Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-388-283/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-04-09
Bylos Nr.: I-388-283/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-01827-2018-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas: I. P.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų

Administracinė byla Nr. I-388-283/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01827-2018-3

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 9 d.

PanevėžysRegionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsiliepimas

pareiškėjas I. P. (toliau – ir I. P., ir pareiškėjas) skundu, atsikirtimais į atsiliepimą, suformulavęs galutinį reikalavimą, prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK), priteisti pinigines lėšas neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK, atlyginti. I. P. pateiktuose skunde ir atsikirtimuose teigė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, neturtinę žalą sukėlė tai, kad pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, be to, didžiąją dalį miegamojo ploto užėmė baldai; miegamojo patalpos buvo įrengtos šalia rentgeno kabineto, dėl ko pareiškėjas jautė spinduliuotę; gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus, būryje nebuvo įrengto laisvalaikio ir poilsio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos; sanitariniame mazge trūko tualeto kabinų, todėl buvo verčiamas laukti eilėse; prausykloje ir duše nebuvo ventiliacijos, šiose patalpose buvo šalta, drėgna, veisėsi pelėsis, duše buvo slidžios grindys, nebuvo kilimėlių; gyvenamosiose patalpose buvo prastas apšvietimas, nebuvo šildymo, jose kaupėsi drėgmė, ant sienų veisėsi pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas ir dažai; patalpose nebuvo gesintuvų ir tinkamos priešgaisrinės sistemos; patalpose buvo pilna blakių ir tarakonų, musių, uodų; lauke esantis buitinių atliekų konteineris atviras, iš jo sklinda smarvė, konteineris nedezinfekuojamas. Pareiškėjas nurodytas kalinimo sąlygas vertino kaip antisanitarines, kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl Pravieniškių PN-AK neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu (b. l. 3-12, 95-99, 116).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu prašė I. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pareiškėjui teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta, bei pabrėžė, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-K buvo atliktas patikrinimas ir įsitikinta, jog patalpose, esančiose šalia rentgeno kabineto, nuteistieji papildomos apšvitos nepatiria. Nurodė, kad nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, o nuo 2017 m. birželio 7 d. - vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Nurodė, kad nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas. Atsakovės atstovas pripažino, kad 3-ajame sektoriuje laisvalaikio kambariai neįrengti, tačiau nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, prie lokaliniuose sektoriuose įrengtų suoliukų. Tvirtino, kad 3-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos išsiskalbti ir išsidžiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, be to, nuteistieji dienotvarkėje numatytu maudymosi metu gali skalbti rūbus dušinėje, o būrių kiemuose yra įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji gali džiautis savo asmeninius drabužius. Nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, jose įrengta centrinė šildymo sistema, užtikrinanti tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu, įrengtas dieninis elektros apšvietimas, perdegusios lemputės nedelsiant keičiamos naujomis. Pabrėžė, jog teisės aktai nustato, kad nuteistieji patys privalo rūpintis gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, kiekviename būryje iškabintos gaisrinės instrukcijos. Tvirtino, kad pataisos įstaigoje nuolat naikinami buitiniai parazitai, atliekų konteineriai yra su dangčiais, kartą per savaitę šiukšlių konteineriai purškiami chloro tirpalu. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Teigė, kad I. P. nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Vertino, kad reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovės atstovas tvirtino, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pravieniškių PN-AK prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 37-46).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos duomenimis, I. P. teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje atliko 2015 m. kovo 19 d. – 2016 m. rugpjūčio 18 d. ir 2018 m. sausio 12 d. - 2018 m. gegužės 2 d. (b. l. 32, 47).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.

Pareiškėjas atsikirtime patikslino ir nurodė, kad neturtinė žala atsirado nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 18 d (b. l. 95), o 2019 m. vasario 8 d. pareiškime nurodė, kad neturtinė žala atsirado per 2015 m. liepos 19 d. – 2016 m. rugpjūčio 18 d. ir 2018 m. sausio 12 d. – 2018 m. gegužės 2 d. laikotarpiais (b. l. 116).

Byloje nustatyta, kad I. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui per pataisos įstaigos administraciją padavė 2018 m. rugsėjo 3 d. ( b. l. 21).

Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo išsiuntimo datą, suformulavo reikalavimą reikalavimui už 2015 m. kovo 19 d. – 2015 m. rugsėjo 3 d. laikotarpį taikyti 3 metų ieškinio senatį ( b. l. 119-120).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

Administracinių teismų praktikoje suformuotas aiškinimas, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

Išanalizavus pareiškėjo teiginius, susijusius su neturtinės žalos atsiradimo laikotarpiu, daroma išvada, jog I. P. galutinai suformulavo reikalavimą, kad jam būtų priteistas atlyginimas už neturtinę žalą, kurią jis patyrė, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje nuo 2015 m. liepos 25 d. (b. l. 116). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas jautė kalinimo sąlygų sukeltus jo nurodytus neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, nepatogumus, akivaizdu, jog I. P. turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui išsiuntė 2018 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 21). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių, aplinkybių, sukliudžiusių jam per nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl galimai atsiradusios neturtinės žalos nuo 2015 m. kovo 19 d. , kai pareiškėjas buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 3-ąjį sektorių. Teismas tokių aplinkybių irgi nenustatė. Be to, teismas nenustatė aplinkybių, objektyviai sutrukdžiusių pareiškėjui 2018 m. liepos 24 d. parengtą skundą išsiųsti tik 2018 m. rugsėjo 3 d.

Atsižvelgus į Lietuvos valstybei atstovaujančių Pravieniškių PN-AK reikalavimą taikyti ieškinio senatį, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. taikomas ieškinio senaties terminas ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo už 2015 m. liepos 25 d. - 2015 m. rugsėjo 3 d. laikotarpį dalis atmetama kaip nepagrįsta (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Minėta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. ir nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių N-AK 3-ajame sektoriuje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam tekęs gyvenamosios patalpos minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).

Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. (paskirtas 2015 m. kovo 25 d.) iki 2016 m. gegužės 12 d. bausmę atliko 11 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 16,27 kv. m, įrengtos 4 gyvenamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,06 kv. m ploto; nuo 2016 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. – 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,45 kv. m, įrengta 11 gyvenamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,22 kv. m ploto; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. – 6 būrio 2 miegamojoje patalpoje, kurios plotas 52,00 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,25 kv. m ploto; nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. – 3 būrio 2 miegamojoje patalpoje, kurios plotas 69,10 kv. m, įrengtos 22 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,14 kv. m (69,10/22) ploto (b. l. 38, 50, 51).

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, todėl daroma išvada, kad I. P. ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma.

Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Kadangi nagrinėjamos bylos atveju minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, todėl nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą. Be to, teismas atsižvelgia, kad pareiškėjas turėjo santykinę judėjimo laisvę po lokalinį sektorių nuo kėlimosi iki gulimo laiko.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto normą pažeidimu dėl gyvenamosios patalpos užstatymo baldais, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamoji patalpa, į kurią jis buvo paskirtas, buvo šalia rentgeno kabineto ir tai kėlė didelį pavojų jo sveikatai.

Sprendžiant dėl aukščiau nurodyto pareiškėjo teiginio, remiamasi atsakovės atstovo pateikto Radiacinės saugos centro 2018 m. vasario 28 d. patikrinimo akto Nr. 05-32 duomenimis (b. l. 84-87). Nustatyta, kad Radiacinės saugos centras patikrinimo metu atliko matavimus 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir nustatė, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu, nepatiria. Be to, Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą nurodė, kad nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas (b. l. 40).

Atsižvelgus į tai, kad Radiacinės saugos centras, remiantis jo veiklą reglamentuojančiais Radiacinės saugos centro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. V-612, turi teisę kontroliuoti, kaip fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymo, kitų įstatymų ir teisės aktų, reglamentuojančių radiacinę saugą, teismas neturi pagrindo abejoti atlikto patikrinimo duomenimis. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai dėl rentgeno kabineto vykdytos veiklos žalingo poveikio pareiškėjo sveikatai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose trūko baldų, sanitariniuose mazguose - klozetų, pisuarų, kriauklių.

Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. spalio 2 d. pažymoje Nr. 88-612 (b. l. 51-54) nurodė, kad gyvenamosios patalpos buvo aprūpintos pagal aukščiau galiojusių teisės aktų reikalavimus. Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindo pagrįstai abejoti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais, todėl jais remiasi ir pareiškėjo teiginius dėl inventoriau trūkumo atmeta kaip nepagrįstus byloje nustatytais duomenimis.

Pagal 2004 m. Aprūpinimo normas, pataisos įstaigoje 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas, i pisuaras – dvylikai asmenų, o 2017 m. Aprūpinimo normos numato, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovės atstovas atsiliepime ir 2018 m. spalio 2 d. pažymoje Nr. 88-612 nurodė, jog Pravieniškių PN 3 sektoriaus 10 ir 11 būrių sanitariniame mazge įrengta po 10 klozetų, 2 praustuves, prausykloje – po 12 praustuvių, po 2 kojų plautuves; 4-5 būrių sanitariniame mazge įrengta 3 klozetai, 3 unitazai, prausykloje – 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės; 6-7 būrių sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai, 1 unitazas, prausykloje – 8 praustuvės; nuo 2016 m. kovo mėnesio 3, 4, 5, 6 būrių sanitariniame mazge įrengti 4 klozetai, 4 pisuarai, prausykloje – 7 praustuvės (b. l. 52-53). Pateiktos 2019 m. vasario 6 d. pažymos Nr. 43-1960 duomenimis, 11 būryje bausmę atliko 120 nuteistųjų, nuo 2015 m. rugsėjo 23 d. – 114 nuteistųjų, 5 būryje būryje – 6 nuteistieji, 6 būryje – 42 nuteistieji, 3 būryje – 46 nuteistieji (b. l. 121).

Išanalizavus nurodytus duomenimis, daroma išvada, kad iki 2016 m. gegužės 12 d. pisuarų skaičius 11 būrio sanitariniame mazge, atsižvelgus į nuteistųjų skaičių, neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose numatytų materialinio buitinio aprūpinimo normatyvų. Be to, atsakovės atstovui nepateikus duomenų apie nuteistųjų skaičių, nuo 2016 m. gegužės 12 d. buvusį 4 ir 7 būriuose, kurie kartu su 5 ir 6 būriais naudojosi tuo pačiu sanitariniu mazgu, sprendžiama, kad pataisos įstaiga nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, teismas konstatuoja, kad visą ginčo laikotarpį sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2004 m. Aprūpinimo normose bei 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui galėjo kilti nepatogumai naudojimosi sanitariniu mazgu.

Pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad nebuvo įrengtų laisvalaikio kambarių, drabužių ir avalynės džiovyklos.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Pravieniškių PN-AK atsiliepime pripažino, kad 3 sektoriuje laisvalaikio kambariai būriams neįrengti (b. l. 41). Atsižvelgus į nurodytą aplinkybę daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK nesilaikė Eksploatavimo taisyklių 5.8. punkto reikalavimų.

Eksploatavimo taisyklių 5.9 punkte nustatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiama batų ir drabužių džiovykla. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog 3 sektoriuje yra veikianti skalbykla ir džiovykla, be to, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbus, kiemuose prie būrių įrengtos džiovyklos su stogeliu. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais duomenimis, todėl jais remiasi, darydamas išvadas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, jog ginčo laikotarpiu patyrė nepatogumų skalbiant ir (ar) džiovinant drabužius ar kad pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti skalbimo paslaugas, todėl teiginiai dėl galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius nebuvimo vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog dušuose būdavo šalta, drėgna, juose nebuvo kilimėlių.

Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą duomenų apie dušinių įrengimą ir higienos sąlygas jose nepateikė. Teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartimi, kuria buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo skundas, Pravieniškių PN-AK buvo įpareigota, be kitų duomenų, pateikti duomenis ir apie dušinės įrengimą, jų sanitarines ir higienos sąlygas (b. l. 26).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose pagal nuteistųjų skundus dėl žalos atlyginimo, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Pravieniškių PN-AK neįvykdė procesinės atsakovo atstovo pareigos ir tinkamais įrodymais nepaneigė pareiškėjo argumentų apie jo nurodytas netinkamas sąlygas dušinėje. Remiantis tuo, kas nurodyta sprendžiama, kad naudodamasis dušu pareiškėjas patyrė nepatogumų ir neigiamų pergyvenimų.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su aplinkybe, kad patalpose būdavo pilna tarakonų, blakių, musių, uodų.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

Minėta, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, aiškinant įrodinėjimo pareigą reglamentuojančias teisės normas, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais.

Atsakovės atstovas pateikė į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203 (toliau – ir Sutartis), sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 67-70). Iš Darbų atlikimo aktų (b. l. 71, 72) ir Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo (b. l. 73-82) matyti, kad pataisos įstaigos patalpose būdavo užfiksuojama graužikų ir nariuotakojų. Teismas vertina, kad vien atsakovės atstovo pateikta Sutartis negali būti pripažinta įrodymu, paneigiančiu pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog patalpose buvo įvairių buitinių kenkėjų.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK tinkamai neįgyvendino HN 134:2015 20 punkto reikalavimų ir neužtikrino, kad pareiškėjo naudotose gyvenamosiose ir kitose patalpose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpose būdavo šalta, jose nebuvo jokios ventiliacijos, todėl patalpose būdavo drėgna ir veisėsi pelėsis.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 39 punktas nurodo, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Daroma išvada, kad toks patalpų vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nenustatyta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas neturėjo galimybių gyvenamųjų patalpų išvėdinti per atveriamą langą, taip, be kita ko, pašalinant iš patalpos ir drėgmės perteklių.

Vertinant pareiškėjo skundo teiginius dėl patalpose besiveisiančio pelėsio, teismas atsižvelgia į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenimis, Pravieniškių PN direktorius 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtino Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą, kurio 4 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 64-66). Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, įskaitant ir patį pareiškėją, reguliariai vėdinantys, prižiūrintys ir tvarkantys savo patalpas, išvengia perteklinės drėgmės kaupimosi ir pelėsio veisimosi patalpose.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie gyvenamose patalpose, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas, buvusią temperatūrą, tačiau nurodė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta centrinė šildymo sistema, užtikrinanti tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad, esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ar ventiliatoriai, o 2017 m. – 2018 m. šildymo sezono metu patalpos buvo šildomos elektriniais šildytuvais.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dirbtinio apšvietimo.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą, 2018 m. spalio 24 d. pažymoje Nr. 88-672 ir 2018 m. spalio 2 d. pažymoje Nr. 88-612 (b. l. 21, 53) paaiškino, kad pataisos įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus; gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi.

Be to, vertinant pareiškėjo teiginių apie netinkamas patalpų, į kurias jis buvo paskirtas, temperatūros, apšvietino sąlygas pagrįstumą, atsižvelgiama į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad, teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai apie neužtikrinamą oro temperatūrą ir netinkamas apšvietimą yra deklaratyvūs ir nekonkretūs, daroma išvada, kad I. P. neįrodė, jog Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu neužtikrino tinkamų patalpų oro ir apšvietimo sąlygų.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog pataisos įstaigoje nebuvo evakuacinių išėjimų sistemos.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, jog, siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, Pravieniškių PN-AK parengė ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderino personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Be to, Pravieniškių PN-AK pateikė duomenis, kad visų būrių informaciniuose stenduose paskelbti evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuotis (b. l. 53). Teismas neturi pagrindo abejoti aukščiau nurodytais Pravieniškių PN-AK paaiškinimais, todėl pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinamo evakavimosi gaisro atveju atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog buitinių atliekų konteineris būdavo neuždengtas, nuo jo sklisdavo smarvė, konteineris nedezinfekuojamas.

Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-857, 9¹.6 punktas nustato, kad komunalinių atliekų konteinerių aikštelė turi būti įrengta ne mažesniu kaip 10 m atstumu nuo pastato langų ir (ar) durų; atliekos laikomos uždaruose konteineriuose su uždaromais liukais ir (ar) kitokia būtina apsauga nuo lietaus ir kito neigiamo aplinkos poveikio (9¹.1 punktas); konteineriams įrengiama aikštelė su kieta danga (9¹.2 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2018 m. rugsėjo 20 d. pažymoje Nr. 88-580 nurodė, kad Pravieniškių PN-AK naudojami atliekų konteineriai yra su dangčiais, kartą per savaitę jie purškiami chloro tirpalu. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais pataisos įstaigos nurodytais duomenimis, todėl sprendžiama, kad nagrinėjant bylą nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK pažeidė minimalius atliekų tvarkymo reikalavimus.

Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuojama, jog ginčo laikotarpiu trūkstant sanitarinių įrenginių sanitariniuose mazguose, netinkamai vykdant graužikų ir kitų buitinių kenkėjų naikinimą, neįrengus 3 sektoriaus būriams laisvalaikio kambarių, Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų.

Nustačius, kad atsakovės atstovui nesudarius tinkamų kalinimo sąlygų, sprendžiama, jog pareiškėjas patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumų, išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 7 545 Eur neturtinės žalos, įskaitant ir 4 680 Eur už 2015 m. liepos 25 d. – 2016 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpį, atlyginimo priteisimo.

Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo I. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. buvo pažeista.

Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė