Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjime ((duomenys neskelbtini)) netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2023-04-04 iki 2023-04-14.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.-

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas nurodė, kad jam Kauno kalėjimo kameroje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, kad ankštoje kameroje buvo laikoma iki 4 asmenų.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021-09-06 įsakymo Nr. V-317 2.1-2.3 punktus, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip: 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose; 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose; 4,1 kv. m – Kauno tardymo izoliatoriuje laikomiems nepilnamečiams.

Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį asmenų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2023-04-04 iki 2023-04-14 buvo laikomas Lietuvos kalėjimų tarnybos Kauno kalėjimo ((duomenys neskelbtini)) kameroje Nr. 303, kurios plotas 22,78 kv. m, joje įrengtos 6 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui kameroje teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto (b. l. 10). Daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kameroje buvo užtikrinta teisės aktais reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 17 punkte nustatyta, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (HN 134:2015 12 p.).

Dėl pareiškėjo argumentų apie nemalonų kvapą kameroje, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų (suimtųjų) bei pareiškėjo valios. Kauno kalėjimo pareigūnai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio nemalonaus kvapo ar nešvarumų. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kamera Nr. 303 vėdinama per atveriamą langą, šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas savo skunde. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negalėjo išvėdinti savo gyvenamosios patalpos per atveriamą langą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpos vėdinimo, nešvaraus patalpos lango yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja patalpų natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmetami.

Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie kameros Nr. 303 apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, apšvietimas neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems (suimtiesiems), o kameros apšvietimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 reikalavimas. Teismas pažymi, kad byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, jog kameros Nr. 303 apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo kameros apšvietimo yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nebuvo elektros lizdų, todėl nebuvo sudaryta galimybė naudotis virduliu.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389, 12.8 punktas nustato, kad elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu kameros sienose ir lubose. Koridoriuje prie kameros sumontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais būtų galima valdyti naktinį apšvietimą ir elektros energijos tiekimą į kamerą. Kadangi galiojantis reglamentavimas nenumato elektros instaliacijos kištukinių lizdų įrengimo kamerų tipo patalpose, pareiškėjo argumentai dėl šios skundo dalies atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad kameros sanitarinio mazgo durys ir spintelės buvo sulūžusios. Atsakovės atstovas minėtas aplinkybes neigia ir nurodo, kad kameros sanitarinio mazgo durys nesulaužytos ir užsidaro, o pareiškėjas dėl šių aplinkybių į administraciją nesikreipė.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 12.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 kv. m matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų). Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9.3 punktą, tardymo izoliatoriaus kameroje, be kita ko, įrengiamos spintelės (1vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims). Kaip buvo minėta, Lietuvos higienos normos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Teismas pažymi, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo argumentų apie sulūžusias spinteles ir sanitarinio mazgo duris. Be to, bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl nepatogumų naudojantis sanitariniu mazgu (privatumo neužtikrinimo dėl sulūžusių durų) ar sulūžusios spintelės. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovės atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo laikotarpiu Kauno kalėjimo administracija pareiškėjui užtikrino teisę paskambinti. Pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės iš esmės grindė privatumo pažeidimu skambinant telefonu. Pareiškėjas pažymėjo, kad telefono aparatas įrengtas koridoriuje prie pareigūnų stalo, todėl pareiškėjas negalėjo privačiai bendrauti telefonu.

Suėmimo vykdymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu nėra priimtas suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis nurodymas apriboti suimtojo teisę paskambinti. Duoti šį nurodymą galima tik siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves arba kai suimtojo skambinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, priima nurodymą apriboti suimtojo teisę paskambinti, šiam suimtajam ir laisvės atėmimo vietų įstaigai turi būti nurodoma šio apribojimo trukmė, asmenys, kuriems leidžiama paskambinti, ir kitos aplinkybės, dėl kurių apribojimą būtina taikyti. Šioje dalyje nurodyti suimtųjų teisės paskambinti apribojimai netaikomi suimtųjų skambinimui savo gynėjui. Pagal šio straipsnio 3 dalį, pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia teisingumo ministro nustatytą skambinimo tvarką.

Taigi, nurodytas teisinis reguliavimas lemia, jog įstaigos administracija ir pareigūnai privalo užtikrinti, jog suimtieji nepažeistų skambinimo tvarkos, kad neskambintų neleistinais numeriais ir /ar asmenims, kuriems skambinti draudžia teisės aktai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra stebimas pareigūnų ir taip pažeidžiamas jo privatumas, negali būti vertinama kaip jo teisių ar teisės aktų pažeidimas, kadangi pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė konkrečių atvejų, kad vykdoma jo skambučių kontrolė sudarytų prielaidas pareiškėjui patirti neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-12-13 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-647-575/2023, 2023-12-20 nutartį administracinėje byloje Nr. TA-648-815/2023).

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nenustatyta, kad pareigūnai specialiai būtų siekę klausytis pareiškėjo asmeninių pokalbių. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalėjimo administraciją dėl privatumo pažeidimo skambinant telefonu. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo skambinant telefonu pažeidimo yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nekonkretizavo atvejų, kuomet jo teisė į privatumą buvo pažeista ir dėl to buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Byloje nepateikti įrodymai, kad pareigūnai ar kiti nuteistieji (suimtieji), klausydamiesi pareiškėjo pokalbių, rinko informaciją apie pareiškėjo privatų gyvenimą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl privatumo pažeidimo skambinant telefonu atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą byloje V. de H. prieš Olandiją pareiškimo Nr. 16034/90 , 1997-12-19 sprendimą byloje H. prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92, 1999-01-21 sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją pareiškimo Nr. 30544/96 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu ir pan. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.