- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-15
- Bylos Nr.
- e2A-505-755/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28317-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eigirdas Činka
- Ieškovas
- L. I.
- Atsakovas
- R. J.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) L. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1610-845/2020 pagal ieškovo L. I. ieškinį atsakovei R. J. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. I. L. I. kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovės R. J. 7,82 Eur turtinės žalos ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad atsakovė kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir paskleidė galimai tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdama apšmeižti ieškovą, sumenkinti jo reputaciją bei maksimaliai apriboti ieškovo ir jų vaikų matymosi laiką. Atsakovė paskleidė apie ieškovą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri tapo žinoma tretiesiems asmenims, todėl turi atlyginti žalą, kuri atsirado dėl paskleisto šmeižto.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo L. I. atsakovei R. J. 540 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Šalies argumentai
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2018 m. gegužės 29 d. kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau – Tarnyba) su prašymu, kuriame nurodė, jog liko sunerimusi ir šokiruota vaikų tėvo (ieškovo) elgesiu vaikų atžvilgiu, kadangi dukros (tuomet septynmetės) žodžiais, ryte atsibudus tėvas juos kviečiasi pas save į lovą ir tėtis būna nuogas. Atsikėlęs iš lovos nuogas ieško savo apatinių rūbų. Pasak dukros, ji matė tėvo lytinius organus. Atsakovė taip pat išreiškė savo nerimą dėl to, kad 2017 m. sūnus, atostogaudamas su tėvu N., buvo vedamas į nudistų pliažą, kur maudėsi nuogi. Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 12 d. į Tarnybą kreipėsi su pakartotiniu prašymu, kuriame vaikų motina pakartotinai išreiškė savo susirūpinimą, kad jos vaikai J. ir J. (duomenys neskelbtini) kartu su tėvu ir jo sugyventine atostogavę N., visą buvimo N. laiką buvo vedami į nudistų pliažą. Pasak atsakovės, dukrai buvo labai nemalonu ir atgrasu prieš savo norą matyti nuogus žmones, nuogą tėvą ir sugyventinę, tačiau jos nenoro eiti į nudistų pliažą tėvas nepaisė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus susitikime, vykusiame 2018 m. birželio 27 d., ieškovas pripažino pasirodymo nuogam vaikų akivaizdoje faktus (neneigė, kad prie vaikų būna nuogas, kad vedasi sūnų į nudistų pliažą. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2018 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad skyriuje situacijai ištirti buvo organizuojami pokalbiai su vaikais J. ir J. I. bei ieškovu. Rašte nurodyta, kad atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovės nesutarimus, į vaikų patiriamus psichologinius sunkumus, minėtame skyriuje J. nustatytas pirmasis grėsmės lygis, todėl skyrius kreipėsi į Vilniaus miesto socialinės paramos centrą dėl atvejo vadybininko paskyrimo ieškovo ir atsakovės šeimai.
5. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.2.24 straipsnis) ir kasacinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad atsakovės kreipimasis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių su prašymais ištirti susiklosčiusią situaciją, negali būti vertinami kaip žinių paskleidimas pašaliniams asmenims CK 2.24 straipsnio prasme. Atsakovės prašymai buvo adresuoti konkrečiai institucijai – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, duomenų, kad minėtų prašymų turinys būtų buvęs paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su prašymų tyrimu, ieškovas teismui nepateikė. Tarnybai pateikti skundai (prašymai) laikomi konfidencialiais duomenimis, todėl su atsakovės prašymais ir juose esančia informacija susipažinti galėjo tik siauras ratas asmenų – pats ieškovas ir asmenys, privalantys tą padaryti pagal savo užimamas pareigas, t. y. vykdantys savo tarnybines pareigas. Faktas, kad po gautų atsakovės nusiskundimų, ieškovas buvo Tarnybos darbuotojų, siekiant išsiaiškinti faktines aplinkybes, apklaustas pats savaime nereiškia, kad tokiu būdu apie ieškovą buvo paskleisti duomenys, žeminantys jo garbę ir orumą.
6. Pažymėjo, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas pabrėžia, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tokiu būdu Lietuvos teisės sistemoje yra įtvirtintas prioritetinis vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principas, reiškiantis, kad, tiek priimant teisės aktus, tiek juos taikant, tiek sprendžiant klausimus, kurių teisės aktai nereglamentuoja, visada būtina įvertinti sprendimą ar bet kokį kitą veiksmą vaiko interesų požiūriu bei užtikrinti, kad jie nebūtų pažeisti (CK 3.3 straipsnis).
7. Atsakovės kreipimasis su prašymais į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, išreiškiant savo, kaip nepilnamečių vaikų motinos, susirūpinimą kuriuose išreikštas jos, kaip motinos, susirūpinimas buvusio sutuoktinio ir vaikų tėvo galimai netinkamu elgesiu (nuogumo demonstravimu vaikų akivaizdoje, jų vedimosi į nudistų pliažą), pats savaime nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovo atžvilgiu buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad į minėtą Tarnybą kreipėsi remdamasi vaikų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir siekdama apsaugoti jų interesus, todėl Tarnybai tiriant šią situaciją, buvo apklaustas ne tik ieškovas, bet ir šalių nepilnamečiai vaikai.
8. Pažymėjo ir tai, kad 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-asis skyrius atsisakė ieškovo atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, medžiagos patikrinimo metu negavus duomenų, kad prieš J. I. tyčia būtų naudoti tvirkinamojo pobūdžio veiksmai, nors neatmetama galimybė, kad mergaitė galimai turėjo intymumo ribas pažeidžiančių patirčių. Taigi nors ieškovo atžvilgiu ir buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau tai savaime neįrodo, kad atsakovė paskleidė melagingą informaciją ir, kad kreipdamasi į Tarnybą, paskleidė duomenis, žeminančius ieškovo garbę ir orumą.
9. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš būtinų sąlygų CK 2.24 straipsnio nuostatoms taikyti – duomenų paskleidimo faktas, todėl nėra pagrindo taikyti vieną iš CK 2.24 straipsnyje numatytų garbės ir orumo gynimo būdų, t. y. priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų fakto, netenkino prašymo taikyti atsakovei civilinę atsakomybę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. A. L. I. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2020 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje ir priimti kitą sprendimą - jo ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš R. J., valstybės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentai:
10.1. Nurodo, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui pateikė patikslintą ieškinį prašydamas “ teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančius ir žeminančius asmens garbę ir orumą duomenis, kuriuos paskleidė R. J. V. vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaikų teisių skyriaus darbuotojams ir priteisti iš atsakovės apelianto naudai 100 Eur neturtinės ir 7,82 Eur turtinės žalos atlyginimą“. Ši formuluotė tiksliai atspindi apelianto ieškinio dalyką. Teismas nepriėmė ieškinio reikalavimo pakeitimo/papildymo, todėl pažeidė CK 2.24 straipsnio 1 dalį, bet priėmė neturtinės žalos sumažinimą nuo 500 Eur iki 100 Eur.
10.2. Ieškovas baigiamojoje kalboje prašė, kad teismas nustatytų ar buvo ieškovo seksualinio prievartavimo faktas savo vaikų atžvilgiu. Apeliantas nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio mėn. atsakovė kreipėsi į Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos skyrių su skundu, kuriame nurodė, kad apeliantas seksualiai prievartauja savo vaikus J. ir J. Pasak apelianto, atsakovė su skundu nepateikė jokių įrodymų apie seksualinio prievartavimo veiksmus, nesikreipė į teisėsaugos institucijas, todėl dėl šio pranešimo nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o atsakovė paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją Tarnybai, siekdama apšmeižti apeliantą, sumenkinti jo reputaciją bei maksimaliai apriboti apelianto ir jo vaikų matymosi laiką.
10.3. Atsakovė tokiu būdu paskleidė apie apeliantą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri tapo žinoma tretiesiems asmenims, todėl turi atlyginti žalą, kuri atsirado dėl paskleisto šmeižto. Apeliantas nurodė, kad dėl atsakovės galimai paskleisto šmeižto jam sutriko sveikata, atsirado poreikis vartoti nervų sistemą stiprinančius preparatus, todėl apeliantas prašė priteisti iš atsakovės 7,82 Eur turtinės žalos atlyginimą. Ieškovo teigimu, susipažinęs su atsakovės skundo turiniu, labai stipriai emociškai susijaudino, dėl ko sutriko jo nervų sistema, apeliantas pradėjo sunkiai užmigti, jausti nuolatinį nerimą, įtampą bei jautėsi pažemintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantas reikalauja priteisti iš atsakovės 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
10.4. Mano, kad teismas neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų ir priėmė nepagrįstą skundžiamą sprendimą. Atsakovė neįrodė, kad jos paskleista apelianto garbę ir orumą žeminanti informacija yra teisinga, todėl neįrodžius šių aplinkybių negalima buvo atmesti apelianto ieškinį.
10.5. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme atsakovė neįrodė, kad apeliantas naudoja tvirkinamuosius veiksmus (seksualiai prievartauja) prieš vaikus, nors skunde, kurį ji pateikė Tarnybai ji nurodo, kad apeliantas galimai atlieka šiuos veiksmus.
10.6. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme buvo nustatyta, kad atsakovė savo iniciatyva kreipėsi į vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centrą „Užuovėja“, kuriame dėl seksualinės prievartos buvo tiriama J.. Tyrimo metu paaiškėjo, kad atsakovė ir patėvis J. atžvilgiu naudoja fizines bausmes. Apie tą kraupų rašytinį įrodymą byloja “Nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvados“. Šios išvados pagrindu 2019 m. spalio 16 d. nutarimu atsakovo atžvilgiu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą priežastis - “nėra veikos, kuri atitiktų Baudžiamojo kodekso 153 str. 1d. - jaunesnio nei šešiolikos metų asmens tvirkinimo“.
10.7. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme pati atsakovė nurodo, kad vaikai jai pasipasakojo, kad apeliantas juos kviečiasi būdamas nuogas į lovą, stebi kai vaikai maudosi, tačiau pirmos instancijos teisme neįvertino to, kad prieš vaikus buvo naudojamas smurtas, todėl abejojama, kad tarp mamos (atsakovės) ir vaikų yra tokie glaudūs santykiai, kad vaikai galėtų pasakoti tokius dalykus atsakovei.
10.8. Atsakovė į Tarnybą ir pagalbos centrą ,,Užuovėja‘‘ kreipėsi ne siekdama apginti vaikų interesus, tačiau siekdama sąmoningai pakenkti apeliantui. Trys valstybinės įstaigos, o būtent: 5-tasis policijos komisariatas, „Užuovėja“ bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iasis skyrius nepatvirtino, kad apeliantas seksualiai prievartauja (tvirkina ar žagina) savo vaikus, o tai reiškia, kad atsakovė sąmoningai paskleidė tikrovės neatitinkančius ir žeminančius atsakovo asmens garbę ir orumą duomenis Tarnybai.
10.9. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjant bylą ir priimant skundžiamą sprendimą neįvertino to, kad atsakovė informaciją, kuri pažeidžia apelianto garbę ir orumą paskleidė ne tik Tarnybai, tačiau ir pagalbos centro ,,Užuovėja‘‘ darbuotojams. Tai reiškia, kad paskleista informacija buvo žinoma ne tik Tarnybos, tačiau ir ,,Užuovėja‘‘ darbuotojams. Taip pat trečias asmuo, kuriam atsakovė paskleidė apelianto garbę ir orumą žeminančią informaciją J. psichologė.
10.10. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškinio dalyką, nes apeliantas į teismą kreipėsi su ieškiniu nurodydamas, kad jo garbė ir orumas buvo pažeisti, kadangi atsakovė paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina apelianto garbę ir orumą, nes jis kaltinamas seksualiai prievartaujant vaikus. Tačiau pirmos instancijos teismas išnagrinėjo bylą tik dėl apelianto nuogumo būnant šalia vaikų.
10.11. Skundžiamame sprendime nieko nerašoma apie 2018 m. rugpjūčio 12 d. skundo sakinį, kuriame atsakovė kaltina apeliantą, neva, jis „ir toliau galimai seksualiai prievartauja vaikus“. Būtent dėl šių žodžių atsakovas kreipėsi su ieškiniu į teismą. Skundžiamame sprendime minimas 2018 m. gegužės 29 d. atsakovės skundas Tarnybai, kuriame atsakovė kalba apie nudistų pliažą ir apelianto nuogumą. Skundžiamame sprendime taip pat minimas 2018 m. birželio 27 d. susitikimo protokolas Nr. A17-1183/18 (3.1.16-AD15). Teismas skundžiamame sprendime tvirtina, neva, apeliantas pripažino, pasirodymo nuogam vaikų akivaizdoje faktus, bet nenurodo, kad apeliantą nuogą vaikai matė tik nudistų pliaže. Susitikimo protokole nerašoma, kad apeliantas demonstruoja savo nuogumą vaikams kambaryje ar maudosi su J. nuogas duše, nerašoma, kad būdamas nuogas kviečiasi vaikus į lovą. Pažymoje minimas apelianto požiūris į nuogumą, bet tai nereiškia, kad apeliantas žagina ar tvirkina savo vaikus. Todėl mano, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą priėmė sprendimą neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, o byla buvo išnagrinėta paviršutiniškai, todėl sprendimas turi būti panaikintas.
10.12. Bylą nagrinėjusiam teismui nustačius, kad atsakovės veiksmas, nepagrįstas (melagingas) skundo padavimas Tarnybai dėl galimos nusikalstamos veikos vaikų atžvilgiu yra nesuderinamas su moralės ir (ar) paprotinių normų laikymusi, žemina asmens garbę ir orumą, yra pagrindas spręsti dėl tokiais atsakovės veiksmais apeliantui padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. J. prašo atmesti apelianto L. I. apeliacinį skundą dėl 2020 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš apelianto L. I. atsakovės R. J. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsakovė nei 2018 m. gegužės 29 d., nei 2018 m. rugpjūčio 12 d. prašyme Tarnybai neteigė, kad atsakovas tvirkina vaikus, taip pat nebuvo nurodyta, kad atsakovas vaikus seksualiai prievartauja.
11.2. Pažymi, kad atsakovės prašymuose Tarnybai nurodytos objektyvios aplinkybės, susijusios su apelianto pasirodymu nuogam vaikų akivaizdoje pasitvirtino. Apelianto atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas, medžiagos patikrinimo metu negavus duomenų, kad prieš J. I. tyčia būtų naudoti tvirkinamojo pobūdžio veiksmai, nors neatmetama galimybė, kad mergaitė galimai turėjo intymumo ribas pažeidžiančių patirčių. Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, jog apeliantas nebuvo apšmeižtas bei paneigia apeliacinio skundo teiginius apie tai, kad atsakovės prašymuose nurodytos aplinkybės buvo pramanytos.
Šalies argumentai
11.3. Atsakovės prašymai Tarnybai negali būti vertinami kaip žinios paskleidimas. Tarnybai pateikti skundai (prašymai) laikomi konfidencialiais duomenimis, todėl su atsakovės prašymais ir juose esančia informacija susipažinti galėjo tik siauras ratas asmenų – pats apeliantas ir asmenys, privalantys tą padaryti pagal savo užimamas pareigas, t. y. vykdantys savo tarnybines pareigas.
11.4. Apeliantas nepateikė į bylą jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad atsakovė naudoja prieš vaikus smurtą. Taip pat ir apelianto samprotavimai apie atsakovės ryšį su vaikais yra niekuo nepagrįstos prielaidos.
11.5. Abu atsakovės prašymai Tarnybai, kaip įstatyminei vaikų atstovei, buvo pateikti reaguojant į vaikų nusiskundimus dėl apelianto elgesio. Atsakovė neplatino vaikų nurodytos informacijos viešai, nepasakojo apie ją tretiesiems asmenims, o kreipėsi pagalbos į kompetentingas valstybės institucijas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.
13. Apeliacijos objektas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmesti ieškovo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, asmeniui paskleidus žeminančius asmens garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, duomenis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visumą: 1) žinių (faktų ir duomenų) paskleidimą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) paskleistų žinių neatitiktį tikrovei; 4) faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys. Duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija. Žinia – tai informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Tai reiškia, kad faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Kiekvienu atveju nustatydamas, ar buvo žinių (faktų ir duomenų) paskleidimo faktas, teismas turi išsiaiškinti, ar ši informacija tapo žinoma trečiajam asmeniui. Sąvoka „paskleidimas“ apima konkrečių duomenų perdavimą bet kokiomis priemonėmis (žodžiu, raštu, laišku, įsakymu ir pan.), per visuomenės informavimo priemones, elektroniniu paštu, internetu ir pan. bent vienam asmeniui, išskyrus tą, apie kurį tie duomenys skleidžiami. Duomenys laikomi paskleistais, kai juos, be asmens, apie kurį jie paskleisti, sužino dar bent vienas pašalinis asmuo. Faktui, kad paskleista žinia yra apie ieškovą, nustatyti pakanka, jog pagal ginčijamų teiginių turinį ir kontekstą, aplinkiniai atpažintų asmenį, kaip susijusį su paskleista žinia. Informacija apie faktus ir jų duomenis gali būti tikra arba klaidinga (netiksli), išgalvota, melaginga, netikra, t. y. neatitinkanti tikrovės. Tai reiškia, kad iš tikrųjų tokių faktų, aplinkybių, įvykių, reiškinių nebuvo arba būta kitokių. Paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo, įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodoma, asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. Neatitinkančia tikrovės pripažintina ir subjektyviai, vienpusiškai pateikiama informacija, kuria iškraipomos arba nutylimos įvykių, reiškinių sąsajos, priežastiniai ryšiai su kitais įvykiais ir reiškiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).
15. Apeliantas teigia, kad atsakovė 2018 m. rugpjūčio mėn. 12 d. prašyme Tarnybai nurodė, kad jis seksualiai prievartauja savo vaikus, šios aplinkybės neįrodytos, todėl ji turi atlyginti atsakovui padarytą žalą.
16. Iš atsakovės 2018 m. rugpjūčio mėn. 12 d. prašymo Tarnybai turinio nustatyta, kad atsakovė, dukrai išsakius savo nepasitenkinimą dėl to, kad tėvas su pamote prieš jos norą, vedėsi ją su broliu į nudistų pliažą, jai buvo nemalonu matyti nuogus žmones, pakartotinai kreipėsi į Tarnybą prašydama spręsti šią situaciją. Atsakovė 2018 m. gegužės 29 d. jau buvo kreipusis į Tarnybą dėl ieškovo galimai nederamo elgesio prie vaikų (prausimosi kartu, miegojimo kartu tėvui būnant nuogam). Pakartotiniame prašyme ji išdėstė aplinkybes bei nurodė, kad ieškovas nepaiso specialistų rekomendacijų ir toliau galimai taiko prieš vaikus seksualinę prievartą. Taigi priešingai nei teigia ieškovas, atsakovė neteigė, kad ieškovas prievartauja savo vaikus, bet iškėlė tokią prielaidą.
17. Seksualinė prievarta tai suaugusio asmens veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie gali pasireikšti labai įvairiais būdais ir vienas iš jų - lytinių organų demonstravimas vaikų akivaizdoje. Nagrinėjamu atveju, seksualinės prievartos vaikų atžvilgiu nebuvo nustatyta ir 2019 m. spalio 16 d. nutarimu Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-asis skyriaus ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu nutrauktas. Tačiau nutarime nurodyta, kad nors ir nebuvo nustatyta, kad prieš J. I. tyčia būtų naudoti tvirkinamojo pobūdžio veiksmai, nors neatmetama galimybė, kad mergaitė galimai turėjo intymumo ribas pažeidžiančių patirčių. Taigi nors ieškovo atžvilgiu ir buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau tai savaime neįrodo, kad atsakovė paskleidė melagingą informaciją, nes kitos atsakovės nurodytos aplinkybės pasitvirtino. Nepilnamečio, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos, įvertinimo išvadoje, šalių dukra J. patvirtino, atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ji matė besimaudantį tėvą nuogą, kad tėvas būdamas nuogas kviesdavo ją ir brolį kartu pagulėti. Todėl negalima daryti išvados, kad kreipdamasi į Tarnybą, atsakovė siekė pakenkti ieškovui ar bandė tokiu būdu spręsti konfliktus su ieškovu.
18. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 29 straipsnio 1, 2 dalyse nurodyta, kad Vaikas turi būti apsaugotas nuo nusikalstamų veikų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – Baudžiamasis kodeksas). Vaikas taip pat saugomas nuo visų formų smurto, už kurį nenumatyta baudžiamoji atsakomybė, smurto demonstravimo vaikui bei kitų vaiko asmeninių ar turtinių teisių pažeidimų, nenumatytų šio straipsnio 1 dalyje. To paties straipsnio 3 dalis nurodo, kad fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs ir (ar) turintis pagrįstos informacijos apie vaiką, kuris nukentėjo nuo nusikalstamos veikos, nurodytos šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir (ar) dėl to jam gali būti reikalinga pagalba, privalo apie tai pranešti policijai ir (ar) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai ar jos įgaliotam teritoriniam skyriui.
19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai kaip mama ir kaip bet kuris asmuo, išklausiusi vaikų pasakojimus ir sužinojusi apie atsakovo elgesį, kuris galimai vaikams nebuvo priimtinas, neatidėliodama ėmėsi veiksmų siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus - kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrių.
20. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta ir tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje teigiama, jog duomenys yra paskleisti kreipimesi (pareiškime, skunde) į valstybės (savivaldybės) pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, turi aiškintis, ar kreipimasis (pareiškimas, skundas) buvo paskleistas tretiesiems (nesusijusiems su skundo tyrimu) asmenims. Tuo atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo) turinys tampa žinomas pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu, žinojimu) asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-56/2004; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-264/2006).
21. Atsakovės kreipimasis į Tarnybą, negali būti vertinami kaip žinių paskleidimas pašaliniams asmenims, nepriklausomai nuo skundo tyrimo rezultato. Nors po kreipimosi į Tarnybą, tiriant nurodytas atsakovės prašyme aplinkybes, šiuos duomenis sužinojo daugiau asmenų – policijos pareigūnai, psichologė, tačiau šiems asmenims prašymo turinys tapo žinomas tik dėl jų tarnybinių pareigų ir taip pat negali būti laikoma informacijos skleidimu.
22. Byloje nenustatyta, ieškovas to ir netvirtina, kad atsakovė kažkam be valstybės (savivaldybės) ir psichologo paskleidė informaciją apie ieškovą. Vadovaujantis Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, Tarnyba nei Policijos pareigūnai atskleisti ir viešai aptarinėti negali, psichologas privalo laikytis psichologo profesinės etikos nuostatų, kurios įpareigoja psichologą laikytis konfidencialumo principo. Todėl teigti, kad ši informacija galėtų būti paskleista tretiesiems asmenims, nėra pagrindo
23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant reikalavimus dėl asmens garbės ir orumo gynimo, pirmiausia turi būti nustatytas žinių paskleidimo faktas, t. y. byloje turi būti nustatyta, kas buvo paskleista – žinia ar nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑394‑684/2016). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad žinia pripažįstama informacija apie faktus ir duomenis, t. y. reiškinius, savybes veiksmus, įvykius, grindžiamas tiesa, kurią galima užtikrinti patikimumo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji teiginiai (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau taip pat turi turėti tam tikrą faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3-142/2006).
24. Ieškovės prašyme tarnybai išsakytas teiginys, kad galimai ieškovas taiko seksualinę prievartą vaikų atžvilgiu, nėra kategoriškas neginčytino fakto nurodymas, o yra išsakyta atsakovės nuomonė. Subjektyvi atsakovės nuomonė buvo pagrįsta tam tikrais duomenimis, gautais iš vaikų, sudarančiais realias prielaidas išreikštai nuomonei susiformuoti. Atsakovė prieš tai prašyme nurodydama faktines aplinkybes, išreiškė subjektyvų jų vertinimą, o tokiai nuomonei tiesos ir tikslumo kriterijai nėra taikomi.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė, kreipdamasi į valstybės (savivaldybės) pareigūnus dėl jų kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo, paskleidė informaciją tretiesiems asmenims. Be to prašyme Tarnybai atsakovė nors ir nurodė aplinkybes, kurios pasitvirtino iš dalies, ji išreiškė savo požiūrį į ieškovo veiksmus. Nustačius, kad atsakovės prašymuose Tarnybai nurodyti duomenys neatitinka CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygų, negali būti taikomi šiame straipsnyje nustatyti teisių gynimo būdai.
26. Pirmosios instancijos teismas nors ir nepasisakė dėl atsakovės prašyme nurodyto teiginio, kad atsakovas galimai naudoja seksualinę prievartą vaikų atžvilgiu, tačiau konstatavo, kad atsakovė šios informacijos nepaskleidė. Nenustačius, kad informacija apie atsakovą buvo paskleista, negali būti tenkinamas ieškovo ieškinys dėl garbės ir orumo įžeidimo, todėl dėl kitų aplinkybių teismas neprivalėjo pasisakyti.
27. Apibendrindamas šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
29. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnis). Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovo atsakovei priteisiamos 450,00 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš L. I., a. k. (duomenys neskelbtini) R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturi šimtai penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.