Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, susipažinusi su nuteistųjų A. Z. (A. Z.) ir T. A. skundais dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria iš dalies tenkinti nuteistųjų prašymai dėl bausmių subendrinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundu aukštesnės instancijos teismui nuteistasis T. A. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį ir ja paskirtą bausmę, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrinti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d. ir galutinę bausmę jam paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams devyniems mėnesiams. Nustačius kitų pažeidimų, prašo teismo juos ištaisyti.

Nuteistasis nurodo, kad bendrinant nuosprendžius, esminis klausimas kyla dėl veikų, už kurias yra nuteistas, priskyrimo skirtingoms rūšims ir kategorijoms. Kadangi Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatyta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų viešajai tvarkai, Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. numatyta veika – prie apysunkių nusikaltimų žmogaus sveikatai, o Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatyta veika – prie apysunkių nusikaltimų nuosavybei, nuteistojo nuomone, už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje turėjo būti bendrinamos jų apėmimo būdu.

Skundu aukštesnės instancijos teismui A. Z. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 369 str. 1 d. 1 p., 2 d. bei taikant bausmių bendrinimą jų apėmimo būdu, paskirti jam galutinę dvejų metų dviejų mėnesių bausmę. Nustačius kitų pažeidimų, prašo teismo juos ištaisyti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų skundai atmestini.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos BK, nei BPK reikalavimų, todėl paliktina galioti. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su žemesnės instancijos teismo padarytomis išvadomis ir joms visiškai pritaria.

Abu nuteistieji teigia, kad skirtingais nuosprendžiais jiems paskirtos bausmės turėjo būti bendrinamos jų apėmimo būdu. Su tokia nuteistųjų pozicija nesutiktina. Lietuvos Respublikos BK 63 str. reglamentuoja bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas taisykles. Pagal Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p., bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius, tai yra, bausmių apėmimą teismas taiko tik esant visoms BK 63 str. 5 d. 2 p. nustatytoms sąlygoms. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas) arba viena nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, pripažįstama, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 2 p. prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-54/2009, 2K-474/2010, 2K-70/2011).

T. A. aukščiau aptartais nuosprendžiais pripažintas kaltu už nesunkių ir apysunkių nusikaltimų padarymą. Minėtos nusikalstamos veikos priskiriamos toms pačioms nusikalstamų veikų rūšims, t. y. nusikaltimams (Lietuvos Respublikos BK 10 str.), nors šie nusikaltimai priklauso skirtingoms kategorijoms, tačiau vien to nepakanka taikyti Lietuvos Respublikos 63 str. 5 d. 2 p. nuostatas, nes būtina nustatyti, jog padarytos nusikalstamos veikos taip pat labai skiriasi pagal pavojingumą. Pastarosios aplinkybės šiuo atveju nėra, nes nesunkus ir apysunkis nusikaltimai pagal savo pavojingumą labai nesiskiria.

Kaip matyti iš A. Z. teistumų istorijos, jam pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi, kuri yra įsigaliojusi, todėl pakartotinai pagal minėtus nuosprendžius subendrintų bausmių bendrinimo klausimas nespręstinas. Tuo tarpu, pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. sausio 24 d. nuosprendžius jis nuteistas už analogiškas veikas, kaip ir T. A., dėl to konstatuotina, jog žemesnės instancijos teismas, bendrindamas keliais nuosprendžiais nuteistiesiems paskirtas bausmes, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 ir 9 d. nuostatomis. Be to, skirtingai nei nurodoma A. Z. skunde, kuriame apeliantas dėsto savo subjektyvią nuomonę apie tai, kada teismas privalo skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes bendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu, bendrindamas bausmes teismas bausmių apėmimą taiko išimtinai tik trimis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. numatytais atvejais, t. y. kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis; padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal Lietuvos Respublikos BK 10 ar 11 str.; už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nė vienos iš įstatyme nustatytų trijų sąlygų A. Z. atvejis neatitinka. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti nuteistųjų skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų T. A. ir A. Z. (A. Z.) skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.