Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės, Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. K., gimęs (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi subendrinta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė su Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme (1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimu ir 6 MGL dydžio bauda), jas iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir paskirta D. K. galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo ir 6 MGL, t. y. 225,96 eurų, bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad 2015 m. birželio 1 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), autobusų sustojime, tyčia mušdamas mažametį L. M., gimusį (duomenys neskelbtini), t. y. suduodamas mažamečiui vieną smūgį ranka per galvą ir vieną smūgį į skruostą, sukėlė mažamečiui L. M. fizinį skausmą.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas padarė klaidingas išvadas, remdamasis tik mažamečio nukentėjusiojo bei mažamečių liudytojų parodymais, kurie buvo prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis davė parodymus apie tai, kad D. K. jam sudavė ir tai matė kiti jo draugai, būtent A. Š., tačiau teisme jis parodė, kad A. Š. atėjo po įvykio. Netikslūs ir liudytojos L. G. parodymai, kuriais teigiama, kad jai sūnus paskambino apie 17 val. ir pasakė, kad (duomenys neskelbtini) neįleidžia jo į autobusą. Tai prieštarauja įvykio laikui. A. Š. parodymai visiškai skirtingi duoti teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat manoma, jog nepagrįstai teismas įvertino liudytojų R. M., R. G., T. K. parodymus niekiniais. Teisiamojo posėdžio metu prokurorė Raimonda Jačiauskienė ir nukentėjusysis prašė nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja advokatė Regina Atkočaitienė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. prašo panaikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis nesutinka su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad teismas padarė klaidingas išvadas, remdamasis tik mažamečio nukentėjusiojo bei mažamečių liudytojų parodymais.Pažymima, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme visi joje surinkti duomenys buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis neigia padaręs nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau jo kaltė įrodyta nukentėjusiojo L. M. parodymais, liudytojų A. Š., I. G., L. G., B. B., Š. K. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais ir kitais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais.Kaip matyti iš nukentėjusiojo L. M. parodymų, dėl esminių bylos aplinkybių jie yra nuoseklūs viso proceso metu. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad prie autobusų sustojimo D. K. dešine ranka jam trenkė per pakaušį ir į kairės pusės paakį, jam skaudėjo. Pasakė, kad nebandytų rodytis (duomenys neskelbtini). Išėjo ir sakė, kad tuo ateis. Tuomet nuėjo pas draugą ir pasiėmė šunį. Kai jį sumušė, matė A. Š.. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes. L. M. paaiškino, jog belaukiant autobuso į stotelę atėjo neblaivus asmuo pravarde (duomenys neskelbtini), vardu D. (duomenys neskelbtini) jam trenkė vieną kartą per galvą ir vieną kartą į dešinį skruostą. Tada (duomenys neskelbtini) išėjo ir pasakė, jog tuo grįš. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas A. Š., kuris apklaustas teisme parodė, kad matė kaip L. M. sėdėjo stotelėje. D. K. atėjo iš kitos pusės su draugais ir šunimi. D. K. priėjo prie L. M. ir jam trinktelėjo per galvą. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir liudytoja L. G., kuri parodė, kad jai paskambino sūnus L. M. ir pasakė, kad (duomenys neskelbtini) jį mušė, trenkė per galvą. Liudytojas B. B. taip pat parodė, kad buvo (duomenys neskelbtini) nuovadoje, kai atėjo L. M., kuris buvo susijaudinęs ir apsiverkęs. Vaikas sakė, kad jį autobusų sustojime užpuolė vaikinas pravarde (duomenys neskelbtini). Pažymima ir tai, kad asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais nustatyta, jog L. M. ir A. Š. atpažino D. K. kaip asmenį, kuris autobusų stotelėje sumušė L. M.. Taigi išanalizuoti įrodymai patvirtina, jog D. K. suduodamas mažamečiui vieną smūgį ranka per galvą ir vieną smūgį į skruostą, sukėlė mažamečiui L. M. fizinį skausmą.Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad mažamečio nukentėjusiojo bei mažamečių liudytojų parodymai yra prieštaringi. Tačiau pažymima, jog iš aukščiau išanalizuotu parodymų matyti, kad nukentėjusiojo L. M. ir liudytojo A. Š. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa. Tiek nukentėjusysis L. M., tiek liudytojas A. Š. parodė, kad autobusų stotelėje L. M. sumušė būtent D. K., nurodė į kurias kūno vietas buvo smūgiuojama. Tuo tarpu parodymuose esantys prieštaravimai nėra susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis, parodymai skiriasi tik dėl atskirų įvykio detalių. Be to, liudytoja I. G. parodė, kad ji byloje atliko ikiteisminį tyrimą ir patvirtino, kad jo metu L. M. davė aiškius parodymus, be jokių abejojimų. Taigi netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais nėra pagrindo. Nors nuteistasis D. K. teigia, kad nukentėjusio L. M. nemušė ir tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), tačiau pažymima, kad jo parodymai yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu D. K. teigė, jog iš (duomenys neskelbtini) išvažiavo 18 val., vežė R. M. namo ir grįžo į (duomenys neskelbtini). Užtruko 15-20 min. Po to D. K. ėmė teigti, jog R. M. namo vežė 17 val., o į namus grįžo 19 val. Teisiamojo posėdžio metu D. K. taip pat teigė, jog šuns neturi, tačiau vėliau patvirtino, jog turį stafordšyrą vardu T. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo versija, kad jis L. M. nemušė ir tuo metu nebuvo įvykio vietoje, yra gynybinio pobūdžio, kuria siekiama išvengti atsakomybės.Vertinant liudytojų R. M., R. G., T. K. parodymus atkreipiamas dėmesys, jog jie taip pat nėra nuoseklūs ir tarpusavyje nesutampa. Liudytojas R. G. parodė, kad merginas išvežė 18 val. ir kartu su D. K. ėjo namo. Tuo tarpu T. K. parodė, kad visi į namus išvažiavo 18 val. 30 min., o R. M. parodė, kad į namus visi išvažiavo 17 val. Taigi visi trys liudytojai nurodė skirtingą laiką, kuomet jie išvažiavo iš (duomenys neskelbtini) į namus. Be to, minėti liudytojai yra D. K. draugai, todėl jie suinteresuoti bylos baigtimi ir siekia D. K. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės.Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Akivaizdu, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, o ne rėmėsi vien tik nukentėjusiojo parodymais.Pasisakant dėl nuteistajam skirtos bausmės pažymima, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.Skirdamas bausmę Kauno apylinkės teismas įvertino tai, kad D. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. D. K. yra keturis kartus teistas, nusikalstamą veiką įvykdė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, be to, dar vykstant teisminiam procesui padarius nusikalstamą veiką kitoje baudžiamojoje byloje, baustas administracine tvarka, nedirbantis, (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas kaip konfliktiškas, triukšmaujantis ir piktnaudžiaujantis alkoholiu. Įvertinus šias aplinkybes Kauno apylinkės teismas pagrįstai D. K. skyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrino su Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme (1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimu ir 6 MGL dydžio bauda) ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 2 (dvejus) metus laisvės atėmimo ir 6 MGL, t. y. 225,96 eurų, baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.