Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nuo pasikeitusių aplinkybių iki Sprendimo priėmimo su Migracijos departamentu nesusisiekė ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė. Pareiškėjas tokiu būdu nesilaikė Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) numatytos pareigos, tad jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir proporcingai. Pažymi, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo ar keitimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Kritiškai vertina pareiškėjo skundo argumentus, kad jis elgėsi sąžiningai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 24S102362, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760321403 tuo pagrindu, kad: duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su juo nesudaryta (toliau - Sprendimas).

Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnyje.

Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.).

Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka, be kita ko, šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (a papunktis); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu (b papunktis); Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus (c papunktis). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunktyje nurodyta sąlyga taip pat netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota).

Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, be kita ko, jeigu nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 130 punkte nustatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Faktinės aplinkybės

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 27 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti statinių dažytoju Lietuvos Respublikoje veikiančioje UAB „Euradas“ (toliau – ir Prašymas).

UAB „Euradas“ (toliau – ir Bendrovė) Tarpininkavimo rašte Nr. 20230516-088315 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad numatoma pareiškėją įdarbinti ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui statinių dažytoju pagal neterminuotą darbo sutartį, įsipareigojamas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur.

Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui 2023 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2024 m. sausio 2 d. jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760321403 (toliau – Leidimas), kuris pareiškėjui įteiktas 2024 m. sausio 16 d. per Uzbekistano išorės paslaugų teikėją.

Bendrovė, vadovaudamasi Įstatymo 36 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 2024 m. balandžio 18 d. pranešimu Nr. 2404-PRNŠ-3535 pranešė Migracijos departamentui, kad S. K. neatvyko dirbti, Bendrovė neturi jokios informacijos, kad šis darbuotojas būtų atvykęs į Lietuvą, įmonėje jis nepasirodė, todėl prašo panaikinti šio darbuotojo laikiną leidimą gyventi Lietuvoje (toliau – Pranešimas).

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis ir nustatė, kad nėra duomenų apie S. K. draudėjus.

Dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo

Teismas, atsižvelgdamas į ankščiau aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pareiškėjas po Leidimo išdavimo turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato. Tą yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pabrėžia, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad Leidimo galiojimo laikotarpiu, iki jo panaikinimo, buvo sudaręs darbo sutartį su Bendrove ir bent kurį laiką dirbo. Priešingai, pareiškėjas neginčija fakto, kad darbo sutarties su Bendrove nesudarė, o Bendrovės Pranešimas ir Sodros duomenys patvirtina, kad jis nepradėjo dirbti Bendrovėje, todėl pastaroji pati pranešė apie tai Migracijos departamentui.

Pastebėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją). Tuo tarpu pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, t. y. turėjo įsidarbinti Bendrovėje. Jeigu, kaip nurodo pareiškėjas, Bendrovė atsisakė jį įdarbinti, pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį jis turėjo pareigą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. gauti leidimą laikinai gyventi dirbant pas kitą darbdavį.

Kadangi Sprendimo priėmimo metu su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis dirbti Bendrovėje pagal Tarpininkavimo rašte nurodytas sąlygas ir pareiškėjas negavo naujo leidimo laikinai gyventi pasikeitus aplinkybėms, nulėmusioms Leidimo išdavimo pagrindą, tai Sprendimo priėmimo metu pareiškėjo buvimas Lietuvoje laikomas neatitinkančiu Leidimo išdavimo sąlygų ir Įstatymo reikalavimų.

Teismas konstatuoja, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad darbo sutarties Bendrovė su juo nesudarė ne dėl jo kaltės nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą, nes, viena vertus, Įstatymas nenumato, kad darbo sutarties nesudarymas yra pagrindas panaikinti Leidimą tik tuo atveju, jeigu ji nesudaryta dėl užsieniečio kaltės, o kita vertus, darbo sutarties nesudarymo priežastys nepaneigia fakto, kad darbo sutartis nesudaryta. Darbo sutarties nesudarymo faktas savaime yra pagrindas panaikinti Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, nes Įstatymas neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose. Teismo vertinimu, ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų (Sodros duomenų, kad pareiškėjas niekada nedirbo), o teismų praktikoje pripažįstama, kad galiojantys teisės aktai neįtvirtina Departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016, LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018).

Įvertinus nustatytas aplinkybes teismas sutinka su Migracijos departamentu ir dėl to, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kad jis dirbs Bendrovėje, kurie neatitinka tikrovės, nes po Leidimo išdavimo jis nei pradėjo dirbti Bendrovėje, kuri pati pranešė atsakovui, kad pareiškėjas neatvyko dirbti, nei pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį kreipėsi į Migracijos departamentą gauti naują leidimą laikinai gyventi dėl pasikeitusių aplinkybių, lėmusių Leidimo išdavimo pagrindą, t. y. Bendrovei atsisakius, kaip teigia pareiškėjas, jį įdarbinti. Taigi, Sprendimu Leidimas pagrįstai panaikintas ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Teismas pažymi ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių tiek atvykimą, tik ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.

Teismų praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1266-442/2024; 2024 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1131-442/2024; 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014). Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr. LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023; LVAT 2023-11-22 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022).

Taigi, Leidimo gavimas savaime nesuteikia pareiškėjui teisėto lūkesčio ir garantijų, kad Leidimas nebus panaikintas, jeigu jis Leidimo galiojimo metu nevykdo savo pareigų ir neatitinka Įstatymo sąlygų ir reikalavimų, pagal kuriuos jam Leidimas buvo išduotas.

Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, pagrįstai nustatė, jog Bendrovė neįdarbino pareiškėjo pagal darbo sutartį, todėl atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 6 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs ir juose nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, Migracijos departamentas privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes, leidimas laikinai gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, o teikdamas Prašymą pareiškėjas nenurodė, kad ne visada ketina atitikti šiuos pagrindus ir po Leidimo išdavimo darbo sutarties su Bendrove nesudarė. Todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatytų pagrindų bei sąlygų pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas įvertino visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėju ir jo siekiu įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvoje. Skundžiamas Sprendimas pagrįstas surinktais duomenimis iš Sodros informacinės sistemos ir darbdavio pateiktu Pranešimu, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai), Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, todėl Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo netenkinamas ir pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo. S. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.