl įsivaizduojamos E. N. neištikimybės ir prieš tai pats galimai padaręs nusikaltimą E. N. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi E. B. parodymais, nors teisme E. B. aiškiai pripažino, kad paveiktas R. N. jis ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu E. B. parodė, jog matė, kaip E. N. sėdo už automobilio vairo, buvo užvedusi automobilio variklį bei važinėjo pirmyn ir atgal. Pažymi, kad liudytojo E. B. parodymai prieštarauja bylos medžiagai (pavyzdžiui, kai pamatė konfliktą tarp vyro ir moters buvo 30 metrų atstumu nuo jų, todėl negalėjo girdėti automobilio variklio garso; negali būti, kad liudytojas atėjo nuo transporto priemonės galinės dalies, nes maždaug už 10 metrų yra aptverta vaikų darželio teritorija; liudytojas į teismo klausimus atsakinėjo tik po to, kai buvo pagarsinti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu). Be to, jo pažinties detalės su R. N. liko neišaiškintos. Teigia, kad šie liudytojų neteisėti ir nusikalstami veiksmai skundžiamame nuosprendyje liko teisiškai neįvertinti.
2.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje liko neįvertinta, kad pranešęs apie savo sutuoktinės neva sukeltą eismo įvykį, atvykus pareigūnams „forminti“ eismo įvykio R. N. atsisakė atlikti jo paties praneštų aplinkybių tyrimą, kas vėliau lėmė, jog ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, nebuvo įmanoma ištirti visų objektyvių eismo įvykio (priežastinio ryšio) aplinkybių. Be kita ko, ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip įtariamoji, o teisiamojo posėdžiu metu – kaip kaltinamoji E. N. savo kaltės nepripažino ir nuosekliai (netgi būdama neblaivi ir spaudžiama policijos pareigūnų įvykio vietoje) parodė, jog dėl tariamo jos vairavimo ir sukelto eismo įvykio, jos sutuoktinis R. N. pranešė melagingai, nes buvo apimtas isterijos, pavydo priepuolio po to, kai naudodamasis jo paties neteisėtai į automobilį „Audi“ įmontuota sekimo įranga, slapta pasiklausė jos ir jos draugo M. M. pokalbio ir sekimo įrenginio pagalba nustatęs automobilio „Audi“ buvimo vietą, atvyko prie automobilio, t. y. R. N. akivaizdžiai siekė pakenti savo sutuoktinei.
2.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino gynėjo pateiktų įrodymų, t. y. liudytojo R. N. ir E. N. telefoninių pokalbių išklotinės, SMS žinučių nuotraukos, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurie patvirtina, kad iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo R. N. prieš nuteistąją ir jos dukrą naudojo fizinį ir psichologinį smurtą (dėl to R. N. buvo išduotas smurto artimoje aplinkoje orderis), be to, E. N. neteisėtai sekė. Teigiama, kad R. N. jau anksčiau yra policijai melagingai pranešęs apie tariamas nuteistosios ir jos dukros padarytas nusikalstamas veikas, tačiau skundžiamame nuosprendyje daroma išvada, kad konfliktiški santykiai tarp R. N. ir E. N. savaime nelemia R. N. nurodomų aplinkybių nepatikimumo. Pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, šeimoje konfliktuojančių asmenų parodymus, jų patikimumą, asmenų elgesį, teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai) ir tik kitų įrodymų kontekste, nes konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018).
2.4. Teigiama, kad teismas teisiamajame posėdyje turi patikrinti įrodymus. R. N. tik formaliai pasinaudojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 82 straipsnyje numatyta teise, t. y. teise neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius, nes jo, kaip sutuoktinio statusas yra formalus, kadangi jo ir E. N. santuokiniai ryšiai faktiškai nesieja. Manoma, kad R. N. išvengė pareigos teisme duoti parodymus ir atsakyti į klausimus. Pasak apeliantės, byloje kyla teisinė kolizija, nes viena vertus, R. N. gali atsisakyti duoti parodymus prieš sutuoktinę E. N., tačiau jis taip pat yra asmuo, pranešęs apie nusikalstamos veikos padarymą. Kadangi R. N. atsisakė atlikti jo paties praneštų aplinkybių tyrimą, nusikalstama veika iki galo nebuvo ištirta, nes gynyba prarado galimybę prašyti paskirti ir atlikti trasologinį tyrimą, kuris būtų leidęs atsakyti, kaip įvyko kontaktas tarp automobilių.
2.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino ir sureikšmino policijos pareigūnų M. G. ir Liepos E. G. duotus parodymus, nors jie akivaizdžiai prieštarauja kitiems objektyviems bylos duomenims – transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolui, nuotraukoms, pareigūnų „Body“ kamerų įrašams. Tiek M. G., tiek ir Liepa E. G. teisme neatpažino E. N. ir ne vieną kartą aiškiai pakartojo, kad įvykio detalių neprisimena arba jas prisimena labai miglotai. Pareigūnai patvirtino, kad kontaktas tarp automobilių nebuvo fiksuotas, nes R. N. neturėjo pretenzijų dėl eismo įvykio. Tai, kad automobiliui „Audi“ judant atbuline eiga, galėjo būti kliudytos automobilio „Toyota Verso“ priekinės keleivio durelės, yra tik pirmosios instancijos teismo interpretacija, nes pareigūnai dėl šių aplinkybių nieko neparodė.
2.6. Apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nes nepagrįstai vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, patikimais laikė įrodymus, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų esminių bylos aplinkybių ir nesilaikė nekaltumo prezumpcijos bei in dubio pro reo principų reikalavimų, ir skundžiamą nuosprendį grindė prielaidomis, dėl to nepagrįstai E. N. pripažino kalta pagal 281¹ straipsnio 1 dalį.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistosios E. N. apeliacinis skundas atmestinas
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, taip pat apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-155-942/2019). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde yra prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir E. N. išteisinti.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹straipsnio 1 dalyje
6. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kyla tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Nagrinėjamu atveju E. N. nuteista už tai, kad būdama neblaivi, kai jai nustatytas 1,98 ir daugiau promilių neblaivumas, vairavo automobilį.
7. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji E. N. viso proceso metu savo kaltę neigė, nurodydama, kad automobilio nevairavo. Apeliantė nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, vienintelis tiesioginis įrodymas yra jos sutuoktinio R. N. parodymai, su kuriuo apeliantę sieja konfliktiški santykiai, kitų neabejotinų tiesioginių įrodymų nėra, o jos kaltė netiesioginių įrodymų interpretacijomis negalėjo būti grindžiama.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teisėjų kolegija sutinka, kad apeliantės kaltė skundžiamame nuosprendyje iš esmės grindžiama netiesioginiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pažymėtina ir tai, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019).
9. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde ginčo dėl E. N. neblaivumo fakto ir laipsnio nekilo. Alkoholio vartojimo faktą patvirtino pati E. N. pripažindama, kad ji, suradusi automobilyje sekimo įrenginį, būdama susijaudinusi viena suvartojo beveik visą 0,5 l talpos brendžio butelį. Be to, jos alkoholio kiekį iškvėptame ore patvirtina ir 2023 m. rugpjūčio 28 d. neblaivumo nustatymo aktas, alkotesterio kvitai, alkotesterio patikros sertifikatas Nr. 1938537, iš kurių matyti, kad alkoholio kiekio matuokliu Alcotest 7510 Nr. ARKL0685 pirmo patikrinimo metu (20.03 val.) E. N. nustatytas 1,98 promilių neblaivumas, o antro patikrinimo metu (20.18 val.) – 2,05 promilių neblaivumas. Be to, neblaivumo patikrinimo akte fiksuota, kad E. N. nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, o įvertinus jos bendrą būklę buvo nustatyta, kad ji eiti tiesia linija – pėda po pėdos – negali. Taigi, E. N. neblaivumo faktas abejonių nekelia.
10. Vis tik svarbu nustatyti, ar E. N. būdama neblaivi, kai neblaivumas viršija 1,51 promilių, vairavo transporto priemonę, nes būtent už tokius veiksmus numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį byloje Nr. 2AT-30-699/2017, automobilio vairavimas yra aiškiai susietas su tokiais veiksmais, kai automobilis važiuoja, dalyvauja viešajame eisme ir yra valdomas būtent šioje transporto priemonėje prie vairo esančio asmens. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnis nustato pagrindines šio įstatymo sąvokas ir pagal šio straipsnio 83 dalį, transporto priemonės vairavimas – tai transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens arba savivaldžio automobilio įrangos veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje ištirtų įrodymų visuma yra pakankama spręsti, kad E. N. būdama neblaivi vairavo automobilį.
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje tiesioginiai įrodymai yra nuteistosios E. N. ir liudytojo R. N. (sutuoktinio) duoti parodymai, kadangi kiti tiesioginiai įvykio liudytojai nenustatyti, o pateiktuose įrašuose (vaizdo įrašas iš pareigūnų kūno kameros ir garso įrašas į Bendrąjį pagalbos centrą) esanti informacija yra netiesioginiai įrodymai. Svarbu pažymėti, kad nuteistosios ir liudytojo R. N. (sutuoktinio) parodymai dėl įvykio aplinkybių dalyje nesutampa. Atitinkamai teisėjų kolegija turi pareigą šių asmenų parodymais grįsti sprendimą tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje ir tiek, kiek juos pagrindžia kiti objektyvūs duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
12. Ikiteisminio tyrimo metu E. N. neigė vairavusi automobilį. Ji nurodė, kad tą dieną automobilyje buvo su draugu M. M., o sulaukusi grasinančios žinutės iš vyro, suprato, kad automobilyje yra sekimo įranga. Tuomet nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę, (duomenys neskelbtini), kur apieškojus automobilį po keleivio sėdyne apie 19 val. rado sekimo įrangą. Paskambinusi konfliktavo su vyru, savo buvimo vietos jam nenurodė. Po pokalbio su juo pasiėmė 0,5 l. talpos brendžio butelį ir viena jį vartojo, išgėrė pakankamai greitai beveik visą butelį. Jos draugas M. su taksi išvažiavo namo, o ji automobilyje liko viena. Sėdėjo ant galinės sėdynės, planavo kviesti taksi. Kai atvažiavo R. su sūnumi, automobilis užvestas nebuvo. Negali pasakyti, kur tuomet sėdėjo. R. išlipo iš automobilio, ji pradėjo su juo konfliktuoti, galimai tuo metu jau buvo išlipusi iš automobilio. Kai atvažiavęs R. ją puolė, ji, nenorėdama konfliktuoti, atsėdo į savo automobilį, į vairuotojo vietą ir įkišo raktelius į spyną. Norėjo įjungti radiją, automobilio nekūrė, automatiškai užsidegė šviesos. R. galimai galvojo, kad ji nori išvažiuoti ir ji išgirdo duslų stuktelėjimą į automobilio galą. Tuomet R. iššoko iš savo automobilio, atidaręs vairuotojo dureles iš keleivio priekinės sėdynės paėmė jos rankinę ir iš užvedimo spynos ištraukė raktą, o ji išlipo iš automobilio ir bandė atsiimti savo daiktus. Tarp jų įvyko apsistumdymas. Būtent tada Ruslanas pasakė, kad iškvies policiją, kad ji vairavo neblaivi. Tuomet prie R. priėjo trys jaunuoliai, kurie klausė, ar jam reikalinga pagalba, jų pokalbio ji negirdėjo. Tie trys jaunuoliai išėjo, o atvykus policijos pareigūnams vienas grįžo ir nurodė, kad gali paliudyti, kad ji vairavo automobilį (1 t., b. l. 97-98).
13. Pirmosios instancijos teisme E. N. parodė, kad ją su sutuoktiniu R. N. jau daugiau nei metus sieja konfliktiški santykiai. 2023 m. liepos 16 d. ji nusprendė skirtis, R. N. apie tai informavo SMS žinute. Nuo to laiko ji patirdavo psichologinį smurtą. 2023 m. rugpjūčio 26 d. R. N. pasiūlė įpilti kuro į jos automobilį „Audi“, tą dieną ji niekur nevažiavo, todėl atsisakė. 2023 m. rugpjūčio 27 d. jis primygtinai siūlė tai padaryti, todėl davė jam automobilio raktelius, jis atsinešė kanistrą ir prie namų įpylė kuro. To daryti anksčiau niekada nesiūlydavo. Sekmadienio vakarą ji išvažiavo iš namų apie 17.00 val. Iš pateiktų išklotinių matyti, kad maždaug tuo pačiu metu pradeda veikti SIM kortelė, įdėta į pasiklausymo ir sekimo įrenginį, sekimas vyksta iki to laiko, kai ji grįžta namo. Pirmadienį po darbo ji susitiko su savo jaunystės draugu prie aikštelės netoli televizijos bokšto. Po 20 minučių gavo vyro žinutę, kad pasakytų draugui, jog jam bus „galas“. Po tos žinutės ji vyrui paskambino ir jis pasakė tuos sakinius, kuriuos ji sakė bendraudama su savo draugu. Suprato, kad automobilyje yra pasiklausymo įranga. Nusprendė išvažiuoti iš tos vietos. Nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini) gatvės, pradėjo tikrinti automobilį ir po priekine keleivio sėdyne rado įrenginį, iš karto suprato, kad tai sekimo įrenginys. R. N. pasakė apie įrenginio radimą, jis pradėjo šaukti, kad viską žino ir jai dabar bus „šakės“. Ji labai susijaudino, pasijautė pažeminta. Bagažinėje turėjo brendžio butelį, jį viena per 40 minučių išgėrė, buvo neblaivi. Problemų dėl alkoholio vartojimo neturi. Po 40 minučių prie jos automobilio atvažiavo R. N. su sūnumi. R. N. iššoko iš automobilio, klausė, kur yra jos draugas. Norėdama išvengti konflikto prie vaiko, galimo smurto prieš save, atsisėdo į automobilį ir įkišo raktelį, norėjo įsijungti radiją, kad nieko negirdėtų. Raktelio nesukinėjo. Pradėjo kažko ieškoti rankinėje ir išgirdo stuktelėjimą. Per veidrodėlį pamatė judantį vyro automobilį. Susidūrimo fakto nematė. Jis priėjęs prie jos automobilio ištraukė automobilio raktelius, rankinę, kokiu tikslu jis tai padarė, nežino. Variklio užvedusi nebuvo. Ji išlipo, šaukė, kad atiduotų jos asmeninius daiktus, jie susistumdė. R. N. ėmė šaukti, kad iškvies policiją, nes ji įvažiavo į jo automobilį. Pamatė, kad jos automobilio bamperio galinis kairysis šonas buvo kliudytas jo durelėmis, tarp abiejų automobilių buvo tarpas, jie nebuvo susiglaudę, jos automobilis nepajudėjo iš vietos. Pastebėjo, kad R. N. automobilio padėtis buvo pasikeitusi – iš pradžių buvo privažiavęs maždaug iki pusės bagažinės, o išlipusi pamatė, kad automobilio priekis buvo už jos automobilio. Po policijos iškvietimo praėjus maždaug 7–10 minučių pamatė, kad ateina trys jaunuoliai, kurių ji nepažįsta, vienas iš jų priėjo prie R. N. ir paklausė, ar reikia pagalbos. Jis nusivedė juos į šalį, jie kažką kalbėjosi. Atvažiavo policija, tuo metu buvo vienas iš trijų jaunuolių. Buvo atvažiavę keli ekipažai, antram ekipažui parodė tuščią butelį, kuris buvo bagažinėje. Su sutuoktiniu gyvena atskirai, nėra susitaikę, bendrauja tik dėl vaiko.
14. Iš nuteistosios E. N. parodymų nustatyta, kad kaltinime nurodomu laikotarpiu jos ir sutuoktinio R. N. tarpusavio santykiai buvo konfliktiški. Pats R. N. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu dėl tarpusavio santykių jokių aplinkybių nenurodė, teisme parodymų nedavė, pasinaudodamas savo, kaip sutuoktinio teise neduoti parodymų prieš savo šeimos narį (BPK 82 straipsnio 2 dalis). BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus prieš savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas kategoriškas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. BPK 45 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas, prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Nagrinėjant byla pirmosios instancijos teisme per apklausą R. N. buvo išaiškinta (tai nurodyta protokole), kad jis gali neduoti parodymų arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, nes jis turėjo būti apklausiamas apie savo sutuoktinės galimai padarytą nusikalstamą veiką. Taigi jis buvo supažindintas su BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytais liudijimo ypatumais ir parodymų nedavė. Apeliacinio skundo argumentas, kad R. N. kaip sutuoktinio statusas formalus, todėl jis tik formaliai pasinaudojo BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytomis teisėmis, atmestinas kaip nepagrįstas.
15. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad į įvykio vietą policijos pareigūnus iškvietė R. N.. Tą patvirtina tiek paties R. N. parodymai, tiek byloje esanti Bendrojo pagalbos centrui atlikto skambučio išklotinė. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytoju R. N. parodė, kad 2023 m. rugpjūčio 28 d. apie 19.30 val., važiuodamas automobiliu „Toyota Avensis“ su sūnumi (duomenys neskelbtini) gatve ir pamatęs, kad prie vaikų darželio stovi jo bei sutuoktinės automobilis „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo. Automobilyje „Audi“ už vairo sėdėjo jo sutuoktinė E. N., automobilio variklis buvo užvestas, sutuoktinė buvo neblaivi, pastaroji pradėjo važiuoti atbuline eiga ir įvažiavo į jo automobilio dešinės pusės priekines keleivio dureles. Kai sustojo, jis atidarė jos automobilio duris ir atėmė iš jos raktelius. Parodė, kad pro šalį ėjo keli žmonės, tačiau tik vienas vaikinas priėjo ir paklausė, ar reikia pagalbos. Jis, R. N., priėjusio vaikino paprašė, kad palauktų policijos ir paliudytų, kad E. N. vairavo (1 t., b. l. 74-75). Šie ikiteisminio tyrimo metu duoti R. N. parodymai buvo paskelbti įrodymų tyrimo metu. Įvykio dieną, t. y. 2023 m. rugpjūčio 28 d. rašytame paaiškinime R. N. detalesnių aplinkybių nepateikė, tik nurodė, kad automobilis „Audi“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie kurio vairo sėdėjo neblaivi sutuoktinė E. N. įvažiavo į automobilį „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 19.30 val., apgadintos priekinės dešinės pusės durelės, dėl eismo įvykio pretenzijų neturi, nenori, kad jis būtų įformintas (1 t., b. l. 59). Iš esmės analogiškai jis nurodė skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą, kas patvirtina jo parodymų nuoseklumą.
16. Kaip minėta, pirmosios instancijos teisme jis apklaustas nebuvo, o jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad tokie parodymai gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant, pvz., teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2021, 2K-21-697/2024).
17. Iš byloje esančio garso įrašo į Bendrąjį pagalbos centrą apžiūros protokolo (1 t., b. l. 20-21), matyti, kad R. N. nurodo, kad neblaivi moteris įvažiavo į jo mašiną, nurodo, kad „nu, nestipriai įvažiavo, bet neblaivi“. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad atvykus į vietą policijos pareigūnams joks kelių eismo taisyklių pažeidimas nustatytas ir įformintas atitinkamais dokumentais nebuvo, o R. N. jokių pretenzijų neturėjo (liudytojo M. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme). Visgi, tokia R. N. pozicija dėl eismo įvykio neforminimo savaime nepaneigia E. N. vairavimo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis fakto.
18. Iš aptartų įrodymų matyti, kad tiek E. N., tiek R. N. patvirtina buvus automobilių kontaktą, tarpusavyje sutampa ir jų nurodomos kontaktavusios automobilių dalys (vieno automobilio bamperio galinis kaitys šonas, kito, R. N., automobilio dešinės pusės priekinės keleivio durelės). Tačiau jų parodymai dėl to, kuris automobilis įvažiavo buvo iš esmės skirtingi: E. N. teigia, kad į jos automobilį įvažiavo R. N. vairuojamas automobilis, o R. N. atvirkščiai – kad į jo automobilį įvažiavo E. N. vairuojamas automobilis. R. N. į įvykio vietą policijos pareigūnus kvietė, kaip pats nurodė, ne tik dėl sutuoktinės (E. N.) vairavimo esant neblaiviai, bet ir dėl įvykusio eismo įvykio, kurio, atvykus policijos pareigūnams nefiksavo, pretenzijų nebeturėjo. Dėl to jokios aplinkybės, susijusios su galimais automobilių apgadinimais tirtos nebuvo. Svarbu įvertinti ir tai, kad E. N. tik atvykus pareigūnams į įvykio vietą iš viso neigė buvus automobilių kontaktą (iš pareigūnų kūno kamerų įrašo girdėti kaip ji teigia, kad sugadinimai seni), tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme šias aplinkybes aiškino kitaip – pripažino buvus automobilių kontaktą (apeliantė E. N. pripažino jautusi/girdėjusi stuktelėjimą), teigė, kad į jos automobilį įvažiavo R. N. vairuojamas automobilis, o ji tuo metu sėdėjo už automobilio „Audi“ vairo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, E. N. apie tai, kad sutuoktinis įvažiavo į jos transporto priemonę, niekam nepranešė, Bendruoju pagalbos telefonu nesikreipė ir šių aplinkybių nenurodė atvykusiems policijos pareigūnams, todėl jos parodymai vertintini kaip gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
19. Aplinkybę, kad būtent E. N. vairavo automobilį ir atsitrenkė į R. N. automobilį netiesiogiai patvirtina ir policijos pareigūnų, vykusių į įvykio vietą, parodymai. Liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai M. G. ir L. E. G. nurodė, kad įvykio vietoje buvo vyras (bylos duomenimis R. N.) ir neblaivi moteris (kaip nustatyta E. N.). Nors liudytojai paties vairavimo fakto nematė, tačiau liudytojas M. G. paaiškino, kad įvykio vietoje buvęs vyras (R. N.) paaiškino, kad moteris važiuodama atbuline eiga įvažiavo į jo automobilį. Nurodė, kad vienas iš automobilių stovėjo ant kelio, kitas stovėjo jam iš dešinės šalikelėje (pastebėtina, kad tokia automobilių padėtis fiksuota ir pareigūnų kameros darytame vaizdo įraše). M. G. nurodė, kad apžiūrėjo automobilį, matėsi apgadinimai, apgadinimų aukščiai išmatavus rulete sutapo, jo nuomone, vyro automobilis negalėjo įvažiuoti į moters automobilį. Liudytoja L. E. G. taip pat tvirtino, kad buvo padarytas eismo įvykis, tai nustatė apžiūrėjus transporto priemones, palyginus įbrėžimų aukščius. Buvo apžiūrėti abu automobiliai. Taigi, liudytojai policijos pareigūnai M. G. ir liudytoja L. E. G. tvirtino buvus automobilių tarpusavio kontaktą, ir tokie liudytojų parodymai abejonių nekelia.
20. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai suabsoliutino ir sureikšmino policijos pareigūnų M. G. ir Liepos E. G. duotus parodymus, tačiau teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus vertino kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Apeliantės teiginiai, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja kitiems bylos duomenims – transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolui, nuotraukoms, pareigūnų „Body“ kamerų įrašams, yra deklaratyvūs.
21. Be to, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kaip automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas R. N. ne vieną kartą paaiškina ir parodo policijos pareigūnams, kad jo sutuoktinė E. N., norėdama išvažiuoti atbuline eiga, įvažiavo į jo automobilio priekines keleivio dureles, pareigūnas M. G. ne vieną kartą prieina ir apžiūri abi transporto priemones, automobilio „Toyota Avensis“ apgadinimo vietą apšviesdamas žibintuvėliu. Taip pat vaizdo įraše užfiksuota, kaip M. G. ateina prie tarnybinio automobilio iš tos pusės, kurioje stovi E. N. ir R. N. priklausančios transporto priemonės, rankoje laikydamas ruletę. Nors vaizdo įraše nėra užfiksuota, kaip yra atliekami matavimai, vis tik netikėti pareigūnų parodymais, kurie buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nėra pagrindo. Be to, liudytojas E. B. teisme patvirtino, kad policijos pareigūnai matavo automobilių įbrėžimus, jis pats juos taip pat matė. Minėtų liudytojų suinteresuotumas baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas.
22. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas E. N. kaltę grindė ir liudytojo E. B. parodymais. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas liudytojas E. B. nurodė, kad matė moterį vairuojant automobilį „Audi “, kad ji bandė išvažiuoti pro ją užstačiusį „Toyota“ automobilį, tačiau nesėkmingai, matė kaip ji atsitrenkė į „Toyota“ automobilį. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas E. B. savo parodymus iš dalies pakeitė, nurodydamas, kad paties E. N. vairavimo fakto bei eismo įvykio nematė, negalėjo tiksliai nurodyti, kuris automobilis į kurį atsitrenkė. Taip pat teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu būdamas suimtas nurodė tokias aplinkybes, kokias jam buvo papasakojęs R. N.. Teisme šis liudytojas nurodė tik girdėjęs iš 30 metrų atstumo užvesto automobilio „Audi“ garsą, matęs, kad R. N. užgesino variklį ir ištraukė raktelius, kai tuo metu E. N. buvo už automobilio vairo. Pastebėtina, kad tokios jo nuodytos aplinkybės sutampa su liudytojo R. N. parodymais. Jais paneigta E. N. versija, kad automobilis nebuvo užvestas. Apylinkės teismas, vertindamas šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu, pagrįstai konstatavo, kad vadovaujasi teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais.
23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas E. B. negalėjo girdėti automobilio variklio garso iš 30 metrų atstumo, tačiau toks argumentas yra prielaidų pobūdžio. Skunde nurodoma aplinkybė, kad liudytojas atsakinėjo į teismo klausimus tik po to, kai buvo pagarsinti jo parodymai, jokios įtakos neturi, nes dėl liudytojo apklausos tvarkos sprendžia teismas. Be kita ko, liudytojo atėjimo į įvykio vietą kryptis, kuri akcentuojama skunde, nėra tiesiogiai susijusi su šioje byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, todėl ji jokios įtakos neturi.
24. E. N. nurodytą aplinkybę, kad jos ir sutuoktinio R. N. santykiai buvo priešiški patvirtina susirašinėjimas, pateiktas į bylą (1 t., b. l. 163-164); pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (1 t., b. l. 183-184). Iš šių bylos duomenų, kuriuos pateikė gynėjas, matyti, kad E. N. ir R. N. sieja konfliktiniai santykiai, vyksta skyrybų procesas, visgi esant pakankamai netiesioginių įrodymų, kad E. N. būdama neblaivi, kai neblaivumas viršija 1.51 promilės, vairavo automobilį, apkaltinamasis nuosprendis jos atžvilgiu priimtas pagrįstai.
25. Byloje esančiose automobilio „Audi“ fotonuotraukose, kuriose matyti apgadinimas ant šio automobilio galinio bamperio kairėje pusėje, vaizdo įraše užfiksuotas transporto priemonių išdėstymas, aptarti policijos pareigūnų M. G. ir E. L. G. parodymai, liudytojo R. N. parodymai, skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą, E. B. parodymai teisme surado nuoseklią ir logišką grandinę, ir patvirtina, kad E. N. būdama neblaivi buvo užvedusi ir vairavo automobilį „Audi“. E. N. versija, kad automobilio raktelį ji buvo įkišusi tik tam, kad įsijungti radiją, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta gynybine.
26. Visa tai leidžia teigti, kad apylinkės teismas baudžiamąją bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir pagrįstai nuteistosios E. N. veiksmus kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir kvalifikuodamas nuteistosios padarytą veiką, būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumu. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Vilniaus miesto teismo 2024 m. sausio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistosios E. N. apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Nuteistosios E. N. apeliacinį skundą atmesti.
Ši nutartis įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.