- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-04
- Bylos Nr.
- 2A-1029-657/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05826-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Žibutė Budžienė, Aušra Baubienė
- Atsakovas
- R. J.
- Ieškovas
- A. Z.
- Trečiasis asmuo
- R. J., V. J., V. S. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Baubienės, Egidijaus Tamašausko teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3110-151/2015 pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovui R. J., tretiesiems asmenims R. J., V. J., V. S. J. dėl nuosavybės teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. Z. kreipėsi į teismą ir patikslinęs ieškinį prašė pripažinti O. Z. 1997-11-09 pareiškimą negaliojantį nuo jo pasirašymo momento, panaikinti R. J. nuosavybės teises į 45,54 m ilgio vandentiekio tinklą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 176-183). Nurodė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, ūkinis pastatas bei kiti kiemo statiniai, esantys sklype (duomenys neskelbtini). Šiuos pastatus, kaip ir bendrąja daline nuosavybe valdomą vandentiekio tinklą, ieškovas 2006-06-28 paveldėjo iš savo močiutės – O. Z.. Vandentiekio tinklas į sklypuose (duomenys neskelbtini) esančius pastatus buvo nutiestas 1997 metais bendromis J., Z., J. lėšomis ir buvo naudojamas bendrosios dalinės nuosavybės teisės pagrindu. Pagal parengtą projektą vandentiekio tinklo dalis, einanti per ieškovo sklypą, sudaro 115,8 m. Ieškovas siekė nustatyti vandentiekio tinklo naudojimosi tvarką, pripažįstant 115,8 m šio tinklo dalį ieškovo nuosavybe, tačiau paaiškėjo, kad gretimų sklypų savininkai jau yra įregistravę nuosavybės teises į vandentiekio tinklą, tame tarpe ir dalį, esančią ieškovo žemės sklypo ribose. Nekilnojamo turto registro duomenimis atsakovui R. J. nuosavybės teise priklauso 45,54 m vandentiekio tinklo dalis, iš kurių 34,44 m yra nutiesti per ieškovui suformuotą žemės sklypą. Nuosavybės teises į vandentiekio tinklo dalį atsakovas R. J. įregistravo Nekilnojamo turto registre. Tiek atsakovui, tiek V. J. buvo žinoma, kad tam tikra vandentiekio tinklo dalis nutiesta per ieškovui priklausantį sklypą ir kad vandentiekio tinklas priklauso trims asmenims. Atsakovas tiek išnagrinėtoje Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. IK-107-554/2013, tiek šioje byloje vadovaujasi ieškovo močiutės O. Z. 1997-11-09 pareiškimu, kuriame nurodoma, kad O. Z. leidžia prasivesti per savo sklypą vandentiekį gyvenamiesiems namams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Minėtas O. Z. 1997-11-09 pareiškimas surašytas ranka ir pasirašytas pačios O. Z., kas buvo tiesiog neįmanoma, kadangi O. Z. turėjo regėjimo negalią. Nurodytos aplinkybės kelia ieškovo abejones dėl atsakovo R. J. sąžiningumo ir patvirtina jo piktnaudžiavimo savo teisėmis faktą. Kadangi atsakovas vadovaujasi minėtu O. Z. pareiškimu, todėl šis dokumentas kaip vienašalis sandoris teismo turėtų būti pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.
Atsakovas R. J. ir trečiasis asmuo R. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.2, b.l. 13-21). Nurodė, kad vandentiekio tinklai Nekilnojamojo turto registre bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto objektu nebuvo įregistruoti. Nekilnojamo turto registro duomenimis vandentiekio tinklų įvadą į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdo atsakovas R. J., į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), – V. J. ir V. S. J., o vandentiekio tinklų įvadas į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centras nėra įregistruotas. Geriamojo vandens tiekimas inžinerinių tinklų įvadu į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) niekaip nesusijęs su įregistruotais nuosavybės teise R. J. ir V. J. inžinerinių tinklų įvadais. Nuo inžinerinių tinklų įrengimo R. J., V. J. ir O. Z. juos eksploatavo atskirų gyvenamųjų namų savininkų dvišalių sutarčių, sudarytų su UAB „Kauno vandenys“, ir techninės projektinės dokumentacijos pagrindu. A. Z. žinojo apie šioje teritorijoje nutiestus inžinerinius tinklus. Pasirašydami atskiras sutartis kiekvienas abonentas patvirtino vandentiekio įvado eksploatavimą iki gyvenamojo namo. Sutartyse apibrėžtas dydis yra nustatomas remiantis projektine dokumentacija. Remiantis projektine dokumentacija faktiniai bendro naudojimo vandentiekio tinklai yra tik atkarpoje nuo EVŠ iki taško Vl(AII), ši atkarpa nėra įregistruota NT registrų centre ir, visiems trims abonentams priėmus bendrą sprendimą, gali būti įregistruoti bendrąja daline nuosavybe. Vandentiekio tinklų atkarpa nuo taško Vl(AII) iki gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), kurią turėtų eksploatuoti ieškovas. Ieškovas, teigdamas savo turtinę teisę į inžinerinius tinklus, nepateikia nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų, todėl jo reikalavimai nepagrįsti. Vandentiekio tinklo priklausinyje (šulinys 221) gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), įvado nėra. Ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja, norėdamas neteisėtai įgyti nuosavybės teisę į atsakovui priklausančius inžinerinių tinklų įvadus, kuriais tiekiamas geriamasis vanduo į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai bei priteisė iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (T.4, b.l. 26-34). Teismas sprendė, kad ekspertams nustačius, jog pareiškimą leisti įvesti vandenį per ieškovo naudojamą žemę atsakovui ir tretiesiems asmenims pasirašė ne buvusi gyvenamojo namo su kitais statiniais savininkė ir žemės naudotoja O. Z., 1997-11-09 pareiškimas pripažintinas negaliojančiu. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad minėtas sutikimas yra niekinis, kadangi savininkės sutikimo buvo pareikalauta, vedant vandentiekį per O. Z. naudojamą žemę, adresu (duomenys neskelbtini), jis yra pridėtas visose bendraturčių vandentiekio įvedimo bylose. Teismas pažymėjo, kad O. Z. žemės sklypu, per kurį buvo vedamas vandentiekis, naudojosi teisėtai. Šią aplinkybę patvirtina ir trečiojo asmens V. J. teismui pateikti dokumentai, kurių pagrindu jis 2012 m. įsiregistravo nuosavybę. Teismas akcentavo, kad 2012 m. registruodamas nuosavybę atsakovas VĮ Registrų centrui šio sutikimo nebuvo pateikęs, visą laiką turėjo šį dokumentą ir būtent jis O. Z. pareiškimo originalą pateikė skiriant ekspertizę. Teismas atsakovo teiginius, kad O. Z. sutikimas įsivesti atsakovui vandentiekį per jos naudojamą žemės sklypą nebuvo reikalingas, nes ji nebuvo žemės naudotoja atmetė kaip nepagrįstus, kadangi nepateikta rašytinių įrodymų, kokiomis dalimis šalys buvo susitarę įsivesti vandentiekį, kiek kiekviena šalis už jo įvedimą sumokėjo ir kokios nuosavybės dalys priklauso kiekvienai šaliai. Teismas darė išvadą, kad dviejų savininkų – atsakovo R. J. ir trečiųjų asmenų V. J. ir V. S. J. – vienašališkas susitarimas įsiteisinti vandentiekio nuosavybės dalis, neinformuojant ieškovo, nesusitarus gera valia yra nepagrįstas, neteisėtas, ir nesąžiningas. Atsakovas pateikė teismui 2008-04-18 duotą sutikimą, kuriame nurodoma, kad ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo, nuosavybės teise valdydami vandentiekį, davė sutikimą nuo įvado šulinio prisijungti prie vandentiekio kitam asmeniui už atlygį, todėl teismas konstatavo, kad vandentiekio savininkai yra trys asmenys. Šios aplinkybės neginčijo nei vienas proceso dalyvis, tačiau yra ginčijamos nuosavybės dalys. Tretieji asmenys J. nurodė, kad vandentiekis turėjo būti registruojamas visiems savininkams sutarus. Teismo nuomone, visa bylos rašytinė medžiaga patvirtina, kad atsakovas įvairiais būdais trukdė ieškovui įsigyti nuosavybės teise žemės sklypą. Teismas konstatavo, kad pateiktoje darbų užbaigimo deklaracijoje nėra nuorodos, kokio dydžio vandentiekį atsakovas nori įsiteisinti. Pagal galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ priedą Nr. 5 atsakovas yra atsakingas už duomenų atitiktį, tačiau jis neįrašė duomenų, kad vandentiekis yra bendra dalinė nuosavybė. VĮ Registrų centras, priėmęs deklaraciją apie statybos užbaigimą, netikrina visų pateiktų duomenų tikrumo, nes už šių duomenų atitiktį atsakingas deklaraciją pildantis asmuo. Sutartis sudaroma su kiekvienu abonentu atskirai, nes po vandentiekio įvedimo yra pastatomas vandens skaitiklis, pagal kurį kiekvienas abonentas atsiskaito už pateiktą vandenį atskirai, tačiau tai nepaneigia bendro visų bendraturčių vandentiekio įvedimo. Teismas darė išvadą, kad vandentiekio tinklas, nutiestas į gyvenamuosius pastatus, esančiuose sklypuose (duomenys neskelbtini), priklauso visoms ginčo šalims bendrai, todėl nuosavybės teisė gali būti įgyvendinama tik bendru sutarimu arba teismo sprendimu. Teismas konstatavo, kad atsakovui vienašališkai nusistačius asmeninės nuosavybės teises į bendrai su ieškovu valdomą turtą, buvo pažeistos ieškovo teisės bei įstatymo reikalavimas bendradarbiauti, kooperuotis ir derinti savo interesus, įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės valdymą. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės nesilaikant CK nuostatų, t.y. be bendraturčių susitarimo arba be teismo sprendimo, pažeidžia įstatymus ir sudaro pagrindą panaikinti nuosavybės teises, todėl teismas atsakovo R. J. nuosavybės įregistravimą vertino kaip pažeidžiantį įstatymus. Atsakovas nesikreipė į ieškovą dėl vandentiekio tinklo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nors privalėjo tai padaryti. Deklaracijose apie statybos užbaigimą/ paskirties pakeitimą nėra duomenų apie kitiems gretimų sklypų savininkams priklausančio vandentiekio tinklų ilgį, todėl nuosavybės teisės į 45,54 m ilgio vandentiekio tinklus atsakovo vardu yra pripažintos bei įregistruotos nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas darė išvadą, kad tarp šalių nebuvo neįgyvendinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvi bendro susitarimo sąlyga, taip pat buvo pažeistos CK 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, įpareigojančios asmenis laikytis įstatymų, veikti sąžiningai ir nepiktnaudžiauti savo teisėmis, bei konstatavo, kad ieškinys įrodytas, kadangi atsakovas nuosavybės teises į vandentiekio tinklo 45,54 m įgijo neteisėtai, todėl ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovo R. J. bylinėjimosi išlaidas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas R. J. prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-01-15 sprendimą ir ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.4, b.l. 50-54). Apelianto teigimu:
1. Teismas pažeidė procesines teisės normas, nes nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų – UAB „Kauno vandenys“ ir VĮ Registrų centras – materialiųjų teisių ir pareigų, todėl sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliučių negaliojimo pagrindų. Ieškovas yra praleidęs senaties terminus skųsti VĮ Registrų centras veiksmus, susijusius su ginčo objekto suformavimu ir nuosavybės įregistravimu, jo skundą buvo atsisakyta priimti VĮ Registrų centras centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu, šioje byloje apie tai buvo žinoma, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
2. Teismas neteisėtai panaikino apelianto nuosavybės teisę, nenuginčijus nuosavybės pagrindo. Teismas nesiaiškino, ar ieškovas, kuris nebuvo žemės savininkas, turi teisę ginčyti atsakovo nuosavybę į vandentiekio atšaką, ar turi teisę reikšti pretenzijas, kokiu būdu pažeistos ieškovo teisės. Teismas išėjo už ieškinio ribų ir panaikino atsakovo nuosavybės teisę į vandentiekio atšaką, nors ieškovas net neginčijo nuosavybės įregistravimo pagrindo – 2012-08-16 deklaracijos apie vandentiekio atšakos statybos užbaigimą. Atsakovo pateikta deklaracija atitiko Reglamento 5 priede numatytą formą, ji buvo užpildyta teisingai. Tai yra nesudėtingas statinys, o teismas nepagrįstai atsakovo nuosavybės teisėtumą sieja ne su 2012 m deklaracija, bet su 1997 m. O. Z. pareiškimu. Teismas neatskleidė bylos esmės, nesiaiškino, kad ieškovas apskritai neturi teisės ginčyti atsakovo nuosavybės teisių į vandentiekio linijos atšaką, kurią pastatė, įregistravo ir naudoja tik atsakovas. Teismas visiškai nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, jog ieškovas nuosavybės teisių į vandentiekio tinklus iš O. Z. nepaveldėjo. Kai buvo atliekami vandentiekio atšakos statybos užbaigimo, daikto formavimo ir nuosavybės registravimo darbai, šioje vietoje buvo valstybinė žemė, o atšaka skirta tiekti geriamąjį vandenį į atsakovo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Ši žemės sklypo dalis, per kurį eina dalis vandentiekio, tik 2014-10-10 buvo parduota ieškovui. Teismas tinkamai neįvertino atsakovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog registracija į vandentiekio tinklo atšaką susijusi tik su atsakovu, buvo pastatyta ir įregistruota kaip atsakovo nuosavybė pagal įstatymo numatytus reikalavimus.
Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė UAB „Kauno vandenys“ 2014-08-06 raštą Nr. (32-07-18) 8-2027 „Dėl nenaudojamos vandentiekio trasos panaikinimo į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini)“ (T.4, b.l. 56).
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo R. J. su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti (T.4, b.l. 63-65).
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą ieškovas A. Z. prašė apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015-01-15 sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas (T.4, b.l. 67-77). Nurodė, kad apelianto teiginiai dėl padarytų procesinių pažeidimų bei absoliutaus negaliojimo pagrindo atmestini kaip nepagrįsti. Bylą pirmos instancijos teisme nagrinėjant beveik du metus apeliantas neteikė prašymo dėl naujų proceso dalyvių įtraukimo į bylos nagrinėjimą ir tai parodo apelianto nesąžiningumą kelti šį klausimą apeliacinės instancijos teisme. Skundžiamas teismo sprendimas nepažeidžia nei UAB „Kauno vandenys“, nei VĮ Registrų centras teisių bei pareigų. Deklaracija, kurią užpildė pats R. J., tik patvirtina, kad vandentiekio tinklai pagal 1997-10-15 suderinimą yra nutiesti, tačiau joje nėra duomenų apie R. J. nuosavybės teisių įgijimą būtent į 45,54 kv.m. R. J. niekada nesinaudojo žemės sklypu, per kurį nutiesti vandentiekio tinklai ir kuriuos jis įregistravo savo nuosavybės teise nuo taško 7 iki taško 4. Šie tinklai buvo nutiesti O. Z. naudojamame, o dabar nuosavybės teise ieškovui priklausančiame žemės sklype. Apeliantas neturėjo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisių į 45,54 m. ilgio vandentiekio tinklus, iš kurių 34,44 m. pravesti per ieškovui priklausantį žemės sklypą. Vandentiekio tinklas, nutiestas į gyvenamuosius pastatus, esančius sklypuose (duomenys neskelbtini), turėtų priklausyti visoms ginčo šalims bendrai, todėl nuosavybės teisė gali būti įgyvendinama tik bendru sutarimu arba teismo sprendimu. Atsakovui vienašališkai nusistačius asmeninės nuosavybės teises į bendrai su ieškovu valdomą turtą, buvo pažeistos ieškovo teisės bei įstatymo reikalavimas bendradarbiauti, kooperuotis ir derinti savo interesus įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės valdymą. UAB „Kauno vandenys“ 2014-08-06 raštas Nr. (32-07-18) 8-2027 negali būti prijungtas prie šios bylos, nes apeliantas jį turėjo jau bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, tačiau jo neteikė, be to, jis šioje byloje neturi jokios reikšmės.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas ginčija tik tą sprendimo dalį, kuria buvo panaikintos atsakovo nuosavybės teisės į 45,54 m ilgio vandentiekio tinklus. Teisėjų kolegija nenustatė būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribų, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apelianto teigimu, yra pagrindas sprendimą naikinti dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylą asmenų – VĮ Registrų centras ir UAB „Kauno vandenys“ teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t.y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, Nr. 3K-3-180/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, norėdamas į bylą įtraukti VĮ Registrų centrą ir UAB „Kauno vandenys“, turėjo nurodyti ne tiktai koks yra šių asmenų suinteresuotumas byloje, bet ir tai, kaip pasikeistų jų teisinė padėtis, jei jie būtų neįtraukti į bylą. Nagrinėjamoje byloje net ir patenkinus ieškinį, kurių pagrindu buvo įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į ginčo vandentiekio tinklus, registratorius (VĮ Registrų centras) privalėtų išregistruoti pasikeitusias daiktines teises pagal teismo sprendimą, o UAB „Kauno vandenys“ pakeisti sutartį, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad VĮ Registrų centro ir UAB „Kauno vandenys“ dalyvavimas procese nebūtinas ir konstatuoja, jog absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje kilo ginčas dėl ginčas dėl nuosavybės teisės gynimo, bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo, bei statybą užbaigiančio dokumento.
Dėl naujų įrodymų priėmimo. CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, juos pripažįsta galimus priimti ir tirti. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė UAB „Kauno vandenys“ 2014 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. (32-07-18) 8-2027 dėl nenaudojamos vandentiekio trasos panaikinimo į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), tačiau apeliaciniame skunde nenurodė, kodėl šis raštas nebuvo pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir kokias reikšmingas bylos aplinkybes šis pateiktas raštas turėtų patvirtinti ar paneigti. Kadangi nagrinėjamu atveju apelianto prašymas nėra aiškiai išreikštas ir nenurodyta, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia naujai pateiktas įrodymas, teisėjų kolegija atsisako jį priimti ir vertinti (CPK 180 str., 314 str.).
Dėl nuosavybės teisės gynimo. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 str. 1 d.). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Konkretų savo teisių gynimo būdą pasirenka ieškovas (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 4 p.). Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo R. J. nuosavybės teises į 45,54 m ilgio vandentiekio vamzdyną. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovui A. Z. nuosavybės teise priklauso pastatai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 14-15; T.4, b.l. 168). Byloje nėra ginčo dėl to, jog atsakovui R. J. nuosavybės teise priklauso pastatai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini), trečiajam asmeniui V. J. – pastatai ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini). Byloje taip pat nustatyta ir šalys pripažįsta tą aplinkybę, jog O. Z. (ieškovo močiutės), atsakovo R. J. ir trečiojo asmens V. J. prašymu pagal vieną bendrą projektą į gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini) 1997 m. buvo įvestas vandentiekis (priedai archyvinės bylos 18778, 18779, 18780; T.3, b.l. 29-32). Dalis vandentiekio trasos nutiesta per ieškovo naudojamą žemės sklypą. Atsakovas R. J. ir tretieji asmenys V. S. J. ir V. J. 2012-07-31 kreipėsi į VĮ Registrų centrą prašydami atlikti vandentiekio įvadų kadastrinius matavimus ir įregistravo savo nuosavybės teises į vandentiekio tinklus. Iš pateiktų Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko matyti, jog V. J. vardu įregistruota nuosavybės teisė į 175,11 m. vandentiekio tinklų nuo šulinio 221 iki taško V7, o atsakovui R. J. į 45,54 m vandentiekio tinklų, t.y. nuo taško V1 iki šulinio 221 – 22,93 m ir nuo šulinio 221 iki taško V2 – 22,61 m (T.1, b.l. 16-17, 19-28; 142-147; T.2, b.l. 103).
Apeliantas R. J. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas priimdamas sprendimą neatskleidė bylos esmės, nesiaiškindamas visų bylai reikšmingų aplinkybių. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Remiantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 bei 9 dalimis, statinys – tai yra pastatas arba inžinerinis statinys, turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas, inžineriniai statiniai – susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Šio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, kad statinio statybos sklype (išskyrus statinio vidų) ir už jo ribų nutiesti komunaliniai ar vietiniai vandentiekio, nuotėkų šalinimo, šilumos, dujų, naftos ar kito kuro technologiniai vamzdynai, elektros perdavimo, energijos bei nuotolinio ryšio (telekomunikacijų) linijos su jų maitinimo šaltiniais ir įrenginiais yra laikomi inžineriniais tinklais. Tam, kad statinio, žemės sklype esantys inžineriniai tinklai ar susisiekimo komunikacijos būtų prijungiami, yra nustatomos inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų prisijungimo sąlygos, jeigu jos nenustatytos teritorijų planavimo dokumentuose. Statybą leidžiančių dokumentų sąrašas bei leidimus išduodančios institucijos ir tvarka yra nurodyti minėto įstatymo 23 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra nuosavybės teise priklauso savivaldybei, kurios teritorijoje vykdomas viešasis vandens tiekimas, arba šios savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojamai įmonei. Šis Įstatymas numato, kad viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra gali priklausyti nuosavybės teise: a) savivaldybei arba jos kontroliuojamai įmonei; b) kitiems asmenims.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad vandentiekis buvo statytas pagal projektą ir jį statė trys statytojai – O. Z., R. J. ir V. J. bendru sutarimu ir bendromis lėšomis. Situacijos plane nurodyta, jog bendras trasos ilgis 281,80 m (T.1, b.l. 100). Iš šio plano matyti, trasoje esantys šuliniai Nr. 71, ir Nr.221, atsišakojimai į visas tris namų valdas, bei tai, kad dalis vandentiekio tinklų eina per (duomenys neskelbtini) g., tačiau duomenų apie ginčo objektą – bendrai pastatytą vandentiekį – jo pradžią ir pabaigą, kt. – byloje nepateikta. Dėl vandentiekio prijungimo pagal vandentiekio tinklų prijungimo projektą 1997-10-31 kreipėsi visi statytojai, pateikdami paraišką techninėms sąlygoms gauti (T.1, b.l. 91). Visi trys statytojai O. Z., R. J. ir S. J. 1997-11-11 su UAB „Kauno vandenys“ pasirašė vandens tiekimo ir kanalizavimo komunaliniais tinklais sutartis (T.1, b.l. 36; 88; 117). Visa tai leidžia daryti išvadą, jog vandentiekis ir kanalizacija yra prijungta prie miesto tinklų. Sutinkamai su CK 4.47 straipsnio 4 punktu, asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Bendrai pastatytas daiktas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe (CK 4.73 str. 2 d.). Juolab, kad iš 2008 m. balandžio 18 d. sutikimo matyti, jog sutikimą pasijungti prie vandens įvadinio šulinio pasirašė visi trys statytojai A. Z., R. J., V. J., ir jiems, visiems trims buvo sumokėta 3.000,00 Lt (T.2, b.l. 60).
Sutinkamai su CK 4.75 straipsnio 1 dalimi bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o esant nesutarimams, valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčio ieškinį. Atkreiptinas dėmesys, jog kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas R. J. vandentiekį įsirengė asmeniškai, kad jis įstatymų nustatyta tvarka būtų siekęs atsidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, kad įregistruodamas statybą Nekilnojamojo turto registre būtų taręsis dėl turto su ieškovu. CK 4.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad registruotini daiktai yra nekilnojamieji daiktai, kurie yra suformuoti įstatymo nustatyta tvarka ir kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą nustato teisės aktai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai yra nustatyto jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimti viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Taigi, statiniai formuojami Statybos įstatymo nustatyta tvarka, jų registravimo tvarką nustato įstatymai ir šių veiksmų atlikimas nepriklauso teismų kompetencijai. Todėl tas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas nėra paveldėjęs vandentiekio tinklų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra reikšmingas, nes statytojai nėra įstatymų nustatyta tvarka nėra pateikę statybos užbaigimo akto Nekilnojamojo turto registratoriui, nusistatę dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje ar įstatymų nustatyta tvarka atsidalinę iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei ieškovas, nei atsakovas ar tretieji asmenys nėra pateikę įrodymų, jog, 1997 m. įrengę vandentiekį, kreipėsi į atitinkamą instituciją dėl šių statinių priėmimo, kad juos įteisintų įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas R. J. ir tretieji asmenys V. J. ir V.S. J. 2012 m. liepos 31 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl vandentiekio įvadų kadastrinių matavimų atlikimo nurodydami, kad turėtų būti suformuotos dvi kadastrinės bylos – pirmoji nuo taško V1 iki namo (duomenys neskelbtini), kita – nuo šulinio 221 iki namo (duomenys neskelbtini) (T.1, b.l. 81, 85). Pateikdami prašymą pareiškėjai 2012-08-16 pateikė Deklaracijas apie statybos užbaigimą (T.1, b.l. 19-21; 24-26). Iš UAB „Kauno vandenys“ 2013-08-14 d. rašto Nr. (32-07.19) 8-2103 (T.2, b.l. 27) matyti, jog šulinys Nr. 221 yra vandentiekio tinklo priklausinys. Iš pateikto vandentiekio tinklų išdėstymo plano bei Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylų ir registro duomenų išrašų (T.1, b.l. 73-87; T.2, b.l. 30-62) matyti, jog J. nuosavybės teisės įregistruotos į 175,11 m ilgio vandentiekio linijos nuo šulinio 221 iki taško V7, o atsakovui R. J. – į 45,54 m nuo taško V1 iki šulinio 221 ir nuo šulinio 221 iki taško 221 (T.2, b.l. 103), t.y. daug daugiau nei prašė patys pareiškėjai.
Lietuvos Respublikos Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2012-07-01 iki 2012-09-01) numatyta, kad užbaigus naujo statinio statybą, Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka surašomas statybos užbaigimo aktas – Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Naujo nesudėtingo statinio statybos ir šio statinio rekonstravimo atvejais deklaraciją apie statybos užbaigimą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtina Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. D1-828 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2011-07-01) 8.3 punkte apibrėžta, kad Deklaracija apie statybos užbaigimą – statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo, paveldėtojo) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai (išskyrus Reglamento 8.2 punkte nurodytus) užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Minėto reglamento 44 punkte yra nurodyta, kad deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre.
Vadovaujantis 2011 m. vasario 8 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą pateikimo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812, 2 lentelės 2.1 punktu įrengtas vandentiekis buvo priskiriamas I grupės nesudėtingų statinių kategorijai. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 (akto redakcija, galiojusi nuo 2011-07-01), 6 priedo 3.3 punkte buvo numatyta, kad statant I grupės nesudėtingą statinį valstybinėje žemėje, rašytiniai pritarimai supaprastintam statybos projektui yra privalomi. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-812, 1 ir 2 lentelei pateiktose bendrose pastabose nurodyta, kad I grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas.
Teritorija, kurioje įrengtas vandentiekio tinklas, nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise ją valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (T.3, b.l. 123-124). Deklaracijų pateikimo metu žemės sklypas buvo nesuformuotas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke, jam nenustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas ir pobūdis, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. I ir II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems nepriklausančiame statytojui (šiuo atveju atsakovui) nuosavybės teise žemės sklype reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas. Tuo tarpu byloje nėra pateikta įrodymų, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos būtų davusi raštišką sutikimą atsakovui ar kitam asmeniui dėl statinių (šiuo atveju vandentiekio) valstybinėje žemėje įteisinimo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, jog jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-04-26 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-189/2011; 2011-05-17 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-242/2011 ir kt.), ko atsakovas nagrinėjamoje byloje neįrodė (CPK 178 str.).
Esant šioms aukščiau nustatytoms aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reglamentavimui teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrai valdomas turtas buvo nepagrįstai padalintas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Nr. (duomenys neskelbtini)), be atskiro susitarimo su ieškovu, Deklaracijose apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą nenurodžius duomenų apie bendrą pastatytą vandentiekio tinklų ilgį, kitiems statytojams priklausančio vandentiekio tinklų ilgį, todėl nuosavybės teisės į 45,54 m ilgio vandentiekio tinklus atsakovo vardu yra pripažintos bei įregistruotos nepagrįstai ir neteisėtai, todėl naikintinos.
Dėl kitų apelianto argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako ir sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, išdėstytais ginčijamame sprendime. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; iš esmės teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos, neatskleista bylos esmė, ar to, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Aukščiau išdėstytais argumentus nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais, todėl skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje. Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 98 str.). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas A. Z. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 500,00 Eur (T.4, b.l. 79-80). Ieškovo turėtos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą yra pagrįstos ir protingos, neviršija LR Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų maksimalių ribų, todėl priteistinos iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 330 straipsniu teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui A. Z., a.k. (duomenys neskelbtini) 500,00 Eur (penkis šimtus eurų) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.