Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-10-20 · Administracinė byla Nr. eI2-1621-764/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-10-20
Bylos Nr.
eI2-1621-764/2020
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02873-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
UAB "Želvaičių valda"
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
Telšių rajono savivaldybė, atstovaujama Telšių rajono savivaldybės tarybos
Advokatai
Eglė Jagelienė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1621-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02873-2015-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. spalio 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,sekretoriaujant Irenai Mialdunienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovei Eglei Jagelienei,atsakovės atstovei Agatai Šeporaitienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių rajono savivaldybei, atstovaujamai Telšių rajono savivaldybės tarybos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Želvaičių valda“ kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba), 460 119,91 Eur nuostolių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde paaiškina, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 konstatavo, jog administracinių aktų priėmimo metu miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), ir 1,4222 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau bendrai vadinami – Žemės sklypai), buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas. Šiuos Žemės sklypus pareiškėja įsigijo pirkimo–pardavimo sutartimis iš A. V. ir D. F. V., tačiau šių asmenų nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai. Taigi pareiškėja, minėtu Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu jai priklausančius Žemės sklypus grąžinus valstybės nuosavybėn dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, patyrė žalą, nes negalėjo įgyvendinti investicinio projekto – vykdyti ūkinę komercinę veiklą (suformuoti gyvenamųjų namų kvartalą su visa infrastruktūra bei rekreacinėmis zonomis), į kurią yra investavusi (toliau – investicinis projektas).

Žemesnės instancijos teismas

Netekus dalies teritorijos pareiškėjai likusios teritorijos plėtra tapo tiesiog neperspektyvi, todėl visos patirtos veiklos sąnaudos, sužlugdžius investicinį projektą, reiškia jos patirtus nuostolius. Kadangi Šiaulių apygardos administracinis teismas minėtame sprendime konstatavo, kad būtent dėl netinkamo valdžios institucijų darbo buvo atkurtos nuosavybės teisės, reiškiant reikalavimą atlyginti turtinę žalą, lieka tik įrodyti žalą ir priežastinį ryšį. Įgyvendindama Investicinį projektą pareiškėja patyrė 460 119,91 Eur nuostolių, juos ir prašo priteisti iš atsakovės atstovės.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė palaikė skundo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog žala, kilusi iš neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, pareiškėjai yra atlyginta restitucijos būdu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016. Teigia, jog pareiškėjos per 10 metų neįgyvendintas Investicinis projektas neturi jokio priežastinio ryšio su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. priimtu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016, kadangi tik dėl jos pačios neveikimo minėtas Investicinis projektas yra neįgyvendintas, todėl jokia turtinė žala šiuo atveju negali būti pripažįstama. Be to, kaip nurodyta UAB „Ober Haus“ konsultacijoje dėl galimos turto kainos po restitucijos, pareiškėjai yra galimybė plėtoti gyvenamųjų namų kvartalą pagal detalųjį planą. Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėja neįrodė nei turtinės žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėja turi teisę į žalos atlyginimą Šiaulių apygardos administracinio teismui 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 nusprendus grąžinti Lietuvos Respublikos nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, tačiau gali būti atlyginti tik nuostoliai, susiję su netektu valstybinės reikšmės miškų plotu, tačiau ne visais Žemės sklypais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio datą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 657 E. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9211 ha miško plotą, grąžindamas natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su A. V. Žemės sklypus. Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 658 A. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9212 ha miško plotą ir grąžino natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su E. V. 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą. Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ atkūrė nuosavybės teises į žemę A. V. ir E. V. ir grąžino natūra laisvus (neužstatytus) bendro ploto 17,6015 ha žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise – Telšių mieste į 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą, nustatė grąžinamų natūra žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį – žemės ūkio ir specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5310) A. V. ir D. F. V. (E. V. turto paveldėtoja) pardavė UAB „Želvaičių valda“ 14,4676 ha žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5312) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda“ 1,4222 ha žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5308) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda“ 1,6455 ha žemės sklypą su statiniais, unikalus Nr. 4400-0530-6952, esantį Malūno g. 15, Telšių m., už 175 500 Lt. Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė 2015 m. birželio 19 d. su pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu buvusiems savininkams buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat civilinius sandorius, susijusius su ginčo žemės sklypų nuosavybės teisės perleidimu, bei dalį detaliojo plano sprendinių ir taikyti restituciją – grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, ir 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 15 264,36 Eur. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) prokurorės prašymą patenkino iš dalies ir konstatavo, kad priimant administracinius aktus miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės sklype ir 1,4222 ha žemės sklype, buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas, todėl nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai, panaikino skundžiamas administracinių aktų dalis, pripažino negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir sandorių dalis, taip pat taikė restituciją ir grąžino natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), išnagrinėjęs šią administracinę bylą apeliacine tvarka, 2017 m. spalio 11 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-971-362/2016 pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl Telšių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 211 dalies panaikinimo ir kitų reikalavimų, 2016 m. balandžio 25 d. sprendime, kuris LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartimi paliktas nepakeistas, konstatavo, jog nuosavybės teisės buvo atkurtos dėl netinkamo valdžios institucijų darbo. Teismas konstatavo, kad šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš esmės konstatuoti Tarnybos darbuotojų neteisėti veiksmai, nes, kaip pripažinta, tokią situaciją (kurioje nepagrįstai ir neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypus) lėmė būtent valstybės institucijų veiksmai, o pareiškėjos veiksmų sąžiningumas (perkant Žemės sklypus) šioje situacijoje yra nepaneigtas.

Vertindamas pareiškėjos reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumą, teismas pažymėjo, kad Žemės sklypus ji įsigijo 2005 m. ir, kaip pati patvirtino, ketino vykdyti investicinį projektą, nes būtent dėl šio investicinio projekto įgyvendinimo jis ir buvo įsteigtas, tačiau pareiškėja šių įsigytų Žemės sklypų nenaudojo pagal tiesioginę jų paskirtį. Pareiškėja inicijavo detaliojo plano rengimą, kad būtų suformuoti Žemės sklypai. Teismas akcentavo, kad, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, pareiškėja nuo 2005 m. Žemės sklypų įsigijimo iki 2010 m. lapkričio 25 d., t. y. po detaliojo plano patvirtinimo, per 10 metų nepakeitė Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) pagrindinės naudojimo paskirties iš „žemės ūkio“ į „kita“. Kadangi nurodytų Žemės sklypų paskirtis nėra pakeista, teismas padarė išvadą, kad investicinis projektas nebuvo plėtojamas. Teismas taip pat atsižvelgė į byloje esančio UAB „Ober Haus“ 2016 m. gegužės 2 d. konsultacijos „Dėl galimos turto kainos“ III priede esančias turto fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog pareiškėja po Žemės sklypų įsigijimo nėra atlikusi jokių veiksmų: nėra įrengtos rekreacinės zonos, vaikų poilsio-žaidimų aikštelės, dviračių takai, pasivaikščiojimo takai, viešbučio, kavinės, automobilių parkavimo vietos, nepradėta kotedžų statyba. Iš šių nuotraukų matyti, kad tokie darbai net nepradėti (jokių parengiamųjų darbų, iš kurių būtų galima spręsti, kad čia bus vykdoma mažaaukščių namų statyba ir rengiamas gyvenamųjų namų kompleksas). Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad 2005 m. rugpjūčio 4 d. įsigyti Žemės sklypai pagal pateiktas nuotraukas yra tokios pat būklės kaip ir prieš 10 metų, t. y. jų įsigijimo metu, ir tik pareiškėjos neveikimas lėmė, kad patyrė žalą ir neįgyvendina investicinio projekto, į kurį yra investavusi.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 buvo taikyta restitucija ir pareiškėjui už 7,0218 ha Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn grąžintą valstybinės reikšmės miško plotą priteista 63 566,03 Eur. Šioje byloje restitucija taikyta, visų pirma, dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių sprendimų aktų neteisėtumo, todėl pareiškėjui už prarastą turtą buvo atlyginta, t. y. žala, kilusi iš neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, pareiškėjui yra atlyginta restitucijos būdu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, kad netekus dalies teritorijos jai likusios teritorijos plėtra tapo neperspektyvi, o likęs turtas nuvertėjo. Pareiškėja pati patvirtino, kad bendras įsigytų Žemės sklypų plotas yra 20,4884 ha. Kaip minėta, valstybei iš pareiškėjos grąžinta 7,0218 ha, taigi jos nuosavybėje liko 13,4666 ha žemės plotas. Teismui pateiktoje UAB „Ober Haus“ 2016 m. gegužės 2 d. konsultacijoje dėl galimos turto kainos yra nurodyta, kad po restitucijos išlieka galimybė pareiškėjai pagal detalųjį planą plėtoti gyvenamųjų namų kvartalą, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, jog jos turtas yra visiškai nuvertėjęs.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad patyrė nuostolių, išmokėdama darbuotojams darbo užmokestį, teismas pažymėjo, kad byloje neįrodyta, jog pareiškėjos išmokėtas darbo užmokestis yra susijęs su netektu valstybinės reikšmės miškų plotu. Dėl žemės mokesčių mokėjimo teismas atkreipė dėmesį, jog žemės mokesčiai mokami už naudojimąsi žeme ir nekilnojamuoju turtu. Pareiškėja nuo 2005 m., kai įsigijo Žemės sklypus, iki 2015 m. savo nuožiūra, nepažeisdama įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, faktiškai galėjo valdyti, naudoti ir disponuoti Žemės sklypais, gaudama iš jų naudos, todėl jai buvo privalu mokėti šiuos mokesčius. Vertindamas pareiškėjos teiginį dėl mokėtų palūkanų pagal paimtas paskolos sutartis, teismas pažymėjo, kad, pagal pareiškėjos teismui pateiktas paskolos sutartis, ji 2005–2011 m. iš keturių akcininkų (V. B., J. V., A. P., O. S.) pasiskolino 714 275,00 Lt (207 036,23 Eur). Pareiškėja prašyme nurodė, kad akcininkai bendrovei iš viso paskolino 676 564,42 Lt (195 946,59 Eur), t. y. 37 711,00 Lt (10 921,86 Eur) mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyse. Juridinių asmenų registrui pateiktoje 2014 m. finansinėje ataskaitoje kaip ilgalaikė finansinė skola nurodyta 676 564,64 Lt. 2006 m. pareiškėja Juridinių asmenų registrui pateiktame aiškinamajame rašte nurodė, kad finansinei ir investicinei veiklai priskiriama: palūkanos, baudos, delspinigiai, tačiau pačios pareiškėjos Juridinių asmenų registrui teikiamose 2006–2015 m. finansinėse ataskaitose (VII straipsniuose) nepateikta jokia informacija apie priskaičiuotas (išmokėtas) palūkanas. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, padarė išvadą, kad 2005–2015 m. pagal sudarytas paskolos sutartis jokios palūkanos nebuvo skaičiuojamos, nes paskolų sutartyse palūkanų mokėjimas nebuvo nustatytas. Pareiškėjos teismui pateiktos paskolos sutartys, sudarytos 2007 m., 2008 m., 2009 m. ir 2011 m., nenumatė palūkanų mokėjimo už suteiktas paskolas. Iš byloje esančių pareiškėjos pateiktų susitarimų dėl 2005 m. paskolų sutarčių pakeitimo, kuriuose nustatytas palūkanų mokėjimas, galima daryti išvadą, kad jie buvo sudaryti ne 2006 m. Šią aplinkybę patvirtina ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) pateiktos UAB „Želvaičių valda“ deklaracijų formos FR0711 (ir jų priedai: FR0711A, FR0711B, FR0711C ir FR0711D), jose pareiškėja nenurodė palūkanų normos (t. y. langelis C11 neužpildytas). Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog paskolos buvo sudarytos būtent dėl investicinio projekto ir paskolinti pinigai panaudoti būtent investiciniam projektui. Byloje nėra pateikta duomenų, kad minėtos išlaidos (be kita ko, už įsigyto nugriauto statinio išregistravimą, kraštovaizdžio projekto vizualizaciją, projekto Žemės sklypų topografines nuotraukų ir topografinių planų parengimą) susidarė būtent dėl Žemės sklypų, taip pat dėl pareiškėjos vykdyto investicinio projekto įgyvendinimo, todėl teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neturi teisinio pagrindo reikalauti atlyginti susidariusią žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, įsigydama Žemės sklypus, pati prisiėmė riziką dėl galimų kilsiančių pasekmių įgyvendinant projektą. Pareiškėja, kaip verslo subjektas, turi organizuoti savo verslą taip, kad nesukeltų grėsmės investuotam kapitalui ir gaunamoms pajamoms, būti apdairus siekdamas sumažinti investicijų riziką, taip pat prisiimti riziką už padarytus sprendimus, o ne stengtis perkelti naštą už savo priimamus sprendimus Lietuvos valstybei. Teismas pabrėžė, kad laikantis priešingos nuostatos valstybei nepagrįstai būtų perkeliama privataus ūkio subjekto verslo rizika. Taigi pareiškėjos veiksmai (paslaugos pas notarą tvirtinant Žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, Žemės sklypų kadastro duomenų keitimas Nekilnojamojo turto registre, detaliojo plano keitimas, Žemės sklypų formavimas, topografinių nuotraukų ir planų rengimas, vizualizacijos projektų rengimas, paimtų paskolų grąžinimas ir patirtos išlaidų, atliekant minėtus veiksmus) laikytini jos savarankiškai pasirinktu veikimo modeliu, nesusijusiu su atsakovo neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjai neįrodžius, kad žalą (nuostolius) ji patyrė būtent dėl neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų, teismas nusprendė, kad šiuo atveju nenustatytas priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų veiksmų, taip pat neįrodytas turtinės žalos dydis, kaip būtina sąlyga reikalavimui atlyginti žalą patenkinti. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jį apskundė apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. gruodžio 4 d. nutartimi apeliacinį skundą patenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė teismui nagrinėti iš naujo.

Minėtoje nutartyje LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjos argumentų dėl patirtos turtinės žalos, susijusios su įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytais neteisėtais veiksmais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo detaliai išnagrinėti pareiškėjos argumentus dėl turtinės žalos (tiesioginių nuostolių), kurią, pasak jos, patyrė dėl netinkamo valdžios institucijų darbo atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypus, kuriuose buvo valstybinės reikšmės miško plotai, atlyginimo priteisimo. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti teisinį santykį tarp prašomos turtinės žalos ir jau pritaikytos restitucijos. Teisėjų kolegija nusprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi prezumpcijos, kad pareiškėjos veiksmai (paslaugos pas notarą tvirtinant žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, Žemės sklypų kadastro duomenų keitimas Nekilnojamojo turto registre, detaliojo plano keitimas, žemės sklypų formavimas, topografinių nuotraukų ir planų rengimas, vizualizacijos projektų rengimas, paimtų paskolų grąžinimas ir patirtos išlaidų, atliekant minėtus veiksmus) yra jos pačios savarankiškai pasirinktas veikimo modelis, nesusijęs su neteisėtais atsakovės veiksmais. Taigi, teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pritaikius restituciją nuostoliai pareiškėjai yra jau atlyginti. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, jog ginčo atveju pritaikius restituciją pareiškėjai buvo atlyginta tik valstybei grąžintų Žemės sklypų dalių rinkos vertė, tačiau ne jos patirti nuostoliai. Teismo nuomone, apeliaciniame skunde pagrįstai keliamas klausimas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigė esant nuostolių atlyginimą restitucijos forma.

Apibendrindamas nutarties motyvus, teismas nutarė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neatliko detalios pareiškėjos argumentų dėl patirtos turtinės žalos analizės, o šio teismo išvada dėl to, kad pareiškėja neįrodė, jog žalą ji patyrė būtent dėl neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų, yra nepagrįsta. Dėl nurodytų priežasčių bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos (tiesioginių nuostolių), kurią, pareiškėjos teigimu, ji patyrė dėl netinkamo valdžios institucijų darbo atkuriant nuosavybės teises į Žemės sklypus, kuriuose buvo valstybinės reikšmės miško plotai, atlyginimo.

Remiantis rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 657 E. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9211 ha miško plotą ir grąžino natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su A. V. Žemės sklypus.

Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 658 A. V. atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusio savininko S. V. iki nacionalizacijos Telšių mieste valdytą 4,8796 ha žemės ir 3,9212 ha miško plotą ir grąžino natūra bendrosios dalinės nuosavybės teise su E. V. 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą.

Telšių apskrities viršininkas 2005 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ atkūrė nuosavybės teises į žemę A. V. ir E. V. ir grąžino natūra laisvus (neužstatytus) bendro ploto 17,6015 ha žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise – Telšių mieste į 14,4676 ha žemės sklypą ir 1,4222 ha žemės sklypą, nustatė grąžinamų natūra žemės sklypų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį – žemės ūkio ir specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.

2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5310) A. V. ir D. F. V. (E. V. turto paveldėtoja) pardavė UAB „Želvaičių valda“ 14,4676 ha žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės (miško) pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5312) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda 1,4222 ha Žemės sklypą už 100 000 Lt. 2005 m. rugpjūčio 4 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. T3GP-5308) A. V. ir D. F. V. pardavė UAB „Želvaičių valda“ 1,6455 ha žemės sklypą su statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 175 500 Lt.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė 2015 m. birželio 19 d. su pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu buvusiems savininkams buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat civilinius sandorius, susijusius su ginčo žemės sklypų nuosavybės teisės perleidimu, bei dalį detaliojo plano sprendinių, ir taikyti restituciją: grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, bei priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 15 264,36 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) prokurorės prašymą patenkino iš dalies ir konstatavo, kad priimant administracinius aktus miškų plotai, esantys 14,4676 ha žemės sklype ir 1,4222 ha žemės sklype, buvo valstybės išperkami, kadangi pateko į Telšių miesto miškų (miškų parko) teritorijas, todėl nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai, panaikino skundžiamas administracinių aktų dalis, pripažino negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir sandorių dalis, taip pat taikė restituciją ir grąžino natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 6,8516 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 14,4676 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 0,1702 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į 1,4222 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)., bei priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės UAB „Želvaičių valda“ 63 566,06 Eur. LVAT, išnagrinėjęs šią administracinę bylą apeliacine tvarka, 2017 m. spalio 11 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laikoma šių subjektų neteisėta veika, t. y. jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Pagal CK normas, tam, kad būtų atlyginta žala, turi būti konstatuoti neteisėti pareigūnų veiksmai, priežastinis ryšys su atsiradusiomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi tam, kad minėtu pagrindu (CK 6.271 straipsnis) atsirastų tokia turtinė prievolė, būtina nustatyti tam tikrų tokios atsakomybės sąlygų visetą: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pareiškėja skunde nurodo, jog Šiaulių apygardos administraciniam teismui 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) konstatavus, kad nuosavybės teisės į miško plotus atkurtos neteisėtai, panaikinus skundžiamas administracinių aktų dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypus, pripažinus negaliojančiomis paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį ir pirkimų–pardavimų sandorių dalis, pareiškėja patyrė nuostolių.

LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti, t. y. prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

Nagrinėjamu atveju neteisėtų valdžios institucijų darbuotojų veiksmų nereikia įrodinėti, nes šių veiksmų neteisėtumas, atkuriant nuosavybės teises, buvo patvirtintas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 (teisminio proceso Nr. 3-64-3-01973-2015-4) ir LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartimi, kuria minėtas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi darytina išvada, kad šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuoti neteisėti Tarnybos darbuotojų veiksmai, nes, kaip pripažinta, tokią situaciją, kurioje buvo nepagrįstai ir neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypus, lėmė būtent valstybės institucijų veiksmai. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjos veiksmų sąžiningumas nagrinėjamoje situacijoje nebuvo paneigtas.

CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; LVAT 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesas dalijamas į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (iš lot. kalbos būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 ir kt.).

Pažymėtina, jog ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija nereikalauja, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis. Priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad žalos padariusio asmens elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė. Taigi, ekvivalentinio priežastinio ryšio nustatymo teorija įtvirtina lankstaus priežastinio ryšio nustatymą. Dėl ekvivalentinio priežastinio ryšio kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad būtent lankstaus priežastinio ryšio samprata ir yra įtvirtinta CK 6.247 straipsnyje. Anot kasacinio teismo, lankstaus priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio atsirado nuostolių. Kasacinis teismas pabrėžė, jog pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintelė žalos atsiradimo priežastis, bet pakankama priežastis nuostoliams atsirasti. Teismų praktikoje pažymima, kad civilinėje teisėje atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007). Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015).

Byloje nustatyta, kad Žemės sklypus pareiškėja įsigijo 2005 m. ir ketino vykdyti investicinį projektą, nes būtent dėl šio projekto įgyvendinimo ji ir buvo įsteigta, tačiau, atsakovės atstovės nuomone, pareiškėja šių įsigytų Žemės sklypų nenaudojo pagal tiesioginę paskirtį.

Teismas nesutinka su šiuo atsakovės atstovo argumentu, nes, kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, priešingai, nei teigia atsakovė, pareiškėja ginčo sklypus valdė ilgą laiką, įsigytų žemės sklypų paskirtis buvo pakeista 2008 m. savivaldybės tarybos sprendimais, visuose trijuose žemės sklypuose buvo ketinama įrengti vieną gyvenamųjų namų kvartalą, parengtas detalusis planas. Pagal pakeisto detaliojo plano sprendinius iš žemės ūkio paskirties žemės suformuoti 49 žemės sklypai vienbučių gyvenamųjų namų statybai, 6 rekreacinės teritorijos žemės sklypai, 4 sklypai susisiekimo komunikacijoms įrengti, 2 sklypai inžinerinės infrastruktūros objektams įrengti ir 2 sklypai atskiriems želdiniams įrengti. Taip pat iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėja atliko ir kitus parengiamuosius darbus: parengė gyvenamųjų namų kvartalo ir rekreacinių zonų eskizo projektus, topografinius planus, nugriovė viename iš žemės sklypų stovėjusią seną sodybą, sutvarkė elektros instaliacijos darbus ir kt. Nors po detaliojo plano patvirtinimo ir nebuvo pradėtos statybos, tačiau, teismo įsitikinimu, tai nereiškia, jog pareiškėja neatliko jokių parengiamųjų veiksmų investiciniam projektui įgyvendinti. Tai, kad buvo atlikta keletas parengiamųjų veiksmų investiciniam projektui įgyvendinti, patvirtino ir LVAT 2017 m. spalio 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1247-492/2017.

Teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė, kad investicinio projekto neįgyvendino iki galo dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pasaulinės ekonomikos finansinės krizės (konstatuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“). Tačiau, sulaukusi ekonominės krizės pabaigos, atnaujino šio projekto darbus, bet dėl viešojo administravimo subjektų inicijuotų procedūrų dėl Žemės sklypų iš pareiškėjos sugrąžinimo valstybei toliau tęsti darbų negalėjo.

Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėja jau buvo užsitikrinusi ir tolesnį investicinio projekto finansavimą, t. y. vienas iš akcininkų perleido vieną iš savo turimų verslų, dalį uždirbtų pajamų įsipareigojęs skirti būtent Investicinio projekto darbams finansuoti.

Nesutiktina su atsakovės atstovės argumentu, jog pareiškėja siekdama įgyvendinti Investicinį projektą pati prisiėmė riziką dėl jo įgyvendinimo ir realizavimo. Teismas daro išvadą, jog pareiškėja, sudarydama Žemės sklypų įsigijimo sandorius ir atlikdama visas investicijas, kurios pritaikius restituciją tapo beprasmės ir kurių atlyginimo pareiškėja reikalauja, pasikliovė viešojo administravimo subjektų kompetencija ir galiojančių administracinių aktų teisėtumu, todėl pareiškėjai negali būti perkeliama visa atsakomybė už valstybės institucijų padarytas klaidas, kuriomis remiantis priimti neteisėti sprendimai. Teismas pabrėžia, jog gero administravimo principas draudžia valdžios institucijų aplaidumo ar klaidų naštą užkrauti asmeniui, taisant valdininkų padarytas klaidas negali būti neproporcingai ribojamos teisėtai besielgusių, sąžiningų asmenų teisės. Tas pats principas akcentuojamas ir LVAT praktikoje, joje pažymima, kad rūpestingumo pareigų nustatymas negali būti aiškinamas kaip valstybei ar savivaldybei tenkančių pareigų perkėlimas privačiam asmeniui. Toks įstatymų aiškinimas, kad valstybės ir savivaldybių institucijos gali elgtis neteisėtai ir už tai visiškai neatsakyti, nurodant, jog visą riziką už tai turi prisiimti suinteresuotas asmuo, formuotų visuomenėje visiško nepasitikėjimo valstybe mentalitetą, taip pat sudarytų prielaidas valstybės ar savivaldybės institucijoms ir jų pareigūnams elgtis neatsakingai, neapgalvotai vykdyti nustatytas pareigas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies imperatyvą, kad valdžios įstaigos privalo tarnauti žmonėms. Teismas, be kita ko, pabrėžė, kad, visų pirma, valstybės ir savivaldybių institucijos ar kitų privačių subjektų elgesys gali būti labai reikšmingas nustatant priteistiną žalos sumą ir ją mažinant, tačiau kai nėra akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjas siekė neteisėtų tikslų ar kitu būdu elgėsi neteisėtai, visą riziką ir atsakomybę už patirtas išlaidas perkelti pareiškėjui būtų neteisinga (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Šiaulių apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas ir LVAT 2017 m. spalio 11 d. nutartis turi prejudicinę galią nagrinėjamos bylos kontekste ir šiame sprendime bei nutartyje nustatytos šiai bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės, jomis remdamasis konstatuoja, jog pareiškėja jokiais savo neteisėtais veiksmais ar neproporcinga rizika nei prie neteisėtų administracinių aktų priėmimo, nei prie dėl Žemės sklypų dalies praradimo kilusių nuostolių neprisidėjo, šie nuostoliai, teismo įsitikinimu, kilo išimtinai tik dėl trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų. Todėl nagrinėjamu atveju laikytina, jog tarp pareiškėjos patirtų nuostolių, susijusių su žemės dalies praradimu, ir trečiojo suinteresuoto asmens neteisėtų veiksmų egzistuoja ne tik faktinis, bet ir teisinis priežastinis ryšys. Duomenų, kad pareiškėja būtų atlikusi kokius nors neteisėtus ar rizikingus veiksmus, nulėmusius nuostolių atsiradimą dėl prarastos žemės dalies, nėra. Dėl šių priežasčių pareiškėja nagrinėjamu atveju turi teisę į žalos atlyginimą. Tačiau, teismo nuomone, nuostoliai turėtų būti nagrinėjamu atveju sietini ne su visais pareiškėjos įsigytais žemės sklypais ir investicinio projekto įgyvendinimu, bet konkrečiai su grąžintu 7,0218 ha žemės plotu Lietuvos valstybei.

Teismas nepagrįstu laiko atsakovės atstovės argumentą, kad pareiškėjai už prarastą turtą atlyginta restitucijos būdu administracinėje byloje Nr. eI-791-362/2016 įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Pasisakydamas dėl restitucijos ir nuostolių atlyginimo teisinio santykio, teismas pažymi, jog restitucijos paskirtis yra ne atlyginti nukentėjusiai šaliai nuostolius, o grąžinti šalis į pradinę padėtį, buvusią iki negaliojančio sandorio sudarymo momento. Taigi, nagrinėjamu atveju pritaikius restituciją pareiškėjai buvo atlyginta tik valstybei grąžintų Žemės sklypų dalių rinkos vertė, tačiau ne patirti nuostoliai, susiję su Žemės dalimis, kuriose ji planavo vykdyti investicinį projektą ir kurias pareiškėja buvo priversta grąžinti valstybei. Kaip teisingai pažymėjo pareiškėja, ji nagrinėjamu atveju teismo neprašo priteisti nuostolių, susijusių su prarastų Žemės sklypų dalių verte, todėl nuostolių atlyginimas restitucijos forma yra negalimas.

Pareiškėja nurodo, kad ji po Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-971-362/2016 patyrė turtinę žalą (nuostolius), kurią sudaro: 408,94 Eur už notaro paslaugas, 515,81 Eur už įsigytų žemės sklypų registraciją ir nugriautų statinių įregistravimą, 16 015,99 Eur už projekto vizualizaciją, 11 389,31 Eur už žemės sklypų detaliųjų plano rengimą, 10 486,27 Eur už projekto žemės sklypų topografinės nuotraukos ir topografinių planų parengimą, 1 254,05 Eur už elektros instaliacijos darbus, 153 177,29 Eur palūkanų už gautas paskolas projekto įgyvendinimui nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., 5 197,31 Eur sumokėtų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių ir 40 863,50 Eur pareiškėjos veiklos laikotarpiu darbuotojams mokėto darbo užmokesčio sąnaudų. Iš viso pareiškėja teismo prašo priteisti 460 119,91 Eur žalai atlyginti.

Kaip jau minėta, pareiškėja žalą kildina dėl įsigytuose žemės sklypuose, į kurių plotus buvo įtrauktas valstybinės reikšmės miškas, planuotos ūkinės veiklos – gyvenamųjų namų kvartalo statybos – neįgyvendinimo, dėl teismo sprendimu valstybei grąžinto valstybinės reikšmės miško. Teismas atkreipia dėmesį, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu valstybei buvo grąžinta tik 7,0218 ha iš pareiškėjos turimų 15,8898 ha, tai reiškia, kad jos nuosavybėje liko 8,868 ha žemės ploto. Todėl, teismo įsitikinimu, turtinę žalą (nuostolius) nagrinėjamu atveju reikėtų vertinti proporcingai prarasto žemės sklypo plotui, kuris teismo sprendimu buvo grąžintas valstybei, o ne visam pareiškėjos įsigytų žemės sklypų plotui, kuriame planuojama vykdyti investicinį projektą. Teismas, be kita ko, nesutinka su pareiškėjos argumentais, jog detalusis planas negalėjo būti realizuotas išimtinai dėl valstybei grąžinto valstybinės reikšmės miško, nes, kaip matyti, pareiškėjos žemės sklypams buvo nustatyti apribojimai – apsaugos zonos. Teismo nuomone, prieš įsigydama žemės sklypus pareiškėja turėjo žinoti, kad minėtuose žemės sklypuose statinių statyba yra draudžiama. Priešingai, nei teigia pareiškėja, ji, įsigydama valstybinės reikšmės mišką, negalėjo turėti jokių teisėtų lūkesčių miške vykdyti ūkinę statybų veiklą, nes tai draudžiama įstatymais, be to, statyba buvo draudžiama ir dėl nustatytų pakrančių apsaugos zonų. Taigi, Tarnybai netvirtinus detaliojo plano, jokių prielaidų susikurti lūkesčius statyti namus uždraustoje vietoje nesuformavo.

Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentu, jog jeigu įsigydama žemės sklypus būtų žinojusi, kad gali įsigyti tik dalį jų ploto, į kurį nepatenka valstybinės reikšmės miškas, tokių sandorių nebūtų sudariusi, jokio investicinio projekto nebūtų planavusi. Teismas iš byloje esančių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių nustatė, kad sutartyse buvo nurodyta, kokią dalį žemės sklypų sudaro miško plotai, be to, prie sutarčių yra pridėti VĮ Registrų centro žemės sklypų išrašai, todėl pareiškėjai žemės sklypų turinys su nustatytais žemės naudojimo apribojimais įsigijimo momentu buvo žinomas. Iš byloje esančių VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad 14,4676 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra 7,6836 ha miško, atitinkamai 1,4222 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra 0,1587 ha miško. Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, statybos miško žemėje, nepaisant jo nuosavybės formos, yra draudžiamos. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog iš Telšių apskrities viršininko 2005 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 175 „Dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo Telšių mieste“ matyti, kad visam 14,4676 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), dėl šalia esančio (duomenys neskelbtini) ežero yra nustatyta vandens telkinių pakrantės apsaugos juosta. Pažymėtina, kad visos žemės sklypo naudojimo apribojimai yra įrašyti Nekilnojamojo turto registro išraše (duomenys neskelbtini), kuris yra žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties neatskiriamoji dalis. Taigi, pareiškėjai žemės sklypų įsigijimo momentu buvo žinoma, kad žemės sklype, (duomenys neskelbtini), dėl visam žemės sklypo plotui nustatytos pakrantės apsaugos juostos statinių statyba buvo draudžiama. Atitinkamai žemės sklypo, adresu: (duomenys neskelbtini), dalyje 0,174 ha plote dėl nustatytos pakrantės apsaugos juostos ir 0,1587 ha plote esančio miško statyba irgi buvo draudžiama. Visa informacija apie šių žemės sklypų turinį pareiškėjai buvo prieinama sudarant sandorius, todėl ji galėjo ir turėjo žinoti, kad valstybei grąžintinose žemės sklypų dalyse negalės vykdyti statybos darbų. Pareiškėjai, kaip verslo subjektui, keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo standartai, todėl ji turėjo įvertinti prisiimamą riziką.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjai inicijuojant žemės sklypų detaliojo plano rengimą, reikėjo iš anksto įsivertinti akivaizdžią tokio projekto neįgyvendinimo tikimybę, nes dar iki teismui pritaikius restituciją ir pareiškėjai valstybei grąžinant valstybinės reikšmės mišką turėjo būti akivaizdu, jog didžiojoje žemės sklypų teritorijoje statyba yra draudžiama.

Pareiškėja skunde teismo prašo atlyginti 408,94 Eur, sumokėtus už notaro paslaugas tvirtinant žemės sklypų, kurių valstybinės reikšmės miškų plotai buvo grąžinti valstybei, sandorius. Iš byloje pateiktos 2005 m. rugpjūčio 4 d. sąskaitos faktūros T3GP Nr. 0067 ir 2005 m. rugpjūčio 4 d. kvito Nr. 2400404 matyti, kad pareiškėja už sutarčių patvirtinimą notarui sumokėjo 1 412,00 Lt (408,94 Eur). Kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja 2005 m. rugpjūčio 4 d. įsigijo dar 6 nekilnojamojo turto objektus, todėl neaišku, už kokių konkrečiai nekilnojamųjų daiktų sandorių patvirtinimą buvo sumokėtas atlygis notarui.

Pareiškėja, be kita ko, prašo atlyginti 6 290,79 Eur žemės ir nekilnojamojo turto mokestį, apskaičiuotą ir sumokėtą už 2005–2017 m. mokestinius laikotarpius. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja valstybei grąžino tik dalį žemės sklypų, kuriuose buvo valstybinės reikšmės miškas, tačiau nekilnojamojo turto mokestį prašo grąžinti už visą jos valdomą nekilnojamąjį turtą. Kadangi pareiškėja valstybei grąžino būtent valstybinės reikšmės mišką, akcentuotina, jog, pagal Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnį, miško žemė neapmokestinama žemės mokesčiu. Iš byloje esančių žemės mokesčių deklaracijų, žemės mokesčio apskaičiavimo priedų 3 lentelės stulpelio matyti, kad nekilnojamojo turto mokesčio už žemės sklypuose esantį ir valstybei grąžintą mišką pareiškėja nemokėjo. Pareiškėja, nesumokėjusi žemės mokesčio, neįgyja teisės į turtinės žalos atlyginimą.

Teismas, pasisakydamas dėl už paskolas mokėtų palūkanų, pažymi, kad pareiškėjos teiginys, jog ji patyrė nuostolių už akcininkų suteiktas paskolas kaip atlygį, vertintinas kritiškai. Iš VMI į bylą pateiktų pareiškėjos deklaracijų apie iš fizinių asmenų gautas ir jiems grąžintas paskolas matyti, kad palūkanų už suteiktas paskolas pareiškėja nemokėjo. Pareiškėjos į bylą pateikti buhalterinės apskaitos išrašai, kuriuose palūkanos apskaičiuojamos kaip sąnaudos, nėra patvirtinti nei vadovo, nei buhalterės parašais. Taigi, nagrinėjamu atveju aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose VMI įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti VMI pateiktų duomenų teisingumu ir pagrįstumu, todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįgyja teisės į nuostolių atlyginimą.

Pareiškėja teismo taip pat prašo atlyginti 1 254,05 Eur už elektros instaliacijos darbus nugriaunant sodybą, buvusią žemės sklype (duomenys neskelbtini)., t. y. žemės sklype, kuriame nebuvo valstybinės reikšmės miško. Iš byloje pateiktos UAB „Juvara“ 2008 m. rugpjūčio 25 d. sąskaitos faktūros matyti, kad pastaroji pareiškėjai suteikė elektros instaliacijos darbų paslaugas. Tačiau iš atliktų darbų akto matyti, kad minėti darbai buvo atlikti (duomenys neskelbtini) komplekse, o iš 2009 m. atliktų darbų akto neaišku, kuriame žemės sklype atlikti darbai, taigi nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjos patirtų išlaidų ir atsakovės atstovės veiksmų.

Pareiškėja teismo prašo priteisti 16 015,99 Eur už projekto vizualizaciją. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja ir architektė K. Kutniauskienė 2007 m. birželio 19 d. pasirašė autorinę darbų sutartį, pagal kurią architektė įsipareigojo parengti gyvenamųjų namų kvartalo ir rekreacinės zonos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), eskizo projektą. Taigi, žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), kurie priklauso pareiškėjai, niekaip nėra susiję su neteisėtais atsakovės atstovės veiksmais, todėl atsakovės atstovė neturi pareigos atlyginti kitų žemės sklypų projektavimo darbų išlaidas.

Pareiškėja teigia, jog V. Katarskio projektavimo studijai „Katedra“ už parengtą detalųjį planą sumokėjo 113 89,31 Eur. Iš bylos duomenų nustatyta, kad tarp V. Katarskio projektavimo studijos ir pareiškėjos 2009 m. vasario 25 d. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią vykdytojas įsipareigojo paruošti žemės sklypų, esančių Malūno g. 13, 15 ir 16, Telšių mieste, bei dar 2 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), detaliuosius planus, 5 žemės sklypų padalijus ir suformavus žemės sklypus mažaaukščių namų statybai.

Atkreiptinas dėmesys, jog į bylą pateiktas detalusis planas, kurį parengė projektavimo įmonė „Arka“, ne „Katedra“. Detalusis planas parengtas tik dėl 3, bet ne 5 žemės sklypų. Byloje nėra duomenų, jog 2009 m. vasario 25 d. sutarties dalykas būtų pakeistas, bei įrodymų, kad įmonė „Katedra“ samdė kitą įmonę projektavimo darbams. Iš detaliojo plano sprendinių matyti, kad gyvenamųjų namų statyba, kuriai buvo numatyta tik 57 127 kv. m ploto teritorija, buvo išplanuota ne miško žemėje, todėl pareiškėjos argumentai, jog, valstybei grąžinus valstybinės reikšmės mišką, projektas prarado aktualumą, yra tik pareiškėjos gynybinė pozicija, siekiant palankaus sprendimo. Kaip jau minėta, esminis projekto tikslas buvo gyvenamųjų namų šalia miško statyba komercijos tikslais. Miško žemėje, pagal detaliojo plano sprendinius, jokie statiniai nebuvo numatyti, be to, statyba miško paskirties žemėje yra draudžiama įstatymais. Teismo įsitikinimu, vis tik detaliojo plano sprendiniai nebuvo įgyvendinti ne dėl pritaikytos miško restitucijos, o dėl teritorijai nustatytos pakrančių apsaugos zonos, kurioje statyba yra draudžiama.

Pareiškėja papildomai prašo atlyginti 40 863,50 Eur darbuotojams mokėto darbo užmokesčio, nes darbuotojai atliko tik su projektų realizavimu susijusias funkcijas. Teismas nesutinka su šiuo pareiškėjos reikalavimu, nes jokio priežastinio ryšio tarp neteisėtų Tarnybos ir Telšių rajono savivaldybės administracijos veiksmų į civilinę apyvartą neteisėtai paleidžiant valstybinės reikšmės mišką ir pareiškėjos darbuotojams mokėtino darbo užmokesčio nėra. Taip pat nereikšmingi pareiškėjos argumentai dėl nuostolių, patirtų dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini), nuvertėjimo dėl valstybei grąžinto miško. Pažymėtina, jog miško grąžinimo valstybei negalima tapatinti su kilnojamojo daikto grąžinimu, kai prarandamas bet koks sąlytis su daiktu. Miškas liko toje pačioje vietoje, tik pasikeitė jo nuosavybės forma, kuri nedaro įtakos pareiškėjos ir kitų piliečių teisėms jame lankytis ar šalia jo statyti nekilnojamąjį turtą. Be to, teismui pritaikius restituciją, pareiškėjai už grąžintą valstybei mišką buvo atlyginta.

Pareiškėja taip pat prašo atlyginti 515,81 Eur už žemės sklypų (duomenys neskelbtini), įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Iš VĮ Registrų centro 2005 m. rugpjūčio 22 d. PVM sąskaitos faktūros RTL Nr. 000575 matyti, kad už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) įregistravimą buvo sumokėta 105,48 Lt (30,55 Eur), už žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), – 386,26 Lt (111,87 Eur). Kadangi valstybei buvo grąžinta tik 47 proc. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ir 11 proc. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), atitinkamai pareiškėja įgijo teisę už žemės sklypų įregistravimą reikalauti 55,94 Eur (30,55 Eur x 11 proc. ir 111,87 Eur x 47 proc.).

Teismas pažymi, jog taikant civilinės atsakomybės institutą, bet kuriuo atveju svarbu nustatyti ne vien tik formalias sąlygas, pagrindžiančias žalos atsiradimą, bet ir konkretų žalos dydį. LVAT yra pažymėjęs, jog pareiškėjas privalo objektyviai pagrįsti žalos faktą, tačiau jei tokie duomenys nėra pateikiami, tokioje situacijoje teismui nekyla pareiga papildomai įrodinėti žalos faktą ir dydį už patį pareiškėją (žr., pvz., LVAT 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-946-552/2018).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyti valstybės institucijų neteisėti veiksmai, ir į tai, kad prie neteisėtų veiksmų neprisidėjo pareiškėja, tačiau dalies skundo reikalavimų dėl turtinės žalos (nuostolių) atlyginimo pareiškėja neįrodė ir nepagrindė objektyviais įrodymais, mano, kad yra pagrindas pareiškėjos skundą patenkinti iš dalies ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 55,94 Eur nuostolių, patirtų už žemės sklypų įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, 5 proc. metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisme 2020 m. rugsėjo 22 d. gautas pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymi, kad LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas yra patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kiek įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu buvo patenkinti pareiškėjo teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju teismas pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, todėl, priteisdamas pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas, teismas atsižvelgs į proporcingai patenkintų reikalavimų dalį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas vadovaujantis CPK nuostatomis.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos UAB „Želvaičių valda“ naudai priimtas sprendimas, darytina išvada, kad ji yra įgijusi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja teismui pateikė prašymą priteisti 4 120,60 Eur (su PVM) bylinėjimosi išlaidų.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atveju LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, atsižvelgiama į tai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis, ar atitinkama proceso šalis nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, taip pat į teisingumo ir protingumo principus. Teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą atlyginti išlaidas, bet ir išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą (žr. LVAT 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.). Taigi teismui turi būti pateikiami įrodymai, patvirtinantys, kad asmuo, prašantis, jog jam iš kitos šalies būtų priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, realiai patyrė jo nurodytas išlaidas (žr. LVAT 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1431-822/2016; 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-176-602/2017).

Byloje esanti 2015 m. liepos 1 d. atstovavimo sutartis patvirtina, kad pareiškėja yra atstovaujama advokatų kontoros SPES advokatės Eglės Jagelienės. Patirtų išlaidų realumą patvirtina banko „Swedbank“ mokėjimo nurodymai, taip pat 2020 m. vasario 24 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas (serija AKS Nr. 6221) ir 2020 m. rugsėjo 21 d. PVM sąskaita faktūra už teisines paslaugas (serija AKS Nr. 6455), kuriose nurodomos mokėtinos sumos už teisinių paslaugų teikimą.

Pažymėtina, kad, pagal Rekomendacijų 4 punktą, neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas yra būtinas. Įvertinus teismui pateiktas PVM sąskaitas faktūras matyti, kad teisines paslaugas teikė advokatė, atstovavimo sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo taip pat sudaryta su advokate, teikusia teisines paslaugas, todėl laikytina, kad teisines paslaugas šiuo atveju teikė advokatas.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos, patirtos teikiant teisines paslaugas nagrinėjant ginčą teisme tiek pirminiame, tiek antriniame bylos nagrinėjimo procese. Nustatyta, kad 2020 m. vasario 20 d. buvo rengiamas prašymas pridėti papildomus įrodymus (1,25 val.), 2020 m. vasario 24 d. rengiami paaiškinimai teismui, rengiamasi bylos nagrinėjimui (8 val.), o 2020 m. vasario 25 d. atstovaujama teisme (1 val.).

Rekomendacijų 8.19 papunktyje nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismui ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą, ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą, koeficientas yra 0,1. Kaip matyti, pasirengimas atstovauti (taip pat ir paaiškinimų rengimas) bei atstovavimas teismo posėdyje truko 9 val., jis apėmė laikotarpį nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2020 m. vasario 25 d. 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 358,6 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas, kurių teikimas truko 9 val., yra 1 222,74 Eur (1 358,6 Eur x 0,1 x 9). Pareiškėja už šias paslaugas prašo atlyginti 892,2 Eur. Taigi pareiškėjai už minėtas paslaugas priteistina 892,2 Eur. Iš PVM sąskaitos faktūros Nr. 6221 taip pat nustatyta, kad 2020 m. vasario 20 d. teismui buvo parengtas prašymas pridėti papildomus įrodymus. Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, koeficientas yra 0,4. Kaip matyti, prašymas buvo parengtas 2020 m. vasario 20 d. 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 358,6 Eur. Atsižvelgiant į tai, maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas sudaro 543,44 Eur (1 358,6 Eur x 0,4). Pareiškėja už prašymo parengimą prašo atlyginti 100 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamą priteisti sumą, pareiškėjai už minėtas paslaugas priteistina 100 Eur.

Pagal PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 6455 pateiktus duomenis, 2020 m. kovo 9 d. advokatė parengė prašymą sudaryti taikos sutartį, už šios sutarties parengimą prašoma atlyginti suma – 80 Eur. Rekomendacijų 8.16 punkte numatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikomas 0,4 koeficientas. Prašymas sudaryti taikos sutartį parengtas 2020 m. kovo 9 d. 2019 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 358,6 Eur. Atsižvelgiant į tai, maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas sudaro 543,44 Eur (1 358,6 Eur x 0,4). Pareiškėja už prašymo dėl taikos sutarties sudarymo parengimą prašo atlyginti 80 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamą priteisti sumą, pareiškėjai už minėtas paslaugas priteistina 80 Eur.

Pareiškėja, be kita ko, prašo priteisti 480 Eur ir 240 Eur už pasirengimą bylos nagrinėjimui, Tarnybos pozicijos, išdėstytos atsakyme dėl taikos sutarties, analizę, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą (trukmė – 6 val.) ir atstovavimą teisme (trukmė – 3 val.).

Rekomendacijų 8.19 papunktyje nustatyta, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismui ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą, ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą, koeficientas yra 0,1. Kaip matyti, pasirengimas atstovavimui bei atstovavimas teismo posėdyje truko 6 val., jis apėmė laikotarpį nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. iki 2020 m. rugsėjo 22 d., 2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 370,2 Eur. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas, kurių teikimas truko 6 val., sudaro 822,12 Eur (1 370,2 Eur x 0,1 x 6). Pareiškėja už šias paslaugas prašo atlyginti 400 Eur. Atsižvelgiant į Rekomendacijomis maksimaliai leidžiamą priteisti sumą, pareiškėjai už minėtas paslaugas priteistina 400 Eur.

Pareiškėjos atstovė, be kita ko, 2020 m. rugsėjo 21 d. parengė teismui prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas. Rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, koeficientas yra 0,4. Kaip matyti, prašymas parengtas 2020 m. rugsėjo 21 d. 2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) sudarė 1 370,2 Eur. Taigi maksimali priteistina suma už šios rūšies teisines paslaugas yra 548,08 Eur (1370,2 Eur x 0,4). Pareiškėja už prašymo parengimą prašo atlyginti 160 Eur. Atsižvelgiant į maksimaliai leidžiamą priteisti sumą, pareiškėjai už minėtas paslaugas priteistina 160 Eur.

Pareiškėja prašo teismo priteisti 4 120,6 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau teismas iš jam pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad realiai pagrįstos išlaidos iš viso sudaro 1 972,4 Eur. Įvertinus tai, jog skundas patenkintas iš dalies, pareiškėjai priteistina 1 577,92 Eur (1 972,4 x 0,80) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Želvaičių valda“ skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Želvaičių valda“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 55,94 euro (penkiasdešimt penkis eurus devyniasdešimt keturis centus) turtinės žalos.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Želvaičių valda“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Želvaičių valda“ iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, 1 577,92 euro (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt septynis eurus devyniasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė