Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis, 1-8-213/2016

Teismas: Vilniaus regiono apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-05-03
Bylos Nr.: 1-8-213/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-01-2-00010-2014-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Vita Lučkauskaitė
Kaltinamasis: A. P.

Kategorijos

1.2.17.6Neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla (BK 202 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1-8-2013/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00010-2014-2Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.17.6.

TRAKŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės3 d.Trakai

Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Vita Lučkauskaitė,sekretoriaujant Jolitai Janušauskaitei,dalyvaujant prokurorui G. G.,kaltinamajam A. P., jo gynėjui adv. Sauliui Juzukoniui,

viešame teisiamajame posėdyje, išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

ALĖKSANDRAS POTAŠOVAS, a.k(duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, išsiskyręs, deklaravęs gyvenamą vietą ir gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

- kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis versliškai ėmėsi komercinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, o būtent: laikotarpyje nuo 2011-02-20 iki 2012-11-23, pažeisdamas 1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179, 13 str. 1d., (2010-04-27 įstatymo Nr. XI-780 redakcija, įsigaliojusi 2010-05-11), Trakų mieste, versliškai vertėsi komercine prekyba antikvariniais daiktais, neturėdamas tokiai veiklai Kultūros paveldo departamento išduotos licencijos ir per šešis kartus pardavė Trakų istorijos muziejui, įm. k. 190757189, kultūros vertybių už 79294 Lt, tai yra

2011-04-20 pagal eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 16 pardavė:

kovos kirvį XVIII a. už 6000 Lt;

medalį „Merentibus“ 1766 m. už 2000 Lt;

medalį „Kražių skerdynės“ 1893 m. už 3000 Lt;

žetoną „Jono III Sobieskio“ XVII a., II p. už 600 Lt;

medalį „NUNC.OLIM...“ 1832 m. už 2000 Lt;

2011-06-22 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 33 pardavė:

4 vnt. plakečių vienpusių su valdovų portretais XIX a., už 5000 Lt;

medalį užsukamą su 19 tapytų paveikslėlių viduje XVIII a., už 2000 Lt;

ženklą „ Vilenskajatiurma“ ( raidės rusiškos ) XIX a., už 1094 Lt.;

2011-11-21 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 68 pardavė:

medalį skirtą Liudvikai Karolinai Radvilaitei apsilankymui Biržuose 1675 m., už 7000 Lt;

medalį skirtą D.C. Stiuartui 1859 m., už 5000 Lt;

žetoną „Wystawa.Wilno“ 1902 m., už 1000 Lt;

2011-11-30 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 85 pardavė:

monetą talerį „Vladislavo IV Vazos“ 1634 m., už 9000 Lt;

monetą kontrasignuotą – jefimka iš Tirolio Ferdinando II talerio XVI a., už 13000 Lt;

skiltuvąV.Europa. XVII a., už 700 Lt;

2012-07-12 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19, samtelį papuoštą moneta 1693 m., už 10000 Lt.

2012-11-23 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 54,

6 vnt. šaukštelių puoštų monetomis XVIII a., už 7200 Lt;

žetoną skaičiavimo 1582 m., už 3500 Lt;

žetoną skaičiavimui XVI a., už 1200 Lt.

Kaltinime taip pat nurodyta, kad tokiais savo veiksmais A. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 202 str. 1d.

Kaltinamasis A. P., apklaustas teisiamojo posėdžio metu, savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir parodė, jog parduoti daiktai nėra archeologiniai radiniai. Pažymėjo, jog jis yra kolekcininkas, tai ką jis pardavė muziejui, yra jo asmeniniai daiktai, didelę dalį kolekcijos jam perdavė jo giminaičiai. G. nedavė jokios ekspertinės išvados, jis buvo apklaustas kaip liudytojas. Jis yra muziejaus darbuotojas. Jeigu Trakų muziejus perka archeologiją, kurios negali pirkti, tai jie padarė nusikaltimą. Kiek kartų buvo atėjęs į muziejų, tai iš jo nereikalavo jokių dokumentų. Ten žmonės dirba daug metų, komisija sukurta 5 metams. Tai, ką jis pardavė muziejui, nėra archeologiniai radiniai. Tam, kad archeologijai priskirti, tai turi buti nustatyta vieta, laikas ir kas yra rasta. G. pasakė, kad viskas, kas rasta iki 1880 metų, yra archeologija, tai kodėl muziejus apie tai nežino. Kirvuką, kuris pavadintas kovos kirviu, jis jį turėjo nuo vaikystės. Tas daiktas atvežtas jo klasioko iš kaimo, iš palėpės. Nurodė, kad jis nieko nėra radęs, viskas yra padovanota arba palikta jo dėdės, tetos. Tai yra jo asmeniški daiktai, jis visą gyvenimą kolekcionuoja, nes jo šeima tokia buvo. Nurodė, kad jeigu jis nori kažkokį daiktą atiduoti ar parduoti, tai jis tokį daiktą gali pasiūlyti tik į muziejų. Nurodė, kad mokesčių inspekcijoje jam pasakė, jog jokios licencijos nereikia, o Trakų muziejaus darbuotojai jam pasakė, kad jis būtinai turi sumokėti mokesčius. Apie licenciją pardavimui nei direktorius, nei komisijos darbuotojai nieko jam nesakė. Kai jis domėjosi pardavimu, tai jam pasakė, arba jis turi išsiimti licenciją arba sumokėti 15 procentų mokesčių valstybei. Jeigu jis prekiautų dar kažkur, tada būtų prekyba, bet jis kreipėsi tik į muziejų, eksponatus juk pardavė valstybei. Nurodė, kad nacionalinis muziejus irgi perka eksponatus. Nurodė, kad tų daiktų jis nevogė, tai jo šeimos daiktai, kai kuriuos daiktus pirko iš kitų kolekcininkų, medalį jam padovanojo draugas. Nurodė, kad kolekcininkas kaupia viską, kas jam yra gražu ir įdomu, o metams bėgant atsiranda profesionalumas. Nurodė, kad jam niekas nesakė apie tai, kad jis turi turėti licenciją ir kad turi turėti tų daiktų įsigijimo dokumentus. Nurodė, kad tik Trakų muziejui pardavė dalį savo kolekcijoje turėtų daiktų. Neigia, jog versliškai ar stambiu mastu ėmėsi prekybos, neskaito savo veiksmų kaip ūkinę veiklą, kadangi ne turguje, ne palapinėje ar kitais būdais pardavė daiktus, o pardavė juos valstybei, t.y. Trakų muziejui ir daugiau nėra niekam pardavęs. Prašė jį išteisinti.

Liudytojas V. P. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba Trakų istorinio muziejaus direktoriaus pareigose. Su A. P. susipažino maždaug prieš 7 metus, kai pastarasis atnešė į muziejų eksponatus. Ne tik A. P., bet ir kiti atneša ir pasiūlo daiktus įsigyti muziejui. Pažymėjo, jog Kultūros ministerija privalėtų skirti lėšas, ir kiekvienas muziejus rašo programą ir prašo lėšų, tačiau pagrinde muziejai eksponatus perka iš savo uždirbtų lėšų. Nurodė, jog yra muziejų įstatymas ir jų muziejaus nuostatai, pagal kuriuos įsigyjami eksponatai. Paaiškino, jog iš pradžių, gavę pasiūlymą, surašo priėmimo aktą, tada sudaro eksponato įsigijimo komisiją, kuri sudaroma ministro įsakymu iš muziejaus darbuotojų 4 ar 5 metams, kurioje sprendžiama, ar tas daiktas yra reikalingas, ar atitinka kaina, ar atitinka reikalavimus, tada nustato kainą ir ją pasiūlo pardavėjui. Jeigu jis sutinka, tada surašo protokolą. Protokolo pagrindu sudaromas eksponato saugojimo aktas, o eksponatas įrašomas į gautų eksponatų knygą ir jam suteikiamas eilės numeris, mokslinis numeris pagal tam tikras grupes. Pažymėjo, jog nuo 2010 metų sudaromos eksponatų pirkimo-pardavimo sutartys. Sutartyje nurodoma, kad tai žmogui priklausantys daiktai, kad jis gavęs tuos daiktus legaliai ir pagal tuos aktus buhalterė perveda pinigus į asmens sąskaitą. Tuomet žmogus moka mokesčius. Viskas, kas yra nupirkta, tai yra valstybės turtas ir muziejaus darbuotojai yra valstybės turto saugotojai. Kad muziejus turi tikrinti iš kur asmuo gavo ar pirko, tai nėra reglamentuota. Asmuo gal ir turėtų žinoti, kaip tokie daiktai turi būti įsigyjami. Asmuo negalėtų pardavinėti tai, kas neteisėtai įgyta, bet muziejus neturi galimybės to patikrinti. Nurodė, kad nuo 1948 metų tokia tvarka buvo muziejuje, tik 2012 metais Kultūros ministerija nurodė, kad įsigijant eksponatus, reikia sudaryti sutartį. Nurodė, kad iš P. įsigytų daiktų nei vienas nėra archeologinis radinys. Tie daiktai yra privačios kolekcijos, juos muziejus galėjo priimti ir be dokumentų. Jis tikrai nežinojo, ar tie daiktai buvo atvežti iš užsienio. Nurodė, kad buvo ir kitų asmenų iš kurių muziejus įsigijo daiktų. Nurodė, kad muziejus su fiziniais ir juridiniais asmenimis į metus sudaro apie 60-70 pirkimo – pardavimo sutarčių. Licencijos reikalaujam tik iš tų asmenų, kurie turi antikvariatus. Nurodė, kad buvo muziejaus patikrinimas, gal prieš 4 metus. Tas patikrinimas vykdomas kas 3-4 metus. Buvo pateiktos pastabos, po ko muziejus atsižvelgė į pateiktas pastabas ir buvusius trūkumus pašalino.

Liudytoja R. P. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ji dirba Kultūros ministerijos kultūros politikos departamento informacinės visuomenės plėtros skyriaus vedėja. Jos skyrius kuruoja muziejų, bibliotekų, archyvų, valstybinės kalbos, skaitmeninimo, visuomenės informavimo sritis. Ji Trakų muziejuje nieko nekuruoja, tačiau kuruoja jos skyrius, t.y. atsakingas darbuotojas yra Trakų muziejaus taryboje, skyrius rengia visus su muziejumi susijusius teisės aktus, muziejaus nuostatas. Pažymėjo, jog Muziejų įstatyme nustatyta, kad įsigijimus reguliuoja ministro įsakymu patvirtinta muziejinių vertybių apskaitos apsaugos ir saugojimo instrukcija, pagal kurią muziejai negali įsigyti daiktų, jeigu nėra duomenų, kad jie įsigyti teisėtai. Tai reiškia, kad muziejus turėjo įsitikinti, ar daiktai buvo įsigyti teisėtai, o turint abejonės, turėjo jų nepirkti. Žino, jog vidaus audito skyrius darė Trakų muziejaus auditą. Archeloginiai radiniai negali būti laisvai ieškomi, priduodami, kadangi archeologiniams kasinėjimams reikia turėti licenciją. Jeigu su licencija randi archeologinį radinį, tada gali muziejai jį priimti. Teisės aktai leidžia pirkti ir iš juridinių ir iš fizinių asmenų.

Liudytojas R. A. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad dirba Kultūros paveldo departamento kontrolės skyriaus vyr. valstybės inspektoriaus pareigose. Į jo darbo funkcijas įeina nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kultūros įstatymo kontrolė. Nurodė, jog archeologiniais radiniais prekiauti draudžiama, išskyrus tais, kurie įsigyti teisėtai. Iki 2010 metų galėjo prekiauti tik juridiniai asmenys. Nuo 2010-07-01 gali prekiauti ir fiziniai asmenys, bet jiems reikalinga licencija. Nuo 2013 metų daiktais, kurie yra datuojami iki 1800 metų, yra kilnojamos kultūros vertybės, kuriomis galima prekiauti turinti licencijas, išduotas kultūros paveldo departamento. Nurodė, jog tuo atveju, jeigu asmuo neturi licencijos, tai jis negali pardavinėti archeologinių daiktų ir tai taikoma visiems, nežiūrint, ar asmuo yra kolekcininkas ar ne. Daiktams kurie yra datuojami vėlesne nei 1800 metų data, reikia pranešti kultūros paveldo departamentui iki 2015-01-01 apie prekybos vietą ir laiką. Vyriausybės nutarimu yra patvirtintos prekybos antikvariniais daiktais taisyklės, kuriuose nurodyta, jog reikia pildyti antikvarinių daiktų apskaitos knygą. Pažymėjo, jog fiziniai asmenys iki 2010-07-01 negalėjo apskritai prekiauti, jie turėjo steigti juridinį asmenį. Muziejus turėjo paprašyti licencijos. Muziejus prieš įsigydamas vertybes, turi turėti patikimų duomenų, kad vertybės valdomos teisėtai. Jis turėjo turėti įsigijimo dokumentus, pateikti antikvarinių daiktų apskaitos kortelę. Negali paaiškinti, kaip turėtų būti reglamentuotas antikvaro dovana. Pažymėjo, jog archeologiniai radiniai iš niekur neatsiranda, todėl jie tada turi būti pavogti iš legalių kasinėjimų arba jie būna aptikti ir būna pasisavinti nesilaikant reglamentavimo. Archeologiniai radiniai yra daiktai, rasti žemėje, po vandeniu arba statiniuose iki 1800 m. Nurodė, jog kovos kirvis gali būti archeologinis radinys, medalis „Merentibus” – gali, medalis „Kražių skerdynės“ negali būti archeologiniu radiniu, žetonas „Jono III Sobieskio“ – gali, medalis „NUNC.OLIM” – gali būti archeologinis radinys. Muziejus turi išsiaiškinti kilmės vietą. Niekas nedraudžia kolekcionuoti, bet tikslas yra apriboti nelegalius kasinėjimus. Visi šitie daiktai datuojami iki 1800 metų ir turi būti legaliai įsigyti. Kolekcininkas turėjo turėti licenciją arba steigti juridinį asmenį. Nurodė, kad 4 vnt. plakečių vienpusių su valdovų portretais – negali būti archeologinis radinys, medalis užsukamas su 19 tapytų paveikslėlių viduje – gali būti archeologinis radinys, ženklas „Vilenskajatiurma“ – negali būti archeologinis radinys, medalis, skirtas Liudvikai Karolinai Radvilaitei apsilankymui Biržuose – gali būti archeologinis radinys. Dėl šių daiktų pardavėjas turėjo išsiaiškinti kilmės vietą, kaip jie buvo įgyti, kadangi Lietuva yra ratifikavusi 1970 įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės apribojimo konvenciją, kurioje yra nurodyta, jog asmenys privalo išsiaiškinti kilmės vieta. Teisinio reglamentavimo tikslas yra apriboti nelegalius kasinėjimus. Visi daiktai datuojami seniau negu 50 metų yra antikvariatiniai daiktai, kuriais yra prekiaujama, reikia licencijos. Nurodė, jog kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisija, kai yra įrašoma į registrą, taip pat kilonamųjų kultūros vertybiu išvežimo ekspertų taryba, taip pat kai kreipiamasi į departamentą iš teisėsaugos institucijų, o šis sudaro komisijas, ir muziejai, bibliotekos ir archyvai, nustato kada daiktai turi kultūrinę vertę. Jeigu daiktai paimti į muziejų ar biblioteką, šie daiktai automatiškai turi kultūrinę vertę. Jeigu aptinkamas daiktas ir jis neturi savininko ir turi kultūrinę vertybę, jis pereina valstybės nuosavybėn. Jeigu tie medaliai buvo rasti palėpėje, tai kolekcininkas turėjo juos atiduoti valstybei. Teigė, jog muziejus turėjo įsitikinti, ar daiktai yra teisėtai valdomi, o įtariamasis pardavimo atveju turėjo turėti licenciją 2012 metais. “Versliškumą” įvardina kaip nuolatinį pardavimą.

Liudytojas G. G. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis dirba Lietuvos nacionaliniame muziejuje archeologininku ir vyr. muziejininku. Paaiškino, jog kovos kirvis 18 amžiaus yra archeologija. Taip pat archeologija gali būti medaliai ir žetonai, bet reikia žiūrėti pagal laiką. Plakėtės su valdovo portretu, tai tikrai ne archeologiniai radiniai. Moneta taleristai archeologinis radinys, matyti pagal stovį ir apnašas; moneta kontrasignuota taip pat gali būti archeologinis radinys. Skiltuvas 17 amžiaus pagal laiką gali būti priskirtas archeologijai. 6 vnt. šaukštelių tai ne archeologinis radinys, žetonas „Jono III Sobieskio“ – gali būti archeologinis radinys, žetonas skaičiavimui taip pat gali būti archeologinis radinys.

Liudytojas G. U. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog nuo 2002 iki 2013 dirbo Kultūros ministerijos vidaus audito vyr. specialistu. 2011-12-29 surašė Trakų muziejaus vidaus kontrolės sistemos vertinimo aktą, pagal kurį buvo tikrinamas muziejinių eksponatų įsigyjimo pagrįstumas bei nustatyta, jog vykdoma veikla buvo sudaromos salygos netikrinti perkamų daiktų įsigijimo autentiškumo bei teisėtumo, t.y. vertybės buvo įgijamos be teisinio pagrindo. Nurodė, jog muziejus aplaidžiai veikė dėl lėšų panaudojimo, o iš A. P. pusės jokių pažeidimų neįžvelgė.

Iš G. U. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu 2013-02-12 metu matyti, kad liudytojas parodė, jog yra pakviestas paaiškinti apie Kultūros ministerijos kuruojamo Trakų istorijos muziejaus jame atliktus audito patikrinimus bei nustatytus auditavimo metu trūkumus ar pažeidimus lt muziejines vertybes - eksponatus bei lėšų tokioms vertybėms įsigyti panaudojimą. LR Kultūros ministerijos Vidaus audito skyriuje dirbo nuo 2002 metų. Iki tol dirbo Viešoje įstaigoje „Lietuvos aklųjų choras". Pagrindinės dabartinio skyriaus kuruojamos sritys yra - Kultūros ministerijos pavaldžių organizacijų periodinis auditavimas pagal skyriaus numatytą darbo planą. Kultūros ministerija kuruoja nacionalinius ir respublikinius muziejus, tame taipe jr torijos muziejų. Jį su Trakų muziejumi sieja tik darbinai ryšiai ir tiek, kiek muziejuje teko atlikti patikrinimus (auditus). Viso su kolegomis tikrino muziejų Trakuose du kartus. Kaip savo srities specialistas gali paaiškinti apie paskutiniuoju metu, t.y. laikotarpiu nuo 2011-08-23 iki 2011-12-29 atlikto audito muziejuje rezultatus. Konkrečiai tuomet jis tikrino eksponatų įsigijimo pagrįstumą todėl trumpai apie tai. Pagal tikrinimo ataskaitą žino, jog per 2010 metus nustatė, kad muziejus įsigijo muziejinių vertybių už 961,6 tūkstančius litų, o per 2011 metų 9 mėnesius - už 459,5 tūkstančius litų. Perkant minėtas vertybes muziejus nesudarinėjo jokių sutarčių su pardavėjais, o priiminėjo tiesiog aktais. Juridinių pardavėjų (juridinių išrašytose sąskaitose faktūrose kai kuriais atvejais muziejinės vertybės buvo nurodytos komplektais, neįvardijant konkrečių daiktų, todėl nebuvo aišku, ką konkrečiai priėmė. Todėl įrašant nupirktus muziejinius eksponatus į apskaitą, buvo sudarytos sąlygos įforminti ne visas apmokėtas vertybes, nuslėpti tikruosius duomenis nuo apskaitos. Vidaus audito metu paaiškėjo, jog tam tikrą dalį eksponatų pirko pats direktorius, o po nupirkimo buvo svarstomas pirkimo įforminimo klausimas, siekiant Rinkinių komisijos, kaip patariamojo organo, pritarimo. Kai kurių Rinkinių komisijos narių (jam regis tai A. Z. - istorijos skyriaus vedėja, A. Z. - Karaimikos skyriaus vedėja) paaiškinimu jam asmeniškai pirmiau buvo įvykdytas faktinis pirkimas, o po to buvo vykdomos jo įforminimo procedūros. Parodė taip pat, kad pagrindinis norminis aktas - 2005-12-16 Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-716 patvirtinta Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija (toliau Instrukcija). Sutinkami su Instrukcijos 20.1 punktu, Rinkinių komisija prieš įsigyjant siūlomas vertybes muziejaus direktoriui turėjo teikti išvadas dėl eksponatų pirkimo tikslingumo ir kainos, Komisija buvo patariamasis organas, nuo kurio išvados turėjo priklausyti direktoriaus valinis apsisprendimas. Nustatė, kad prieš įsigyjant vertybes jų įvertinimui išliekamąja kultūrine verte bei kaina nebuvo kviečiami atitinkamų sričių specialistai - ekspertai ir šitoks vertinimas faktiškai vienasmeniškai buvo vykdomas paties direktoriaus, o po to tik formaliai nurodoma Rinkinių komisijai pritarti. Tokia veikla buvo sudaromos sąlygos netikrinti įsigyjamų vertybių autentiškumo bei įsigijimo teisėtumo. Faktiškai nebuvo reikalaujami jokie pirminiai perkamo daikto dokumentai, patvirtinantys to daikto teisėto įsigijimo bei disponavimo juo faktą. Pastebėjo, kad iki audito atlikimo Rinkinių komisijos pirmininkė, o kartu ir vyriausioji fondų saugotoja - direktoriaus pavaduotoja, buvo direktoriaus artimas žmogus (sugyventinė). Iš esmės pirkimus vykdė formalios šeimos nariai. Todėl rekomendavo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nustatyta tvarka pašalinti tokį pažeidimą. Žino, kad po patikrinimo pati fondų saugotoja paprašė būti perkelta į kitas pareigas.

Asmeniškai jis audito metu konstatavo, kad įsigyjant eksponatus pasitaikė atvejų, kuomet jie buvo perkami neskaidriai, pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas. Šiuo atveju pažymėjo, kad muziejus kiekvienais metais per Kultūros ministeriją gauna atitinkamą finansavimą iš valstybės biudžeto. Biudžeto išlaidų sąmatoje konkrečioje eilutėje numatytas atitinkamas lėšų kiekis, panaudotinas muziejinių vertybių įsigijimui. Tikrinime nustatė, kad faktiškai visos Trakams skirtos biudžeto lėšos buvo panaudotos vertybėms įsigyti, o vertybių įsigijimo teisinio pagrindimo, vertybių dokumentų, patvirtinančių pardavėjo teisėtą jų įgijimą, jie netikrino, tačiau akivaizdu, kad vertybės parduotos muziejui be reikiamų dokumentų. Iš esmės galima konstatuoti, kad vertybės būdavo įgyjamos be teisinio pagrindo. Po atlikto audito 2011-12-30 raštu Nr. AS-771 informavo Kultūros ministrą apie susidariusią padėtį muziejuje dėl viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo pažeidimo bei biudžeto lėšų netinkamo panaudojimo, siūlydami spręsti auditavimo metu iškilusius konfliktinius klausimus Ar ministras ėmėsi kokių nors konkrečių priemonių, jam nežinoma.

Šiuos parodymus liudytojas G. U. patvirtino teisiamojo posėdžio metu.

Liudytoja A. Z. apklausta teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ji dirba istorijos skyriaus vedėja Trakų istorijos muziejuje nuo 1996 metų. Ji pažymėjo, jog yra komisijos, kuri sprendžia dėl vertybių įsigijimo, t.y. tikslingumo įsigyti ir vertės nustatytmo, narė, ir pagal jų reglamentą, komisijai nepriklauso ir ji nesigilina, ar daiktas buvo įgytas teisėtai. Žmogus, kuris perduoda muziejui turtą, jis prisiima visą atsakomybę dėl teisėto ar neteisėto disponavimo tuo daiktu. Parodė, kad muziejus sudaro eksponatų pirkimo – pardavimo sutartis, jos veikla su tuo nesusijusi. Pirkimo – pardavimo sutartis sudaro bendrųjų reikalų vedėja. Nurodė, kad jos reikalas yra nustatyti perkamų daiktų vertes ir daikto įsigijimo tikslingumą. Pagal viešųjų pirkimų įstatymą komisija vykdo visus reikalavimus. Yra rašomi posėdžių protokolai ir tame pačiame protokole yra įrašoma perkamo daikto vertė, o tada viskas yra atiduodama forminti bendrųjų reikalų skyriaus vedėjai. Kai žmonės valdo daiktus ir pasiūlo tas vertybes muziejui, tada sudaromas tų daiktų laikinąsis saugojimo aktas. Jeigu yra nusprendžiama įsigyti tą daiktą, tai tada sudaroma komisija, kuri sprendžia klausimą dėl perkamo daikto vertės. Apmoka už įsigijamą daiktą tik po sutarties sudarymo.

Liudytojas O. Š. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jis dirba Trakų istoriniame muziejuje direktoriaus pavaduotojo vyriausias fondų saugotojo pareigose nuo 2006 metų. Nuo 2012m. vadovavo rinkinių komisijai, kuri vertina eksponatus, įsigijamo eksponato vertė nustatoma įvertinus tokių daiktų kainą aukcionuose. Komisiją sudaro 5 nariai, bet jeigu reikia kažkokių konsultacijų, tai iš archeologijos skyriaus pasikviečia specialistus. Komisijai rūpi tik pamatyti eksponatą ir įvertinti, ar tai archeologinis radinys, ar kultūros vertybė ir įvertinti kainą ir ar jis muziejui tinka ar ne. Pažymėjo, jog ypatingi archeologiniai radiniai yra rasti iki 1880 metų, kad daiktas būtų pripažintas archeologiniu, jis turi būti rastas tyrimo metu ir tinkamai užfiksuotas. Nurodė, jog yra sunku atskirti archeologines vertybes nuo antikvarinių ar kultūrinių vertybių. Tai nustato specialistai.

Iš byloje esančio Trakų istorijos muziejaus Rinkinių komisijos protokolo nr. 6, kuris patvirtintas 2011-04-04, matyti, kad jame nurodyta, jog eksponatai: kovos kirvis, Lietuva-Lenkija, XVII a., metalas, montavimas, ėsdinimas, 1-1150mm; medalis „Merentibus“, Lenkija, 1766m., aut. Holzhauessera, varis, 53mm; medalis, Kražių skerdynės, V.Europa, 1893m., aut. J. Kossakas, varis, 50mm; žetonas „Jono III Sobieskio“, Lenkija, XVII a. II p., varis, 25mm; bei medalis „NUNC.OLIM, V. Europa, 1832 m., aut. Barre, varis, 51mm - pirkti iš A. P. už 13600Lt bei priimti nuolatiniam saugojimui, pagal 2011-04-20 aktą nr. 16 (1 tomas, b.l. 181-192).

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančio 2011-04-29 DnB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad Trakų istorijos muziejus pervedė 13600 Lt A. P. už eksponatus pagal aktą nr. 16, 2011-04-20 (1 tomas, b.l. 195).

Iš byloje esančio Trakų istorijos muziejaus Rinkinių komisijos protokolo nr. 19, patvirtinto 2011-04-04, matyti, kad jame nurodyta, jog eksponatai: plaketės vienpusės su valdovų portretais, Lenkija, XIX a., galvanoplastika, 4 vnt.; medalis užsukamas su 19 tapytų paveiksliukų viduje, skirtas protestantų išvarymui iš Zalcburgo, Augsburgas, XVIII a., AbraonasRemshardas, sidabras, montavimas, liejimas, popierius, tapyba, 25,3 g, 45mm; ženklas „ Vilenskajatiurma“ ( raidės rusiškos ), Lietuva, XIX a.pb., varis, štampavimas, 60x40mm; ir kt. - pirkti iš A. P. už 10000 Lt bei priimti nuolatiniam saugojimui, pagal 2011-06-22 aktą nr. 33 (1 tomas, b.l. 160-175).

Iš byloje esančio 2011-07-08 DnB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad Trakų istorijos muziejus pervedė 10000 Lt A. P. už eksponatus pagal aktą nr. 33, 2011-06-22 (1 tomas, b.l. 196).

Iš byloje esančio Trakų istorijos muziejaus Rinkinių protokolo nr. 47, patvirtinto 2011-11-08, matyti, kad jame nurodyta, jog eksponatai: Medalis skirtas Liudvikai Karolinai Radvilaitei apsilankymui Biržuose, V. Europa, 1675m. aut. J. Hoehn, sidabras, 43mm; medalis skirtas Stiuartui, Ženeva, 1859m., aut. A. B., varis, 62mm; bei žetonas, Wystawa, Wilno, 1902, baltas metalas, 33x24mm - pirkti iš A. P. už 13000 Lt bei priimti nuolatiniam saugojimui, pagal 2011-11-21 aktą nr. 68 (1 tomas, b.l. 144-151).

Iš byloje esančio 2011-11-25 DnB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad Trakų istorijos muziejus pervedė 13000 Lt A. P. už eksponatus pagal aktą nr. 68, 2011-11-21 (1 tomas, b.l. 197).

Iš byloje esančio Trakų istorijos muziejaus Rinkinių komisijos protokolo nr. 62, patvirtinto 2011-11-08, matyti, kad jame nurodyta, jog eksponatai: moneta Taleris Vladislavo IV Vazos, Bydgošius, 1634m. sidabras, 28,8g., 44mm; moneta kontrasignuota – jefimka iš Tirolio Ferdinando II talerio, Austrija, XVI a., sidabras, 28,6g., 41mm; bei skiltuvas, V.Europa. XVII a.pb.-XVIIIa.pr., bronza - pirkti iš A. P. už 22700 Lt bei priimti nuolatiniam saugojimui, pagal 2011-11-30 aktą nr. 85 (1 tomas, b.l. 152-159).

Iš byloje esančio 2011-12-06 DnB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad Trakų istorijos muziejus pervedė 22700 Lt A. P. už eksponatus pagal aktą nr. 85, 2011-11-30 (1 tomas, b.l. 198).

Iš byloje esančio Trakų istorijos muziejaus išrašo iš Rinkinių komisijos posėdžio 2012-07-12 protokolo nr. 4, matyti, kad jame nurodyta, jog nutarta įsigyti samtelį, puoštą moneta, Prūsija, 1693m, sidabras, medis, liejimas, montavimas, graviravimas iš A. P. už 10000 Lt, kuris 2011-07-12 priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu nr. 29 perduotasTrakų istorijos muziejui (1 tomas, b.l. 176-177).

Iš byloje esančios 2012-07-12 pirkimo pardavimo sutarties nr. 19, matyti, kad pagal ją Trakų istorijos muziejus, atstovaujamas direktoriaus V. P., susitarė dėl muziejinių vertybių nurodytame priede nr. 1, už 10000 Lt, įsigijimo iš A. P. (1 tomas, b.l. 193-194).

Iš byloje esančio 2012-07-17 DnB banko mokėjimo nurodymo matyti, kad Trakų istorijos muziejus pervedė 10000 Lt A. P. už eksponatus pagal aktą 2012 (1 tomas, b.l. 199).

Iš byloje esančio Trakų istorijos muziejaus išrašo iš Rinkinių komisijos posėdžio 2012-11-23 protokolo nr. 9 matyti, jog nutarta įsigyti: šaukštelius puoštus moneta, Lenkija, XVIII a. pb., sidabras, liejimas, montavimas, 6 vnt.; žetoną skaičiavimo, J. N.G. Hlebowicz, Lietuva, 1582 m., žalvaris, 26mm; bei žetoną skaičiavimo, Lietuva, XVI a., žalvaris, 26 mm - iš A. P. už 11900 Lt, kurie 2012-11-23 priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu nr. 76 perduoti Trakų istorijos muziejui (2 tomas, b.l. 3-4, 8,10-11, 13-14).

Iš byloje esančios 2012-11-23 pirkimo pardavimo sutarties nr. 54, matyti, kad Trakų istorijos muziejus, atstovaujamas direktoriaus V. P., susitarė dėl muziejinių vertybių nurodytame priede nr. 1, už 11900 Lt, įsigijimo iš A. P. (2 tomas, b.l. 5-6).

Dviejuose 2013-01-17 apžiūros protokoluose nurodyta, jog eksponatai, pagal priėmimo nuolatiniam saugojimui aktus: 2011-04-20, nr. 16; 2011-06-22, nr. 33; 2011-11-30, nr. 85; 2012-07-12, nr. 29 - vizualiai apžiūrėjus, atitinka jų aprašymus minėtuose aktuose (2 tomas, b.l. 15-26).

2014-09-02 apžiūros protokole nurodyta, jog eksponatai, pagal priėmimo nuolatiniam saugojimui aktus: 2011-06-22, nr. 33; 2011-11-21, nr. 68; 2012-11-23, nr. 76 - vizualiai apžiūrėjus, atitinka jų aprašus minėtuose aktuose (2 tomas, b.l. 141-149).

Iš Ūkio banko pateikto A. P. sąskaitos išrašo nuo 2011-01-01 iki 2012-11-14, matyti, jog gautos įplaukos yra iš: Trakų istorijos muziejaus už eksponatus 5 atvejais: 2011-04-29 pagal aktą nr. 16, 2011-04-20, - 13600Lt; 2011-07-08 pagal pirkimo aktą nr. 33, 2011-06-22, - 10000Lt; 2011-11-25 pagal pirkimo aktą nr. 68, 2011-11-21, 13000Lt; 2011-12-06 pagal pirkimo aktą nr. 85, 2011-11-30, 22700Lt; bei 2012-07-17 pagal pirkimo aktą, 2012, 10000Lt (1 tomas, b.l.113-115).

Šiaulių banko pateiktas A. P. sąskaitos išrašas nuo2012-11-14 iki 2012-12-31, kuriame nurodyta, jog gautos 2012-11-29 įplaukos iš Trakų istorijos muziejaus – 11900 Lt pagal pirkimo aktą 2012m. nr 76 (2 tomas, b.l. 140).

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2014-01-21 rašte nurodyta, jog A. P., a.k. (duomenys neskelbtini) nėra išduotas leidimas atlikti archeologinius tyrimus, licencija prekiauti antikvariniais daiktais bei 2010-2013 metų laikotarpyje – leidimas išvežti kilnojamąsias kultūros vertybes ir antikvarinius daiktus iš Lietuvos Respublikos (1 tomas, b.l. 128-129).

2011-12-29 Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos vidaus audito skyriaus Trakų istorijos muziejaus vidaus kontrolės sistemos vertinimo ataskaitoje nr. 6, Muziejinių rinkinių įsigijimo ir apskaitos 10 skyriuje nustatyta, jog Muziejuje ne visada vykdomi kai kurie Instrukcijos (Kultūros ministro 2005-12-16 įsakymu nr. ĮV-716, Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcija) reikalavimai, t.y. perkant muziejines vertybes iš privačių asmenų ar kitų organizacijų nebuvo sudaromos sutartys (2 tomas, b.l. 68-97).

2011 metinėje A. P. pajamų deklaracijoje bei ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamųjų pajamų išraše nurodyta, jog turto pardavimo pajamų ir jo įsigijimo kainos bei kitų išlaidų skirtumas sudaro 59300 Lt, o neapmokestinamos pajamos yra 8000 Lt, kur nuo apmokestinamųjų pajamų, t.y. 51300 Lt taikant 15 proc. tarifą, apskaičiuota 7695Lt pajamų mokesčio suma, bei gyventojų PSDĮ - 864 Lt (3 tomas, b.l. 34-35, 55-59).

2012 metinėje A. P. pajamų deklaracijoje bei ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamųjų pajamų išraše nurodyta, jog turto pardavimo pajamų ir jo įsigijimo kainos bei kitų išlaidų skirtumas sudaro 21900 Lt, o neapmokestinamos pajamos yra 8000 Lt, kur nuo apmokestinamųjų pajamų, t.y. 13900 Lt taikant 15 proc. tarifą, apskaičiuota 2085Lt pajamų mokesčio suma, bei gyventojų PSDĮ - 889 Lt (3 tomas, b.l. 36-37, 59-63).

Iš byloje esančios T. Š. išvados dėl kovos kirvio ir skiltuvo vertės matyti, kad:

- kovos kirvis. Lenkija. XIX a. antra pusė - antikvarinis dirbtuvių gaminys, įvertinimas 200 Eur;.

- skiltuvas, Vakarų Europa. XIX a. antra pusė - antikvarinis dirbtuvių gaminys, įvertinimas 150 Eur (3 tomas, b.l.124-125).

Iš byloje esančios V. R. ir L. B.-Klimienės išvados dėl medaliono su 19 paveikslėlių vertės, matyti, kad:

- medalionas su 19 paveikslėlių. Skirtas protestantų išvarymui iš Zalcburgo ir jų atsikėlimui į Prūsiją (Mažąją Lietuvą) pažymėti. Vokietija. Po 1732m. – antikvarinis, įvertinimas 2000 Eur. (3 tomas, b.l. 126-127).

Iš byloje esančios V. R. išvados dėl medalių ir žetonų vertės, dėl medalių, plakečių, ženklo ir žetono vertės matyti, kad:

- medalis „Merentibus“ (už nuopelnus). Dailininkas J.F. Holzhauesseris. Varšuvos monetų kalykla. Abiejų Tautų Respublika. 1766 m. – antikvarinis, įvertinimas 700 Eur.

-žetonas. Liudvikas XIV (1646-1723). Reverse Lenkijos ir Lietuvos herbai. (Jono III Sobieskio). Dail. Nežinomas. Niurnbergas. XVII a. antra pusė, įvertinimas 200 Eur.

- medalis. Skirtas Liudvikos Karolinos Radvilaitės apsilankymui Biržuose atminti. DailinkasJohanHoehn (jaunesnysis). Dancigas (Gdanskas). Abiejų Tautų Respublika. 1675m. –antikvarinis, įvertinimas 1800 Eur.

- žetonas , skaičiavimo. LDK žemės iždininko J. G.. Vilniaus kalykla. Lietuva. 1582 m., žalvaris, skersmuo – 25 mm, svoris 3,7 g., būklė žetono paviršius pažeistas korozijos, įvertinimas 800 Eur.- žetonas, skaičiavimo. Vilniaus kalyklos subnuomininkų Danieliaus ir Prakapo Vielkovičių(1584-1588). Vilniaus kalykla. Lietuva. XVI a. antra pusė – antikvarinis, įvertinimas 400 Eur. (3 tomas, b.l. 129-132).

- medalis. Kražių skerdynėms atminti. Dailininkas J. K. (JuliuszKossak). Lenkija. 1893m. –antikvarinis, įvertinimas 750 Eur.

- medalis. 1831 metų sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje metinės. Dailininkas Jacques-JeanBarre (1793-1855). Prancūzija. 1832m. – antikvarinis, įvertinimas 700 Eur.

- keturios plaketės, vienpusės. Pagaminta pagal XVIII a. pab. sukurtą Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medalių seriją. Lenkija. XIXa. –antikvarinės, įvertinimas 1000 Eur.

- ženklas. Vilniaus kalėjimo (raidės rusiškos). Lietuva (Rusijos imperija). XIX a. antra pusė –antikvarinis, įvertinimas 250 Eur.

- medalis. Skirtas pagerbti Lenkijos draugą Dudlejų Stiuartą. Išleido Lenkijos emigrantų draugija. Dailininkas AntonoineBovy (1795-1877), Šveicarija. Lenkija. 1859m. –antikvarinis, įvertinimas 1000 Eur.

- ženklas. Parodos Vilniuje (su išgraviruotu tekstu: Wystawa/Wilno/1902). Lietuva (Rusijos imperija). 1902m. –antikvarinis, įvertinimas 300 Eur. (3 tomas, b.l. 133-136).

Iš D. G. išvados dėl monetų vertės matyti, kad

- moneta. Lenkija. Vladislavas IV. Taleris. 1634m. – antikvarinė, įvertinimas 2000 Eur.

- moneta. Rusija. A. M.. Jefimka. 1655m., Kaldinta ant Šventosios Romos Imperijos Tirolio Ferdinando II (1592-1637) talerio be pažymėtos datos. – antikvarinė, įvertinimas 4400 Eur. (3 tomas, b.l. 137-138).

Iš R. P. išvados dėl samtelio ir šaukštelių vertės matyti, kad

- samtelis su moneta. Vokietija. XIX a. vidurys – antikvarinis, įvertinimas 2000 Eur.

- šaukštelis su moneta (6vnt. dėžutėje). Vokietija. XIX a. antra pusė –antikvarinis, įvertinimas 2000 Eur.(3 tomas, b.l. 139-140).

Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijos posėdžio protokolo matyti, kad

1. Kovos kirvis. Lenkija (?). XIX a. antra pusė. Kovos kirvis plieninis, lietas, su užbarzda. Ašmenys vėduoklės formos. Pentis paukščio galvos formos su ilgu kaklu. Kirvis ties ašmenimis dekoruotas Abiejų Tautų Respublikos herbais (vienoje pusėje Vytis, kitoje - Erelis), o ties įtvarą, abiejose pusėse - karūna. Įtvarą plieninė, keturkampė, įleista į kirvio galvą. Plienas. Ilgis -15,2 cm. ašmenų aukštis - 5,0 cm, aukštis su įtvaru - 9,8 cm. - turi istorinę kultūrinę vertę.

2. Medalis „Merentibus" (Už nuopelnus). Dailininkas J. F. Holzhaeusseris. Varšuvos monetų kalykla. Abiejų Tautų Respublikoa. 1766 m. Varis, skersmuo - 53,5 mm, svoris - 61,6 g., Būklė: medalio paviršiuje yra dėmelių, turi istorinę ir kultūrinę vertę.

3. Žetonas. Liudvikas XIV (1646-1723). Reverse Lenkijos ir Lietuvos herbai. (Jono III Sobieskio). Dailininkas nežinomas. Niurnbergas. XVII a. antra pusė. Varis, skersmuo - 25,5 mm, svoris - 5.5 g. Būklė: žetono paviršius dėmėtas, turi istorinę ir kultūrinę vertę.

4. Medalis skirtas Liudvikos Karolinos Radvilaitės apsilankymui Biržuose atminti. Dailininkas Johan Hoehn (jaunesnysis). Dancigas (Gdanskas). Abiejų Tautų Respublika. 1675 m. Sidabras, skersmuo - 43 mm, svoris - 28,8 g., Būklė: medalio paviršius dėmėtas, su įbrėžimais, turi istorinę, meninę, ikonografinę ir kultūrinę vertę.

5.Moneta. Lenkija. Vladislovas IV. Taleris. 1634 m. Bydgoščius. Sidabras. Skersmuo -45,4 mm. Svoris - 28,6 g., Būklė: apdilusi, dėmėta, turi istorinę, numizmatinę ir kultūrinę vertę.

6. Moneta. Rusija. A. M.. Jefimka. 1655 m. Kaldinta ant Šventosios Romos Imperijos Tirolio Ferdinando II (1592 - 1637) talerio be pažymėtos datos. Averse įrėžtos grafemos (?). Sidabras. Skersmuo - 39,8 mm. Svoris - 28,4 g., Būklė: apdilusi, dėmėta, turi istorinę, numizmatinę ir kultūrinę vertę.

7. Žetonas, skaičiavimo. LDK žemės iždininko J. G.. Vilniaus kalykla. Lietuva. 1582 m. Žalvaris, skersmuo - 25 mm, svoris - 3,7 g., Būklė: žetono paviršius pažeistas korozijos, turi istorinę ir kultūrinę vertę.

8. Žetonas, skaičiavimo. Vilniaus kalyklos subnuomininkų Danieliaus ir Prakapo Vielkovičių (1584-1588). Vilniaus kalykla. Lietuva. XVI a. antra pusė. Žalvaris, skersmuo - 25,5 mm, svoris- 3,7 g., Būklė: su skyle, žetono paviršius pažeistas korozijos, turi istorinę ir kultūrinę vertę.

9. Medalis Kražių skerdynėms atminti. Dailininkas J. K. (J. K.). Lenkija. 1893 m. Varis, skersmuo - 50,0 mm, svoris - 56,5 g., Būklė: gera, turi istorinę, ikonografinę, meninę ir kultūrinę vertę.

10. Medalis. 1831 metų sukilimo Lenkijoje ir Lietuvoje metinės. Dailininkas Jacques- Jean Barre (1793-1855). Prancūzija. 1832 m. Varis, skersmuo - 51,5 mm, svoris - 60,2 g., Būklė: medalio paviršiuje yra dėmelių, turi istorinę, ikonografinę, meninę ir kultūrinę vertę.

11. Keturios plaketės, vienpusės. Pagaminta pagal XVIII a. pab. sukurtą Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medalių seriją. Lenkija. XIX a. Varis, galvanoplastika, 10,7 x 15,5 cm., Būklė: plakečių paviršius pažeistas korozijos, viena plakėte įlūžusi, turi istorinę, meninę, tipologinę, ikonografinę ir kultūrinę vertę.

12. Medalionas su 19 paveikslėlių. Skirtas protestantų išvarymui iš Zalcburgo ir jų

atsikėlimui į Prūsiją (Mažąją Lietuvą) pažymėti. Vokietija. Po 1732 m. Medalis - dėžutė,

užsukamas ( vok. k. Schraubmedaille), su grandinėle. Auksakalys Abraham Remshard, Augsburgas.

Sidabras, liejimas, montavimas. Skersmuo - 44,5 mm, svoris - 25,1 g. Paveikslėliai (19 vnt.) -

dailininkas Abraham Remshard . Raižė Daniel H?ckhinger. Popierius, vario raižinys, akvarelė, šilko

juostelės. Skersmuo - 37 mm., Būklė: šilko juostelės sudilusios ir sutrūkinėjusios, turi istorinę, meninę, tipologinę, ikonografinę ir kultūrinę vertę.

13. Ženklas. Vilniaus kalėjimo (BnneHCKaa TiopMa). Lietuva (Rusijos imperija). XIX a. antra pusė. Geležis, štampavimas, 59x40 mm, svoris - 15,7 g., Būklė: paviršius pažeistas korozijos, turi istorinę ir kultūrinę vertę.

14. Medalis skirtas pagerbti Lenkijos draugą Dudlejų Stiuartą. Išleido Lenkijos emigrantų draugija. Dailininkas A. B. (1795 - 1877), Šveicarija. Lenkija. 1859 m. Varis, skersmuo - 63,0 mm, svoris - 131,8 g., medalio paviršiuje yra dėmelių, turi istorinę, meninę ir kultūrinę vertę.

15. Ženklas. Parodos Vilniuje (su išgraviruotu tekstu: Wystawa/Wilno/1902). Lietuva (Rusijos imperija). 1902 m. Baltas metalas, 32 x23 mm, svoris - 6,5 g., Būklė: gera, turi istorinę, kultūrinę, ikonografinę ir meninę vertę.

16. Skiltuvas. Vakarų Europa. XIX a. antra pusė. Skiltuvo rankenėlė bronzinė, lieta, vaizduojanti tris šunis. Skiltuvas titnaginis, įrėmintas plienine juostele. Bronza, plienas, titnagas. Aukštis - 3,4 cm, plotis - 5,2 cm., būklė: bronza padengta patina, turi istorinę ir kultūrinę vertę.

17. Samtelis su moneta. Vokietija (). XIX a. vidurys. Kaušelio dugne įstatyta moneta – Taleris. Branderburgas. 1698. Ant kaušelio išgraviruotas herbas „Liūtas“ su devizu – „Pati et non pati“ ir data – „1698“. Sidabras, liejimas, graviravimas, vidus auksavimas, rankenėlė – medis, tekinimas. Ilgis – 21,0 cm, kaušelio skersmuo – 5,5 cm, bendras svoris 51,0g., būklė:kaušelis nežymiai deformuotas, turi istorinę, meninę ir kultūrinę reikšmę.

18. Šaukštelis su moneta (6 vnt dėžutėje). Vokietija. XIX a. antra pusė. Šaukštelio kaušelis suformuotas iš monetos – 1/6 talerio. Friedrich August II. Saksonija. 1763. Sidabras, liejimas, auksavimas. Ilgis – 9,8 cm., bendras svoris 51,1 g. Visi šeši šaukšteliai yra vienodi, turi istorinę, meninę ir kultūrinę vertę (3 tomas, b.l. 151-153).

Apkaltinamasis nuosprendis priimamas tik ta sąlyga, jeigu teisminio bylos nagrinėjimo eigoje kaltinamojo kaltumas nusikaltimo padarymu yra įrodytas (LR BPK 303 str.2 d.). Įrodymai baudžiamojoje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymo nustatyta tvarka konstatuoja pavojingos visuomenei veikos buvimą, šią veiką padariusių asmenų kaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti.

Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio (pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Vienas pamatinių Baudžiamojo proceso kodekso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas. Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas įrodytas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

A. P. yra inkriminuojamas kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 202 str. 1d. padarymo, t.y. kad jis versliškai ėmėsi komercinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, o būtent: laikotarpyje nuo 2011-02-20 iki 2012-11-23, pažeisdamas 1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179, 13 str. 1d., (2010-04-27 įstatymo Nr. XI-780 redakcija, įsigaliojusi 2010-05-11), Trakų mieste, versliškai vertėsi komercine prekyba antikvariniais daiktais, neturėdamas tokiai veiklai Kultūros paveldo departamento išduotos licencijos ir per šešis kartus pardavė Trakų istorijos muziejui, įm. k. 190757189, kultūros vertybių už 79294 Lt.

Bylos nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kas buvo nustatyta ir ikiteisminio tyrimo metu, kaltinamasis A. P. pardavė Trakų istorijos muziejui 2011-04-20 pagal eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 16: kovos kirvį XVIII a. už 6000 Lt; medalį „Merentibus“ 1766 m. už 2000 Lt; medalį „Kražių skerdynės“ 1893 m. už 3000 Lt; žetoną „Jono III Sobieskio“ XVII a., II p. už 600 Lt; medalį „NUNC.OLIM...“ 1832 m. už 2000 Lt; 2011-06-22 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 33 4 vnt. plakečių vienpusių su valdovų portretais XIX a., už 5000 Lt; medalį užsukamą su 19 tapytų paveikslėlių viduje XVIII a., už 2000 Lt; ženklą „ Vilenskajatiurma“ ( raidės rusiškos ) XIX a., už 1094 Lt.; 2011-11-21 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 68 medalį skirtą Liudvikai Karolinai Radvilaitei apsilankymui Biržuose 1675 m., už 7000 Lt; medalį skirtą D.C. Stiuartui 1859 m., už 5000 Lt; žetoną „Wystawa.Wilno“ 1902 m., už 1000 Lt; 2011-11-30 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 85 monetą talerį „Vladislavo IV Vazos“ 1634 m., už 9000 Lt; monetą kontrasignuotą – jefimka iš Tirolio Ferdinando II talerio XVI a., už 13000 Lt; skiltuvąV.Europa. XVII a., už 700 Lt; 2012-07-12 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 19, samtelį papuoštą moneta 1693 m., už 10000 Lt., 2012-11-23 pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 54, 6 vnt. šaukštelių puoštų monetomis XVIII a., už 7200 Lt; žetoną skaičiavimo 1582 m., už 3500 Lt; žetoną skaičiavimui XVI a., už 1200 Lt. Dėl to ginčo nėra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu, taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad kaltinamasis A. P. neturėjo licencijos šiai komercinei veiklai vykdyti, to neginčijo ir pats kaltinamasis, nes visi daiktai, kuriuos A. P. pardavė Trakų istorijos muziejui yra antikvariniai, o pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, tokiam veiksmui atlikti reikalinga licencija.

Ar A. P. veiksmai, neturint licencijos prekiauti antikvariniais daiktais, ( o kad aukščiau išvardinti daiktai, parduoti Trakų istorijos muzijuei yra antikvariniai, yra patvirtinama byloje esančiomis specialistų išvadomis), yra nusikalstami ir jis turi būti už tai nuteistas, ar parduodamas antikvarinius daiktus Trakų istorijos muziejui A. P. veikė versliškai ar stambiu mastu.

LR BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal šį straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnio taikymą, yra ne kartą nurodęs, kad kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami ir tokie atvejai, kai, neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, taigi faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus; kai akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; kai licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis, pasibaigus licencijai ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-174/2012, 2K-199/2011, 2K-490/2010, 2K-147/2010, 2K-388/2009).

Tačiau atsakomybę už neteisėtą vertimąsi ūkine, komercine, finansine ir profesine veikla numato ne tik LR BK 202 straipsnis, bet ir ATPK 173 straipsnis, tačiau baudžiamajai atsakomybei būtini papildomi veikos požymiai. Be ūkinės, komercinės, finansinės bei profesinės veiklos neteisėtumo požymio, patraukti baudžiamojon atsakomybėn yra būtini veiklos versliškumas ar stambus mastas. Šie požymiai yra įrodinėtinos aplinkybės baudžiamojoje byloje, kurios kvalifikuojant veiką pagal BK 202 straipsnio 1 dalį privalo būti nustatytos. Versliškumas yra vertinamasis požymis, kuris nustatomas, kai ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla minėtais būdais užsiimama sistemingai ar nuolat (paprastai ne mažiau kaip tris kartus) ir tokia veikla yra nuolatinis pagrindinis ar svarbus, papildomas kaltininko pajamų šaltinis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek įrodymų tyrimo teisme metu buvo nustatyta, kad A. P. Trakų istorijos muziejui jam priklausančius antikvarinius daiktus pardavė per 6 kartus, šiuos veiksmus atliko legaliai, iš gautų piniginių sumų sumokėjo 15 procentų privalomą pajamų mokestį valstybei. Šie jo veiksmai įrodo, kad jo atliekamuose veiksmuose tyčios (kaip taip pat būdingo požymio šio nusikaltimo sudėčiai) nebuvo. Neteisėto vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla objektyviajai pusei būdingi tik aktyvūs veiksmai, t.y. tokie veiksmai, kai asmuo, vykdantis komercinę veiklą suvokia savo veiksmų neteisėtumą ir tai daro tyčia, tačiau šiuo atveju A. P. veiksmuose tyčios taip pat nebuvo nustatyta, nebuvo nustatyta ir tai, kad A. P., parduodamas jam priklausančius antikvarinius daiktus neturėdamas licencijos šiai veiklai, suvokė savo veiksmų neteisėtumą.

Ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai.

1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179 (2010-04-27 įstatymo Nr. XI-780 redakcija, įsigaliojusi 2010-05-11) (toliau - kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas)13 str. 1d. nurodyta, jog Lietuvos Respublikos ar valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo Europos Sąjungos valstybėse narėse ar kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse teisėmis, arba Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų filialai ir (arba) kitose užsienio valstybėse įsteigtų juridinių asmenų ar kitų organizacijų filialai Lietuvos Respublikoje antikvarinių daiktų prekyba gali verstis laikydamiesi Vyriausybės nustatytų prekybos antikvariniais daiktais taisyklių. Prekiauti antikvariniais daiktais galima tik gavus Kultūros paveldo departamento išduotą licenciją. Licencijų išdavimo tvarką nustato Vyriausybė.

2003m. lapkričio 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl prekybos antikvariniais daiktais taisyklių patvirtinimo nr. 1480, (2005 m. gegužės 9 d., Nr. 520 redakcija, įsigaliojusi 2005-05-13) (toliau - prekybos antikvariniais daiktais taisyklės) 2 p. nurodo, jog prekiauti antikvariniais daiktais gali visi pagal Lietuvos Respublikos įstatymus įregistravę savo veiklą juridiniai asmenys, gavę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau vadinama – Kultūros paveldo departamentas) išduotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 9 d. nutarimą Nr. 1572 „Dėl Licencijų prekiauti antikvariniais daiktais išdavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 116-5286) licenciją prekiauti antikvariniais daiktais (toliau vadinama – antikvariniais daiktais prekiaujanti įmonė).

2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo dėl licencijų prekiauti antikvariniais daiktais išdavimo taisyklių patvirtinimo Nr. 1572, (2009 m. birželio 3 d., nr. 1572 redakcija, įsigaliojusi 2009-06-14) (toliau- licencijų prekiauti antikvariniais daiktais išdavimo taisyklių) 1 p. nurodo, jog licencijų prekiauti antikvariniais daiktais išdavimo taisyklės nustato licencijų juridiniams asmenims prekiauti antikvariniais daiktais išdavimo, atsisakymo jas išduoti, jų galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, galiojimo panaikinimo, licencijų patikslinimo ir jų dublikatų išdavimo tvarką.

Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2014-01-21 rašto matyti, jog A. P. neturėjo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išduotos licencijos prekiauti antikvariniais daiktais, kaip numatyta kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme. Be to, kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas nurodo, jog antikvarinių daiktų prekyba gali verstis ir fiziniai asmenys laikydamiesi Vyriausybės nustatytų prekybos antikvariniais daiktais taisyklių. Tačiau prekybos antikvariniais daiktais taisyklės bei licencijų prekiauti antikvariniais daiktais išdavimo taisyklės, nustatytos Vyriausybės, reglamentuoja prekybą antikvariniais daiktais juridiniams asmenims, kurie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra įregistravę savo veiklą. Atsižvelgiant į auškčiau išdėstytą, darytina išvada, kad A. P. galėtų būti baustinas už licencijos neturėjimą antikvarinių daiktų pardavimui.

Kitas aspektas, kurį turėtų įvertinti teismas, ar A. P., parduodamas jam priklausančius antikvarinius daiktus, veikė versliškai (būtina LR BK 202 str. 1d. dispozicijos sąlyga). Pagal baudžiamosios teisės teoriją tai yra vertinamasis kriterijus, todėl būtina nustatyti veiksmų sistemiškumą ir pajamų šaltinį. Nors byloje ir nustatyta, jog kaltinamasis niekur nedirba, jo gautos įplaukos yra tik už parduotus eksponatus, t.y. kitų pajamų nėra gavęs, visgi jo padaryti veiksmai, būtent pardavimas tik vienam pirkėjui ir tik muziejui, 6 skirtingais atvejais, t.y. 2011-04-20, 2011-06-22, 2011-11-21, 2011-11-30, 2012-07-12, 2012-11-23, nelaikytinas intensyviu pardavimu, ir tai negali būti vertinama kaip versliškumas. Tuo labiau, byloje esanti medžiaga nepaneigia kaltinamojo duotų parodymų, jog parduoti daiktai muziejui yra iš asmeninės kolekcijos. Be to, teismas atkreipoia dėmesį ir į tai, kad tai nebuvo A. P. nuolatinės pajamos, nes daugiau atvejų dėl antikvarinių daiktų pardavimo tiek iki šio momento, tiek ir vėliau, užfiksuota nebuvo. Iš to seka, kad įvertinus visus byloje esančius rašytinius įrodymus, teisiamojo posėdžio metu juos ištyrus, darytina išvada, kad A. P. veiksmuose parduodant jam priklausančius antikvarinius daiktus Trakų istorijos muziejui, versliškumo nėra, nes tai buvo tik šeši atvejai ir tai nebuvo kaltinamojo nuolatinės pajamos.

Vertinant stambaus mąsto požymį būtina įvertinti ne tik gautas pajamas bet ir eksponatų kiekį, todėl pagal sisteminį įstatymų aiškinimą, orientuojamasi į ATPK 173 straipsnio 4 dalyje pateiktą pastabą, pagal kurią administracinė atsakomybė taikoma, jei gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos, t.y. 18830 Eur. Iš Ūkio banko ir Šiaulių bankų sąskaitų išrašų matyti, jog kaltinamasis nuo 2011-04-20 iki 2012-11-29, t.y. per 1 metus ir beveik 7 mėnesius, Trakų istorijos muziejui 6 atvejais pardavė 18 eksponatų bei gavo viso 22965,12 Eur (79294 Lt) pajamų. Vertinant 12 mėnesių laikotarpį nuo 2011-04-20 iki 2012-04-20 buvo sudaryti 4 sandoriai, kurių metu parduoti 14 eksponatų bei gauta už juos 16622,45 Eur (57394 Lt) pajamų. Taigi vertinant gautų pajamų atžvilgiu pajamos per 12 mėnesių nuo 2011-04-20 iki 2012-04-20, tiksliau už 2011 metus, nes 2012 metų pirmoje pusėje sandorių nebuvo sudaryta ir eksponatai nebuvo parduoti, neviršija 500 MGL dydžio ir sudaro 441,38 MGL, kai už 2012 metus – 91,51 MGL (3446,47 Eur (11900 Lt), o parduotų eksponatų skaičius 2011 m.– 14, o 2012 – 4, nėra didelis (LAT nuosprendis 1A-159/2014), todėl vertinti kaip stambaus masto veiklos nėra pagrindo.

Taip pat iš Konstitucijos kylantis ir mokestiniuose įstatymuose įtvirtintas reikalavimas mokesčių mokėtojams mokėti nustatyto dydžio mokesčius. Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje, be kitų mokesčio mokėtojo pareigų, nustatyta ir pareiga „būti matomam“, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, sudaryti jam patikrinimui atlikti reikiamas sąlygas ir t. t.

Iš byloje esančių 2011 ir 2012 mokesčių deklaracijų matyti, jog A. P. buvo atitinkamai apskaičiuoti 2228,63 Eur (7695 Lt) bei 603,86 Eur (2085 Lt) pajamų mokesčiai nuo 17174,47 Eur (59300 Lt) bei 6342,68 Eur (21900 Lt) deklaruotų pajamų. Byloje nėra duomenų, jog deklaruotos pajamos yra gautos iš kitų šaltinių, negu už parduotus eksponatus iš Trakų istorijos muziejaus. Tai patvirtina ir pats kaltinamasis, dėl ko ginčo nėra. Remdamasis tuo kas išdėstyta, teismas daro pagrįstą išvadą, jog A. P. mokėdamas mokesčius, nenuslėpdamas gaunamų pajamų 2011 ir 2012 metais už parduotus antikvarinius daiktus, nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 202 str. 1d.

Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė už užsiėmimą komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) tokiai veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, atsiranda tik tada, kai šia veikla užsiima versiliškai arba stambiu mastu. Nesant versliškumo arba stambaus masto požymio, užsiėmimas tokia veikla kaltininkui užtraukia tik administracinę atsakomybę.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. P. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėties, t.y. nei versliškumo, nei stambaus masto, nes šios aplinkybės nepasitvirtino jokiais leistinais įorydmais, todėl jis yra išteisintinas, o jo atsakomybės klausimas dėl komercinės veiklos vykdymo neturint licencijos, spręstinas administracine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 302-307 str.,

n usprendžia:

A. P. išteisinti, nesant jo veikoje nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 202 str. 1d., požymių ir sudėties.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą apeliaciniu skundu.

Teisėja Vita Lučkauskaitė