Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Leono Jachimavičiaus apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Airamas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1845-615/2014 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Anupriškio parkas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Airamas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas ieškinį tenkino motyvuodamas ne vien tik sutarties nutraukimo faktu, bet ir vertindamas, ar ieškovė sutartį nutraukė pagrįstai, todėl privalėjo įvertinti ne tik ieškovės, bet ir atsakovės argumentus, o tik po to nuspręsti, ar sutartis pagal jos 6.4.2. p. ir CK 6.217 str. buvo nutraukta pagrįstai. Atsakovė pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais nesiekė pripažinti ieškovės atlikto vienašališko sutarties nutraukimo negaliojančiu, kas pagal CK 1.95 str. nuostatas būtų pagrindu atstatyti sutarties galiojimą ir toliau vykdyti sutartį, o siekė paneigti ieškovės ieškinyje nurodytus argumentus, kad atsakovė neva nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ir įrodyti, kad ieškovei nutraukiant sutartį neegzistavo sutarties 6.4.2. p. ir CK 6.217 str. įtvirtinti pagrindai, ką įrodžius būtų pagrindas ieškovės atliktą sutarties nutraukimą kvalifikuoti kaip vienašališką atsisakymą nuo sutarties nesant atsakovės kaltės. Tai sudarytų pagrindą ieškovės ieškinį atmesti.Teismas nepagrįstai vertino vien tik ieškovės nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus, todėl pažeidė CPK 21 str. įtvirtintą nešališkumo principą, CPK 265 str. 1 d. reikalavimus ir neatskleidė bylos esmės. 2014-11-10 nutartimi teismas pripažino būtinybę tirti ne tik ieškovės, bet ir atsakovės nurodytas sutarties nutraukimo aplinkybes, dėl ko bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas, motyvuojant tuo, kad teismui būtina užduoti šalių atstovams papildomus klausimus dėl atsakovės nurodytų sutarties nutraukimo aplinkybių. Tačiau, atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, jokių papildomų su tuo susijusių klausimų teismui nekilo. Tuo tarpu, kaip matyti iš teismo sprendimo, jame nebuvo įvertintas ieškovės nurodytas sutarties nutraukimo pagrindų realumas.Teismas, remdamasis ieškovės nurodytais argumentais, nepagrįstai konstatavo atsakovės padarytus sutarties pažeidimus, t. y. kad atsakovė sutartyje aptartais terminais nepateikė ieškovei teisės aktų reikalavimus atitinkančių projektų, kaip tai numatyta sutarties 4.2. p., ir sutartais terminais neįvykdė sutarties 4.4. ir 4.5. p. prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nesuderino projektų su patalpų savininku. Atsakovė teigia, kad ji interjero projektą su ieškove suderino. Kaip matyti iš 2012-12-03 elektroninio laiško, ieškovei elektroniniu paštu buvo išsiųstas interjero projekto planinis pasiūlymas, 2012-01-02 ir 2013-01-03 elektroniniu paštu ieškovei pagal jos pastabas ir pageidavimus buvo siunčiami pakoreguoti brėžiniai, pateikti atsakymai į ieškovės klausimus, pageidavimus, t. y. visų reikalingų klausimų suderinimas įvyko raštu ir priešprojektinis interjero projekto suderinimas pasibaigė ieškovei gavus pakoreguotus brėžinius ir atsakymus į iškilusius klausimus, po kurių ieškovė jokių papildomų reikalavimų dėl projektavimo nekėlė, o atsakovė vykdė tolesnius interjero projektavimo darbus. Tačiau interjero projektavimo darbai negalėjo būti užbaigti dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo atsakovės, todėl nebuvo galima pereiti ir prie kito etapo – sienų, grindų apdailos medžiagų ir spalvų bei kitų interjero elementų parinkimo, kuris turėjo būti atliekamas vykdant darbų atlikimo autorinę priežiūrą.Tarp šalių sudaryta projektavimo sutartis neapima patalpų techninio projektavimo, todėl dėl techninio rekonstrukcijos projekto parengimo ir statybą leidžiančio dokumento gavimo ieškovė turėjo susitarti su kitu, atitinkamą atestatą turinčiu projektuotoju. Tuo tarpu ieškovei neparengus techninio rekonstrukcijos projekto ir negavus statybą leidžiančio dokumento, negalėjo būti papildyti interjero projekto sprendiniai, parinktos sienų, grindų apdailos medžiagos ir spalvos bei kiti interjero elementai, negalėjo būti pradėti atlikti statybos rekonstrukciniai darbai, tik po kurių atlikimo galėjo sekti interjero įrengimas pagal atsakovės atliktą interjero projektą. Kodėl ieškovė neparengė techninio projekto ir negavo statybą leidžiančio dokumento, bylą nagrinėjant teisme liko neatsakyta, o teismas nepagrįstai šią aplinkybę, turinčią esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui, eliminavo.Teismas klaidingai nusprendė, kad projekto suderinimo su patalpų savininkais pareiga buvo nustatyta atsakovei ir šios pareigos nevykdymas buvo esminis sutarties pažeidimas, kuriuo remdamasi ieškovė turėjo teisę nutraukti sutartį. Ieškovė nurodė, kad remiantis sutarties 4.4. p., atsakovė, suderinusi interjero projektą su ieškove, turėjo jį suderinti su patalpų savininku, o tik tada vykdyti tolimesnius interjero projektavimo darbus. Tačiau tokios nuomininko pareigos perkėlimas atsakovei yra nesąžiningas, juo labiau, kad ieškovė nenurodė atsakovei, kas yra patalpų savininkas. Kita vertus, su patalpų savininku pirmiausia turėjo būti derinamas techninis rekonstrukcijos projektas, kurio rengimas nebuvo atsakovės pareiga, o tik paskui interjero projektas. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad apskritai būtų gavusi patalpų savininko sutikimą dėl patalpų rekonstrukcijos, juo labiau, kad su juo būtų suderinusi patalpų rekonstrukcijos techninį projektą. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad byloje atlikta ekspertizė patvirtina, jog atsakovės pateiktas projektas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad ekspertė išvadą dėl atsakovės pateikto projekto neatitikimo teisės aktų reikalavimams davė manydama, kad šalys susitarė tiek dėl techninio, tiek dėl interjero projektavimo ir tuo pagrindu laikydama, kad atsakovės pateiktame projekte turėjo būti numatyti techniniai sprendimai. Tačiau po ekspertizės išvados į bylą pateikimo vykusiame teismo posėdyje, taip pat po bylos nagrinėjimo iš esmės vykusiame teismo posėdyje ieškovės atstovas patvirtinto, kad tarp šalių sudaryta projektavimo sutartis neapima patalpų techninio projektavimo. Todėl atsakovės pateiktame projekte, priešingai nei teigia ekspertė, neturėjo būti numatyti tokie projektiniai sprendimai, kurie būdingi techniniam projektavimui, būtent kuriam ir keliama visa eilė norminių teisės aktų reikalavimų. Interjero projektui, jei jame kartu neatliekamas techninis projektavimas, jokie norminiai reikalavimai nekeliami. Pasikeitus ieškovės direktoriui nuo 2013-01-25 nutrūko šalių bendravimas ir ieškovė su atsakove toliau nebendradarbiavo, nes nebeturėjo poreikio užsakytiems darbams. Ieškovė tik rašė apsimestinius raštus, reikalaudama suderinti jai nebereikalingą interjero projektą, vėliau pateisinti vienašališką sutarties nutraukimą ir susigrąžinti avansą. Tai patvirtina tas faktas, kad ieškovė po 2013-06-18 reikalavusi perimti projektą, jo neperėmė. Ieškovės elgesys, pažeidžiant bendradarbiavimo pareigą, leidžia konstatuoti, kad dėl nesėkmingų šalies santykių kalta pati ieškovė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad šalys 2012-10-02 pasirašė projektavimo sutartį Nr. AIR-12/10/02-02, kuria atsakovė įsipareigojo sukurti pilną ieškovės nuomojamų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) pramogų parko teritorijoje, interjero projektą bei perduoti ieškovei šioje sutartyje numatytas teises į projektą, o ieškovė įsipareigojo sumokėti atsakovei numatytą atlyginimą (t. 1, b. l. 10–14­). Ieškovė, vykdydama sutarties įsipareigojimus, 2012-10-04 atsakovei sumokėjo 15 000 Lt dydžio avansą (t. 1, b. l. 15). Kadangi atsakovė neįvykdė sutarties įsipareigojimų, t. y. nepateikė projekto derinimui ieškovei ir patalpų savininkui ir neperdavė parengto projekto įvertinimui iki ieškovės papildomai nustatyto termino – 2013 m. gegužės 17 d. (t. 1, b. l. 36), ieškovė 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu pranešė, kad vienašališkai nutraukia sutartį ir pareikalavo grąžinti avansą (t. 1, b. l. 38). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė sutartais terminais neįvykdė sutarties 4.4. ir 4.5. punktais prisiimtų įsipareigojimų (suderinti su patalpų savininkais parengtą projektą ir jį perduoti ieškovei), todėl pripažino ieškovės vienašališką sutarties nutraukimą, remiantis sutarties 6.4.2. punktu, pagrįstu ir priteisė iš atsakovės ieškovės sumokėtą avansą. Atsakovė apeliaciniu skundu ginčija šią teismo išvadą, teigdama, kad teismas privalėjo, tačiau nevertino atsakovės atsikirtimų dėl sutarties nutraukimo, kurie būtų pagrindas kvalifikuoti sutarties nutraukimą nesant atsakovės kaltės. Teigia, kad interjero projektas buvo suderintas su ieškove, tačiau interjero projektavimo darbai negalėjo būti užbaigti, kol nebuvo parengtas techninis rekonstrukcijos projektas, kurio atsakovė nebuvo įsipareigojusi parengti. Be to, mano, kad sutartyje numatyta atsakovės pareiga derinti projektą su patalpų savininku yra nesąžininga.

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo

Sutarties nutraukimą reglamentuojančiame CK 6.217 straipsnyje nustatyti keli vienašališko sutarties nutraukimo atvejai – tai gali būti padaryta, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis); taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukiama joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Aiškindamas šias CK nuostatas kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį, t. y. sutartį vienašališkai nutraukiant joje numatytais atvejais, teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Bigbank AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. K. v. A. Č. ir B. Č., bylos Nr. 3K-3-401/2014; kt.). Įstatyme (CPK 6.217 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas ir sąrašas aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne. Šios aplinkybės yra: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Tačiau šalys, susitardamos dėl atvejų, kada sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, įgyvendina sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), o teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią.

Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs. Sutartyje ir įstatyme nustatytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. ir J. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-244/2013). Toks išaiškinimas reiškia, kad šalims įgyvendinant sutarčių laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) susitarus, kokiais atvejais sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, pakanka nustatyti faktą, jog egzistavo nurodytas sutarties nutraukimo pagrindas (pagrindai). Jeigu šalys susitaria, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta, jei nevykdomi ja prisiimti įsipareigojimai, pakanka nustatyti pažeidimo (sutartinių įsipareigojimų nevykdymo) faktą ir nereikia įrodinėti bei vertinti tokio pažeidimo sunkumo, prievolės neįvykdžiusios šalies kaltės ir jos formos ar kitų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Girobusas“ v. Kauno miesto savivaldybė, bylos N. 3K-3-143-690/2015).

Kartu pažymėtina, kad sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai yra sutarties sąlygos, kurių teisėtumas ir sąžiningumas sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismo gali būti patikrintos. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis.

Šalių pasirašytos sutarties 6.4.2. punkte šalys numatė, kad jeigu vykdytojas (šiuo atveju atsakovė) dėl savo kaltės, nedalyvaujant tretiesiems asmenims, nepateikia projektų sutartyje numatytais terminais, užsakovas (šiuo atveju ieškovė) turi teisę vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nedelsiant nutraukti sutartį. Nors šalys sutartimi ir nenustatė, kad šiame sutarties papunktyje pagrindą vienašališkai nuraukti sutartį sudarančios aplinkybės bus laikomos esminiais projektavimo sutarties pažeidimais, tačiau nustačius, kad jos suteikia teisę užsakovei (ieškovei) vienašališkai nutraukti sutartį, pagrindui nutraukti sutartį nėra būtina, kad jos būtų susitarusios šiuos pažeidimus vertinti kaip esminius. Taigi, sutartyje nurodytas vienašališko sutarties nutraukimo užsakovės iniciatyva pagrindas yra pakankamas tam, kad sutartis galėtų būti nutraukta. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovė nevykdė įsipareigojimų pateikti projektą sutartyje numatytais terminais, sprendė, kad ieškovė turėjo sutartyje numatytą pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, o kadangi atsakovė neginčijo vienašališko sutarties nutraukimo, pareikšdama priešieškinį, laikė, jog teismas negali viršyti byloje pareikštų reikalavimų. Su tokia teismo pozicija nesutinka atsakovė teigdama, jog teismas privalėjo vertinti atsakovės atsikirtimus dėl sutarties nutraukimo. Atsakovė neteigia, kad projektą yra pateikusi sutartyje numatytu terminu, nes ir pati pripažįsta, kad negali interjero projekto pabaigti dėl techninio rekonstrukcijos projekto nebuvimo, tačiau tvirtina, kad sutartis buvo nutraukta nesant atsakovės kaltės, kas beje turėjo būti nustatyta taikant sutarties 6.2.4. punkte numatytą vienašališko sutarties nutraukimo sąlygą, kuri šiuo atveju siejama su vykdytojo kalte. Todėl sprendžiant dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumo atsakovės kaltė dėl jos nepateikto projekto sutartyje numatytais terminais buvo ir yra įrodinėjimo dalykas, net ir atsakovei nepareiškus priešieškinio dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu. Kad atsakovė neatliko projektavimo darbų nustatytais terminais, patvirtina ir projektavimo sutarties 4.3. punktas, kuriuo buvo numatyta, kad vykdytojo (atsakovės) projektavimo darbų pareiga bus laikoma įvykdyta, kai vykdytojas gaus raštišką užsakovo (ieškovės) sutikimą, kad vykdytojo parengti projektai atitinka šios sutarties reikalavimus ir užsakovo pageidavimus, o tokio raštiško sutikimo ieškovė atsakovei nėra davusi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė nepateikė projekto sutartyje numatytais terminais, tačiau dėl atsakovės kaltės priimdamas sprendimą jokių argumentų nenurodė.

Dėl atsakovės kaltės jai nepateikus projekto sutartyje numatytais terminais

Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į ieškinį ir patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 50–52, 57–60) bei tripliką (t. 2, b. l. 27–30) teigė, jog atsakovė nuolat derino projekto sprendinius su ieškove ir atsižvelgdavo į ieškovės pageidavimus ir tik galutinai suderinus projektą ieškovė nutraukė bendradarbiavimą, dėl ko projektas nebuvo perduotas ieškovei, o sutarties sąlygą, numatančią atsakovės pareigą suderinti parengtus projektus su patalpų savininkais, laikė nesąžininga. Nors pirmosios instancijos teismas dėl šių atsakovės atsikirtimų sprendime nėra pasisakęs, tačiau kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, kad šie atsakovės nurodyti atsikirtimai ir jiems pagrįsti pateikti įrodymai nepaneigia atsakovės kaltės dėl nustatyto sutarties pažeidimo, t. y. projekto nustatytais terminais nepateikimo ieškovei. Iš šalių pasirašytos sutarties sąlygų akivaizdu, kad atsakovė turėjo pateikti ieškovei projektą derinimui, atsakovė privalėjo projektą redaguoti pagal visus užsakovės pageidavimus ir pastabas, kurie neprieštarauja protingumo principui (sutarties 4.2. punktas), toliau atsakovė, gavusi sutarties 4.3. punkte numatytą raštišką užsakovės sutikimą, kad parengti projektai atitinka sutarties reikalavimus ir užsakovės pageidavimus, suderinti projektus su patalpų savininkais (sutarties 4.4. punktas) ir atsakovė, suderinusi projektus su užsakove ir patalpų savininkais, ne vėliau kaip per 120 kalendorinių dienų projektus privalėjo perduoti užsakovei ir visas sutartyje nurodytas turtines teises į juos (sutarties 4.5. punktas). Tokie šalių susitariamai rodo, kad buvo numatyti tam tikri projektavimo ir projekto perdavimo ieškovei etapai: 1) projekto derinimas su užsakove, kuris turėjo būti atliktas ne vėliau kaip per 50 kalendorinių dienų nuo avanso sumokėjimo (sutarties 4.2. punktas), 2) užsakovės raštiško sutikimo, kad projektas atitinka sutarties reikalavimus ir užsakovės pageidavimus, gavimas (sutarties 4.3. punktas), 3) projekto derinimas su patalpų savininkais (sutarties 4.4. punktas) ir 4) projekto ir turtinių teisių į jį perdavimas užsakovei (sutarties 4.5. punktas). Net ir pripažinus, kad atsakovė bandė projektą derinti su užsakove, ką patvirtina byloje pateikti įrodymai apie šalių bendravimą projekto rengimo metu (t. 1, b. l. 22–34, 61–142) ir ko faktiškai neneigė ieškovė dublike (t. 2, b. l. 3–6), byloje pagrįstai buvo nustatyta, kad sutartimi numatytas raštiškas užsakovės sutikimas dėl projekto nebuvo gautas ir jis nebuvo pateiktas derinti su patalpų savininkais, ką patvirtina ir jų raštas (t. 1, b. l. 16–17 ). Todėl šios byloje nustatytos aplinkybės ir joms pagrįsti pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė neįvykdė visų sutartimi numatytų įsipareigojimų dėl interjero projekto parengimo ir perdavimo ieškovei, ką pagrįstai ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Atsakovės pateikti įrodymai apie bendravimą su ieškove, rengiant interjero projektą, nepaneigia atsakovės kaltės dėl jos neįvykdytų įsipareigojimų sutartyje nustatytais terminais ne tik suderinti projektą su ieškove, bet ir su patalpų savininkais, taip pat pareigos perduoti tinkamai parengtą ir suderintą projektą ieškovei. Atsakovė byloje nėra pateikusi įrodymų, kad projektą buvo paruošusi pilnos apimties, tik ieškovė vengė jį suderinti ir priimti (CPK 178 straipsnis). Atvirkščiai, atsakovė tik su tripliku (t. 2, b. l. 27–30) pateikė, kaip ji įvardijo, užbaigtą interjero projektą (t. 2, b. l. 33–69), kuris teismo ekspertizės aktu (t. 3, b. l. 7–94) pripažintas nepakankamu patalpų įrengimo darbams atlikti be papildomų projektavimo ir ar interjero dizaino darbų, be to, ekspertizės aktu nustatyta, kad atsakovės parengto ir pateikto interjero projekto apimtys ir turinys neatitinka projektavimo sutartyje bei komerciniame pasiūlyme aptartų reikalavimų. Tai paneigia atsakovės nurodytus atsikirtimus, kad ji neperdavė projekto dėl ieškovės atsisakymo ir vengimo jį priimti. Pažymėtina, kad atsakovė apeliaciniu skundu iš esmės ir pati pripažįsta, kad projekto nėra pabaigusi, kadangi ieškovė neparengė rekonstrukcijos techninio projekto, o atsakovė nebuvo įsipareigojusi jį parengti, ir tai sutrukdė atsakovei laiku pabaigti projektavimo darbus, t. y. pereiti prie kito projektavimo etapo – sienų, grindų apdailos medžiagų ir spalvų bei kitų interjero elementų parinkimo. Tačiau pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo eigoje atsakovė reiškė kitokio pobūdžio atsikirtimus, kurie buvo grindžiami ieškovės nebendradarbiavimu ir jos vengimu priimti projektą (suderinimui ir galutiniam jo priėmimui), teigiant, jog projektas buvo parengtas laiku ir tinkamai, nors tai paneigia byloje pateikti įrodymai, o virš nurodytą argumentą faktiškai panaudojo tik grįsdama apeliacinį skundą. Šios atsakovės kaltę neva paneigiančios aplinkybės atsakovė byloje taip pat nėra įrodžiusi (CPK 178 straipsnis), kadangi šalių bendravimą projekto rengimo metu patvirtinančiuose įrodymuose nėra nurodyta, jog atsakovei laiku ir tinkamai atlikti projektavimo darbus trukdo techninio rekonstrukcijos projekto neparengimas. Todėl net ir įvertinus atsakovės argumentus bei byloje pateiktus įrodymus, neva pagrindžiančius, jog nėra atsakovės kaltės dėl projektavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymo, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog atsakovė sutartinių įsipareigojimų sutartyje nustatytais terminais neįvykdė ne dėl jos kaltės.

Dėl projektavimo sutarties sąlygos, numatytos 4.4. punkte, nesąžiningumo

Projektavimo sutarties 4.4. punkte nustatyta vykdytojo (atsakovės) pareiga, gavus užsakovo (ieškovės) raštišką sutikimą, kad parengtas projektas atitinka sutarties reikalavimus ir užsakovo pageidavimus, projektą suderinti su patalpų savininkais. Atsakovė tokią sutarties sąlyga laiko nesąžininga, kadangi toks nuomininko (šiuo atveju ieškovės) pareigos perkėlimas iš esmės yra nesąžiningas, juo labiau, kad ieškovė net nenurodė, kas yra patalpų savininkas, be to, su patalpų savininku pirmiausia turėjo būti derinamas techninis rekonstrukcijos projektas, kurio rengimas nebuvo atsakovės pareiga. Pirmosios instancijos teismas dėl šio atsakovės argumento taip pat iš esmės nepasisakė, nurodydamas, kad nebuvo pareikštas priešieškinis dėl šios sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, o teismas negali viršyti byloje pareikštų reikalavimų. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. AB SEB bankas, bylos Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIGBANK AS v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014). Todėl sutarties sąlygos teisėtumas ir sąžiningumas teismo gali būti patikrintas ir jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali (ir privalo) nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis. Tačiau atsakovės argumentai dėl nurodytos sutarties sąlygos nesąžiningumo yra nepagrįsti. Vien tai, kad interjero projektas turėjo būti rengiamas nuomojamoms patalpoms, nereiškia projekto užsakovės nesąžiningumo, o atsakovės ginčijama sutarties sąlyga dėl ieškovės rengiamo interjero projekto derinimo su patalpų savininku yra logiška, kadangi rengiant patalpų interjero projektą turi būti paisoma ne tik užsakovės (patalpų nuomininkės) pageidavimų, bet neabejotinai ir patalpų savininkės teisių ir interesų. Todėl šalių susitarimas, kad projektas bus derinamas ne tik su užsakove, bet ir su patalpų savininku, šalims dėl to susitarus laisva valia jokiu būdu nereiškia šios sąlygos nesąžiningumo ir nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo šią sąlygą laikyti nesąžininga (CK 6.158 straipsnis) ir ja nesivadovauti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kadangi apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei buvo atidėtas žyminio mokesčio – 130 Eur sumokėjimas iki sprendimo priėmimo (t. 4, b. l. 15), apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės valstybei priteistinas nurodyto dydžio žyminis mokestis (CPK 84, 96 straipsniai).

Be to, ieškovė pateikė prašymą (t. 5, b. l. 35) atlyginti jos turėtas atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurios pagal jos pateiktus duomenis yra 700,93 Eur (t. 5, b. l. 36–38). Šios išlaidos priteistinos iš atsakovės ieškovei, remiantis CPK 98 straipsnio 1–3 dalimis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Airamas“ (įmonės kodas 300643309) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Anupriškio parkas“ (įmonės kodas 302309023) 700,93 Eur atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – 130 Eur atidėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą.