Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Zenono Buroko (toliau – Prokuroras) apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. P. buvo kaltinamas tuo, kad versliškai ėmėsi komercinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, o būtent:

laikotarpyje nuo 2011-02-20 iki 2012-11-23, pažeisdamas 1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179, 13 str. 1d., (2010-04-27 įstatymo Nr. XI-780 redakcija, įsigaliojusi 2010-05-11), Trakų mieste, versliškai vertėsi komercine prekyba antikvariniais daiktais, neturėdamas tokiai veiklai Kultūros paveldo departamento išduotos licencijos ir per šešis kartus pardavė Trakų istorijos muziejui, įm. k. (duomenys neskelbtini), kultūros vertybių už 79294 Lt, tai yra:

2011-04-20 pagal eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 16 pardavė:

kovos kirvį XVIII a. už 6000 Lt; medalį „Merentibus“ 1766 m. už 2000 Lt; medalį „Kražių skerdynės“ 1893 m. už 3000 Lt;žetoną „Jono III Sobieskio“ XVII a., II p. už 600 Lt; medalį „NUNC.OLIM...“ 1832 m. už 2000 Lt.

2011-06-22 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 33 pardavė:

4 vnt. plakečių vienpusių su valdovų portretais XIX a., už 5000 Lt;medalį užsukamą su 19 tapytų paveikslėlių viduje XVIII a., už 2000 Lt;ženklą „Vilenskajatiurma“ ( raidės rusiškos ) XIX a., už 1094 Lt.

2011-11-21 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 68 pardavė:

medalį, skirtą Liudvikai K. R. apsilankymui Biržuose 1675 m., už 7000 Lt;medalį skirtą D.C. Stiuartui 1859 m., už 5000 Lt; žetoną „Wystawa.Wilno“ 1902 m., už 1000 Lt.

2011-11-30 pagal eksponatų pirkimo - priėmimo nuolatiniam saugojimui aktą Nr. 85 pardavė:

monetą talerį „Vladislavo IV Vazos“ 1634 m., už 9000 Lt;monetą kontrasignuotą – jefimka iš Tirolio Ferdinando II talerio XVI a., už 13000 Lt; skiltuvą V. Europa. XVII a., už 700 Lt.

samtelį papuoštą moneta 1693 m., už 10000 Lt.

6 vnt. šaukštelių puoštų monetomis XVIII a., už 7200 Lt; žetoną skaičiavimo 1582 m., už 3500 Lt; žetoną skaičiavimui XVI a., už 1200 Lt.

Šiais savo veiksmais A. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d.

Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu A. P. išteisino, motyvuodamas tuo, jog byloje nesurinkta pakankamai įrodymų dėl pastarojo veiklos versliškumo arba stambaus masto požymio joje, t.y., nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. ir skirti jam 100 MGL dydžio baudą, nusikaltimo dalykus perduodant valstybei. Nurodo, kad A. P. veiksmai byloje teisingai buvo kvalifikuoti pagal BK 202 str. 1 d., kadangi byloje nustatyta, kad pastarasis niekur nedirba, jo gautos įplaukos yra tik už parduotus eksponatus, kitų pajamų nėra gavęs. Tokiu būdu prokuroras konstatuoja, kad A. P. veiksmai 2011-04-20, 2011-06-22, 2011-11-21, 2011-11-30, 2012-07-12, 2012-11-23, sudarant 6 skirtingus pirkimo – pardavimo sandorius gan stambiomis sumomis, atitinka versliškumo požymį.

Dėl subjektyviojo požymio – tyčios buvimo A. P. veiksmuose prokuroras atkreipia dėmesį, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00084-2012 (šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-295/2016), iš kurios atskirta ši nagrinėjama baudžiamoji byla, pradėtas 2012-09-06. A. P. mokesčių deklaracijos VMI pateiktos jau po ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pasak prokuroro, teismų praktikoje pripažįstama, kad veiklos legalizavimas yra kaltininko rūpestis, o mėginimas įteisinti veiksmus jau po to, kai kriminalinė veika įvykdyta ar dar tęsiasi, nuo atsakomybės asmens neatleidžia. Tokiais atvejais kaltininkas atsako už savo riziką, o jo tyčia laikoma tiesiogine nekonkretizuota arba neapibrėžta tyčia ir kaltininką tenkina bet kokie galimi padariniai. Prokuroras nurodo, kad jau minėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-42-295/2016 duomenimis nustatyta, kad A. P. lankėsi įvairiuose internetiniuose forumuose, kur vykdoma nelegali antikvarinių vertybių prekyba, kuriuose yra patalpintos antikvarinių vertybių prekybos bei įsigijimo taisyklės bei yra nurodyta apie tokios veiklos – prekybos kilnojamosiomis kultūros vertybėmis licencijavimą, taip pat lankėsi antikvarinių vertybių pardavimo vietose Vilniuje, ant Tauro kalno. Be to nurodo, kad minėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-42-295/2016 A. P. inkriminuotas ir antikvarinių vertybių įgijimas, kas pasak prokuroro, rodo, kad A. P. suprato savo veiksmų esmę, kad savo rizika parduoda antikvarines vertybes Trakų istorijos muziejui, neturėdamas tokiai veiklai licencijos, darė tai 6 kartus, t.y. versliškai ir mokesčių valstybei sumokėjimas šiuo atveju, jo veiksmų nedekriminalizuoja.

Teismo posėdžio metu prokuroras skundą palaikė, prašė tenkinti. Išteisintasis A. P. ir jo gynėjas prašė palikti galioti priimtą nuosprendį ir prokuroro skundą atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinis skundas netenkinamas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. P. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. yra teisėtas ir pagrįstas, bylos faktiniais duomenimis nėra nustatyta, jog išteisintasis padarė minėtą nusikalstamą veiką.

Išteisintasis A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. buvo kaltinamas tuo, kad jis versliškai ėmėsi komercinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, o būtent: laikotarpyje nuo 2011-02-20 iki 2012-11-23, pažeisdamas 1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo Nr. I-1179, 13 str. 1d., (2010-04-27 įstatymo Nr. XI-780 redakcija, įsigaliojusi 2010-05-11), Trakų mieste, versliškai vertėsi komercine prekyba antikvariniais daiktais, neturėdamas tokiai veiklai Kultūros paveldo departamento išduotos licencijos ir per šešis kartus pardavė Trakų istorijos muziejui kultūros vertybių už 79294 Lt.

Lietuvos Respublikos BK 202 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal šį straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai.

Nagrinėjamu atveju tiek bylos teisminio nagrinėjimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad išteisintasis A. P. per šešis kartus pardavė Trakų istorijos muziejui tam tikras antikvarines vertybes, neturėdamas tam licencijos, nors pagal Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, tokiam veiksmui atlikti reikalinga licencija. Ginčo dėl to byloje nėra, tačiau prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad šiuose išteisintojo veiksmuose nėra tyčios bei nėra versliškumo požymio.

Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad už verslo tvarkos pažeidimus yra numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė : administracinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos ATPK 173 str. 1 d. numatyta administracinė atsakomybė už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. BK 202 str. 1 d. dispozicijoje baudžiamoji atsakomybė siejama su papildomais požymiais – veiklos versliškumu arba stambiu mastu. Taigi atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, versliškumas turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, nei analogiško administracinės teisės pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. P., pagrįstai konstatavo nesant pastarojo veiksmuose versliškumo.

Aktualioje teismų praktikoje nurodoma, kad versliškumas tai vertinamasis kriterijus, todėl būtina nustatyti veiklos pastovumą, nuolatinį jos pobūdį, kaltininko veiksmų sistemiškumą, pajamų šaltinį. Versliškumą kaip BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymį charakterizuoja veiklos pastovumas (ji tęsiasi gana ilgą laiką) ir iš šios veiklos gaunamos pajamos, kurios yra pagrindinis ar papildomas asmens pragyvenimo šaltinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-240-696/2015). Teismų praktikoje versliškumas identifikuojamas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veikos pobūdį ir pajamų dydį. Be to, versliškumą gali charakterizuoti ir kiti požymiai – tai parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, atitinkamų priemonių veiklai vykdyti įgijimas ir turėjimas (automobiliai, traktoriai, staklės, kiti įrenginiai ir pan.), šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-1/2015). Kiekvienu atveju šis klausimas sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 202 str. 1 d. vien dėl kelių smulkių neteisėtos veiklos epizodų neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties ir principų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-335/2012).

Skunde prokuroras nurodė, kad išteisintasis niekur nedirba ir jo gautos įplaukos yra tik už parduotas kultūrines vertybes, kitų pajamų jis nėra gavęs, tą nustatė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad A. P. šiuos daiktus pardavė tik vienam pirkėjui – muziejui per šešis kartus. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių išteisintojo veiksmų nelaikė intensyviu pardavimu ir nevertino to kaip versliškumo BK 202 str. 1 d. prasme. Išteisintasis tiek pirmosios instancijos teisme apklausiamas kaltinamuoju, tiek apeliacinės instancijos teisme savo baigiamojoje kalboje pažymėjo, kad pardavė būtent savo asmeninius daiktus, kuriuos jam perdavė jo nuosavybėn giminaičiai ir tai nebuvo verslas. Ši versija , kad parduoti muziejui daiktai yra iš asmeninės kolekcijos, nebuvo paneigta pirmos instancijos teisme, tą patvirtina byloje esantys faktiniai duomenys. Tokiu būdu daroma išvada, kad išteisintasis visus tuos daiktus laikė ne specialiai pardavimui ir juos pardavė, susidarius jam palankiai situacijai.

Kaip minėta, versliškumas BK 202 str. 1 d. sudėtyje reiškia, kad ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla užsiimama sistemingai ar nuolat. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad iš kultūros vertybių pardavimo A. P. gauti pinigai nebuvo nuolatinės jo pajamos. Kolegija visiškai sutinka su šia išvada, kadangi byloje nustatyta, kad A. P. antikvarines vertybes pardavė tik vienam pirkėjui – Trakų muziejui, juos parduodamas per šešis skirtingus pardavimo kartus. Byloje neužfiksuota daugiau atvejų dėl kultūrinių vertybių pardavimo nei iki A. P. inkriminuoto momento, nei vėliau. Esant šioms aplinkybėms, pagrįstai apylinkės teismas konstatavo, kad išteisintasis neveikė versliškai.

Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 202 str. 1 d. būtina nustatyti dar ir tai, kad kaltininkas veikė suvokdamas vykdomos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti, t.y. būtina nustatyti kaltininko tiesioginę jo tyčią. Prokuroras skunde nurodo, kad A. P. kaltinamas dar ir kitoje byloje, kurioje jam inkriminuotas antikvarinių vertybių įgijimas, jis kaltinamas lankęsis internetiniuose portaluose, o tai , pasak prokuroro, rodo, kad išteisintasis suprato savo veiksmų esmę, tačiau kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyčios išteisintojo veiksmuose, kaip minėtos nusikalstamos veikos sudėčiai būdingo požymio, nenustatė. Sprendžiant, ar išteisintasis veikė tiesiogine tyčia, pagrįstai buvo atsižvelgta į tai, kad A. P. kultūrines vertybes pardavė ne kažkam, o būtent valstybinei įstaigai – istorijos muziejui, kurio darbuotojai turėjo žinoti visas tokio pardavimo taisykles ir reikalauti , kad pirkimo –pardavimo sandoriai vyktų taip kaip reikalauja įstatymas, o išteisintasis turėjo teisę pagrįstai tikėtis , kad su šia įstaiga sudaromi sandoriai bus vykdomi taip, kaip reikalauja įstatymas. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, išteisintajam A. P. buvo keliamas vienintelis reikalavimas - susimokėti po sandorių sudarymo mokesčius valstybei, ką jis ir padarė, sumokėdamas nuo gautų pajamų valstybei 15 procentų , t.y. mokestį nuo ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn apmokestinamųjų pajamų ( t. 3 b.l. 34-37,55-62, metinė pajamų deklaracija už 2011 metus, pateikta 2012-04-17, metinė pajamų deklaracija už 2012 metus, pateikta 2013-04-19, ). Taigi kolegija, kaip ir apylinkės teismas , daro išvadą, kad išteisintasis, nežinodamas apie specialius reikalavimus dėl licencijos turėjimo , buvo įsitikinęs, kad savo asmeninius daiktus istorijos muziejui pardavė teisėtai bei tinkamai atliko jam priklausančią prievolę valstybei, sumokėdamas valstybei atitinkamus mokesčius. Vertindama byloje esamas išteistojo A. P. pateiktas metines pajamų deklaracijas, kolegija pažymi, kad deklaracijoje nurodytos pajamų sumos atitinka pajamas, gautas deklaruotais laikotarpiais , deklaracijos pateiktos laiku, t.y sekančiais metais po įvykusių sandorių , todėl prokuroro skundo argumentas , kad tokiomis deklaracijomis išteisintasis neva legalizavo savo veiklą, vertinamas kaip nepagrįstas.

Kitų Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų kolegija nenustatė. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti .

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 1p., nutarė :

Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro Z. B. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.