Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį Marijampolės pataisos namuose netinkamomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog bendrabučio tipo patalpose sanitariniai mazgai buvo netinkamai įrengti, nes vienas nuo kito iš šonų buvo atskirti metalo skardos plokštėmis, o iš priekio buvo atviri, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų, tualetai atskirti pertvaromis, nuo 2021 m. kovo mėnesio 4-to ir 5-to būrių sanitarinių mazgų patalpose įrengtos tualeto kabinos. Minėtą aplinkybę patvirtintina į bylą pateiktos sanitarinių mazgų foto nuotraukos (b. l. 22, 26). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau- ir LVAT), formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentas dėl netinkamo tualetų įrengimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas reikalavimą grindžia aplinkybėmis dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose. Nurodo, kad dušai atskirti tik pertvaromis, o iš priekio dušai yra atviri, todėl besiprausiantį pareiškėją galėjo stebėti kiti asmenys.

Dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo, pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).

Kita vertus, pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras nenumato, nepaisant to, LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas, nors ir neužtikrinant visiško privatumo, savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).

Nagrinėjamo ginčo atveju, teismas įvertinęs atsakovės atstovo pateiktas nuotraukas(b. l. 27-30), kuriose matyti, jog Marijampolės PN įrengtoje dušinėje, dušai vienas nuo kito buvo atskirti sienelėmis, uždengiančiomis vaizdą tarp dušu besinaudojančių asmenų, taip pat kitus duomenis apie Marijampolės PN įrengtus dušus, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu, o pareiškėjo teiginiai, jog kitas asmuo besinaudojantis dušu galėjo jį stebėti laikytini nepagrįstais. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas šių atsakovo pateiktų teiginių neginčijo ir nepaneigė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo skunde minimi Marijampolės PN trūkumai tiesiogiai sąlygojo jo teisių pažeidimą ir dėl to sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Marijampolės PN pasivaikščiojimo kiemelis per mažas.

Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui įtvirtinti Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose. Šiose taisyklėse reikalavimų bendram pasivaikščiojimo kiemo, ar vienam kalinamam asmeniui tenkančio ploto norma nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto atmetami.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina, kad Marijampolės PN nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla.

Iš atsakovės atstovo paaiškinimų nustatyta, kad 2 sektoriuje veikiančioje džiovykloje yra sudarytos sąlygos džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, batus, be to, nuteistieji taip pat gali naudotis Marijampolės PN skalbyklos paslaugomis, iš kurios skalbiniai nuteistiesiems grąžinami išdžiovinti, džiovinimo vietos įrengtos ir būrių kiemuose po stacionariais stogeliais. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl sunkumų džiovinant drabužius, ar, kad pareiškėjui būtų atsisakyta suteikti džiovinimo paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentas, kad Marijampolės PN 5 būriui nebuvo skirta drabužių ir avalynės džiovykla, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymi, kad taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų realumą. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Marijampolės PN metu, būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.

Kaip minėta, pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlygimo, todėl privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, tačiau jo teiginiai pagrįsti tik nurodomais abstrakčias jo teisų pažeidimais, nepatvirtintais jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nulėmė realų jo teisių pažeidimą. Nenustatyta, kad Marijampolės PN pareigūnai, valstybės tarnautojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas, be kita ko, nenurodo, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą.

Todėl, atsižvelgus į prieš tai nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtas veikimas ar neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, priežastinio ryšio, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus dėl skunde nurodytų aplinkybių. Dėl šios priežasties, remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas visiškai kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.