- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-13
- Bylos Nr.
- A-822-508-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00181-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Romanas Klišauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- S. Š., E. S.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. Š. ir E. S. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai S. Š. ir E. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisti jiems nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: S. Š. – 583,27 Lt, E. S. – 2 700,08 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjai nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jų darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas Klaipėdos apskrities VPK) atsiliepimu su pareiškėjų skundu sutiko iš dalies, prašė taikyti pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu senaties terminą, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Nurodė, kad pagal Klaipėdos apskrities VPK finansų skyriaus 2010 m. kovo 4 d. pateiktą raštą Nr. 30-S-2500, skaičiuojant darbo užmokestį už darbą naktį poilsio ir švenčių dienomis buvo taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 194 straipsnio ir 193 straipsnio nuostatos, t. y. ta pati darbo valanda buvo dvigubai apmokama kaip už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir dar papildomai pusantro karto apmokama kaip už darbą naktį. Teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 konstatavo, kad „DK 194 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokoma pagal DK 194 straipsnio nuostatas, o DK 193 straipsnis netaikytinas“. DK 224 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio. Kadangi pareiškėjams laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuotas darbo užmokestis neteisingai pritaikius įstatymą, tačiau jis nebuvo išmokėtas, todėl dabar darbo užmokestis turi būti apmokėtas perskaičiavus darbo užmokestį teisingai pritaikius įstatymą. Kadangi pareiškėjų teismui pateiktose Klaipėdos apskrities VPK pažymose apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, už tas pačias dirbtas valandas švenčių ir poilsio dienomis pareiškėjams buvo apskaičiuotas priedas kaip už darbą poilsio ir švenčių dienomis, bei papildomas priedas kaip už naktinį darbą pažymose Nr. 3-PAZ1-1870, 3-PAZ1-1871 nurodytos sumos turi būti išskaičiuotos iš pareiškėjų pateiktose pažymose nurodytų nepriemokų dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto priedų ir priemokų dydžio apribojimo. Nurodė, kad suėjus DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytam trejų metų senaties terminui, už 2007 metų sausio , vasario mėnesius pareiškėjams neišmokėtos nepriemokos nebegali būti priteisiamos. Todėl prašė priteisti iš Klaipėdos apskrities VPK: S. Š. – 583,27 Lt, E. S. – 2 477,60 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Tretieji suinteresuotieji asmenys Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymo nuostata yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teigė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Klaipėdos apskrities VPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjams neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Atkreipė dėmesį, kad nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti teisinę atsakomybę.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu pareiškėjo E. S. reikalavimą tenkino iš dalies, iš atsakovo Klaipėdos apskrities VPK jam priteisė 2 477,60 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Kitą jo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo S. Š. reikalavimą tenkino, iš atsakovo Klaipėdos apskrities VPK jam priteisė 583,27 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų pažymų matyti, kad atsakovas skaičiuodamas pareiškėjams darbo užmokestį ginčo laikotarpiu už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis taikė DK 194 straipsnio bei 193 straipsnio nuostatas, tai yra apmokėdamas dvigubai – kaip už darbą poilsio ir švenčių dienomis ir kaip už naktinį darbą. Todėl atsakovo minėtose pažymose nurodytos pareiškėjams apskaičiuotų priemokų už darbą naktį ir švenčių dienomis už ginčo laikotarpį sumos atimtinos iš prašomų priteisti ginčo sumų.
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas Klaipėdos apskrities VPK nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėjais. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Pažymėjo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, konstatavo, kad byloje nėra faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad atsakovas negalės įvykdyti teismo sprendimo, todėl prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmetė.
III.
Atsakovas Klaipėdos apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50–52), kuriuo mano, kad pirmosios instancijos sprendimas iš dalies yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo faktines aplinkybes, teisingai pritaikė DK 224 straipsnio 3 dalyje ir DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas ir priteisė pareiškėjams Klaipėdos apskrities VPK prašomas sumas. Tačiau pažymi, kad sprendime pirmosios instancijos teismas nesvarstė klausimo dėl Lietuvos valstybės įtraukimo į bylą atsakovu ir nesvarstė klausimo dėl įpareigojimo skirti reikalingus asignavimus tam, kad tiesioginis darbdavys turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką. Atsakovo nuomone, teismas taip pat klaidingai konstatavo, kad prašymas atidėti sprendimo vykdymą yra nepagrįstas ir sprendimo vykdymo neatidėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.
Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjų teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjams teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Pastebėtina, kad ginčo dėl pareiškėjams priteistų sumų dydžio nėra. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjams priteistiną sumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Klaipėdos apskrities VPK.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra faktinių duomenų, leidžiančių manyti, kad atsakovas negalės įvykdyti teismo sprendimo. Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjų skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011), prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.