Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovėms: Kristinai Džašiašvili, Daivai Čerbauskienei, Rūtai Švickienei,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje D. G. (D. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, baigęs 9 klases, besimokantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas padaręs tris nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2021 metų birželio mėnesį, tačiau ne vėliau, kaip iki birželio 26 dienos, tiksliai nenustatytą dieną, name, esančiame (duomenys neskelbtini), atrakindamas rastu raktu saugyklos - seifo duris, iš jo pagrobė svetimą M. R. priklausantį turtą, tai yra pinigus - 500 eurų ir padarė nukentėjusiajam M. R. tokio pat dydžio turtinę žalą,

t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, D. G. pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą, o būtent:

laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 26 d. iki 2021 m. liepos 8 d., tiksliai nenustatytą dieną, name, esančiame (duomenys neskelbtini), atrakindamas rastu raktu saugyklos - seifo duris, iš jo pagrobė svetimą M. R. priklausantį turtą, tai yra pinigus – 1600 eurų ir padarė nukentėjusiajam M. R. tokio pat dydžio turtinę žalą,

t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat, D. G. pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į saugyklą, o būtent:

2021 m. liepos 9 d. laikotarpiu nuo 10.00 val. iki 14.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), atrakindamas rastu raktu saugyklos - seifo duris, iš jo pagrobė svetimą M. R. priklausantį turtą, tai yra pinigus - 700 eurų ir padarė nukentėjusiajam M. R. tokio pat dydžio turtinę žalą,

t. y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo

Kaltinamasis D. G. savo kaltę pripažino visiškai, tai yra ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu prisipažino padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju įvertinus kaltinamojo parodymus, nukentėjusiojo parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu, liudytojų parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, įvykio vietos apžiūros protokolą, procesinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus duomenis, kitą rašytinę baudžiamosios bylos medžiagą, kuri sutampa tarpusavyje, viena kitą papildo ir yra pripažintina įrodymais, kaip tai įtvirtinta BPK 20 straipsnyje, darytina išvada, kad bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo dėl to, kad kaltinamasis buvo atvykęs pas K. B. į jos namus, esančius (duomenys neskelbtini) t.y. ir į nukentėjusiojo M. R. namus. Būnant nukentėjusiojo namuose kaltinamasis pastebėjo, kad (duomenys neskelbtini) rūbinėje yra seifas. Šalia seifo buvo dėžutėje padėtas raktas. Kaltinamasis parodė, kad tris kartus buvo paėmęs iš dėžutės raktą ir atrakinus seifą, pasiėmė pinigus.

Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiksliai nustatyta, kokios konkrečiai pinigų sumos buvo pavogtos iš nukentėjusiojo seifo kiekvieną kartą. Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis nurodė, kad pirmą kartą gali būti, kad paėmė 500 eurų, skirtingomis kupiūromis, antrą kartą jis nepamena kiek pinigų paėmė iš seifo, tačiau jų jam užteko mėnesiui. Trečią kartą jis paėmė iš seifo apie 700 eurų. Nors nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog vieno vagystės atvejo jis nepastebėjo, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai teigė, kad iš jo seifo viso buvo pavogta 2800 eurų, bendros sumos neginčijo ir kaltinamasis. Teismas, įvertinęs šiuos nukentėjusiojo parodymus, taip pat kaltinamojo parodymus teisme, kur jis patvirtino, kad pirmą kartą pavogė 500 eurų, trečią kartą – 700 eurų, o antrąjį kartą paėmė pinigų daugiau, bet jų neskaičiavo, daro išvadą, kad antrąjį kartą kaltinamasis iš nukentėjusiojo seifo pavogė 1600 eurų, todėl kaltinimas tikslintinas.

Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nukentėjusysis, teikdamas paaiškinimus dėl civilinio ieškinio teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad kaltinamasis iš seifo pavogė 2800 eurų. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis norėdamas patvirtinti šią aplinkybę pateikė teismui užrašus iš telefono (b. l. 161), tačiau teismo vertinimu, ši padaryta telefono ekrano fotonuotrauka negali būti laikoma įrodymu, kadangi nepateikta duomenų, kada būtent padaryti šie užrašai.

Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, svarbu tiksliai nustatyti objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą, kuri apibūdina veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas šiuos savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo. Tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-605/2007, 2K-717/2007). Vertinant subjektyvųjį nusikalstamos veikos padarymo požymį – kaltę, svarbu išanalizuoti faktinių aplinkybių visumą ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, parodymus. Pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467-976/2015, Nr. 2K-28-976/2018). Pakartotinės vagystės atveju kiekvienu atveju tyčia būna susiformavusi ne dėl visos nusikalstamos veikos, o dėl kiekvienos vagystės savarankiškai. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010, 2K-7-109/2013).

Teismas pritaria prokuroro ir nukentėjusiojo atstovo advokato Alberto Bandžiaus pozicijai, kurioje šiuo atveju kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos vertinamos, kaip trys atskiros, o ne kaip viena tęstinė. Kaltinamasis nuo pat pradžių nežinojo, kad grįš į nukentėjusiojo namus ir turės galimybę dar kartą paimti pinigus iš seifo. Po pirmos vagytės kitos dvi nebuvo suplanuotos, tiesiog pasitaikė momentas ir jis įvykdė antrą ir trečią vagystę. Kaltinamasis nebuvo suplanavęs, kad patekęs į nukentėjusiojo namus, jis pinigus iš seifo paims per tris kartus, jis net nežinojo ar jį dar kartą nukentėjusiojo podukra pakvies į svečius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai atsirasdavo galimybė, tuomet jis pasinaudodavo ja ir dar kartą paimdavo iš seifo pinigus. Tyčios vieningumas yra tada, kai prieš pradėdamas daryti pirmąją vagystę, asmuo turėjo vieningą sumanymą užvaldyti tam tikros rūšies, tam tikrose konkrečiose vietose esantį jam žinomą turtą. Šiuo atveju kaltinamasis, darydamas pirmą veiksmą – svetimo turto grobimą, tai yra paimdamas pinigus iš seifo, neturėjo susiformavusio pradinio sumanymo dėl tolesnių nusikalstamų veiksmų. Įvertinus minėtas aplinkybes, kaltinamasis nepadarė tęstinio svetimo turto grobimo, o padarė tris atskiras nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į paminėtą, kaltinamojo veiksmai atitinka trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymius, todėl kaltinime nurodytą veikos kvalifikaciją teismas pripažįsta teisinga.

Dėl baudžiamosios atsakomybės individualizavimo

Kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: padarytų nusikaltimų pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimų padarymo motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmę, turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

BK 81 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad BK XI skyriaus, numatančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatos taikomos asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Pastebėtina, jog nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės nuostatos neatsiejamai susijusios su asmens amžiumi nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl, sprendžiant klausimus dėl nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės ypatumų, BK XI skyriaus nuostatos taikomos nepriklausomai nuo to ar asmuo teismo sprendimo priėmimo metu yra sulaukęs pilnametystės. Taigi kaltinamasis D. G. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, todėl skiriant bausmę jam turi būti taikomos visos BK XI skyriaus nuostatos.

Kadangi kaltinamasis D. G. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo nepilnametis, teismas be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. BK 80 straipsnyje numatyta nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtis: 1) užtikrinti, kad atsakomybė atitiktų šių asmenų amžių ir socialinę brandą; 2) riboti laisvės atėmimo bausmės ir didinti auklėjamojo poveikio priemonių taikymo šiems asmenims galimybes; 3) padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu; 4) sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

Skiriant bausmę atsiželgtina į kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų skaičių, tai yra trys nusikaltimai nuosavybei, numatyti BK 178 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo laipsnį, kurie priskiriami apysunkiams (BK 11 straipsnio 4 dalis), kaltės formą ir rūšį – tiesioginę tyčią. Teismas taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, charakterizuojančius kaltinamąjį D. G. – jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, neteistas, baustas administracine tvarka už smulkaus pobūdžio administracinius nusižengimus (važiavimą viešuoju transportu be bilieto ir elektroninės cigaretės rūkymą (duomenys neskelbtini) berniukų tualete) (b. l. 97-100), mokosi (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į padarytą nusikalstamą veiką ir kaltinamąjį apibūdinančias aplinkybes, taip pat įvertinus kaltinamojo jauną amžių (nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo sulaukęs pilnametystės) teismas sprendžia, kad BK 80 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti kaltinamajam paskyrus vieną iš lengvesnių BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų bausmių – laisvės apribojimą, paskiriant įpareigojimą bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. bei tęsti mokslą, bausmės terminą parenkant artimą įstatymo numatytam minimaliam.

BK 64¹ straipsnyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas bei baudžiamoji byla išnagrinėjama atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Teismas, atsižvelgęs į šią įstatymo nuostatą, taip pat į tai, kad byla išnagrinėta BPK 273 straipsnio tvarka, daro išvadą, kad kaltinamajam skirtina bausmė turi būti mažinama vienu trečdaliu.

Dėl civilinio ieškinio ir kitų klausimų

Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala, kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalį turtine žala laikomas turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taikant deliktinę atsakomybę pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tie nuostoliai, kurie priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais veiksmais. Baudžiamojoje teisėje turtinė žala suprantama kaip nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala, materialiniai nuostoliai, kuriuos nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos patyrė, ir išlaidos, kurios atsirado šalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Nukentėjusysis, patyręs dėl nusikalstamos veikos turtinę žalą, turi teisę į jos atlyginimą, tačiau, ją turėdamas, nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydį privalo įrodyti.

Nukentėjusysis M. R. byloje pareiškė 3300,00 eurų dydžio civilinį ieškinį dėl jam padarytos turtinės žalos ir 100 eurų dėl neturtinės žalos (b. l. 130-131). Civiliniame ieškinyje nurodė, kad iš seifo buvo pavogta 2800 eurų suma ir 500 eurų suma buvo sumokėta už seifo ir raktų bei spynų keitimą. Taip pat prašoma priteisti iš kaltinamojo nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Išanalizavus visus nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, matyti, kad visą laiką nuosekliai buvo nurodoma, kad padaryta turtinė žala yra 2800 eurų, tai yra iš seifo kaltinamasis paėmė šią sumą. Nukentėjusysis jau pranešimo policijai apie įvykį metu nurodė, kad pavogtame seife buvo 2800 eurų. Tai, kad buvo pavogta nukentėjusiojo nurodyta suma patvirtina ir liudytoja G. B., kuri kartu su nukentėjusiuoju gyvena. Kaltinamasis teisme pripažino iš viso paėmęs iš seifo 2800 eurų, sutinka atlyginti šią turtinę žalą, paaiškino, kad pradės dirbti. Kaltinamojo rūpintoja veikų padarymo metu ir civilinė atsakovė V. G. teisme paaiškino, kad negali pasakyti ar galės padengti padarytą žalą nukentėjusiajam, jai reikėtų tartis su kitais artimaisiais. Gal ji ir galėtų padengti, bet per pusę su D. mama. Pareikštas civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti pagrįstas bylos medžiaga. Nors civilinis ieškovas teismui nepateikė tiesioginių rašytinių įrodymų, jog iš seifo buvo paimta 2800 eurų, tačiau nesant ginčo dėl šių aplinkybių ir pavogtos pinigų sumos, teismas neturi pagrindo netikėti civilinio ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl civilinis ieškinys šioje dalyje tenkintinas.

Nukentėjusysis nurodo, kad seifą pakeitė, tam kad jaustųsi saugiau. Nors nukentėjusysis grindžia turtinę žalą dėl seifo keitimo tuo, kad kaltinamasis galėjo pasidaryti raktų dublikatus ir dar kartą pasinaudoti jais, tačiau šių nukentėjusiojo spėjimų nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Kaltinamasis savo neteisėtais veiksmais seifo nesugadino, o raktą dėjo atgal į dėžutę. Be to iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis buvo nukentėjusiojo namuose tik tada, kai jį kvietė K. B., jis nebuvo patekęs į namus be jos kvietimo. Ši aplinkybė parodo, kad kaltinamasis neturėjo rakto nuo nukentėjusiojo namų ir neplanavo į juos patekti be pakvietimo. Todėl darytina išvada, kad kaltinamasis nebuvo paėmęs ir išsinešęs nei seifo, nei būsto raktų dublikatams padaryti, kadangi seifo raktas visuomet buvo paliktas dėžutėje, o nukentėjusysis laikotarpiais tarp nusikalstamų veikų raktą dėžutėje rasdavo. Teismui nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad buvo būtinybė keisti būsto spynas – bylos nagrinėjimo metu nepateikta jokių duomenų apie tai, kad kaltinamasis būtų matęs ar paėmęs būsto raktus. Taip pat pažymėtina, kad teisme nukentėjusysis paaiškino, kad keitė seifą, o ne spynas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis seifo raktą laikė šalia seifo matomoje vietoje, tad dar ir dėl šios aplinkybės nebuvo reikalo keisti seifą – kaltinamasis, atėjęs į nukentėjusiojo namus, bet kada galėjo rasti seifo raktą ir jam nebuvo reikalo jį gaminti. Byloje nukentėjusiojo pateiktas (duomenys neskelbtini) komercinis pasiūlymas patvirtina, kad naujas seifas nukentėjusiajam turėjo kainuoti 320 eur, paslaugos (vidinių spynų keitimas, atvykimas) -180 eur (b.l. 136), pinigų priėmimo kvite nurodyta, kad nukentėjusysis (duomenys neskelbtini) už produkciją ir paslaugas sumokėjo 500 eurų (b.l. 139). Teismas pažymi, kad byloje nėra nustatyta jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog dėl kaltinamojo veiksmų nukentėjusiajam buvo būtina keisti ir seifą, ir būsto vidines spynas bei atitinkamai mokėti už šias prekes ir paslaugas (nenustatyta, kad kaltinamasis butų pagrobęs raktus ar pasidaręs jų dublikatą, sugadinęs seifą), todėl laikytina, kad nenustatytas priežastinis ryšys tarp kaltinamojo veiksmų ir nukentėjusiojo papildomų išlaidų, o jos yra sąlygotos paties nukentėjusiojo valios. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškinys dalyje dėl papildomų išlaidų netenkintinas.

Nukentėjusysis civiliniame ieškinyje nurodo, kad po 2021 m. birželio – liepos mėnesių, kai buvo įvykdytos vagystės, kelis mėnesius jautė įtampą ir baimę, jog sugrįžus į namus vėl gali pasigesti kokio nors savo ar šeimos turto. Jam buvo sutrikęs miegas, kadangi prabusdavo nuo menkiausio krebždesio. Nukentėjusysis buvo priverstas dėl patirto streso vartoti raminamuosius vaistus ir tai jam kėlė vidinį diskomfortą, nepasitenkinimą savo savijauta. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nors įstatymas neturtinės žalos atlyginimą sieja su nusikaltimu, tačiau vien nusikaltimo padarymo faktas nėra absoliuti sąlyga priteisti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog tokia žala buvo padaryta. To paties CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, jog nustatant neturtinės žalos dydį atsižvelgiama į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo – ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta. Nukentėjusiojo nurodytas neturtinės žalos dydis yra adekvatus nukentėjusiojo patirtiems dvasiniams išgyvenimams, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, todėl dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo ieškinys tenkintinas (CK 1.5 straipsnis).

Taip pat byloje pateiktas M. R. prašymas dėl 520 eurų atstovavimo išlaidų priteisimo, kurias jis sumokėjo už advokato dalyvavimą ir teisinę pagalbą. Pridėjo 2021 m. gruodžio 4 d. sąskaitą-faktūrą serija AB21 Nr. 019, kurioje civilinio ieškinio parengimas, dalyvavimas baudžiamosios bylos nagrinėjimo procese įvertintas 520 eurų suma (b. l. 137), bei patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į gavėjo „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, kuris patvirtina, kad M. R. 2021 m. gruodžio 20 d. sumokėjo 520 eurų (b. l. 138).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Bylos duomenimis, advokatas Albertas Bandžius parengė civilinį ieškinį ir dalyvavo teismo posėdžiuose. Todėl teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiajam suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos trukmę, daro išvadą, kad prašoma 520 eurų suma už nukentėjusiojo atstovavimą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nėra per didelė, atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus, todėl priteistina iš kaltinamojo, o jam neturint pakankamai lėšų ar turto – iš įstatyminės atstovės ir civilinės atsakovės V. G..

Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. G. tiek jam inkriminuotos nusikalstamos veikos metu, tiek ikiteisminio proceso metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nepilnametis. Atsakomybė už nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų padarytą žalą reglamentuota CK 6.276 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis principas, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų yra savarankiški prievolių dėl žalos atlyginimo subjektai, todėl už padarytą žalą atsako patys. Tačiau to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta papildoma atsakingų už tokių nepilnamečių auklėjimą ir priežiūra asmenų atsakomybė - tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. CK 6.276 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų pareiga atlyginti žalą pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti. Taigi, CK 6.276 straipsnio 2 dalyje nurodytų subsidiariai atsakingų asmenų (tėvų ar rūpintojų) pareiga atlyginti nepilnamečių padarytą žalą ribojama CK 6.276 straipsnio 3 dalyje nurodytomis aplinkybėmis – ši pareiga pasibaigia, kai padaręs žalą asmuo sulaukia pilnametystės, taip pat kai jis prieš pilnametystę įgyja turtą arba uždarbį, kurio pakanka žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-497/2009, Nr. 3K-3-394/2006).

Pažymėtina, kad jau pats nepilnamečio nusikalstama veika padarytos žalos faktas preziumuoja, kad tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai yra kalti dėl padaryto teisės pažeidimo, nes jų kaltė suprantama kaip netinkama nepilnamečio priežiūra arba pareigos auklėti nepilnametį nevykdymas. Jie gali būti atleisti nuo materialinės atsakomybės tik tokiu atveju, jei įrodo, kad jų kaltės nėra arba nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos metu jie nebuvo atsakingi už jo priežiūrą. Tokių aplinkybių, šalinančių rūpintojos V. G. atsakomybę, kuri nusikalstamų veikų padarymo metu buvo paskirta D. G. rūpintoja (b.l. 157), šioje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, kad nuosprendžio priėmimo dieną D. G. vis dar yra nepilnametis, pastarajam neturint nuosavo turto ar uždarbio šiuo nuosprendžiu priteista turtinė ir neturtinė žala iki kaltinamojo pilnametystės subsidiariai priteistina iš jo ir laikinosios rūpintojos V. G..

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 69-70) – panaikintina nuosprendžiui įsiteisėjus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 2 dalimi teismas,

nusprendžia:

D. G. (D. G.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl 500 eur vagystės), ir skirti jam 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą.

D. G. (D. G.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl 1600 eur vagystės), ir skirti jam 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą.

D. G. (D. G.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje (dėl 700 eur vagystės), ir skirti jam 7 (septynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę skirti – laisvės apribojimą 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmę sumažinti vienu trečdaliu, ir skirti laisvės apribojimą 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., tęsti mokslą.

Nukentėjusiojo M. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš kaltinamojo D. G. (D. G.) ir laikinosios rūpintojos bei civilinės atsakovės V. G. subsidiariai nukentėjusiojo M. R. naudai priteisti 2800 (Du tūkstančiu aštuonis šimtus) eurų turtinę žalą ir 100 (Vieno šimto) eurų neturtinę žalą bei 520 (penkis šimtus dvidešimt) eurų išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti. Likusioje dalyje civilinį ieškinį atmesti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant skundą per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.