Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. D. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl oficialaus perspėjimo ir nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas šioje byloje kyla dėl Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 64-7-N-1 (b. l. 15) ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2018 m. balandžio 26 d. Oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu

(b. l. 5) teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinį reglamentavimą nustato Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (toliau – ir ONUĮ, Įstatymas). Įstatymas nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.). ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Pagal ONUĮ oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje, nustatančiame prevencinių priemonių taikymo pagrindus, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi Įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su ONUĮ 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka (ONUĮ), kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. ONUĮ 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinkta vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (Operatyvinės veiklos įstatymu). Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo

7 straipsnio 1 dalies 19 punktą, valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas, esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2017m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog skundžiamame Oficialiame perspėjime nenurodyti konkretūs pareiškėjo nusikalstami veiksmai, kad skundžiami sprendimai yra abstraktaus pobūdžio, juose nepateikti konkretūs faktai ir įrodymai, yra nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu akcentavo, kad buvo pažeista Oficialaus perspėjimo pateikimo tvarka, kad oficialų perspėjimą pareiškęs pareigūnas E. D. piktnaudžiavo pareigūno teisėmis, demonstravo policijos galią.

Oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką nustato ONUĮ 6 straipsnis, kuriame nurodyta, kad policijos įstaigos vadovas arba jį pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdami į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą (1d.); įgaliotas policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę iškviesti asmenį į policijos įstaigą (2 d.); sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas (3 d.); oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti (4 d.); asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas (5 d.).

Konkrečiu atveju nustatyta, kad šioje byloje ginčijamas 2018 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 64-7-N-1, kuriuo nuspręsta pareiškėjui taikyti prevencinę poveikio priemonę – Oficialų perspėjimą, buvo priimtas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato KP ONTS 3-iojo poskyrio vyriausiojo tyrėjo E. D.. Dėl jo įgaliojimų pareikšti tokio pobūdžio prevencinę priemonę, ginčo byloje nėra. Minėtas nutarimas patvirtintas Marijampolės AVPK viršininko (b. l. 15). Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad Oficialų perspėjimą pareiškęs pareigūnas piktnaudžiavo savo padėtimi, ar elgėsi neteisėtai. Atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės ir atstovo E. D. paaiškinimai teismo posėdžio metu įrodo, jog su pareiškėju buvo bendraujama dalykiškai, mandagiai, pareigūnui vykdant tiesiogines tarnybines pareigas. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 26 d. buvo supažindintas su Oficialaus perspėjimo skyrimo tvarka, jo teisinėmis pasekmėmis, tai patvirtina jo paties parašas (b. l. 5), todėl jo argumentai dėl šio pobūdžio procedūros pažeidimų nepagrįsti. Teismas pažymi, jog teisės aktais nėra įtvirtintas policijos pareigūnui reikalavimas pareiškėją supažindinti su Nutarimu, tačiau, net jei ir buvo padaryti šio pobūdžio procedūriniai pažeidimai, tai jie neesminiai, nes pareiškėjui pasinaudojus teise įstatymo nustatyta tvarka apskųsti minėtus administracinius aktus teismui, buvo pašalinti.

Bylos duomenimis, pareiškėjas dėl atvykimo į policijos komisariatą Oficialaus perspėjimo procedūrai atlikti buvo iškviestas ne išsiųstu rašytiniu pranešimu, o Marijampolės AVPK pareigūnams Marijampolės mieste 2018 m. balandžio 26 d. sustabdžius I. D. vairuojamą automobilį BMW ir informavus apie atvykimą į policijos komisariatą. Pareiškėjui atsisakius vykti į policijos komisariatą, pareigūnų buvo pasiūlyta jį nuvežti ten policijos tarnybiniu automobiliu. Teismas pažymi, jog ONUĮ 6 straipsnyje, reglamentuojančiame Oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką, nėra įtvirtintas reikalavimas policijos pareigūnams dėl pranešimo formos, todėl pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo iškviestas į policijos komisariatą oficialiu policijos pranešimu, o jis buvo pareikštas žodžiu, nesudaro pagrindo Oficialaus perspėjimo tvarkos pažeidimo konstatavimui.

Nagrinėjant bylą, nenustatyta, kad pareiškėjui 2018 m. balandžio 26 d. būtų taikyta procesinė prievartos priemonė – sulaikymas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad jis buvo pristatytas policijos tarnybiniu automobiliu į komisariatą prieš jo valią. Atsakovo atsiliepime nurodytos aplinkybės ir atstovo E. D. paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, jog pareiškėjas sutiko būti pristatomas policijos tarnybiniu automobiliu į policijos komisariatą dėl oficialaus perspėjimo procedūros. Šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir pareiškėjas, nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytas aplinkybes. Teismo posėdžio metu patvirtino, jog nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl Oficialaus perspėjimo tvarkos procedūrų pažeidimų nepagrįsti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pareigūnų veiksmų, palikus jo transporto priemonę kitoje miesto dalyje, nėra reikšmingos, nes byloje nesprendžiamas tarnybinio pobūdžio ar žalos atlyginimo ginčas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtoje įstatymo normoje yra įtvirtinta taisyklė, jog faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, kaip įrodymai administracinėje byloje gali būti naudojami tik juos išslaptinus įstatymo (būtent Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo) nustatyta tvarka, t. y. iš esmės yra draudžiama minėta tvarka neišslaptintus duomenis naudoti kaip įrodymus. Tačiau toks draudimas nėra absoliutus. Tai, ar konkrečioje nagrinėjamoje administracinėje byloje faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, bus įrodymai, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pabrėžęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kurio jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos nacionalinės teisės aiškinimui bei taikymui (ABTĮ 4 str. 3 d.), savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (Konvencijos 6 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją, laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas, kuris priimtas remiantis vien tik įslaptinta medžiaga, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, tačiau teismo sprendimas pagrįstas ne vien įslaptintais duomenimis, bet ir neįslaptinta bylos medžiaga, su kuria susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių, sudaro pagrindą jį pripažinti teisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus administracinėse bylose Nr. A756-425/2009, Nr. A822-326/2009, Nr. A756-1241/2012, Nr. A143-863/2013, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1425-575/2017).

Tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažino su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta operatyvinės veiklos medžiaga, kuria remiantis pareiškėjui buvo pateiktas Oficialus perspėjimas, ir priimant sprendimą šią medžiagą vertina kaip įrodymą (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis).

Teismui buvo pateikti ir neslapti duomenys, pagrindžiantys Oficialaus perspėjimo taikymo pareiškėjui pagrįstumą. Policijos departamento prie VRM Prevencinių poveikio priemonių taikymo registro išrašo duomenys patvirtina, jog pareiškėjui nuo 2003 m. iki 2010 m. buvo pareikšti 4 oficialūs perspėjimai dėl Organizuoto nusikalstamumo veikos užkardymo ( b. l. 16). Iš 2018 m. gegužės 25 d. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (toliau –ir Registras) (b. l. 17–21) matyti, jog pareiškėjui ne kartą buvo taikyti Baudžiamuoju įstatymu įtvirtinti apribojimai, laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2017 m. priimti baudžiamieji įsakymai, nutarimai, taikytos kardomosios priemonės dėl įpareigojimo neišvykti, periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Teismui pateiktais duomenimis nustatyta, jog Kauno apygardos teismo nuosprendžiu 2011 m. gruodžio 23 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-156-493/2011 pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant, už nepranešimą apie pasikėsinimą nužudyti pagal LR BK 238 str. 1 d., t. y. už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 27 d. 0.20 val. iki 2009 m. gruodžio 9 d. Marijampolės mieste be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai apie jam žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą, kurio metu 2009 m. liepos 27 d. apie 0.20 val. Kauno rajone, Garliavoje, ties Marijampolės gatvės 34 ir 36 namais, dėl chuliganiškų paskatų kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, panaudojant šaunamąjį ginklą, buvo pasikėsinta tyčia nužudyti du žmones. Tuo pačiu nuosprendžiu buvo nuteisti dar 5 su pavojingu nusikaltimu siejami asmenys. Minėtas nuosprendis dėl pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu paliktas nepakeistas ( b. l. 54 –79). Minėtas nuosprendis patvirtina pareiškėjo ryšius su nusikalstamo pasaulio asmenimis, o visuma byloje surinktų duomenų ( įslaptintų ir viešų) leidžia spręsti, jog šie ryšiai nėra pasibaigę.

Teismo turimais duomenimis nustatyta, jog 2012 m. sausio 12 d. Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 199-2 str. 1d. (už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis), skiriant 248 MGL baudą. 2016 m. gruodžio 30 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 01-1-57966-16 jam pareikštas įtarimas pagal BK 284 str. 1d. dėl viešosios tvarkos pažeidimo (Registras, b. l. 19).

Administracinių nusižengimų registro duomenimis ( b. l. 22–27) nustatyta, jog pareiškėjas 2014 m. ir 2017 m. buvo baustas už naudojimąsi mobilaus ryšio priemone, vairuojant automobilį, pagal savo pobūdį šie nusižengimais yra keliama grėsmė visuomenės saugumui.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas savo veiksmais siekė įbauginti pareigūnus, daryti psichologinį poveikį dėl jų tarnybos ir jų atliekamų veiksmų. Tai matyti iš 2018 m. pareigūnų tarnybinių pranešimų ( b. l.29, 31).

Byloje surinkti duomenys, teismo vertinimu, yra pakankami spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Taigi tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma ginčijamų sprendimų priėmimo metu aktualiu laikotarpiu, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad Nutarimas buvo priimtas ir Oficialus perspėjimas taikytas teisėtai ir pagrįstai, todėl jų naikinimui nėra pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo I. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.