Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1377-945/2021

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-10-19
Bylos Nr.: e2A-1377-945/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-09831-2020-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Edvardas Paliokas, Jurgita Sujetienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Krausas“
Atsakovas: D. V., H. V.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1377-945/2021Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09831-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1; 1.3.5.7; 3.2.4.11; 3.3.1.20 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. spalio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krausas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krausas“ ieškinį atsakovams D. V. ir H. V. dėl atsakovų darbo ginčų komisijai teiktų prašymų pripažinimo nepagrįstais, atsakovų D. V. ir H. V. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Krausas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Krausas“ (toliau – ieškovė, darbdavys) prašė teismo atmesti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijai (toliau – Komisija) atsakovo D. V. ir atsakovo H. V. (toliau kartu –atsakovai, darbuotojai) pareikštus 2020 m. sausio 16 d. prašymus.

2. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. vasario 4 d. tarp ieškovės ir atsakovo D. V. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 63, kuri įsigaliojo tą pačią dieną. Atsakovas D. V. buvo priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi, nustatytas minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficiento 1,3, dydžio (neatskaičius mokesčių) mėnesinis darbo užmokestis. 2019 m. gegužės 14 d. tarp ieškovės ir atsakovo H. V. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 67, kuri įsigaliojo tą pačią dieną. Atsakovas H. V. buvo priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi, nustatytas minimalios mėnesinės algos, padaugintos iš koeficientų 1,3 ir 1,289, dydžio (neatskaičius mokesčių) mėnesinis darbo užmokestis. Abi darbo sutartys buvo nutrauktos nuo 2020 m. sausio 2 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnio pagrindu (šalių susitarimu), vadovaujantis ieškovės rašytiniais 2019 m. gruodžio 27 d. pranešimais, su kurių turiniu abu atsakovai buvo supažindinti asmeniškai tą pačią dieną įvykusiame ieškovės vadovo ir darbuotojų susirinkime. Atsakovai sutiko su ieškovės 2019 m. gruodžio 27 d. siūlymu nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu dėl to, kad ieškovė ruošėsi parduoti atsakovams patikėtas darbo priemones – vilkikus, apie tai informavo abu atsakovus. Po darbo sutarčių nutraukimo atsakovai kreipėsi į Komisiją su 2020 m. sausio 16 d. prašymais dėl darbo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtais, nemokamų atostogų pripažinimo prastovomis, su darbo santykiais susijusių išmokų išieškojimo. Prašymų pagrindu Komisijoje iškeltos darbo bylos Nr. APS-2-1392 ir Nr. APS-2-1393. Komisija 2020 m. gegužės 4 d. sprendimais Nr. DGKS-2838 ir Nr. DGKS-2841 atsakovų prašymus tenkino iš dalies: pripažino atsakovų atleidimą iš darbo neteisėtu, nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovui D. V. 2 576,32 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 19,13 Eur darbo užmokesčio už prastovas, 618,58 Eur galutinio atsiskaitymo, atsakovui H. V. 2 925,75 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 560,96 Eur darbo užmokesčio už prastovas, 887,74 Eur galutinio atsiskaitymo. Su Komisijos darbo bylose priimtais sprendimais ir atsakovų pareikštais prašymais ieškovė nesutiko, teigė, kad priimant sprendimus nebuvo įvertintas ieškovės 2019 m. gruodžio 27 d. pranešimo turinys ir tą pačią dieną įmonėje įvykusio susirinkimo reikšmė, t. y. jog buvo pasiektas ieškovės ir atsakovų susitarimas, pagal kurį nuo 2020 m. sausio 2 d. atsakovai nutraukė darbo funkcijų vykdymą. Atsakovai po atleidimo iš darbo įsidarbino kitose įmonėse ir laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 2 d. iki ginčijamų sprendimų priėmimo, kuomet Komisija konstatavo priverstines pravaikštas, gavo pajamas iš kitų darbdavių. Net ir padarius išvadą, kad atsakovai iš darbo pagal DK 54 straipsnį atleisti nepagrįstai, ginčijamais sprendimais Komisijos iš ieškovės priteistos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką pripažintinos neproporcingomis ir neužtikrinančiomis kompensacinės funkcijos. Laikotarpiais, kuriuos Komisija pripažino prastovomis, ieškovė prastovų nebuvo paskelbusi, tuo metu buvo skiriamos nemokamos atostogos. 2020 m. sausio 2 d. įsiskolinimas atsakovui D. V. sudarė 46,21 Eur, atsakovui H. V. – 562,53 Eur.

3. Atsakovai pareiškė priešieškinį, kuriame, patikslinę reikalavimus, prašė teismo pripažinti atsakovų atleidimus iš darbo neteisėtais, priteisti iš ieškovės atsakovui D. V. 519,47 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 8 700 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 4 350 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką, priteisti iš ieškovės atsakovui H. V. 2 461,82 Eur (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 11 160,12 Eur (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 5 580,06 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką, priteisti iš ieškovės atsakovams bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

4. Atsakovai nurodė, kad 2020 m. sausio 2 d. atsakovas D. V. elektroniniu paštu gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) pranešimą, jog tą dieną jis yra atleistas iš darbo pagal DK 54 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu). Papildomai pasidomėjus VSDFV bazėje paaiškėjo, kad tą pačią dieną tuo pačiu pagrindu iš darbo yra atleistas ir atsakovas H. V. Atsakovai su darbdavio atstovu niekuomet nesitarė šalių susitarimu nutraukti darbo sutartis, todėl jų atleidimas iš darbo yra neteisėtas ir nepagrįstas. 2019 m. gruodžio 27 d. pranešimai patvirtina paties darbdavio vienašališką siekį nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ne pasiūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ar tokį susitarimą. Atsakovai nėra gavę, matę ir susipažinę su ieškovės 2019 m. gruodžio 27 d. pranešimu, jie nei raštu, nei žodžiu nebuvo įspėti apie atleidimą iš darbo. 2019 m. gruodžio 27 d. atsakovai su kolegomis buvo susitikę su darbdavio atstovu, tačiau pokalbis vyko ne apie atleidimą, buvo prašoma išmokėti darbuotojams priklausančius atlyginimus. Apie pasiūlymus nutraukti darbo sutartis su atsakovais nebuvo užsiminta, raštiškų dokumentų niekas nesiūlė pasirašyti. Darbdavys, 2020 m. sausio 2 d. be teisėto pagrindo atleidęs atsakovus iš darbo, su jais iki šiol neatsiskaitė. Atsakovai savo darbo laikotarpiu niekada neprašė darbdavio suteikti jiems nemokamų atostogų, neatostogavo šiuo tikslu, taip pat jie niekada neprašė darbdavio leisti jiems neatvykti į darbą darbdavio leidimu. Ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai deklaravo VSDFV duomenų bazėje atsakovų nedraudiminius laikotarpius, taip pat be pagrindo žymėjo atsakovų nedarbo laikotarpius, kai atsakovai dirbo. Ieškovė atsakovams nėra sumokėjusi darbo užmokesčio už paskutinius darbo mėnesius iki jų atleidimo, taip pat kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas. Ieškovė atsakovui H. V. skaičiavo ir mokėjo mažesnį nei darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį. Atsakovų valios nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu nebuvo. Ieškovė pripažįsta, kad iki šiol nėra visiškai atsiskaičiusi su atleistais iš darbo darbuotojais. Atsakovai neprašė jų grąžinti į darbą, nes jiems gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

5. Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašė priešieškinį atmesti. Ieškovė teigė, kad atsakovai sutiko su ieškovės 2019 m. gruodžio 27 d. rašytiniu pasiūlymu nutraukti darbo sutartis nuo 2020 m. sausio 2 d., nuo tada atsakovai darbo funkcijų savo valia neatliko, suprasdami apie darbo santykių nutrūkimą, iš karto po 2020 m. sausio 2 d. susitarė dėl darbo su kitomis transporto įmonėmis. Kitų darbdavių VSDFV deklaruoti atsakovų draudžiamųjų pajamų dydžiai patvirtina, kad atsakovai po atleidimo iš darbo gavo ne mažesnes pajamas, todėl kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką jiems negali būti priteista.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kauno apylinkės teismas 2021 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino atsakovų atleidimą iš darbo neteisėtu, konstatavo, kad darbo sutartys su atsakovais nutrauktos teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, priteisė iš ieškovės atsakovams po 6 660 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. sausio 2 d.) iki 2021 m. sausio 2 d., pripažino ieškovės atsakovui D. V. žymėtus nedraudiminius laikotarpius draudiminiais (priverstine prastova ne dėl darbuotojo kaltės) (nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2019 m. birželio 24 d., nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2019 m. liepos 21 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 23 d. iki 2019 m. rugpjūčio 25 d., nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 2 d., nuo 2019 m. spalio 3 d. iki 2019 m. spalio 6 d., nuo 2019 m. spalio 15 d. iki 2019 m. spalio 20 d., nuo 2019 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. gruodžio 15 d., nuo 2019 m. gruodžio 30 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.), pripažino ieškovės atsakovui H. V. žymėtus nedraudiminius laikotarpius draudiminiais (priverstine prastova ne dėl darbuotojo kaltės) (nuo 2019 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. gegužės 25 d., nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2019 m. birželio 24 d., nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. birželio 30 d., nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 7 d., nuo 2019 m. liepos 19 d. iki 2019 m. liepos 28 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 15 d. iki 2019 m. rugpjūčio 25 d., nuo 2019 m. rugpjūčio 27 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d., nuo 2019 m. spalio 8 d. iki 2019 m. spalio 13 d., nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2019 m. spalio 20 d., nuo 2019 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. gruodžio 22 d., nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.), priteisė iš ieškovės atsakovui H. V. 925,31 Eur, atsakovui D. V. 511,87 Eur neišmokėto darbo užmokesčio už prastovos ne dėl darbuotojų kaltės laiką, atsakovui D. V. 46,21 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 678 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atsakovui H. V. 408 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 562,53 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atsakovams po 900 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atmetė kitus priešieškinio reikalavimus, priteisė iš ieškovės valstybei 6,94 Eur teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimą, 445 Eur žyminį mokestį.

7. Teismas vertino, kad 2019 m. gruodžio 27 d. pranešimai neatitinka pasiūlymams nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu keliamų reikalavimų. Jais tiesiog pranešta apie darbo sutarties nutraukimo faktą, jie aiškiai išreiškia vienašalę darbdavio valią. Net ir esant visoms sąlygoms, nurodytoms DK 54 straipsnyje (rašytiniam darbdavio pasiūlymui, raštu išreikštam darbuotojo sutikimui), darbo sutartis negalėjo būti nutraukta 2021 m. sausio 2 d. (šeštadienį, t. y. poilsio dieną). Teismas sprendė, kad reikšmės neturi darbdavio įrodinėta aplinkybė, jog darbuotojai sutikimą nutraukti darbo sutartis šalių sutarimu davė žodžiu, nes toks sutikimas neatitinka DK 54 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Byloje nėra rašytinio darbuotojų sutikimo, todėl, net ir pripažinus 2020 m. gruodžio 27 d. pranešimus pasiūlymais, vadovaujantis DK 54 straipsnio 3 dalimi, rašytinio sutikimo nebuvimas traktuojamas kaip darbuotojo išreikšta valia atmesti pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Esant šioms aplinkybėms, teismas tenkino darbuotojų pareikštą reikalavimą pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu.

8. Teismas, patenkinęs pagrindinį reikalavimą, tenkino ir fakultatyvų reikalavimą priteisti atsakovams vidutinius darbo užmokesčius už priverstinių pravaikštų laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (DK 218 straipsnio 4 dalis). Iš 2020 m. rugsėjo 15 d. pažymos apie vidutinį darbo užmokestį teismas nustatė, kad atsakovo D. V. mėnesio darbo užmokestis (bruto) – 496,61 Eur, išskaičius mokesčius (neto) – 354,01 Eur, dienos darbo užmokestis (bruto) – 34,65 Eur, išskaičius mokesčius (neto) – 24,70 Eur, atsakovo H. V. vidutinis mėnesio darbo užmokestis (bruto) – 528,68 Eur, išskaičius mokesčius (neto) – 362,29 Eur, dienos darbo užmokestis (bruto) – 35,25 Eur, išskaičius mokesčius (neto) – 24,15 Eur. Vadovaudamasis Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašo 5.15 punktu, numatančiu, kad apskaičiuotas vidutinis dieninis darbo užmokestis ar vidutinis valandinis darbo užmokestis negali būti mažesnis už vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo mėnesį Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos pagrindu apskaičiuotą to mėnesio vidutinį dieninį darbo užmokestį ar vidutinį valandinį darbo užmokestį pagal darbuotojo ar įmonės darbo (pamainos) grafiką, teismas darbuotojams išmokėtinos kompensacijos dydžio apskaičiavimui taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimalų darbo užmokesčio dydį – 555 Eur per mėnesį (bruto). Pasisakydamas dėl ieškovės akcentuojamos aplinkybės, kad išmokos darbuotojams už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti mažinamos, atsižvelgiant į kitose darbovietėse gautas pajamas po atleidimo iš darbo, teismas atkreipė dėmesį, jog tokia galimybė buvo numatyta nebegaliojančio DK 300 straipsnio 4 dalyje, o 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs DK nenumato tokios galimybės.

9. Teismas, nustatęs, kad nėra faktinės galimybės atsakovus grąžinti į darbą, konstatavo, jog darbo sutartis su jais nutraukta teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Byloje nesant įrodymų, patvirtinančių, kad darbuotojai teikė prašymus darbdaviui suteikti nemokamas atostogas, teismas pripažino, jog darbdavys nepagrįstai VSDFV deklaravo konkrečius laikotarpius kaip nedraudiminius, todėl darbuotojams priteisė neišmokėtą darbo užmokestį, kurio dydžius numato DK 47 straipsnio 2–4 dalys: atsakovui D. V. – 511,87 Eur, atsakovui H. V. – 925,31 Eur (bruto).

10. Teismas nustatė, kad ieškovė pateikė pažymą apie atsakovams neišmokėtą darbo užmokestį, sutikdama su įsiskolinimo atsakovams dydžiu (atsakovui D. V. – 46,21 Eur, atsakovui H. V. – 562,53 Eur). Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog nutraukęs darbo sutartis su atsakovais darbdavys išmokėjo jiems priklausančią kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kaip tai numatyta DK 146 straipsnio 2 dalyje. Teismo skaičiavimu, atsakovas D. V. turėjo sukaupęs 25 darbo dienas kasmetinių atostogų, o atsakovas H. V. – 15 darbo dienų atostogų, todėl ieškovė liko skolinga atsakovui D. V. 678 Eur, o atsakovui H. V. – 408 Eur.

11. Teismas netenkino atsakovų reikalavimo priteisti netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką, motyvuodamas tuo, kad kompensacija už uždelstą išmokėti darbo užmokestį ir vidutinis darbo užmokestis už priverstines pravaikštas, konstatavus neteisėto darbuotojo atleidimo faktą, taikytinos skirtingoms faktinėms situacijoms ir jas abi mokant vienu metu gali būti paneigta šių išmokų kompensacinė prigimtis ir toks mokėjimas lemtų nepagrįstą darbuotojo praturtėjimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovams priteista po 6 660 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. sausio 2 d.) iki 2021 m. sausio 2 d., ir atmesti šį priešieškinio reikalavimą, tarp šalių perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme, išreikalauti iš VSDFV 2020 m. sausio 2 d. pranešimą atsakovui D. V. apie jo darbo santykių su ieškove pabaigą, priteisti ieškovei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas nevertino darbo sutarčių nutraukimo neteisėtumo ir atsakovų nesąžiningumo aplinkybių. Nors atsakovai nepasirašė rašytinio susitarimo dėl darbo sutarčių nutraukimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovai nežinojo apie tokį susitarimą ar jam prieštaravo. Atsakovas D. V. Komisijai raštu yra patvirtinęs, kad 2019 m. gruodžio 27 d. ieškovės biure įvyko įmonės vadovo ir darbuotojų susirinkimas. Šio susirinkimo metu atsakovai buvo supažindinti su pasiūlymu nutraukti darbo sutartis nuo 2020 m. sausio 2 d. ir su tuo sutiko. Tarp šalių nebuvo susitarta dėl papildomų kompensacijų mokėjimo. Nuo 2020 m. sausio 2 d. iki prašymų Komisijai pateikimo atsakovai neatliko darbo funkcijų, suprasdami apie darbo santykių nutrūkimą, tarėsi dėl priėmimo į darbą su kitomis įmonėmis. Atsakovai elgėsi nesąžiningai mėgindami teismui įrodyti, kad jie po 2019 m. gruodžio 27 d. dar atliko kažkokias jiems ieškovės pavestas darbo funkcijas. Atsakovai nepaaiškino, kokį konkretų darbą jie dirbo po 2019 m. gruodžio 27 d.

1.2. Teismas nevertino, kad 2020 m. sausio 2 d. pranešimas iš VSDFV (darant prielaidą, kad jis egzistavo) nepatvirtintų fakto, jog atsakovas H. V. juo buvo informuotas apie atleidimą, kadangi tokio pranešimo adresatas buvo D. V. Be to, neįtikėtina, kad vien tik 2020 m. sausio 2 d. apie atsakovo D. V. atleidimą iš darbo iš VSDFV gauto ir atsakovui H. V. vėliau persiųsto pranešimo pagrindu atsakovas H. V. nusprendė, jog ir jis yra atleistas iš darbo, bei kitą dieną – 2020 m. sausio 3 d. – įsidarbino kitoje įmonėje. Byloje nėra duomenų, kada atsakovas D. V. gavo tokį 2020 m. sausio 2 d. VSDFV pranešimą apie atleidimą iš darbo, kad apskritai jį gavo. Atsakovas D. V. tokio pranešimo taip ir nepateikė teismui, o teismas nepagrįstai jo neišreikalavo iš VSDFV.

1.3. Atsakovai dirbo trumpiau negu vienerius metus, taigi jiems neišmokėta nebent pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (po 277,50 Eur), o ne 12 vidutinių darbo užmokesčių (po 6 660 Eur) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. sausio 2 d.) iki 2021 m. sausio 2 d. (DK 57 straipsnio 8 dalis). Ieškovė buvo neprotingai, nesąžiningai ir neproporcingai nubausta, iš jos priteisus nesąžiningiems darbuotojams keliasdešimt kartų didesnes išmokas, negu jos priklausytų atsakovams, ieškovei tinkamai įforminus darbo santykių nutraukimą.

1.4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai po atleidimo iš darbo iš karto įsidarbino kitose įmonėse ir laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 2 d. iki sprendimo priėmimo gavo pajamų iš kitų darbdavių. Nesąžiningi atsakovai 2020 m. faktiškai gavo dvigubą darbo užmokestį vien dėl to, kad darbo santykių pabaiga nebuvo įforminta atsakovų parašu. Sprendimu priverstinės pravaikštos laikas ir kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką buvo nustatyti ilgesni ir didesni nei faktinis atsakovų darbo laikotarpis ir gauto darbo užmokesčio dydis. Toks sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Ieškovė teismui buvo pateikusi duomenis, kad 2020 m. sausio 2 d. įsiskolinimas atsakovui D. V. sudarė 46,21 Eur, o atsakovui H. V. – 562,53 Eur. Nurodyti įsiskolinimo dydžiai buvo neproporcingai maži, lyginant juos su atsakovams priteistomis išmokomis už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsiliepimas

13. Atsakovai atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Ieškovė nenurodė konkrečių teismo padarytų procesinės teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados.

2.2. Atsakovai patvirtina, kad nebuvo jų valios nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu. Jų poziciją įrodo ieškovės pateiktas 2019 m. gruodžio 27 d. pranešimas. Šio dokumento turinys liudija, kad šalys nesitarė dėl darbo sutarčių nutraukimo sąlygų, nes pateiktas pranešimas neatitinka galimo darbdavio pasiūlymo turinio.

2.3. Procesas pirmosios instancijos teisme truko pakankamai ilgą laiką, tačiau ieškovė nereiškė prašymo dėl VSDFV 2020 m. sausio 2 d. pranešimo išreikalavimo. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė atsakovus iš darbo atleido 2020 m. sausio 2 d. Aplinkybė, kada tiksliai atsakovai sužinojo apie savo atleidimą iš darbo, kurią turėtų įrodyti VSDFV 2020 m. sausio 2 d. pranešimas atsakovui D. V. apie jo darbo santykių su ieškove pabaigą, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant dėl atsakovų atleidimo teisėtumo.

2.4. Atsakovams priteista vidutinio darbo užmokesčio išmoka už priverstinės pravaikštos laiką yra proporcinga ir adekvati sankcija už padarytą teisės pažeidimą, suderinama su DK 2 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės principais, proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu.

2.5. Ieškovė pati ne kartą pripažino, kad iki šiol nėra visiškai atsiskaičiusi su atleistais iš darbo darbuotojais, nenurodydama tokio neveikimo priežasčių, tačiau teismas, vadovaudamasis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nepriteisė atsakovams netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismas, nepriteisdamas atsakovams netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką, o priteisdamas tik išmokas už priverstinės pravaikštos laiką, proporcingai ir adekvačiai kompensavo atsakovams jų dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

15. Nors byloje buvo sprendžiami įvairaus pobūdžio abiejų ginčo šalių pareikšti reikalavimai (dėl atleidimo iš darbo pripažinimo (ne)teisėtu, skirtingų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, netesybų taikymo), su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka tik ieškovė, kuri ginčija ne visą sprendimą, bet išskirtinai tik jo dalį, kuria, pripažinęs atsakovų atleidimą iš darbo neteisėtu, pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovams iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Būtent šios sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas sudaro apeliacijos ribas.

Dėl ieškovės prašymo išreikalauti papildomus įrodymus

16. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo į bylą išreikalauti papildomą įrodymą – VSDFV 2020 m. sausio 2 d. pranešimą atsakovui D. V. apie jo darbo santykių su ieškove pabaigą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

17. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių argumentų, kurie leistų spręsti, kad poreikis bylos medžiagą papildyti įrodymais iškilo tik po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, jog galimybės ieškovei pateikti minėtą įrodymą ar prašymą dėl jo išreikalavimo dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apribotos. Priešingai, ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovai aplinkybes apie tai, kada ir kaip jie sužinojo apie darbo sutarčių nutraukimą, įvardijo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau šias aplinkybes patvirtinančio įrodymo nepateikė, o teismas jo neišreikalavo.

18. Teisėjų kolegija požymi, kad ieškovės nurodytos aplinkybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo siejamos su atsakovų reikalavimu pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu, kurio vertinimas, kaip minėta nutarties 15 punkte, nepatenka į apeliacijos ribas, o ieškovė, akcentuodama galimai nesąžiningą atsakovų elgesį, CPK 199 straipsnyje įtvirtinta teise nesinaudojo, t. y. prašymo išreikalauti įrodymus, kurie galimai patvirtintų darbdavio procesinę poziciją, neteikė. Vadovaujantis CPK 414 straipsniu kuriamu teisiniu reglamentavimu, nukrypimas nuo rungimosi ir dispozityvumo principų bei aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant darbo ginčus yra siejamas su viešuoju interesu apsaugoti darbuotojo, kaip potencialiai silpnesnės darbo santykių šalies, interesus, todėl spręsti, kad teismas privalėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus, reikšmingus darbdavio procesinei pozicijai patvirtinti, nėra jokio pagrindo.

19. Kartu akcentuotina, kad pateiktas prašymas neatitinka ir CPK 180 straipsnyje įtvirtintos įrodymų sąsajumo taisyklės. Atsakovai neginčija aplinkybės, kad jie praėjus itin trumpam laikui po atleidimo iš darbo įsidarbino kitur, pripažįsta žinoję apie darbo sutarčių nutraukimą. Ieškovės argumentas, kad apie atleidimą atsakovai sužinojo ne iš VSDFV duomenų bazės, bet iš darbdavio, su kuriuo pasiekė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, yra aktualus sprendžiant atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą. Būtent šią aplinkybę ieškovė akcentuoja apeliaciniame skunde. Kita vertus, argumentų, kurie leistų spręsti, kad ieškovės prašomas išreikalauti įrodymas ir su juo susijusios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant atsakovams priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio klausimą, ieškovė nepateikė. Dėl nurodytų priežasčių tenkinti ieškovės prašymą nėra pagrindo.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

20. Vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi, pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu bei nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas, teismas priteisia darbuotojui iš darbdavio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas nustatė atsakovams taikytiną vidutinio darbo užmokesčio dydį – 555 Eur per mėnesį (bruto). Apeliaciniame procese ginčo dėl tokios išvados nekilo. Kartu pirmosios instancijos teismas vidutinį darbo užmokestį darbuotojams iš darbdavio priteisė už maksimalų 1 metų laikotarpį. Būtent nesutikdama su tokiu bylos rezultatu ieškovė ir pateikė apeliacinį skundą.

21. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 ). Įvertinęs aplinkybę, kad 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusiais DK pakeitimais buvo įtvirtinantas maksimalus vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo terminas (1 metai), kasacinis teismas pateikė išaiškinimą, jog pasikeitęs reglamentavimas negali būti aiškinamas kaip panaikinantis teisę ir pareigą, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas konkrečios bylos faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-248/2020).

22. Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog sumos, kurias ieškovė vėlavo atsakovams išmokėti, nėra didelės. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovams iš ieškovės vidutinis darbo užmokestis buvo priteistas ne už ieškovės vėlavimą atsiskaityti (atsakovų DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu teiktą prašymą pirmosios instancijos teismas atmetė), bet už priverstinės pravaikštos laiką, konstatavus neteisėtą atsakovų atleidimą iš darbo (DK 218 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, nors pirmosios instancijos teismas ir teisingai nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje įtvirtintas draudimas esant dviem savarankiškiems darbuotojų teisių pažeidimams (tiek pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, tiek ir konstatavus tinkamą neatsiskaitymą su atleistu darbuotoju) taikyti dvi savarankiškas DK 147 straipsnio 2 dalyje ir 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sankcijas, t. y. du kartus priteisti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį, nes tai paneigtų šių išmokų kompensacinę prigimtį ir lemtų nepagrįstą darbuotojo praturtėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012, 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-687/2015), tokia išvada nepaneigia teismo pareigos parinkti tokio dydžio išmoką, kuri apimtų tiek kompensaciją už laiku neišmokėtą darbo užmokestį, tiek ir už priverstinės pravaikštos laiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014). Kitaip tariant, kaip teisingai nurodo atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą, sprendžiant išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo klausimą aplinkybė, kad darbdavys ne tik neteisėtai atleido darbuotojus iš darbo, bet ir su jais tinkamai neatsiskaitė, pripažintina reikšmingu darbdaviui nepalankiu faktoriumi.

23. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat nurodo, kad, darbo santykius nutraukus 2020 m. sausio 2 d., atsakovai iš karto įsidarbino kitur ir gavo darbo užmokestį, t. y. realių nuostolių nepatyrė, todėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas lemtų jų nepagrįstą praturtėjimą. Atmesdamas šį argumentą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismo pareiga mažinti išmoką už priverstinės pravaikštos laiką darbuotojo tuo laikotarpiu gautų pajamų iš kitos darbinės veiklos dydžiu buvo įtvirtinta iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalyje, o galiojančios redakcijos DK tokios taisyklės nėra, todėl ši aplinkybė negali būti pagrindu išmokos dydžiui mažinti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies.

24. Aiškindamas pakitusį teisinį reglamentavimą kasacinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybė dėl darbuotojo gautų kitoje darbovietėje pajamų nėra pakankamas argumentas sumažinti darbuotojui priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019). Kita vertus, tokia išvada negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad nurodyta aplinkybė turi būti ignoruojama sprendžiant klausimą, kokio dydžio išmoka būtų proporcinga susiklosčiusioje individualioje situacijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo cituota DK 300 straipsnio 4 dalies nuostata dėl privalomo išmokos mažinimo darbuotojui įsidarbinus kitoje darbovietėje gauto darbo užmokesčio dydžiu galiojo nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. liepos 1 d. (iki tol galiojusios redakcijos DK 297 straipsnyje tokios taisyklės taip pat nebuvo). Spręsdamas ginčus dėl išmokos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo darbuotojams, kurie buvo neteisėtai atleisti iš darbo iki 2013 m. sausio 1 d., kasacinis teismas nurodė sutinkantis su argumentu, kad vien ta aplinkybė, jog po atleidimo iš darbo darbuotojas įsidarbino kitoje įmonėje, negali būti pripažįstama atskaitos tašku sprendžiant dėl priteistinos pagal DK 297 straipsnio 3 dalį išmokos dydžio, tačiau tai yra vienas iš kriterijų, vertintinų nustatant priteistinos išmokos dydžio atitiktį proporcingumo principui ir jo pagrindinei funkcijai – darbuotojo praradimams kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2011, 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-687/2015). Aplinkybė, kad, darbo sutartis neteisėtai nutraukus 2020 m. sausio 2 d., atsakovas H. V. kitoje darbovietėje įsidarbino 2020 m. sausio 3 d., o atsakovas D. V. – 2020 m. sausio 6 d., leidžia spręsti, jog neteisėto atleidimo sąlygotą pajamų iš darbinės veiklos praradimo problemą atsakovai išsprendė pakankamai sklandžiai, dėl ko maksimalios įstatyme įtvirtintos kompensacinės išmokos priteisimas šiomis individualiomis sąlygomis aiškiai neatitiktų proporcingumo ir šalių interesų pusiausvyros principo, kadangi didžiąja dalimi pasižymėtų ne kompensaciniu, bet sankciniu pobūdžiu.

25. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad priverstinės pravaikštos laikotarpis nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo sudaro beveik 20 mėn., prašydama mažinti atsakovams priteistas išmokas ieškovė neįrodinėja, kad tokį ilgą priverstinės pravaikštos laikotarpį sąlygojo netinkamas atsakovų procesinis elgesys. Priešingai, jeigu ieškovė nebūtų reiškusi nepagrįsto ieškinio ir Komisijos 2020 m. gegužės 4 d. sprendimai būtų įsiteisėję, atsakovų priverstinė pravaikšta būtų tęsusis 5 mėn. ir atsakovams nebūtų reikėję dar beveik pusantrų metų laukti jiems priklausančių sumų.

26. Kaip nepagrįstą teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad išmokos suma turėtų būti apskaičiuojama taikant DK 57 straipsnio 8 dalyje numatytą išeitinės išmokos dydį. Ši išmoka yra skaičiuojama teisėto darbo sutarties nutraukimo atveju, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Kartu pabrėžtina, kad išeitinei išmokai prilygintina kompensacija yra numatyta ir DK 218 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią, konstatavus, kad darbuotojas atleistas iš darbo neteisėtai, ir jo į darbą negrąžinus, darbuotojui, priklausomai nuo darbo santykių trukmės, už kiekvienus du darbo metus priteisiama vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Kadangi atsakovų darbo santykiai su ieškove truko trumpiau nei du metus, tokia kompensacija jiems nebuvo priteista. Kita vertus, iš dalies sutikdama su skundo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad, atsakovams dirbus trumpiau nei metus (į darbą atsakovas D. V. priimtas 2019 m. vasario 4 d., atsakovas H. V. – 2019 m. gegužės 4 d.), vidutinio darbo užmokesčio už 12 mėn. priteisimas, kaip neteisėto atleidimo iš darbo pasekmė, nėra pažeidimui proporcinga priemonė.

27. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovų nesąžiningumo ginčijant atleidimo iš darbo teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovų reikštų pretenzijų darbdaviui pagrįstumas yra konstatuotas ieškovės neskundžiama teismo sprendimo dalimi. Atsakovai darbo ginčą iniciavo nedelsdami (jų prašymai Komisijoje registruoti dar 2020 m. sausio 21 d.). Vos tik informuota apie jos atžvilgiu reiškiamas pratenzijas, ieškovė galėjo imtis veiksmų neteisėto savo elgesio padariniams pašalinti, tiek koreguodama darbo santykių nutraukimo pagrindą, tiek inicijuodama darbo santykių atkūrimą, tiek ir ieškodama taikaus konfliktinės situacijos sprendimo, tačiau to nepadarė, nepagrįstai neigdama savo veiksmų neteisėtumą, todėl turi prisiimti neigiamus savo neteisėto elgesio padarinius.

28. Apibendrindama nutarties 20–27 punktuose pateiktus išaiškinimus teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovams iš ieškovės priteistas vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumas sumažinti per pusę iki 3 330 Eur (6 660 Eur / 2) kiekvienam atsakovui. Tokios sumos priteisimas užtikrins proporcingumo principą ir šalių interesų pusiausvyrą, kadangi netaps per didele finansine našta ieškovei, bet kartu ir nenulems atsakovų nepagrįsto praturtėjimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

29. Pripažinus, kad yra pagrindas sumažinti atsakovams iš ieškovės priteistas išmokas už priverstinės pravaikštos laiką, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šių išmokų priteisimo keičiama (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

30. Sprendimą pakeitus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo klausimas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo trys savarankiški reikalavimai (dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, nedraudiminių laikotarpių pripažinimo draudiminiais ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo), kurie buvo patenkinti visa apimtimi, bei du išvestiniai reikalavimai dėl netesybų taikymo, iš kurių buvo patenkintas vienas. Net ir atmetęs reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už vėlavimo atsiskaityti laiką priteisimo teismas sprendė, kad buvo priimtas atsakovams palankus sprendimas, priteisė atsakovams iš ieškovės visų jų turėtų išlaidų atlyginimą, o ieškovės turėtų išlaidų ar jų dalies atlyginimo iš atsakovų nepriteisė. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodė prašanti perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, tačiau savarankiškų argumentų dėl minėtų skundžiamo sprendimo motyvų nepateikė, kas leidžia spręsti, kad prašymas dėl išlaidų perskirstymo yra siejamas išskirtinai su materialinio reikalavimo dėl išmokos už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisimu ar sumažinimu. Šį reikalavimą patenkinusi iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas išlaidas skirstyti santykiu 90/10 atsakovų naudai.

31. Atsakovai su 2021 m. sausio 26 d. ir 2021 m. balandžio 6 d. prašymais pateikė duomenis apie 1 800 Eur atstovavimo išlaidas (1 600 Eur + 200 Eur), ieškovė su 2020 m. lapkričio 17 d., 2021 m. sausio 27 d. ir 2021 m. balandžio 7 d. prašymais – duomenis apie 1 000 Eur atstovavimo išlaidas (600 Eur + 200 Eur + 200 Eur). Šių išlaidų sumos, atsižvelgiant tiek į ginčo pobūdį, tiek ir į atliktus procesinius veiksmus, negali būti vertinamos kaip neproporcingai didelės, todėl, vadovaujantis nutarties 30 punkte aptarta proporcija, atsakovai turi teisę į 1 620 Eur (1 800 Eur * 90 proc.), ieškovė – į 100 Eur (1 000 Eur * 10 proc.) atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme procese atlyginimą. Šias priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, gaunama bendra 1 520 Eur (1 620 Eur – 100 Eur) iš ieškovės atsakovams priteisina atstovavimo išlaidų atlyginimo suma. Kadangi įstatyme nenumatytas prievolių ar reikalavimo teisių, susijusių su procesinių išlaidų atlyginimu, solidarumas, nurodyta suma dalinama per pusę, kiekvienam atsakovui iš ieškovės pirmosios instancijos teismo priteistą atstovavimo išlaidų atlyginimo sumą mažinant iki 760 Eur (1 520 Eur / 2).

32. Atsižvelgiant į nutarties 30 punkte pateiktą proporciją, iki 6,25 Eur (6,94 Eur * 90 proc.) mažinama iš ieškovės valstybei priteista išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo valstybei suma (CPK 96 straipsnis). Kadangi iš ieškovės atsakovams priteistos sumos buvo sumažintos 6 660 Eur (3 330 Eur + 3 300 Eur) dydžiu, 150 Eur (6 660 Eur *3 proc. * 75 proc.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis) iki 295 Eur (445 Eur – 150 Eur) mažinama iš ieškovės valstybei priteisto žyminio mokesčio suma.

33. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies (50 proc.), lygiomis dalimis dalintinos šalių apeliaciniame procese turėtos išlaidos. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė duomenis apie sumokėtą 300 Eur žyminį mokestį ir 400 Eur atstovavimo išlaidas už skundo parengimą, iš viso 700 Eur (300 Eur + 400 Eur), todėl jai iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiama po 175 Eur (700 Eur * 50 proc. / 2) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo. Atsakovai su atsiliepimu į skundą pateikė duomenis apie 600 Eur atstovavimo išlaidas, todėl jiems iš ieškovės lygiomis dalimis priteisiama po 150 Eur (600 Eur * 50 proc. / 2). Priešpriešines sumas įskaičius tarpusavyje, ieškovei iš atsakovų priteisiama po 25 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 30 d. sprendimą pakeisti.

Atsakovams H. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. V., gim. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krausas“, juridinio asmens kodas 302277547, priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumą sumažinti nuo 6 660 Eur (šešių tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimties eurų) iki 3 330 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų trisdešimties eurų) kiekvienam atsakovui, o priteistą atstovavimo išlaidų atlyginimo sumą sumažinti nuo 900 Eur (devynių šimtų eurų) iki 760 Eur (septynių šimtų šešiasdešimties eurų) kiekvienam atsakovui.

Iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Krausas“, juridinio asmens kodas 302277547, valstybei priteistą su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo sumą sumažinti nuo 6,94 Eur (šešių eurų 94 ct) iki 6,25 Eur (šešių eurų 25 ct), o priteistą žyminio mokesčio sumą – nuo 445 Eur (keturių šimtų keturiasdešimt penkių eurų) iki 295 Eur (dviejų šimtų devyniasdešimt penkių eurų).

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Krausas“, juridinio asmens kodas 302277547, priteisti iš atsakovų H. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. V., gim. (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis po 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese atlyginimo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEdvardas PaliokasJurgita Sujetienė