Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Antano Rudzinsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VĖSA IR PARTNERIAI“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Saneko“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vėsa ir partneriai“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Saneko“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 86 427,25 Eur skolą, 297,49 Eur palūkanų, 543,92 Eur delspinigių, 1 523 Eur žyminio mokesčio, 1 000 Eur atstovavimo išlaidų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2012 m. gegužės 15 d. tarp ieškovės (buvusi UAB „Rovita ir Ko“) ir atsakovės buvo sudaryta sutartis Nr. 2012/-R080 (toliau – Tiekimo sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo pateikti, o atsakovė priimti ir apmokėti prekes, kurių pavadinimai, kiekiai ir kainos pagal išankstinį susitarimą nurodomos sąskaitose. 2014 m. gegužės 8 d. šalys sudarė objektinę didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 14/0508-1 (toliau – Didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka perduoti šalių suderinto asortimento prekes į objektą – Jungtinio gyvybės mokslų centro pastatą ir daugiaaukštę automobilių saugyklą, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir už jas atsiskaityti. Ieškovė, vykdydama nurodytas sutartis, nuolatos pagal atsakovės užsakymus tiekdavo jai numatytas prekes, o atsakovė pateiktas prekes priimdavo ir už jas atsiskaitydavo, tačiau nuo 2015 m. liepos 17 d. atsakovė sistemingai pradėjo nemokėti už tiekiamas prekes ir ieškinio pateikimo dieną už ieškovės pateiktas prekes pagal PVM sąskaitas faktūras atsakovė yra skolinga ieškovei 86 427,25 Eur. Ieškovė keletą kartų ragino atsakovę sumokėti susidariusią skolą, tačiau jokių veiksmų nebuvo sulaukta, dėl ko 2015 m. rugsėjo 16 d. ieškovė, atsižvelgdama, į tai, jog abi šalys bendradarbiauja net keletą metų, geranoriškai kreipėsi į atsakovę ir pasiūlė pasirašyti susitarimą dėl skolos mokėjimo grafiko bei išdėstymo Nr. SAN-09-16 (toliau – Susitarimas), kuriuo buvo siekta taikiai bei nenutraukiant bendradarbiavimo išdėstyti skolos sumą dalimis. Atsakovė žodžiu sutiko Susitarimą pasirašyti, tačiau nepasirašė. 2015 m. rugsėjo 25 d. atsakovė pateikė ieškovei raštą Nr. 3.11/15-141 dėl apmokėjimo už pavėluotai pristatytas medžiagas sustabdymo, kuriuo informavo, jog stabdo savo įsipareigojimų vykdymą ieškovei, nes neva ieškovė pavėlavo pristatyti prekes ir dėl to atsakovė patyrė nuostolių. Ieškovė nesutinka su atsakovės pozicija dėl savo prievolės sustabdymo, nes ieškovė prekes pagal atsakovės užsakymą yra pateikusi laiku. Tiekimo sutarties 4.9 punkte atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 0,02 proc. dydžio palūkanas už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. 2015 m. spalio 15 d. palūkanų suma sudaro 297,49 Eur pagal ieškinyje pateiktą paskaičiavimą. Didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties 4.9 punkte atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, todėl 2015 m. spalio 15 d. delspinigių suma sudaro 543,92 Eur pagal ieškovės paskaičiavimą ieškinyje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė iš atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškovės UAB „Saneko“ naudai 86 427,25 Eur skolą, 297,49 Eur palūkanų, 543,92 Eur delspinigių, 1 523 Eur žyminio mokesčio, 1 000 Eur atstovavimo išlaidų ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (86 724,74 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. spalio 20 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.Teismas nustatė, kad ieškovė UAB „Saneko“ (buvusi UAB „Rovita ir Ko“) ir atsakovė UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ 2012 m. gegužės 15 d. sudarė sutartį Nr. 2012/-R080, pagal kurią ieškovė įsipareigojo pateikti, o atsakovė priimti ir apmokėti prekes, kurių pavadinimai, kiekiai ir kainos pagal išankstinį susitarimą nurodomos sąskaitose. 2014 m. gegužės 8 d. tos pačios šalys sudarė objektinę didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 14/0508-1, kuria ieškovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka perduoti šalių suderinto asortimento prekes į objektą - Jungtinio gyvybės mokslų centro pastatą ir daugiaaukštę automobilių saugyklą, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir už jas atsiskaityti. Pagal ieškovės paskaičiavimą nuo 2015 m. liepos 17 d. iki ieškinio pateikimo dienos atsakovė už ieškovės pateiktas prekes yra skolinga ieškovei 86 427,25 Eur (ieškovės išrašytos ir kartu su ieškiniu pateiktos PVM sąskaitos faktūros, 2015 m. spalio 1 d. ieškovės priminimas atsakovei dėl įsiskolinimo). Atsakovė su tuo nesutinka, nors pačios skolos dydžio ir neginčija, tačiau teigia, kad ši prievolė jos buvo įvykdyta įskaitymu. Teismas konstatavo, kad kilo šalių ginčas dėl atsiskaitymo už patiektas prekes.

Dėl sutarčių nuostatų aiškinimo ir termino pristatyti užsakytas prekes pažeidimo

Teismas nustatė, kad ieškovė pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 86 427,25 Eur skolą, kurią kildina iš šalių pasirašytų sutarčių netinkamo vykdymo. Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi sutartys – Tiekimo sutartis ir Didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas sutiko su ieškovės teiginiu, kad Didmeninio pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintos nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl prekių pristatymo, taikomos tik tiekiant prekes į Jungtinio gyvybės mokslų centro pastatą ir daugiaaukštę automobilių saugyklą, o tiekiant prekes į kitus objektus turi būti remiamasi tik tiekimo sutartimi, kuri neturi jokių pakeitimų ar papildymų. Teismas konstatavo, kad, nagrinėjant atsakovės nurodytus prekių tiekimo atvejus, kuomet buvo pažeisti/nepažeisti prekių pristatymo terminai, turi būti vadovaujamasi vien tik Tiekimo sutarties nuostatomis, o ne Didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties nuostatomis, nes atsakovės nurodytais atvejais prekės nebuvo tiekiamos į Jungtinio gyvybės mokslų centro pastatą ir daugiaaukštę automobilių saugyklą, o, šalims pasirašius Didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį, šios sutarties nuostatomis nebuvo papildyta ar pakeista Tiekimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad atsakovė triplike sutiko su ieškovės dublike nurodytu teiginiu, jog, nagrinėjant prekių tiekimo į duonos kepyklą klausimus, turi būti vadovaujamasi Tiekimo sutarties nuostatomis ir ji, aiškindama šalių sutartinius santykius dėl prekių pristatymo terminų pagal Tiekimo sutartį, atsiliepime rėmėsi būtent šios sutarties nuostata (2.1 p.), pagal kurią tiekėjas (ieškovė) turi paruošti prekes atkrovimui (t. y. perduoti prekes pirkėjui) per penkias dienas nuo užsakymo iš atsakovės gavimo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalys nesutaria tik dėl Tiekimo sutarties 2.1 punkte nustatyto termino aiškinimo.Teismas nustatė, kad atsakovė tvirtina, jog pagal Tiekimo sutarties 2.1 punktą ieškovė įsipareigojo paruošti prekes atkrovimui per penkias dienas nuo užsakymo iš atsakovės gavimo, kas reiškia, jog atkrovimo terminas skaičiuojamas nuo užsakymo gavimo dienos, ką, atsakovės teigimu, patvirtina ir tarp šalių susiklosčiusi praktika. Ieškovė su tokiu aiškinimu nesutinka, motyvuodama tuo, kad atsakovė iš esmės neteisingai interpretuoja nurodytą sutarties sąlygą, nes Tiekimo sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, kad „gavus Pirkėjo užsakymą, Tiekėjas pagal turimą asortimentą įsipareigoja per penkias dienas paruošti prekes atkrovimui“, kas reiškia, jog penkių dienų atkrovimo terminas skaičiuojamas ne nuo užsakymo gavimo dienos, bet nuo asortimento gavimo ieškovės įmonėje dienos (prekių paruošimo atkrovimui), nes ieškovė ne visuomet turėdavo vietoje atsakovės užsakytas prekes, dėl ko ieškovei dažnai pačiai tekdavo iš trečiųjų asmenų užsakyti prekes tam, kad vėliau jas galėtų paruošti atsakovui. Teismas sutiko su ieškovės nurodytos Tiekimo sutarties sąlygos aiškinimu – kad pristatymo terminas siejamas ne su pateikto užsakymo data, o su turimu asortimentu, kadangi priešingas aiškinimas būtų nelogiškas ir neadekvatus, atsižvelgiant į tai, jog susitarime akcentuojamas tiekėjo turimas asortimentas. Be to, teismas pažymėjo, kad paruoštas atkrovimui prekes atsakovė pasiimdavo pati, o ne tiesiogiai pristatydavo jas ieškovė. Teismas nustatė, kad atsakovė teigia, jog ieškovė pavėlavo pristatyti prekes į objektą - duonos kepyklą, t. y., kad ieškovė pavėlavo net 50 dienų pristatyti flanšinius ventilius garui su elektros pavara (užsakymo 28 ir 29 pozicijose nurodytos prekės). Ieškovė su tuo nesutiko, motyvuodama tuo, kad nurodytas prekes atsakovei tiekė ne ji, bet UAB „ROVASTA“. Teismo vertinimu, pačios atsakovės prie atsiliepimo pridėtos 2015 m. kovo 18 d. PVM sąskaitos faktūros ROV Nr. 155562 duomenys patvirtina, kad nurodytos prekės buvo pirktos ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA“. Teismas padarė išvadą, kad flanšinius ventilius garui su elektros pavara atsakovė pirko ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA“, todėl ieškovė, nebūdama šių prekių pardavėja, neturėjo pareigos tas prekes perduoti. Teismas akcentavo, kad tokia pareiga buvo kilusi tik UAB „ROVASTA“, todėl ieškovė negali būti atsakinga už tai, kaip tą pareigą įvykdė trečiasis asmuo – nurodyta bendrovė. Duomenų, kad atsakovė būtų reiškusi kokias nors pretenzijas ieškovei dėl neperduotų užsakymo 28 ir 29 pozicijose nurodytų prekių, į bylą nepateikta. Pretenzijoje dėl vėluojamų pristatyti prekių (2015-03-06 Nr. 3.11/15-32) nurodyta, jog 2015 m. kovo 6 d. pagal 2014 m. gruodžio 19 d. užsakymą atsakovė nebuvo gavusi 2 prekių (užsakymo 45 ir 46 pozicijose nurodytos prekės) ir nieko neminima apie užsakymo 28 ir 29 pozicijose nurodytas prekes. Be to, kaip tvirtina bylos duomenys (elektroninis susirašinėjimas, PVM sąskaitos faktūros JUOL Nr. 1374 ir 15R Nr. 01024), pretenzijoje nurodytos prekės jos pateikimo dieną jau buvo pristatytos atsakovei. Atsakovė teigia, jog ieškovės pareigą perduoti flanšinius ventilius garui su elektros pavara pristatymo už ją įvykdė UAB „ROVASTA“, kuri yra susijusi su ieškove - UAB „ROVASTA“ vadovas P. G. yra tas pats asmuo, kuris ieškovės vardu derino su atsakove prekių pristatymo terminus, tuo metu veikdamas ir pasirašydamas ieškovės UAB „Saneko“ vardu, tačiau, teismo vertinimu, vien šių sąsajų nepakako išvadai, jog UAB „ROVASTA“ įvykdė būtent ieškovės pareigą atsakovui, kadangi, kaip matyti iš PVM sąskaitos faktūros ROV Nr. 155562, pardavėju įvardinta UAB „ROVASTA“, o kitų duomenų, pagrindžiančių, jog UAB „ROVASTA“ vykdė kokią nors pareigą atsakovei už ieškovę, byloje nėra. Be to, teismo vertinimu, byloje nepaneigta aplinkybė, kad 2015 m. vasario 20 d. atsakovės neapmokėtų prekių suma sudarė 37 308,14 Eur, 2015 m. kovo 10 d. – 64 447,48 Eur. Pagal Tiekimo sutarties 4.4 punktą šalys buvo sutarusios, jog visais atvejais bendra atsakovės iš ieškovės gautų ir neapmokėtų prekių vertė negali viršyti 60 000,00 Lt (17 377,20 Eur), o, jeigu atsakovė nurodytą limitą išnaudoja ir už prekes neatsiskaito arba pradelsia nustatytą atidėjimo terminą, ieškovė turi teisę daugiau prekių neparduoti. Kadangi atsakovės neapmokėtų prekių suma sudarė 65 079,10 Eur, byloje nepaneigta, jog atsakovė žymiai viršijo jai suteiktą kredito limitą, tai ieškovė atsisakė parduoti jam prekes ir atsakovė kreipėsi į UAB „ROVASTA“. Iš esmės analogiška situacija yra ir dėl atsakovės teiginio, kad ieškovė net 125 dienas pavėlavo pristatyti lygio elektrodus, nes, kaip matyti iš paties atsakovės prie atsiliepimo pridėtos PVM sąskaitos faktūros ROV Nr. 155562, šias prekes atsakovė taip pat pirko iš UAB „ROVASTA“, o ne iš ieškovės, todėl ieškovės atžvilgiu keliamos pretenzijos dėl prekių pristatymo, nors ieškovė tokių prekių atsakovui nepardavė, neturi jokio pagrįsto pagrindo.Taip pat atsakovė nepagrįstai nurodo, kad ieškovė neva turėjo pareigą ne tik perduoti lygio elektrodus, bet ir reikiamą dokumentaciją, kadangi, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė minėtus elektrodus pirko iš UAB „ROVASTA“, todėl ir visą dokumentaciją, susijusią su minėtais elektrodais, perduoti privalėjo UAB „ROVASTA“, o ne ieškovė. Tai, kad konstatavus, jog UAB „ROVASTA“ veikė savarankiškai (ne ieškovės vardu), neva atsakovė turėtų pagrindą išvadai, jog pati ieškovė šios prievolės apskritai neįvykdė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (netesybomis ar pan.), teismui nesudarė pakankamo pagrindo priešingai išvadai, kadangi nurodytos aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos ginčo dalyku – pareikštu ieškiniu prašoma priteisti skolą pagal PVM sąskaitas faktūras tik už ieškovės patiektas prekes, kurios dydžio atsakovė iš esmės neginčija, atvirkščiai, netgi tvirtina ją sumokėjusi, atlikdama įskaitymą.

Dėl atsakovės nuostolių, susijusių su pristatymo pažeidimu, įskaitymo

Teismas nustatė, kad ieškovė dublike nurodo, jog atsakovė neįrodė tokio įskaitymo pagrįstumo, kadangi nepateikė įrodymų, patvirtinančių visų ieškovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė nurodo, kad ji dėl ieškovės kaltės patyrė 278 035,22 Eur nuostolius, todėl atliko ieškinio sumai įskaitymą. Ieškovė su tokia atsakovės pozicija nesutiko, motyvuodama tuo, kad ieškovė neįrodė visų būtinų ieškovės civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų – neteisėtų veiksmų, turtinės žalos, priežastinio ryšio ir kaltės, o taip pat, kad nebuvo būtinų įskaitymui sąlygų. Teismas pripažino teisėta bei pagrįsta ieškovės poziciją, jog nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė visų būtinų ieškovės civilinei atsakomybei atsirasti sąlygų bei kad egzistavo visos būtinos įskaitymui atlikti sąlygos.Teismas nustatė, kad atsakovė tvirtina, jog jos patirtų nuostolių faktą bei dydį įrodo kartu su atsiliepimu pateikti duomenys, o būtent atsakovės statybos subrangos sutartis su UAB „Decorus“, UAB „Decorus“ raštai atsakovei dėl netesybų sumos ir išskaitymo. Kadangi UAB „Decorus“ išskaičiavo iš atsakovei mokėtinų sumų 278 035,22 Eur netesybas ir nesumokėjo už atliktus darbus, būtent šiai sumai atsakovė ir patyrė nuostolių, tačiau atsakovė iš ieškovės išskaičiavo tik dalį (139 017,61 Eur) iš visų patirtų nuostolių, nes UAB „Decorus“ sumažino atsakovei priskaičiuotų netesybų dydį, tai ir atsakovė, atlikdama įskaitymą, sumažino savo nuostolių, patirtų dėl ieškovės kaltės, dydį. Teismo vertinimu, nurodyti atsakovės argumentai ir pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti jos patirtos žalos (nuostolių) dydį. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė ir pateikė raštą dėl darbų užbaigimo, tačiau iš šio UAB „Decorus“ 2015 m. liepos 8 d. rašto dėl darbų užbaigimo matyti, kad atsakovei buvo priskaičiuota netesybų suma 278 035,22 Eur. Teismas pažymėjo, kad nėra duomenų, ar būtent ši suma buvo pateikta atsakovei, ar ji nebuvo dar labiau sumažinta, juo labiau, kad UAB „Decorus“ 2015 m. lapkričio 23 d. pranešime nurodoma visai kita suma – 379 772,15 Eur, o sąskaitoje faktūroje BAU Nr. 0004 dar kita suma – 229 772,15 Eur. Teismas akcentavo, kad atsakovė nepateikė į bylą nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ji būtų sumokėjusi šią ar kitą netesybų sumą UAB „Decorus“, be to nepagrindė, kodėl būtent pusė pradinės nuostolių sumos yra susijusi su neva ieškovės pavėlavimu pristatyti prekes. Teismas nustatė, kad ieškovė reikalavo atsakovę byloje pateikti įrodymus apie šių nuostolių sumokėjimą užsakovei, tačiau atsakovė tokių įrodymų nepateikė, motyvuodama tuo, jog atsakovės nuostoliai buvo patirti užsakovei UAB „Decorus“ išskaičiuojant jų dydį iš atsakovei užsakovės UAB „Decorus“ už atliktus darbus mokėtinų sumų, o ne atsakovei juos tiesiogiai sumokant UAB „Decorus“. Teismas pažymėjo, kad ir šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovė nepateikė jokių įrodymų, o, nesant įrodymų, pats toks atsakovės teiginys, teismo vertinimu, savaime negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.Atsakovė ieškovės neteisėtais veiksmais įvardijo prekių pristatymo terminų pažeidimus, tačiau teismas padarė išvadą, kad atsakovė iš esmės nenurodė nė vieno prekių pristatymo vėlavimo fakto bei nepateikė tuos faktus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovės įrodymai bei argumentai, išdėstyti tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir triplike, dėl flanšinių ventilių garui su elektros pavara bei lygio elektrodų su atitinkama dokumentacija pristatymo vėlavimo, dėl aukščiau aptartų motyvų, teismo vertinimu, neįrodo ieškovės neteisėtų veiksmų, kadangi su ja nėra susiję.Teismas su atsakovės argumentu, kad priežastinis ryšys tarp atsakovės patirtų nuostolių ir neteisėtų ieškovės veiksmų, pavėluotai pristatant prekes yra įrodytas, kadangi netesybas UAB „Decorus“ atsakovei priskaičiavo būtent už pavėluotą tam tikrų darbų atlikimą, kurį, savo ruoštu, sąlygojo ieškovės pavėluotas prekių pristatymas, nesutiko, nes jis nepagrįstas įrodymais. Be to, teismas pažymėjo, kad nenustačius atsakovės patirtų nuostolių fakto ir neteisėtų ieškovės veiksmų, negali būti konstatuotas ir priežastinis ryšys. Teismas akcentavo, kad atsakovė taip pat nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio ieškovės kaltę dėl priskaičiuotų netesybų.Teismas padarė išvadą, kad atsakovė iš esmės neįrodė nė vienos sąlygos ieškovės civilinei atsakomybei kilti, tuo pačiu neįrodė buvus visas būtinas įskaitymui atlikti sąlygas. Pažymėjo ir tai, kad atsakovė, nors ir tvirtina, jog apie vienašališką priešpriešinių prievolių įskaitymą ieškovei pranešė 2015 m. spalio 9 d. raštu, kuris buvo išsiųstas ieškovei 2015 m. spalio 12 d., o įteiktas ieškovės vadovui 2015 m. spalio 14 d., tačiau toks teiginys ieškovės buvo paneigtas UAB „Saneko“ gautos korespondencijos registro duomenimis, atsakovės 2015 m. spalio 6 d. raštu Nr. 3.11/15-145 „Dėl nekokybiškų tarpinių“ bei liudytojos Ž. J. parodymais, kad nurodytu laiku ieškovė gavo visiškai kitą atsakovės raštą, tuo tarpu atsakovė neįrodė, kad būtent 2015 m. spalio 9 d. raštas dėl prievolės sumokėti už prekes įvykdymo įskaitymu nurodytu laiku buvo tikrai išsiųstas ieškovei. Ieškovė tvirtina, kad nurodytą raštą pirmą kartą pamatė gavusi atsiliepimą į ieškinį su priedais. Teismo vertinimu, iš atsakovės pateikto UAB „Bijusta“ pašto siuntų pristatymo lapo identifikuoti, koks atsakovės siųstas dokumentas buvo pristatytas ir įteiktas ieškovės vadovui 2015 m. spalio 14 d., nėra galimybės. Tuo tarpu CK 6.131 straipsnio 2 dalis įsakmiai nustato, kad apie įskaitymą yra privaloma pranešti kita šaliai, o pareiga įrodyti, kad kita šalis buvo tinkamai informuota, tenka įskaitymą atlikusiai šaliai. Teismas konstatavo, kad atsakovė tokių įrodymų nepateikė, dėl ko laikė, kad atsakovė neįrodė, jog atliko įstatyme nustatytą pareigą, būtiną teisėtam įskaitymui. Be to, minimame atsakovės rašte dėl prievolės sumokėti už prekes įvykdymo įskaitymu nurodyti teiginiai apie tai, jog atsakovė neva patyrė nuostolių yra niekuo nepagrįsti (nepridėti jokie tą patvirtinantys įrodymai), nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog yra suėjęs 278 035,22 Eur sumokėjimo terminas, atsakovė vienašališkai nustatė, jog ieškovė turi prievolę sumokėti pusę šios sumos atsakovei, todėl šis atsakovės raštas dar ir dėl to negali būti teisėtu patvirtinimu, kad buvo visos būtinos įskaitymui atlikti sąlygos, tarp kurių - kad prievolė yra tikrai galiojanti ir kad jos įvykdymo terminas jau yra suėjęs. Nesant būtinų įskaitymui sąlygų, įskaitymas negali būti laikomas teisėtu, todėl atsakovės prievolė sumokėti 87 286,66 EUR sumą nėra pasibaigusi.

Dėl dalies mokėtinų sumų sulaikymo, dėl prekių kokybės

Teismas nustatė, kad atsakovė, gindamasi nuo pareikšto ieškinio, teigia, jog dalis ieškovės pateiktų prekių buvo nekokybiškos, dėl ko atsakovė turinti teisę išskaičiuoti 4 632,00 Eur sumą iš ieškovei priklausančių mokėti sumų. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad ieškovė atsakovės pretenziją dėl nekokybiškų tarpinių atmetė kaip nepagrįstą (2015 m. spalio 13 d. ieškovės atsakymas atsakovei), nes atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog nekokybiškas tarpines įsigijo būtent iš ieškovės, nes atsakovės iš ieškovės pirktų tarpinių kiekis yra bene 10 kartų mažesnis nei būtinas atsakovės nurodytai įrangai sumontuoti. Teismas iš esmės sutiko su ieškovės argumentais, nes juos paneigiančių įrodymų bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl pripažino pagrįstomis ieškovės abejones dėl to, kad didžioji dalis tarpinių buvo įsigyta iš kito tiekėjo ir galbūt tarp jų buvo nekokybiškų prekių. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog būtent ieškovės, o ne kurio nors kito pardavėjo patiektos tarpinės buvo nekokybiškos, todėl konstatavo, kad ieškovė neturi pagrindo atlyginti atsakovei žalą, netgi jeigu tokia ir buvo padaryta. Teismas nustatė, kad 2015 m. rugsėjo 25 d. atsakovė pateikė ieškovei raštą Nr. 3.11/15-141 dėl apmokėjimo už pavėluotai pristatytas medžiagas sustabdymo, kuriuo informavo, jog stabdo savo įsipareigojimų vykdymą ieškovės atžvilgiu, kadangi ieškovė pavėlavo pristatyti prekes ir dėl to atsakovė patyrė nuostolių, t. y. atsakovė teigia, jog ieškovė pagal Didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties 35 punktą neturi teisės reikalauti iš atsakovės 5 278,46 Eur sumos, t. y. 10 proc. pagal šią sutartį parduotų prekių sumos. Tačiau tokios sulaikymo teisės atsakovė nepagrindė objektyviais ir neginčijamais įrodymais, priešingai, ieškovė pateikė duomenis, kad objektas yra priduotas valstybinei komisijai (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos Valstybinės priežiūros skyriaus 2016 m. vasario 26 d. raštas Nr. (23.2)2D-2724). Teismo vertinimu, atsakovė nepaneigė ieškovės teiginio, kad atsakovės užsakytų ir neapmokėtų prekių suma yra ne 52 784,63 Eur, o 107 002,64 Eur. Teismas akcentavo, kad tai patvirtina ir ieškovės pateiktas išrašas iš buhalterinės programos. Kadangi ieškovė ieškiniu nagrinėjamoje byloje prašo priteisti gerokai mažesnę sumą (86 427,25 Eur) nei atsakovė skolinga ieškovei (107 002,64 Eur), tai teismas sprendė, kad mažinti prašomą priteisti sumą, kuri yra mažesnė, nei turi reikalavimo teisę ieškovė, nėra jokio pagrįsto ir teisėto pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas ieškinį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl Tiekimo sutarties 2.1 punkto nuostatų ir šalių tarpusavio santykių praktikos

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovės triplike išsakytus atsikirtimus, kad Tiekimo sutarties 2.1 punkte nustatyto termino aiškinimas nėra aktualus, kadangi šį punktą sutarties šalys pakeitė tarpusavio santykių praktika. Teismas šių atsikirtimų nevertino bei, aiškindamas sutartį, pateikė išvadas, kurios prieštarauja proceso šalių valiai ir išsakytoms pozicijoms ginčo klausimu.Kaip matyti iš šalių paaiškinimų teisme, tarp šalių susiklostė tokia praktika, kad atsakovė suformuluodavo ieškovei reikalavimą žodžiu, elektroniniu paštu ar kita forma, o ieškovė parengdavo raštišką pasiūlymą, kurį atsiųsdavo atsakovei elektroniniu paštu. Tuomet ieškovė nurodydavo galimus konkrečių prekių pristatymo terminus ir išsiųsdavo atsakovei patvirtinimą. Tokia šalių tarpusavio praktika susiklostė ir 2014 m. gruodžio 19 d., kai atsakovės projektų vadovas V. S. elektroniniu pašto adresu povilas@saneko.lt išsiuntė UAB ,,Saneko“ atstovui P. G. patvirtintą prekių, skirtų duonos kepyklai, medžiagų ir įrenginių žiniaraštį (užsakymą), kuriame be kitų prekių 28 ir 29 pozicijose buvo nurodytos ginčo prekės – flanšiniai ventiliai garui su elektros pavara. 2015 m. sausio 6 d. P. G. atsiuntė atsakovei tą patį žiniaraštį tik jau su paties įrašytais konkrečių prekių pristatymo terminais. Atsakovė šiam prekių pristatymo terminui neprieštaravo. Taigi Tiekimo sutarties šalys savo iniciatyva, raštu (elektroniniu paštu atsiųsdami pasirašytus užsakymo žiniaraščius) suformavo naują šalių tarpusavio praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformavęs poziciją, kad sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį, prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktiką; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pasirėmė lingvistiniu Tiekimo sutarties 2.1 punkto aiškinimu ir ignoravo šalių valią ir ketinimus.

Dėl ieškovės atsakomybės už prekių pristatymą ir termino pristatyti užsakytas prekes pažeidimo

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad minimas prekes – flanšinio ventiliaus garui su elektros pavara pristatė UAB ,,Rovasta“. Dėl šios priežasties, atsakingu už netinkamą prekių perdavimą ar prekių kokybę yra UAB ,,Rovasta“, o ne ieškovė. Atsakovė su tokia teismo pozicija nesutinka.Ieškovės atstovas P. G. derino prekių – flanšinio ventiliaus garui su elektros pavara – užsakymo detales su atsakove. Buvo suderintos visos užsakymo sąlygos. Tokiai pozicijai neprieštarauja ir ieškovė, kuri patvirtino, kad užsakymas šioms prekėms buvo atliktas ir patvirtintas. Flanšinį ventilį garui su elektros pavara atsakovei pristatė UAB ,,ROVASTA“. Laikytina, kad UAB ,, ROVASTA“ prekių pristatymo prievolę atliko veikdama ieškovės vardu. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į tai, kad P. G. yra tiek UAB ,,ROVASTA“ vadovas, tiek ir asmuo, kuris veikė atstovaudamas UAB ,,SANEKO“ teikiant ir tvirtinant užsakymą dėl flanšinio ventiliaus garui su elektros pavara. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tokiu atveju, jei būtų pripažinta, jog tikrasis ginčo prekių pardavėjas yra UAB ,,ROVASTA“, galima daryti išvadą, kad ieškovas apskritai, apeliacinio skundo padavimo dienai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų prisiimtų Tiekimo sutarties ir konkretaus užsakymo pagrindu, kuris buvo P. G. 2015 m. sausio 6 d. elektroninio pašto laišku patvirtintas. Dėl šios priežasties, ieškovei gali kilti sutartinė civilinė atsakomybė už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad tikrasis lygio elektrodų pardavėjas yra UAB ,, ROVASTA“ ir būtent ji turi pareigą perduoti daiktą ir visą su daiktu susijusią dokumentaciją. Ši situacija yra analogiška flanšinio ventiliaus garui su elektros pavara pardavimo situacijai. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs faktines aplinkybes, padarė neteisingą išvadą, atsakomybę už prekės pardavimą perkeldamas UAB ,, ROVASTA“. 2015 m. sausio 21 d. elektroniniu laišku atsakovė pateikė ieškovei užsakymą tam tikrų prekių, kuriam pristatymo terminas buvo nurodytas ,,1-2 sav“. Be kitų prekių, ieškovas pagal šį užsakymą įsipareigojo per 2 savaites nuo 2015 m. sausio 21 d., pristatyti tam tikrus lygio elektrodus (užsakymo lentelės 380,440 ir 450 pozicijos). Šios prekės buvo pristatytos tik 2015 m. kovo 18 d. Vėlgi UAB ,,ROVASTA“ prievolę pristatyti prekes atliko veikdama ieškovės vardu. Lygio elektrodų sumontavimui yra reikalingos tam tikros instrukcijos, kurios buvo perduotos tik 2015 m. birželio 10 d. elektroniniu laišku. Pastebėtina, jog 2015 m. kovo 18 d. PVM sąskaita faktūra ROV Nr. 155562, kuria buvo pristatytos flanšinis ventilis garui su elektros pavara ir lygio elektrodai, buvo pasirašyti P. G..Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog ieškovė atsisakė parduoti atsakovei prekes, remdamasi Tiekimo sutarties 4.4 punktu, dėl to atsakovei teko kreiptis į UAB ,,ROVASTA“ dėl prekių įsigijimo. Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas ne tik nepagrįstai taikė nagrinėjamoje situacijoje Tiekimo sutarties 4.4 punktą, tačiau ir netinkamai aiškino Tiekimo sutarties 4.4 punkto turinį. Tiekimo sutarties 4.4 punktas numato, jog jei pirkėjas, nurodytą limitą (60 000 Lt) yra išnaudojęs ir už prekes neatsiskaitęs arba pradelsęs nustatytą atidėjimo terminą, tiekėjas turi teisę daugiau prekių neparduoti. Pažymėtina, kad šios sutarties nuostatoje nurodytas limitas yra siejamas tik su tomis prekių kainomis, į kurias ieškovė turi reikalavimo teises. Jei mokėtinų sumų terminas dar nėra suėjęs, jos negali būti įskaičiuotos į nurodytą limitą, kadangi ieškovė dar neturi reikalavimo teisės tų sumų reikalauti iš atsakovės. Tuo metu, kai ieškovė, jos pačios teigimu, atsisakė parduoti prekes ir minimų prekių pristatymo dieną, atsakovės pradelstų įsiskolinimų už prekes suma sudarė tik 1 444,17 Eur, kadangi visoms kitoms mokėtinoms sumoms dar nebuvo suėję mokėjimo terminai. Tokią poziciją patvirtina UAB ,,SANEKO“ raštas apie skolas 2015 m. kovo 18 dienai, kuris buvo pateiktas kartu su dubliku pirmosios instancijos teismui, kuriame matyti, jog vienintelis piniginis įsiskolinimas, kuriam ieškovė turi galiojančią reikalavimo teisę, yra už 2015 m. sausio 6 d. prekes. Todėl net tokiu atveju, jei ieškovė tikrai atsisakė parduoti prekes atsakovei, tokios teisės pagal Tiekimo sutarties 4.4 punktą ji neturėjo. Net jei nurodytas limitas ir buvo viršytas, tai ieškovė turi teisę atsisakyti parduoti prekes tik iki užsakymo priėmimo ir jo patvirtinimo. Kai atsakovės užsakymas buvo priimtas ir patvirtintas bei pradėtas vykdyti, ieškovė teisės atsisakyti parduoti nebeturi, kadangi prekių pardavimo procesas jau yra prasidėjęs. Tiekimo sutarties 4.4 punkto taikymas yra siejamas su prekių pardavimo procesu (ieškovei suteikiama teisė nepriimti užsakymų ir atsisakyti pradėti pardavimo procesą), tačiau ne jau pradėto pardavimo sustabdymu ar atsisakymu. Tokie veiksmai iš esmės pažeistų kitos sutarties šalies teises ir teisėtus interesus. Nepaisant to, jog prekių užsakymai ieškovės vardu buvo įvykdyti, užsakymai buvo įvykdyti netinkamai. Užsakymų įvykdymo terminai buvo praleisti, taip pat kilo problemų dėl prekių kokybės. Ieškovė įsipareigojo pristatyti flanšinių ventilių garui su elektros pavara atsakovei 2015 m. sausio 26 d. Tačiau prekės buvo pristatytos tik 2015 m. kovo 18 d. Taigi ieškovė pristatė prekes pavėlavusi 50 dienų. Katilinės valdymo spintos detales ir lygio elektrodus ieškovė įsipareigojo pristatyti vėliausiai iki 2015 m. vasario 4 d., tačiau prekės buvo pristatytos tik 2015 m. kovo 18 d., o reikalinga dokumentacija – įrenginių montavimo schemas – tik 2015 m. birželio 10 d. Atsižvelgus į tai, kad pagal CK 6.318 straipsnio 1 dalį pardavėjas kartu su daiktu privalo perduoti su jais susijusius dokumentus, darytina išvada, kad ieškovė antrąjį užsakymą pavėlavo įvykdyti net 125 dienas. Dėl to atsakovė patyrė nuostolių.

Dėl nuostolių, susijusių su pristatymo termino pažeidimu, įskaitymo

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė neįrodė nė vienos sąlygos ieškovės civilinei atsakomybei kilti, tuo pačiu neįrodė buvus visas būtinas įskaitymui atlikti sąlygas. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Laikoma, kad skolininkas praleido terminą, jeigu jis prievolės neįvykdo per nustatytą terminą. Praleidęs prievolės įvykdymo terminą, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius ir už atsitiktinai atsiradusį po termino praleidimo negalimumą įvykdyti prievolę (CK 6.260 straipsnio 1,2 dalys). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovė neįrodė, jog ieškovė atliko neteisėtus veiksmus. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Pastebėtina, kad byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovė gavo minimas prekes pavėluotai. Byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovė turėjo pareigą tas prekes pristatyti. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, ir įrodžius, kad būtent ieškovė turėjo pareigą pristatyti prekes ir jas per susijusį asmenį UAB „ROVASTA“ pristatė pavėluotai, darytina išvada, kad ieškovės neteisėti veiksmai yra įrodyti. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neįrodė patirtos žalos dėl neteisėtų ieškovės veiksmų, kadangi nėra tikslių duomenų apie žalos dydį ir atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų patirtų nuostolių faktą. Atsakovė dar 2015 m. kovo 6 d. raštu informavo ieškovę, kad dėl to, jog ieškovė vėluoja pristatyti prekes ir gali kilti nuostolių. Pagal atsakovės sutarties su UAB ,,Decorus“ 12.3 punktą, jei subrangovas (atsakovė) dėl savo kaltės vėluoja atlikti darbus ir (ar) neperduoda jų rangovei sutartyje ar jos prieduose nustatytu laiku, subrangovas privalo mokėti 8 000 Lt (2316,96 Eur) dydžio baudą už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną ir atlyginti nuostolius patirtus su šiuo pažeidimu. Taip pat pagal subrangos sutarties su UAB ,,Decorus“ 8.3 punktą, atsakovė susitarė, kad iš atsakovės priskaičiuotos netesybos ne ginčo tvarka įskaitomos į visas rangovo subrangovui mokėtinas/grąžintinas sumas. 2015 m. liepos 8 d. dėl atsakovės vėlavimo atlikti darbus, kurie kilo dėl ieškovės neteisėtų veiksmų, UAB ,,Decorus“ informavo atsakovę, kad UAB ,,Decorus taiko atsakovei 278 035,22 Eur netesybas. Kadangi dalis šios sumos buvo susijusi su vėlavimu atlikti darbus, kurį sąlygojo ieškovės UAB „Saneko“ pavėluotas prekių pristatymas, todėl ta suma, kurią nurodė atsakovė pranešime apie vienašališką įskaitymą, atsižvelgiant į pavėluotą dienų skaičių ir nustatytą baudą, laikytina kaip žalos dydis, kurį atsakovė patyrė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų – sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo.Nustačius atsakovės patirtus nuostolius ir ieškovės neteisėtus veiksmus, laikytina, kad yra įrodytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovės patirtos žalos ir ieškovės neteisėtų veiksmų, kadangi būtent ieškovės veiksmai sukėlė atsakovų įsipareigojimų nevykdymą UAB ,,Decorus“. Darytina išvada, kad visos ieškovo civilinės atsakomybės sąlygos buvo įrodytos.Kadangi atsakovė turi reikalavimo teisę į ieškovę, atsakovė apie vienašališką priešpriešinių prievolių įskaitymą ieškovei pranešė 2015 m. spalio 9 d. raštu, kuris buvo išsiųstas ieškovei 2015 m. spalio 12 d., o įteiktas ieškovės vadovui 2015 m. spalio 14 d., todėl įskaitymas buvo atliktas tinkamai, o priešingos teismo išvados yra nepagrįstos.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, be kita ko nurodė, kad pagal atsakovės prie atsiliepimo pridėtos 2015 m. kovo 18 d. PVM sąskaitos faktūros ROV Nr. 155562 duomenis nurodytos prekės buvo pirktos ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA“. Taigi, anot teismo, flanšinius ventilius garui su elektros pavara atsakovė pirko ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA“, todėl ieškovė, nebūdama šių prekių pardavėja, neturėjo pareigos tas prekes perduoti. Tokia pareiga, anot teismo, buvo kilusi UAB „ROVASTA“, todėl ieškovė negali būti atsakinga už tai, kaip tą pareigą įvykdė trečiasis asmuo - nurodyta bendrovė. Tačiau UAB „ROVASTA“ nebuvo įtraukta į byla jokiu procesiniu statusu, o skundžiamas teismo sprendimas sukuria UAB „ROVASTA“ pareigas atsakyti prieš UAB „VĖSA IR PARTNERIAI“ dėl ne laiku pristatytų prekių (atlyginti dėl to patirtus nuostolius ir pan.). Toks teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Saneko“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dėl Tiekimo sutarties 2.1 punkto nuostatų ir šalių tarpusavio santykių praktikos

Atsakovė teigia, jog Tiekimo sutarties 2.1 punkto aiškinimas nėra aktualus, nes Tiekimo sutarties šalys pakeitė tarpusavio santykių praktiką savo veiksmais, tačiau su tuo nesutiktina, nes jokie Tiekimo sutarties pakeitimai nebuvo atlikti. Visu sutarties vykdymo laikotarpiu buvo vadovaujamasi aiškiai nurodytu Tiekimo sutarties 2.1 punktu, t. y. gavus atsakovės reikalavimą žodžiu, elektroniniu paštu ar kita forma, ieškovė pagal tai parengdavo raštišką atsakymą, kada prekės bus paruoštos atkrovimui. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė bandė interpretuoti, jog ieškovė turėjo pareigą pristatyti prekes, tačiau kaip matyti iš Tiekimo sutarties 2.1 punkto ieškovė turėjo paruošti prekes atkrovimui, kas reiškia, jog ieškovė turėjo pareigą paruošti prekes, o atsakovė turėjo pareigą jas pasiimti. Tokia tarpusavio šalių praktika buvo įtvirtinta ir sutartyje, ir praktikoje ji buvo vykdoma, todėl atsakovės teiginiai dėl nurodytojo 2.1 punkto praktinio pakeitimo yra visiškai nepagrįsti ir niekiniai.

Dėl ieškovės atsakomybės už prekių saugojimą ir termino pristatyti užsakytas prekes pažeidimo

Su atsakovės teiginiu, jog UAB „ROVASTA“ prekių pristatymo prievolę atliko veikdama ieškovės vardu, nesutiktina, nes UAB „ROVASTA“ ir ieškovė yra visiškai atskiri bei skirtingi juridiniai vienetai. Ieškovė niekada nebuvo perleidusi vykdyti UAB „ROVASTA“ savo įsipareigojimų bei prievolių atsakovės atžvilgiu. Nurodomos atsakovės prekės buvo pirktos ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA“, ką patvirtina ir atsakovės pateiktos UAB „ROVASTA“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros, todėl atsakovės teiginys, kad UAB „ROVASTA“ veikė ieškovės vardu yra nepagrįstas bei niekinis, pateiktas vadovaujantis atsakovės samprotavimais. Flanšiniai ventiliai garui su elektros pavara buvo pirktos iš UAB „ROVASTA“, todėl ieškovė, nebūdama šių prekių pardavėja, neturėjo pareigos tas prekes perduoti. Tokia pareiga pagal atsakovės ir UAB „ROVASTA“ susiklosčiusius pirkimo–pardavimo teisinius santykius buvo kilusi UAB „ROVASTA“.Su atsakovės teiginiu, jog mokėtinų sumų terminas dar nėra suėjęs, jog negali būti įskaičiuotos į nurodytą limitą, kadangi ieškovė dar neturi reikalavimo teisės tų sumų reikalauti iš atsakovės, nesutiktina, nes vadovaujantis Tiekimo sutarties 4.4 punktu šalys aiškiai susitarė, jog visais atvejais bendra atsakovės iš ieškovės gautų ir neapmokėtų prekių vertė negali viršyti 60 000 Lt (17 377,20 Eur), o jeigu atsakovė nurodytą limitą išnaudoja ir už prekes neatsiskaito arba pradelsia nustatytą atidėjimo terminą, ieškovė turi teisę daugiau prekių neparduoti. Visos prekės buvo perduotos atsakovės žinion, tad pareiga už jas sumokėti taip pat yra kilusi, nepaisant dar nesuėjusių prekių apmokėjimo terminų. Nesutiktina su atsakovės teiginiu, jog net jei nurodytas limitas buvo viršytas, ieškovė turi teisę atsisakyti parduoti prekes tik iki užsakymo priėmimo ir jo patvirtinimo, nes vadovaujantis sudaryta Tiekimo sutartimi, joje nėra ieškovei nurodyto ribojimo, jog atsisakymas parduoti prekes turi būti pareikštas iki užsakymo bei jo patvirtinimo dienos. Ieškovės tiesė atsisakyti parduoti prekes pagal Tiekimo sutartį siejama ne su užsakymo patvirtinimo momentu, o su kredito limito viršijimo momentu, t. y. nuo kredito limito viršijimo dienos ieškovė turėjo teisę atsisakyti parduoti prekes nepriklausomai nuo užsakymo būklės. Ieškovė neturėjo pareigos pristatyti atsakovei flanšinius ventilius garui bei lygio elektrodus, taip pat katilinės valdymo spintos detales, nes visas šias prekes atsakovė pirko ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA“ bei VIESSMANN UAB, todėl atsakovės teiginiai apie tai, jog ieškovė vėlavo pristatyti nurodytas prekes, dėl ko ji patyrė nuostolius, atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė patvirtino, jog prekes, už kurias ieškovė ir prašė priteisti įsiskolinimą iš atsakovės, buvo pristatytos laiku, todėl atsakovės teiginiai apie kitų asmenų galbūt ne laiku pristatytas prekes atsakovei neturi jokios teisinės reikšmės.

Dėl nuostolių, susijusių su pristatymo termino pažeidimu, įskaitymo

Atsakovė nepagrįstai teigia, jog ji įrodė ieškovės neteisėtus veiksmus, motyvuodama tuo, kad ieškovė neįvykdė pareigos pristatyti flanšinius ventilius garui ir lygio elektrodus. Atsakovė neįrodė, kad ieškovė turėjo pareigą pristatyti minėtas prekes atsakovei, nes rašytiniai įrodymai, esantys byloje, liudija priešingai. Iš pačios atsakovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų aiškiai matyti, kad minėtų prekių pardavėja yra ne ieškovė, o UAB „ROVASTA“, todėl atsakovės minėtų prekių pristatymo pareiga niekaip negali būti siejama su ieškove. Atsakovė visiškai nepagrįstai siekia atsakomybę už kito asmens veiksmus perkelti ieškovei. Šioje civilinėje byloje atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, kas patvirtintų neteisėtus ieškovės, o ne trečiųjų asmenų veiksmus.Atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, jog šioje civilinėje byloje ji įrodė savo patirtų nuostolių dydį, motyvuodama tuo, jog iš jai mokėtinų sumų UAB „Decorus“ išskaičiavo už laiku ir netinkamai atliktus darbus 278 035,22 Eur netesybas. Iš į bylą pateikto 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimo matyti, jog netesybos buvo taikomos už laiku neatliktus darbus bei defektus. Taigi iš to visiškai neaišku, kuri netesybų dalis taikoma už laiku neatliktus darbus, o kuri už defektus. Ieškovės nuomone, tai yra svarbu, nes atsakovė patirtą žalą sieja su ieškovės laiku nepristatytomis prekėmis. Be to, nėra aišku, kuo vadovaudamasi atsakovė nusprendė, jog ieškovė turi prisiimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus, atlygindama atsakovei 139 017,61 Eur sumą. Atsakovė nenurodė ir nepateikė įrodymų, kuo flanšinių ventilių garui ir lygio elektrodų pristatymas buvo tiek svarbus, kad sąlygojo net 50 proc. pritaikytų netesybos sumos dydžio žalos atsiradimą. Atsakovė nurodo, jog jai atrodo, kad taip yra teisinga, tačiau tai dar nereiškia, jog atsakovė įrodė žalos dydį. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. galutiniame sprendime, kuris yra įsiteisėjęs, konstatavo, jog tai, kad atsakovė vėlavo atlikti darbus ar atliko juos su defektais, neatima iš atsakovės teisės gauti sutartą atlyginimą, be to, teismas konstatavo, jog atsakovė vėlavo darbus atlikti dėl UAB „Decorus“ kaltės, t. y. dėl ne laiku darbo projekto patvirtinimo, dėl ne laiku UAB „Decorus“ darbų vykdymo, dėl ne laiku darbų fronto perdavimo atsakovei. Taigi atsakovė, teigdama, jog buvo vėluojama atlikti darbus dėl ieškovės kaltės, klaidina teismą, nes toje civilinėje byloje atsakovė savo darbų atlikimo vėlavimo priežastis įvardijo visiškai kitokias nei šioje civilinėje byloje. Be to, iš Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. galutinio sprendimo aiškiai matyti, jog jokių netesybų UAB „Decorus“ atsakovei netaikė, o UAB „Decorus“ jų net ir neprašė priteisti, todėl atsakovės teiginiai apie patirtą žalą yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog ji įrodė ir egzistuojantį priežastinį ryšį tarp ieškovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovė jokių neteisėtų veiksmų atsakovės atžvilgiu neatliko, o žalos fakto atsakovė neįrodė bei neapgrindė jokiais leistinais įrodymais. Atsakovės teiginiai apie patirtą žalą yra nenuoseklūs bei prieštaraujantys Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. galutiniu sprendimu išnagrinėtoje byloje nurodytoms aplinkybėms.Atsakovė taip pat nepagrįstai teigia, jog jos prievolė yra pasibaigusi teisėtai atliktu įskaitymu. Įskaitymas nėra teisėtas, nes atsakovė neturėjo ir neturi jokios galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Atsakovė nėra pateikusi nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iš jai mokėtinų sumų tikrai buvo išskaičiuotos kokios nors sumos būtent dėl ieškovės kaltės, tuo labiau, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. galutinio sprendimo matyti, kad netesybų UAB „Decorus“ atsakovei iš viso netaikė. Antra, atsakovė neįrodė, jog ji tinkamai informavo ieškovę apie įskaitymą. Atsakovė teigia, kad 2015 m. spalio 9 d. pranešimą įteikė 2015 m. spalio 14 d., tačiau ieškovė teismui yra pateikusi rašto originalą, kurį tą dieną ieškovė gavo iš atsakovės, tačiau tai nėra pranešimas apie įskaitymą. Vėliau atsakovė pakeitė poziciją teigdama, kad į tą patį voką buvo įdėti du raštai, tačiau tokia atsakovės pozicija yra nenuosekli, ji yra išgalvota siekiant atsikirsti į ieškovės pateiktą įrodymą, koks raštas tą dieną gautas. Be to, atsakovė šią aplinkybę bandė įrodinėti siunčiamų paštu dokumentų registravimo žurnalu 2015 m., tačiau matyti, jog šis žurnalas yra koreguotas 2016 m., kadangi skiltyje „Dokumento rengimo data“ prie dokumento „dėl prievolės sumokėti už prekes įvykdymo įskaitymu“ įrašyta data – 2016 m. spalio 9 d. Tokia atsakovės pozicija vertintina kritiškai, todėl laikoma, kad atsakovė neįrodė to, jog ji tinkamai pranešė ieškovei apie įskaitymą.

Dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo

Atsakovės teiginys, jog skundžiamas teismo sprendimas sukuria UAB „ROVASTA“ pareigas atsakyti prieš atsakovę, todėl sprendimas yra negaliojantis, yra nepagrįstas. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už prekes, dėl kurių pristatymo atsakovė jokių pretenzijų nekėlė. Kitaip tariant šioje civilinėje byloje ieškinio dalykas ir pagrindas yra susijęs išimtinai tik su ieškovės ir atsakovės teisėmis ir pareigomis. Tai, kad atsakovė šioje byloje bandė išeiti už ieškinio ribų ir bandė įrodinėti prekių, už kurias ieškovė jokių sumų priteisti net neprašė, pristatymo vėlavimo faktą, nereiškia, jog šis sprendimas turės įtakos UAB „ROVASTA“. Atsakovė, turėdama pretenzijų dėl UAB „ROVASTA“ prekių pristatymo termino, gali reikšti atskirą ieškinį būtent UAB „ROVASTA“. Šioje civilinėje byloje priimtas sprendimas neturi jokios įtakos UAB „ROVASTA“ teisėms ir pareigoms, nes ši įmonė nėra niekaip susijusi su prekėmis, už kurias buvo priteista skola iš atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sutarčių nuostatų aiškinimo ir termino pristatyti užsakytas prekes pažeidimo

Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnis), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnis). Tuo atveju, kai iš sutartinių santykių kyla ginčas, visų pirma, būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokios dalyvių tarpusavio teisės ir pareigos ja buvo sukurtos. Nagrinėjamu atveju kilo šalių ginčas dėl termino prekių paruošimui, pristatymui. Ieškovė teigė, kad Tiekimo sutarties 2.1 punkte įtvirtinta, jog gavus pirkėjo užsakymą, tiekėjas pagal turimą asortimentą įsipareigoja per penkias dienas paruošti prekes atkrovimui. Tai, anot ieškovės, reiškia, jog penkių dienų terminas skaičiuojamas ne nuo užsakymo dienos, o nuo asortimento gavimo ieškovės įmonėje dienos. Ieškovė teigia, kad ir prekių pristatymo terminas siejamas ne su pateikto užsakymo data, o su turimu asortimentu (t. 1, b. l. 112). Atsakovė nurodė, kad pagal Tiekimo sutarties 2.1 punktą šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigojo per 5 dienas nuo atsakovės pateikto užsakymo paruošti prekes atkrovimui, t. y. perduoti prekes per penkias dienas nuo užsakymo iš atsakovės gavimo. Be to, atsakovė nurodė, kad pagal tarp šalių susiklosčiusią praktiką atsakovė suformuluodavo ieškovei reikalavimą žodžiu, elektroniniu paštu ar kita forma, ieškovė pagal tai parengdavo raštišką pasiūlymą, kurį atsiųsdavo atsakovei elektroniniu paštu. Tuomet pati ieškovė nurodydavo galimus konkrečius pristatymo terminus ir išsiųsdavo atsakovei patvirtinimą. Tokia šalių praktika, anot atsakovės, dėl prekių pristatymo terminų buvo galutinai įtvirtinta Didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties 6 punkte, pagal kurį šalys susitarė, kad prekės pirkėjai (atsakovei) yra tiekiamos pagal atskirą pirkėjos (atsakovės) raštišką užsakymą, kuriame nurodo konkretų produkcijos asortimentą, pageidaujamus prekių pristatymo terminus ir jos kiekį bei kitus duomenis, kurie yra apibrėžiami pirkėjos (atsakovės) pateikiamuose užsakymuose. Šios sutarties 7 punkte pardavėja (ieškovė) įsipareigojo pagal gautus pirkėjos (atsakovės) užsakymus pateikti ir perduoti pirkėjo nuosavybėn prekes sutartais terminais. Be to, šios sutarties 11 punkte šalys susitarė, jog tinkama prekių kokybė bei jų pristatymo terminas yra esminės sutarties sąlygos (t. 1, b. l. 75). Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad atsakovė triplike sutiko su ieškovės dublike nurodytu teiginiu, jog nagrinėjant prekių tiekimo į duonos kepyklą klausimus, turi būti vadovaujamasi Tiekimo sutarties nuostatomis, todėl teismas padarė išvadą, kad sprendžiant, ar ieškovė praleido šalių nustatytą terminą pateikti prekes, turi būti vadovaujamasi Tiekimo sutarties 2.1 punkto nuostatomis.

Teisėjų kolegijos pažymi, kad atsakovė triplike nurodė, jog Tiekimo sutarties 2.1 punkte nustatyto termino aiškinimas nėra aktualus, kadangi šį punktą sutarties šalys pakeitė tarpusavio santykių praktika. Atsakovė triplike taip pat nurodė, kad ieškovei priimtinus prekių pristatymo terminus atsakovės patvirtintame užsakyme nurodydavo pati ieškovė. Teismas šių apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytų atsikirtimų nevertino bei dėl jų nepasisakė. Be to, iš byloje esančių rašytinių duomenų matyti, kad 2014 m. gruodžio 19 d., atsakovės projektų vadovas V. S. elektroniniu pašto adresu povilas@saneko.lt išsiuntė UAB ,,Saneko“ atstovui P. G. patvirtintą prekių, skirtų duonos kepyklai, medžiagų ir įrenginių žiniaraštį (užsakymą), kuriame be kitų prekių 28 ir 29 pozicijose buvo nurodytos ginčo prekės – flanšiniai ventiliai garui su elektros pavara (t. 1, b. l. 98-99). Iš atsakovės į bylą pateikto 2015 m. sausio 6 d. žiniaraščio matyti, kad jame įrašyti konkrečių prekių pristatymo terminai (t. 1, b. l. 100-102). Pirmosios instancijos teismas šių rašytinių įrodymų taip pat nevertino ir dėl jų nepasisakė. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog šalių susitarimas dėl prekių pristatymo terminų įtvirtintas tik Tiekimo sutarties 2.1 punkte, nevisapusiškai ištyrė byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nepasisakė dėl atsakovės paaiškinimų, kad tinkama prekių kokybė ir pristatymo terminas yra esminės sutarties sąlygos, kad pristatymo terminus atsakovės patvirtintame užsakyme nurodydavo pati ieškovė, nevertino tarp šalių susiklosčiusios praktikos dėl prekių pristatymo terminų. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas ne tik dėl prekių pristatymo termino, bet ir kokiam subjektui (ieškovei ar UAB „ROVASTA“) kilo pareiga pristatyti tam tikras prekes (užsakymo 28 ir 29 pozicijose nurodytos prekes, t. y. flanšinius kontrolės ventilius garui su elektros pavara, taip pat lygio elektrodus). Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad flanšinius ventilius garui su elektros pavara, lygio elektrodus atsakovė pirko ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad pareiga pristatyti flanšinius kontrolės ventilius garui su elektros pavara kilo UAB „ROVASTA“, grindė PVM sąskaita faktūra ROV Nr. 155562, taip pat tuo, kad byloje nepateikta duomenų, jog atsakovė būtų reiškusi kokias nors pretenzijas ieškovei dėl neperduotų užsakymo 28 ir 29 pozicijose nurodytų prekių, be to, kad pretenzijoje dėl vėluojamų pristatyti prekių (2015-03-06 Nr. 3.11/15-32) nurodyta, jog 2015 m. kovo 6 d. pagal 2014 m. gruodžio 19 d. užsakymą atsakovė nebuvo gavusi 2 prekių (užsakymo 45 ir 46 pozicijose nurodytos prekės) ir nieko neminima apie užsakymo 28 ir 29 pozicijose nurodytas prekes. Byloje nustatyta, jog ieškovė ir atsakovė sudarė Tiekimo ir Didmeninio pirkimo–pardavimo sutartis, minėtas prekes atsakovė užsakė iš ieškovės (t. 1, b. l. 98-102), jos pristatytos galiojant šioms sutartims. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovė šias prekes užsakė iš kito asmens (UAB „ROVASTA“). Nors pirmosios instancijos teismas atsakovės nurodytus argumentus, jog UAB „ROVASTA“ pareigą pristatyti prekes įvykdė už ieškovę, laikė nepakankamai pagrįstais, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nesant atsakovės ir UAB „ROVASTA“ sutarties, kitų rašytinių įrodymų apie minėtų prekių užsakymo iš UAB „ROVASTA“, pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, jog už šias prekes buvo pateikta kito asmens (UAB „ROVASTA“) sąskaita, taip pat kad atsakovė nepateikė ieškovei pretenzijos dėl vėlavimo pristatyti minėtas prekes, nėra pakankamos daryti išvadą, kad ieškovei nekilo pareiga pristatyti šalių sutartu terminu minėtų prekių. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad atsakovė triplike nurodė, jog UAB „ROVASTA“ ir ieškovė UAB „Saneko“, buvusi UAB „Rovita ir Ko“, yra susijusios įmonės, UAB „ROVASTA“ vadovas P. G. yra tas pats asmuo, kuris tuo pačiu metu veikė ieškovės vardu (derino su atsakove prekių pristatymo terminus) ir pasirašydavo ieškovės UAB „Saneko“ vardu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovės ir UAB „ROVASTA“ buveinės adresas yra tas pats, Kalvarijų g. 149, Vilnius. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „ROVASTA“ veikė savarankiškai (ne ieškovės vardu) padaryta nesant pakankamai įrodymų, be to, neįvertinus atsakovės pateiktų argumentų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Tiekimo sutarties 4.4 punktu, padarė išvadą, jog ieškovė atsisakė parduoti atsakovei prekes, todėl atsakovei teko kreiptis į UAB ,,ROVASTA“ dėl prekių įsigijimo. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši išvada nėra pakankamai pagrįsta.Tiekimo sutarties 4.4 punktas numato, jog jei pirkėjas, nurodytą limitą (60 000 Lt) yra išnaudojęs ir už prekes neatsiskaitęs arba pradelsęs nustatytą atidėjimo terminą, tiekėjas turi teisę daugiau prekių neparduoti. Kaip minėta, apie atsakovės bendrovei UAB „ROVASTA“ pateiktus užsakymus duomenų nėra, be to, pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės argumentų, jog šios sutarties nuostatoje nurodytas limitas yra siejamas tik su tomis prekių kainomis, į kurias ieškovė turi reikalavimo teises. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliantės argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad flanšinius ventilius garui su pavara atsakovė pirko ne iš ieškovės, o iš UAB „ROVASTA“, todėl ieškovė, nebūdama šių prekių pardavėju, neturėjo pareigos tas prekes perduoti, sukūrė UAB „ROVASTA“ pareigas atsakyti ieškovei dėl ne laiku pristatytų prekių. Pažymėtina, kad ši įmonė nebuvo įtraukta byloje dalyvaujančiu asmeniu. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas UAB „ROVASTA“ pareigą šias prekes perduoti ieškovei, pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens pareigų.

Dėl nuostolių, susijusių su pristatymo termino pažeidimu, įskaitymo

Reikalavimas įvykdyti prievolę, kuri, kitos šalies požiūriu, pasibaigė įskaitymu (toks ieškinys pareikštas nagrinėjamoje byloje) taip pat reiškia nesutikimą su įskaitymu, ir teismas tokiu atveju turi patikrinti, ar prievolė nėra pasibaigusi įskaitymu, t. y. ir tai, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą ir kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) ir ar laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015).Pagal bendrąją taisyklę, sprendžiant ginčą dėl sutartinės civilinės atsakomybės, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, žalą padariusio asmens kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tuo atveju, kai sutartį pažeidžia įmonė (verslininkas), ji už sutarties pažeidimą atsako nepriklausomai nuo jos kaltės, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397-969/2015).Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė nė vienos sąlygos ieškovės civilinei atsakomybei kilti, tuo pačiu neįrodė buvus visas būtinas įskaitymui atlikti sąlygas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad nors atsakovė ieškovės neteisėtais veiksmais įvardijo prekių pristatymo terminų pažeidimus, tačiau iš esmės nenurodė nė vieno prekių pristatymo vėlavimo fakto bei nepateikė tuos faktus pagrindžiančių įrodymų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog du iš keturių flanšinius ventilius ieškovė pavėlavo pateikti 50 dienų, o lygio elektrodus su dokumentacija 125 dienas. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nenurodė nė vieno prekių pristatymo vėlavimo fakto laikytina nepagrįsta. Be to, nors byloje kilo ginčas dėl subjekto, kuris turėjo pristatyti prekes (ieškovė, UAB „ROVASTA“ ar, apskrita, jas atsiimti turi pati atsakovė), tačiau byloje nekilo ginčo dėl to, jog atsakovė gavo minimas prekes pavėluotai.Spręsdamas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl patirtos žalos, teigia, kad ji padaryta pažeidžiant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Laikoma, kad skolininkas praleido terminą, jeigu jis prievolės neįvykdo per nustatytą terminą. Praleidęs prievolės įvykdymo terminą, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius ir už atsitiktinai atsiradusį po termino praleidimo negalimumą įvykdyti prievolę (CK 6.260 straipsnio 1,2 dalys). Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad atsakovė neįrodė patirtos žalos dėl neteisėtų ieškovės veiksmų, nes nėra tikslių duomenų apie žalos dydį ir atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų patirtų nuostolių faktą. Apeliantė teigia, kad šioje civilinėje byloje ji įrodė savo patirtų nuostolių dydį, kurį pagrindžia atsakovės statybos subrangos sutartis su UAB „Decorus“, taip pat UAB „Decorus“ raštai. Ieškovė su atsakovės argumentais atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka ir nurodo, kad atsakovės pateikti įrodymai nepagrindžia, kokio dydžio nuostolius atsakovė patyrė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų.Iš byloje esančio atsakovės ieškovei adresuoto 2015 m. spalio 9 d. rašto dėl prievolės sumokėti už prekes įvykdymo įskaitymu (t. 1, b. l. 102) matyti, kad atsakovė dėl ieškovės laiku nepristatytų prekių patyrė 139 017,61 Eur nuostolių. Atsiliepime į ieškinį atsakovė, nurodė, kad šis dydis grindžiamas UAB „Decorus“ išskaičiuotomis iš atsakovei mokėtinų sumų 278 035,22 Eur dydžio netesybomis. Atsakovė minėtame procesiniame dokumente teigia, kad būtent šio dydžio nuostolius ji patyrė, tačiau atlikdama įskaitymą sumažino savo patirtų dėl ieškovės kaltės nuostolių dydį iki 139 017,61 Eur. Ieškovė nurodė, kad neaišku, kuri netesybų dalis taikoma už laiku neatliktus darbus, o kuri už defektus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai šalys dėl nuostolių dydžio nesutaria ir pateikia įrodymus, pagal kuriuos nuostolių dydis skiriasi, arba jeigu pateikti įrodymai prieštaringi, konkretų nuostolių dydį nustato teismas, įvertindamas šalių pateiktus įrodymus (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nevertino, kokią dalį iš UAB „Decorus“ 278 035,22 Eur išskaičiuotų netesybų atsakovė patyrė dėl ieškovės kaltės. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 26 d. galutiniame sprendime civilinėje byloje Nr. e2-2230-467/2016 (ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą klaidingai nurodė, kad šį galutinį sprendimą priėmė Lietuvos apeliacinis teismas) pagal ieškovės UAB „Vėsa ir partneriai“ ieškinį atsakovei BUAB „Decorus“ dėl skolos išieškojimo nurodė, kad UAB „Vėsa ir partneriai“ vėlavo darbus atlikti dėl UAB „Decorus“ kaltės, t. y. dėl ne laiku darbo projekto patvirtinimo, dėl ne laiku UAB „Decorus“ darbų vykdymo, dėl ne laiku darbų fronto perdavimo atsakovei, tačiau pažymėtina, kad minėtoje byloje UAB „Decorus“ teigė, kad UAB „Vėsa ir partneriai“ vėluojant atlikti darbus UAB „Vėsa ir partneriai“ turi pareigą mokėti 8 000 Eur Lt baudą už kiekvieną prievolės įvykdymo praleidimo dieną ir atlyginti kitus atsakovės patirtus nuostolius; be to, UAB „Decorus“ turi teisę sulaikyti sumą, atitinkančią UAB „Vėsa ir partneriai“ priskaičiuotų baudų dydžiui, jei šių baudų UAB „Decorus“ neįskaito į UAB „Vėsa ir partneriai“ mokėtinas sumas. Atsižvelgiant į tai, laikytini nepagrįstais nagrinėjamoje byloje ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, kad atsakovė, teigdama, jog buvo vėluojama atlikti darbus dėl ieškovės kaltės, klaidina teismą, nes išnagrinėtoje civilinėje byloje atsakovė savo darbų atlikimo vėlavimo priežastis įvardijo visiškai kitokias nei šioje civilinėje byloje. Taigi nors, kaip pagrįstai nurodė ieškovė, iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 26 d. galutinio sprendimo matyti, jog UAB „Decorus“ netesybų neprašė priteisti, tačiau ši aplinkybė nepaneigia, jog atsakovė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų nepatyrė nuostolių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nevertino minėtoje byloje surinktų duomenų, taip pat nepasisakė dėl įsitesėjusio galutinio sprendimo reikšmės nustatant atsakovės nuostolių dydį nagrinėjamoje byloje.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenustatė esminių šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. nepasisakė dėl atsakovės paaiškinimų, kad tinkama prekių kokybė ir pristatymo terminas yra esminės sutarties sąlygos, kad pristatymo terminus atsakovės patvirtintame užsakyme nurodydavo pati ieškovė, nevertino tarp šalių susiklosčiusios praktikos dėl prekių pristatymo terminų, ar ieškovė pristatė kokybiškas prekes, ar jas pristatė laiku, jei, ne tai, kokio dydžio nuostolius dėl to patyrė atsakovė. Pažymėtina, kad siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti kilusį ginčą, turi būti renkami papildomi įrodymai, susiję su atsakovės galbūt patirtais nuostoliais. Šie papildomai surinkti įrodymai turi būti įvertinti su kitais byloje esančiais įrodymais ir jų pagrindu nustatomos anksčiau nurodytos šioje nutartyje esminės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Be to, į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, trauktina UAB „ROVASTA“. Atsižvelgdama į papildomai išreikalautinų ir tirtinų įrodymų apimtį bei pobūdį, jų pagrindu nustatomas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, bei į tai, kad ir byloje esami įrodymai nebuvo visapusiškai pirmosios instancijos teismo ištirti, į tai, kad į bylą trauktinas trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daro išvadą, kad šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.