Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko E. T. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės S. K. pareiškimą skolininkui E. T. dėl piniginio reikalavimo – išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

10. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atskirąjį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas tenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

13. Apeliantas, šalindamas atskirojo skundo trūkumus, nustatytus Plungės teismo 2021 m. gruodžio 7 d. nutartimi, banko sąskaitos išrašus, prašo šiuos įrodymus pridėti prie bylos ir juos vertinti. Skolininkas pridedamais rašytiniais įrodymais siekia pagrįsti teiginius, kad savo prievolę išlaikyti nepilnamečius vaikus jis vykdo.

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis Nr. e3K-3-237-684/2019). Taigi, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019).

15. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas skolininkui apie tai nepranešus (CPK 147 straipsnio 1 dalis), todėl akivaizdu, kad skolininkas neturėjo galimybės teismui pateikti įrodymus, susijusius su nagrinėjamu klausimu. Be to, teismas, remdamasis CPK 376 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu principu, šeimos bylose turi teisę įrodymus rinkti savo iniciatyva, remtis įrodymais, kuriais šalys nesiremia, siekdamas tinkamai įvertinti atskirojo skundo argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašomi pridėti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą, siekiant jį išnagrinėti visapusiškai ir išsamiai, būtinybė juo pateikti iškilo vėliau, nusprendžia, kad pateikti įrodymai priimtini ir vertinti sprendžiant skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą.

Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo

16. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

17. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo (lot. padėtis, kuri yra) išsaugojimą; 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas; 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus ir užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1868/2010).

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

19. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

20. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose yra siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją.

21. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, teigia, kad skundžiama nutartis nepagrįsta ir neteisėta, kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi apeliantas vykdo savo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, teikia vaikams išlaikymą, pinigines lėšas pervesdamas jiems į nepilnamečių vaikų vardu atidarytas banko sąskaitas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra netikslingas ir nebūtinas. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino šalių turtinės padėties, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, laikiną išlaikymą priteisė, nevertindamas jokių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiais.

22. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto nurodytos aplinkybės, susijusios su tėvų turtine padėtimi ir galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, bus nagrinėjamos, vertinamos ir dėl jų, kartu ir dėl nepilnamečių vaikų poreikių, pasisakoma bylą nagrinėjant iš esmės.

23. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės išsamiai, visapusiškai išsiaiškinti ir nustatyti tiek tėvų turtinės padėties, tiek nepilnamečių vaikų poreikius, tiek nepilnamečių vaikų poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Teisminio proceso pradžioje, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nevertina aplinkybių, susijusių su skolininko galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaiko poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, šios aplinkybės nagrinėjamos ir nustatomos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, priimant sprendimą byloje, nes priešingu atveju tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo. Apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl tėvų turtinės padėties, gaunamų pajamų dydžio bus vertinamos sprendžiant dėl byloje pareikšto ieškinio (nagrinėjamu atveju pareikšto panaikinus teismo įsakymą ir priėmus ieškinį dėl išlaikymo priteisimo) reikalavimo priteisti iš atsakovo tam tikro dydžio išlaikymą šalių nepilnamečiams vaikams pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių atskirojo skundo argumentų išsamiau nepasisako ir tik preliminariai vertina byloje esančius duomenis.

24. Antra, nagrinėjamu atveju taikytomis laikinosiomis priemonėmis siekiama ne užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų prioritetiniais laikomus interesus ir tik ginčo nagrinėjimo metu.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto teiginys, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jis teikia išlaikymą nepilnamečiams vaikams, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi piniginių lėšų pervedimas į nepilnamečių vaikų sąskaitas nelaikytinas kaip tinkamas pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdymas. Nepilnamečiai vaikai nėra pajėgūs pagal savo brandą tinkamai užtikrinti visų jiems būtinų poreikių, susijusių su fiziologinių poreikių tenkinimu, gyvenamosios vietos išlaikymu, komunalinių paslaugų tiekimu, ugdymu, lavinimu ir pan., patenkinimą. Skolininkas neneigia aplinkybės, kad kreditorei piniginių lėšų, skirtų patenkinti nepilnamečių vaikų poreikius, neteikia. Savaip interpretuoja tinkamą pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdymą.

26. Atsižvelgdamas į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, į laikinųjų apsaugos priemonių tikslą, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs byloje esančius duomenis, mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – priteisė laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, priteistas laikinas išlaikymas, įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus ir argumentus, nėra per didelis laikinai užtikrinti nepilnamečių vaikų būtinuosius poreikius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors apeliantas atskirajame skunde reiškia alternatyvų reikalavimą – sumažinti priteisto laikino išlaikymo dydį, kadangi toks išlaikymo dydis buvo pakankamas iki pareiškimo teismui dienos, tačiau šio reikalavimo konkrečiais duomenimis nepagrindžia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, kad 150,00 Eur išlaikymas yra pakankamas patenkinti būtinuosius nepilnamečio vaiko poreikius, vertintinas kaip deklaratyvus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo šalių nepilnamečiams vaikams priteistas laikino išlaikymo dydis nėra neproporcingas, pernelyg suvaržantis skolininko teises ir teisėtus interesus, juolab, kad šiuo atveju, kaip minėta, prioritetas teikiamas šalių nepilnamečiams vaikams, jų teisių ir teisėtų interesų apsaugai ir gynimui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pakeisti ir (ar) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš skolininko priteistas laikinas išlaikymas nepilnamečiams vaikams po 240,00 Eur (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė nei procesinės, nei materialinės teisės normų, o apeliantas be pakankamo pagrindo atskirajame skunde tvirtina, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta.

Dėl bylos procesinės baigties

28. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui spręsti tinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ir (ar) keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29. CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose.

30. CPK 80 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad šiame straipsnyje nurodytus procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos, bet ne mažiau kaip penki eurai.

31. Plungės apylinkės teismas, spręsdamas skolininko atskirojo skundo priėmimo klausimą, 2021 m. gruodžio 7 d. nutartimi nustatė skolininkui E. T. 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos pašalinti nurodytus atskirojo skundo trūkumus – sumokėti 57,00 Eur dydžio žyminį mokestį.

32. Skolininkas E. T., atstovaujamas advokato Viktoro Geco, šalindamas atskirojo skundo trūkumus, 2022 m. sausio 14 d. Plungės apylinkės teismui pateikė įrodymus, kad už atskirąjį skundą sumokėjo 50,00 Eur žyminį mokestį.

33. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas atskirąjį skundą pateikė teismui ne elektroninių ryšių priemonėmis, už atskirąjį skundą sumokėjo tik 50,00 Eur žyminio mokesčio, t. y. tik iš dalies įvykdė 2021 m. gruodžio 7 d. nutartį, iš apelianto priteistina likusi nesumokėta žyminio mokesčio dalis – 7,00 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš skolininko E. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 7,00 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.