- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-18
- Bylos Nr.
- e2-274-186/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02061-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SANEKO“, uždarajai akcinei bendrovei „VĖSA ir partneriai“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SANEKO“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SANEKO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANEKO“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VĖSA ir partneriai“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „SANEKO“ pareikštame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės UAB „VĖSA ir partneriai“ 86 427,25 EUR skolą, 297,49 EUR palūkanas, 543,92 EUR delspinigius, 1 523 EUR žyminį mokestį, 1 000 EUR atstovavimo išlaidas bei 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nepranešus atsakovei, areštuoti jam priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas. Prašymą grindė tuo, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, vengia su ieškove bendradarbiauti, gera valia įsipareigojimų nevykdo, todėl abejotina, ar gera valia vykdys jai nepalankų teismo sprendimą. Ieškinio suma yra didelė, kas kelia sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar neįvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi nutarė areštuoti atsakovės UAB „Vėsa ir partneriai“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat turtines teises 87 268,66 EUR sumai; turto (turtinių teisių) nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.
Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, sprendė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimus. Teismas atsižvelgė į suformuotą vieningą teismų praktiką, pagal kurią didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, ir prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Be ieškinio dydžio, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą atsakovo finansinę padėtį, turimą turtą ir įsipareigojimus, taip pat į kitas aplinkybes, kurios leistų teismui objektyviai spręsti apie atsakovo galimą mokumą. Pasak teismo, iš ieškinyje pateiktų aplinkybių matyti, jog atsakovė su ieškove nebendrauja, kilusio ginčo spręsti taikiai nesiekia. Atsakovės finansinę padėtį pagrindžiantys dokumentui teismui pateikti nebuvo. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą spręsti, jog nagrinėjamoje bylos stadijoje nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė UAB „VĖSA ir partneriai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nesivadovavo paties nurodyta teismų praktika, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali padidinti sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, ir kad pavojus dėl sprendimo neįvykdymo kiekvienu atveju vertinamas individualiai, atsižvelgiant į atsakovo finansinę padėtį. Teismas nepranešė apie pateiktą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nesudarė atsakovei galimybės pateikti duomenis apie savo finansinę būklę. Atsakovės praėjusių finansinių metų (2014 m.) oficiali bei šių metų pirmojo pusmečio tarpinė pelno nuostolio ataskaitos įrodo, kad šiuo atveju atsakovei pareikšto ieškinio suma nėra didelė. Atsakovė 2014 metais gavo daugiau kaip 12 mln. Lt pajamų, apie 2,5 mln. Lt bendrojo pelno ir virš 400 000 Lt grynojo pelno. 2015 m. pirmąjį pusmetį gauta dar daugiau – beveik 100 000 EUR grynojo pelno. Be to, atsakovės vien tik ilgalaikio turto vertė šiai dienai sudaro beveik 350 000 EUR.
2. Teismo nurodytos aplinkybės, jog atsakovė su ieškove nebendrauja, kilusio ginčo spręsti taikiai nesiekia, niekaip neįrodo grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Iš ieškinio argumentų matyti, kad yra priešingai. Atsakovė ne tik, kad bendradarbiauja su ieškove jau daugelį metų, tačiau buvo susitikusi su ieškove ir dėl skolos padengimo susitarimo aptarimo, o vėliau pateikė ieškovei raštą, paaiškinantį, dėl kokių priežasčių ji sustabdė savo prievolių vykdymą – dėl to, kad ieškovė pavėlavo pristatyti į objektą prekes, dėl ko atsakovė patyrė nuostolių. Taigi, atsakovės nebendravimas ir vengimas spręsti ginčą taikiai nėra įrodyti.
Atsiliepimas
Ieškovė UAB „SANEKO“ atsiliepimu prašo palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie savo turimus finansinius įsipareigojimus. Vien tik grynojo pelno rodiklis ir turimo ilgalaikio turto vertė negali būti pakankami spręsti, ar ieškinio suma vertintina kaip didelė, ar ne. Atsakovė nėra pateikusi VĮ Registrų centrui 2015 m. balanso. Iš 2014 m. atsakovės balanso matyti, kad atsakovė turėjo 5 396 143 Lt (1 562 831 EUR) nepadengtų finansinių įsipareigojimų. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šiuos įsipareigojimus yra įvykdžiusi. Ieškovės žiniomis, be 87 286,66 EUR skolos ieškovei, atsakovė dar yra skolinga apie 200 000 EUR UAB „Krasas“. Abi šios skolos atsirado 2015 m., todėl 2014 m. balanse neatsispindi. Tokie duomenys rodo, kad atsakovės finansiniai įsipareigojimai viršija pusę į balanso įrašyto turto vertės, dėl ko Įmonių bankroto įstatymo pagrindu tokią įmonę galima būtų netgi pripažinti nemokia ir iškelti jai bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto areštas – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antrosios sąlygos buvimo, t. y. grėsmės, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas. Pirmosios instancijos teismas atsakovės turtą areštavo atsižvelgdamas į ieškinio sumą, kurią pripažino didele, todėl padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau teismas nemotyvavo, kodėl vien didelės turtinės vertės pareikštas ieškinio reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip sukeliantis grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Pažymėtina, kad šalys civiliniame procese yra lygios (CPK 17 str.). Tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų dydis iš esmės priklauso nuo paties ieškovo valios, todėl ieškinio pateikimas ir jame didelės vertės reikalavimo nurodymas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo prieš atsakovą ir kartu nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti turto areštą. Šios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, kiekio ar vertės. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų, jog atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Nesant tokių duomenų, pareikšto reikalavimo dydis neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-66-407/2016).
Ieškovės teigimu, atsakovė elgiasi nesąžiningai, nes vengia su ja bendradarbiauti ir nevykdo įsipareigojimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kyla reali grėsmė, jog teismo sprendimas bus neįvykdytas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių kilo ginčas dėl atsiskaitymo už pateiktas prekes pagal tarp šalių sudarytą sutartį. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose išdėstė argumentus, kodėl nesutinka su ieškovės pareikštu reikalavimu. Vien tai, kad šalys taikiai neišsprendžia kilusio ginčo, savaime negali būti laikoma šalies, kuriai pareikšti reikalavimai, t. y. atsakovės nesąžiningumu priešingos šalies, t. y. ieškovės atžvilgiu. Juolab, kaip teisingai pažymėjo apeliantė, pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad šalys tarėsi dėl tolesnio sutarties vykdymo, tačiau atsakovė vėliau pateikė raštą, kuriame išdėstė priežastis, kodėl sustabdė savo sutartinių prievolių vykdymą.
Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie savo gautą grynąjį pelną, turimą ilgalaikį turtą. Ieškovė, pateikdama duomenis apie atsakovės turėtus įsipareigojimus pagal 2014 m. balansą, siekia įrodyti, kad atsakovės turto gali nepakakti ieškovės reikalavimams patenkinti, jei teismas priimtų pastarajai palankų sprendimą. Tačiau, kaip minėta, pats turto areštas jo kiekio ar vertės nepadidina. Ieškovė neįrodinėja, kad atsakovė ketintų savo turimą turtą slėpti, suvaržyti ar perleisti tretiesiems asmenims (CPK 178 str.). Nenustačius jokių konkrečių aplinkybių, kurios rodytų galimą atsakovės nesąžiningumą, vien didelės sumos ieškinio pateikimas nėra pakankamas pagrindas varžyti atsakovės teisių taikant laikinąsias apsaugos priemones. Dėl to pritartina apeliantės argumentams, jog ieškovė neįrodė, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad egzistuoja grėsmė būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nesant šios sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos, todėl atskirasis skundas tenkinamas. Tai konstatavus, kiti atskirojo skundo argumentai nebeturi teisinės reikšmės ir dėl jų nepasisakytina.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, atmetant ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SANEKO“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.