- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-07
- Bylos Nr.
- A-1425-575/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-03409-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. E.
- Atsakovas
- Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas panaikinti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK, atsakovas) 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 86-AT2-17 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ (toliau – ir Nutarimas) ir 2015 m. lapkričio 19 d. oficialų perspėjimą (toliau – ir Oficialus perspėjimas).
Pareiškėjas tvirtino, kad skundžiamas Nutarimas ir Oficialus perspėjimas yra visiškai nepagrįsti, kadangi Telšių AVPK negali turėti objektyvių įrodymų ar faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas nurodė, kad Oficialiame perspėjime nėra nurodyti konkretūs pareiškėjo nusikalstami veiksmai. Be to, jis nepadarė jokių veiksmų, išvardintų Oficialiame perspėjime, gyvena sąžiningai, laikydamasis galiojančių įstatymų, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, rūpinasi nepilnamečiu sūnumi, padeda savo motinai. Tuo tarpu Oficialus perspėjimas pažeidžia jo teises, kelia nepasitikėjimą juo visuomenės akyse, žemina prieš kitus asmenis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad šiuo metu jo atžvilgiu vyksta tik teismo procesas Kelmėje dėl sukčiavimo, o Mažeikių, Šilalės ir Tauragės baudžiamosios bylos yra nutrauktos dėl nepakankamų surinktų įkalčių. Kelmės teismo byloje šiuo metu vyksta posėdžiai, byloje yra tiriamos automobilių avarijos, neteisėtai pasisavinti pinigai iš draudimo įmonės, yra 6–7 teisiami asmenys, organizuota grupė, jam inkriminuojami du sukčiavimai ir numerių klastojimas. Tačiau pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad anksčiau jis nėra teistas, tik dėl muštynių jo atžvilgiu buvo priimtas baudžiamasis įsakymas.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 32–34) prašė jo netenkinti.
Telšių AVPK nurodė, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjas palaiko nusikalstamus ryšius su Kelmės ir Šiaulių miestuose gyvenančiais asmenimis, užsiimančiais nusikalstama veikla, taip pat yra gauti duomenys apie tai, kad pareiškėjas daro sunkius nusikaltimus, savo veiksmais varžo žmonių teises bei laisves, daro žalą visuomenės ir asmenų interesams, todėl siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų laisves ir teises, jo atžvilgiu buvo taikyta prevencinio poveikio priemonė – pareikštas Oficialus perspėjimas, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo (toliau – ir ONUĮ) 5 straipsniu, pareiškėjo buvo raštu pareikalauta laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų, be to, jis buvo supažindintas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Oficialiu perspėjimu buvo siekiama, kad pareiškėjas pats savikritiškai įvertintų savo veiksmus ir jų atsisakytų, pradėtų laikytis Konstitucijos ir įstatymų. ONUĮ 3 straipsnio 1 punkte numatytu Oficialiu perspėjimu pareiškėjas yra tik informuojamas, kad įstatymo nustatyta tvarka jam gali būti skiriami teismo įpareigojimai, todėl savaime šis perspėjimas nevaržo jo laisvių ir teisių. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog Telšių AVPK negali turėti objektyvių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, neatitinka tikrovės. Šiuo aspektu atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog 2014 m. sausio 7 d. Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 73-1-00027-14 dėl vagystės, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį. 2014 m. sausio 7 d. Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariato kriminalinės policijos skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 73-1-00029-14 dėl vagystės, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. 2014 m. rugsėjo 4 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje priimtas nutarimas sujungti minėtus ikiteisminius tyrimus, paliekant bendrą numerį 73-1-00027-14. Įtariamuoju dėl minėtų veikų (automobilių vagysčių) apklaustas pareiškėjas, jam paskirta kardomoji priemonė – įpareigoti įtariamąjį periodiškai registruotis policijos įstaigoje bei rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Taip pat gauta informacija apie tai, kad Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriuje yra atliekami ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 01-1-39715 ir Nr. 01-1-13397-15 dėl dviejų automobilių vagysčių. Ikiteisminių tyrimų metu nustatyta, kad minėtas veikas įvykdė pareiškėjas veikdamas kartu su broliu M. E.. Be to, atsakovo manymu, pareiškėjo skundo teiginys, kad Oficialus perspėjimas žemina jį prieš kitus asmenis, kelia nepasitikėjimą juo visuomenėje, nepagrįstas jokiais objektyviais pagrindais. Tai yra tik subjektyvi ir niekuo nepagrįsta pareiškėjo nuomonė. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas papildomai akcentavo, kad Oficialaus perspėjimo pareiškimo pareiškėjui metu jam buvo pareikšti kaltinimai bylose dėl transporto priemonių, kurių vertė didelė, grobimo, buvo gauta duomenų, jog jis veikdavo grupėje, darydavo sunkius nusikaltimus, tai buvo pakankamas pagrindas taikyti prevencinę priemonę – pareikšti Oficialų perspėjimą. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Oficialus perspėjimas pažeidžia jo teises, ONUĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog asmeniui pareikštas oficialus perspėjimas jo teisių, laisvių niekaip nevaržo. Telšių AVPK atstovas teigė, kad toks perspėjimas negali kelti nepasitikėjimo, nes įteikiamas tik asmeniui, kuriam jis pareikštas, nebent pats asmuo apie tokį perspėjimą kažkaip informuoja kitus. Tuo tarpu policijos įstaigos asmenį tik įtraukia į nustatytas bazes, o kitokių veiksmų jo atžvilgiu nevykdo ir visuomenės neinformuoja.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu (b. l. 70–75) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjui Oficialų perspėjimą pareiškė vadovaudamasis ONUĮ 1, 4 ir 5 straipsniais. Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, kad ONUĮ nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (ONUĮ 3 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. ONUĮ 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis. Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, teismas pažymėjo, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui buvo pareikštas remiantis viešais duomenimis, surinktais ir pateiktais administracinėje byloje.
Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo pateikta vieša informacija, pareigūno M. J. tarnybinis pranešimas, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie fizinį asmenį, Administracinių teisės pažeidimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus bei kiti byloje esantys duomenys yra pakankami konstatuoti, kad atsakovas nutarimo skirti oficialų perspėjimą priėmimo metu disponavo informacija apie pareiškėjo ryšius, suteikiančius pagrindą taikyti ONUĮ numatytą prevencinę priemonę. Teismas pažymėjo, kad iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybinio registro duomenų apie fizinį asmenį pažymos matyti, jog pareiškėjo atžvilgiu 2014–2015 m. laikotarpiu buvo arba yra iškeltos baudžiamosios bylos ir atliekami ikiteisminiai tyrimai pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 306-1 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 178 straipsnio 3 dalį atitinkamai dėl viešosios tvarkos pažeidimo, dėl sukčiavimo kelių epizodų, transporto priemonių identifikavimo numerių suklastojimo, neteisėto sunaikinimo ar pakeitimo, dėl vagysčių kelių epizodų. Be to, pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas registruotis policijos įstaigoje, o iš šalių bei jų atstovų pasisakymų matyti, kad šiuo metu dalis baudžiamųjų bylų pareiškėjo atžvilgiu yra perduota į Kelmės apylinkės teismą, kur jis yra teisiamas, pareiškėjui yra paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Nors pareiškėjas teismui nurodė, kad šios bylos jo atžvilgiu nėra susijusios su oficialiu perspėjimu, teismas manė, jog šie faktai tik įrodo, kad pareiškėjui Oficialus perspėjimas buvo pareikštas ne be pagrindo, kad jau pareiškėjui pareiškiant ginčijamą Oficialų perspėjimą buvo duomenų, jog jis linkęs daryti nusikaltimus ir jo atžvilgiu buvo būtina taikyti prevencinę priemonę, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Teismas kartu akcentavo, kad iš Šiaulių apygardos probacijos tarnybos probacijos skyriaus 2015 m. gruodžio 28 d. rašto Nr. K5-1990 matyti, jog pareiškėjas į Probacijos tarnybos registrą buvo įrašytas 2015 m. kovo 26 d. pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 10 d. baudžiamąjį įsakymą, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 8 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. Per bausmės atlikimo laikotarpį užfiksuotas vienas įpareigojimo pažeidimas, nakties metu pareiškėjas nerastas namuose. Taigi, pareiškėjo parodymus, jog policijos pareigūnai jam pareiškė Oficialų įpareigojimą be jokio pagrindo, neturint objektyvių įrodymų ar faktinių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad jo veiksmai kelia grėsmę visuomenės saugumui, teismas vertino kritiškai, nes pareiškėjas teismui šių aplinkybių neįrodė, o, teismo nuomone, savaip interpretuodamas įvykius, jis tik pareiškė savo nuomonę, kuri, vadovaujantis ABTĮ, įrodymų galios neturi. Pareiškėjo argumentus, jog jam pareikštame Oficialiame perspėjime nėra nurodyti duomenys, kurių pagrindu jam skiriama ši prevencinė priemonė, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, jog atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (rėmėsi LVAT 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-162/2010).
Vertindamas Oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką, teismas konstatavo, jog Oficialus perspėjimas pareiškėjui pareikštas nepažeidžiant ONUĮ 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Šiuo aspektu teismas nurodė, jog pagal ONUĮ 6 straipsnio 1 dalį policijos vadovas arba pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Atitinkamai iš bylos medžiagos matyti, kad Telšių AVPK laikinai einantis viršininko pavaduotojo pareigas R. M. 2015 m. lapkričio 19 d. įgaliojo vyresnįjį tyrėją M. J. pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą. Pagal minėto straipsnio 2 dalį, policijos pareigūnas, vykdydamas sprendimą dėl oficialaus perspėjimo taikymo, turi teisę išsikviesti asmenį į policijos įstaigą, todėl policijos pareigūnas kviesdamas, pristatydamas pareiškėją į policijos įstaigą įstatymo nepažeidė. Be to, minėto straipsnio 3 dalis numato, kad sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas. Atitinkamai skundžiamas 2015 m. lapkričio 19 d. Nutarimas taikyti pareiškėjui oficialų perspėjimą patvirtintas laikinai einančio viršininko pavaduotojo pareigas R. M., o Oficialus perspėjimas pateiktas pareiškėjui susipažinti ir pasirašyti, jam įteiktas Oficialaus perspėjimo nuorašas. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad minėto straipsnio 5 dalis numato pareigą įteikti asmeniui tik oficialaus perspėjimo nuorašą.
Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiami Telšių AVPK Nutarimas dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo ir Oficialus perspėjimas yra teisėti bei pagrįsti, neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, priimti kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant procedūros, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas D. E. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77–79), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą ir Telšių AVPK Nutarimą bei Oficialų perspėjimą.
Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neteisėtas, grindžiamas tik prielaidomis ir abejonėmis, kadangi teismas tinkamai neįvertino byloje surinktų įrodymų, bylą išnagrinėjo neišsamiai, netinkamai taikė įstatymus bei padarė išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimo metu teismui pateikė duomenis, kad jo atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai Marijampolės, Tauragės ir Telšių apylinkių prokuratūrose buvo nutraukti, tačiau teismas dėl to nieko nepasisakė.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 84–86) su skundu nesutinka ir mano, kad jis yra nepagrįstas, todėl prašo jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Telšių AVPK 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 86-AT2-17, kuriuo nutarta pareiškėjui paskirti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, bei šio Nutarimo pagrindu 2015 m. lapkričio 19 d. pareiškėjui pareikšto Oficialaus perspėjimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus viešo pobūdžio įrodymus, padarė išvadą, jog šie duomenys įrodo, kad pareiškėjui Oficialus perspėjimas buvo pareikštas ne be pagrindo, t. y. pareiškėjui pareiškiant ginčijamą Oficialų perspėjimą buvo duomenų, jog jis linkęs daryti nusikaltimus ir jo atžvilgiu buvo būtina taikyti prevencinę priemonę, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves, todėl byloje esantys duomenys yra pakankami konstatuoti, kad atsakovas skundžiamo Nutarimo priėmimo metu disponavo informacija apie pareiškėjo ryšius, suteikiančius pagrindą taikyti ONUĮ numatytą prevencinę priemonę. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundžiami Telšių AVPK 2015 m. lapkričio 19 d. Nutarimas ir Oficialus perspėjimas yra teisėti bei pagrįsti. Tačiau pareiškėjas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis numato, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs, kaip apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Pabrėžtina, jog ONUĮ nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (ONUĮ 1 str.). Oficialus perspėjimas yra prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (ONUĮ 3 str.). Pagal ONUĮ 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija) šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Remiantis ONUĮ 5 straipsniu, oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
Aiškindamas ONUĮ 4 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 ir kt.).
Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, ir priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi vieša (neįslaptinta) prie nagrinėjamos bylos pridėta medžiaga ir padarė visiškai pagrįstas išvadas, jog jų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad Oficialus perspėjimas pareiškėjui taikytas pagrįstai ir teisėtai. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pirmosios instancijos teismui į nagrinėjamą bylą pateikti ir kiti byloje esantys neįslaptinti duomenys (Telšių AVPK pareigūno M. J. tarnybinis pranešimas, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas apie fizinį asmenį, Administracinių teisės pažeidimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus ir kt.) (b. l. 19–31, 56–57), taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys apie Kelmės rajono apylinkės teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą Nr. 1-1-322/2017 (teisminio proceso Nr. 1-67-1-00070-2014-9), kurioje vienas iš kaltinamųjų yra pareiškėjas, yra pakankami spręsti, kad tam tikra pareiškėjo veika nėra suderinama su pagrindinio šalies įstatymo bei kitų teisės aktų laikymusi ir gali kelti pavojų valstybės garantuojamiems saugiems visuomeniniams santykiams. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikti duomenys, jog jau po skundžiamo Telšių AVPK Nutarimo paskirti pareiškėjui prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą – priėmimo bei šio Nutarimo pagrindu pareiškėjui pareikšto Oficialaus perspėjimo jo atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai Šiaulių, Marijampolės, Tauragės ir Telšių apylinkių prokuratūrose buvo nutraukti (b. l. 43–54), minėtos išvados nepaneigia ir nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys, vertinant juos kaip visumą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, įrodymų pakankamumo aspektu tik patvirtina išvadą, jog nagrinėjamu atveju skundžiamų atsakovo Nutarimo ir Oficialaus perspėjimo priėmimo metu pareiškėjui prevencinio poveikio priemonė – Oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta esant ONUĮ 4 straipsnyje numatytiems pagrindams. Šiame kontekste kartu pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog atsižvelgiant į ONUĮ 5 straipsnį, teismų praktiką dėl informacijos slaptumo ir minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, jog skundžiamame Oficialiame perspėjime nenurodyti konkretūs pareiškėjo nusikalstami veiksmai, o pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime taip pat nenurodė, kokius nusikaltimus pareiškėjas ketina daryti, su kokia nusikalstama grupuote ar asmenimis ir kokia forma jis palaiko ryšius, atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčijami atsakovo Nutarimas ir Oficialus perspėjimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į pateiktą skundą, neišsamiai įvertino pateiktus įrodymus ir argumentus bei padarė netinkamas išvadas, yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjamu atveju, priešingai, nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius motyvus dėl visų esminių, bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog ginčijamame teismo sprendime išsamiai, objektyviai, visapusiškai ir nešališkai buvo išnagrinėtos bei įvertintos ir detaliai aptartos faktinės bylos aplinkybės, kurios, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjo atžvilgiu prevencinio poveikio priemonė – Oficialus perspėjimas – buvo pritaikyta pagrįstai ir teisėtai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo D. E. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.